TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V.Papievis - iš Paryžiaus mansardos

2007 11 17 0:00
Vakaras Paryžiaus kavinėje netoli namų.
Asmeninio albumo nuotrauka

"Kasmet sakau sau, kad bus paskutiniai metai ir grįšiu į Lietuvą, bet Paryžius manęs nepaleidžia", - LŽ kalbėjo daugiau kaip dešimt metų Prancūzijoje gyvenantis lietuvių rašytojas Valdas Papievis.

Kai po savaitės viešnagės Lietuvoje V.Papievis grįžo į Paryžių, duoninėje prie jo namų tikriausiai paklausė, kur buvo dingęs. O kai atsakė, kad buvo išvykęs, pardavėjas turbūt pasitikslino: "Į Lietuvą?" Lotynų kvartale jau žino, kad jis iš Lietuvos. Nors Paryžius didmiestis, kvartale, kuriame gyvena lietuvis, dar išlikę tokie artimi žmonių santykiai.

"Kaip gyveni?"

"Kasdien praeinu knygyną prie pat mano namų, ir pardavėja vis ta pati. Pro vitriną žvilgsniai susitinka, nusišypsome, ir nors visai nepažįstami, pradėjome sveikintis, - pasakojo V.Papievis. - Kavinėje padavėja pasidomės, kaip gyvenu, o pati galbūt nusiskųs, kad šiandien skauda nugarą, nuotaikos nėra, tad jai atsakysiu: "Praeis, ponia, praeis."

Paryžiuje daug mažų krautuvėlių neužgožė prekybos centrai kaip Vilniuje. Prancūzai saugo ne tik jas. Lotynų kvartale buvo ir daugybė nedidelių kino teatrų, tačiau jie pradėjo nykti. Dabar likę keli, tačiau jei kas uždarytų, kiltų didžiulis skandalas.

"Šis gyvas ir triukšmingas miestas susideda, galima sakyti, iš 20 ar net daugiau visiškai skirtingų kaimų, - kalbėjo pašnekovas. - Gali atsidurti tokiame kvartale, kuris vakare visai užmigęs. Devintą dešimtą valandą visiška tuštuma, ir atrodys, kad jau giliausias vidurnaktis. O Lotynų kvartale viskas šurmuliuoja. Dar daugiau žmonių negu dieną."

V.Papievio išsinuomota maža mansarda - pačiame Paryžiaus centre. Šalia Sorbona, Dievo motinos katedra, Liuksemburgo sodai, Georges'o Pompidou centras. Kai grįžta namo, atrodo, kad Paryžius toli toli, negirdėti jokio triukšmo. Jei pasiilgsta miesto, nusileidžia laiptais į gatvę ir po penkių minučių atsiduria Lotynų kvartalo šurmulyje.

Svajonė, kuri išsipildė

"Pirmą kartą Paryžiuje atsidūriau visai atsitiktinai 1991 ar 1992 metais, - prisiminė pašnekovas. - Tais laikais jis man buvo toks pat tolimas kaip mėnulis. Pas vieną pažįstamą atvažiavo prancūzė, kuri domėjosi Rytų ir Vidurio Europa. Nuvažiavo jos į Nidą, o ten tuo metu buvau ir aš. Pažįstama turėjo išvykti anksčiau, todėl paprašė manęs pagloboti tą prancūzę. Šiek tiek paglobojau, o vėliau palydėjau ir į laivą, iš Nidos į Kauną plaukiančią "Raketą". Buvo dar laiko ir prieplaukoje begeriant lietuvišką šampaną ištariau lemtingą frazę: "Paryžius yra mano svajonė, kuri niekada neišsipildys." Prancūzė baisiai nustebo. Jai viskas atrodė labai paprasta - kaip mums dabar. "Man visiškai tas pat - ar vieną, ar du kiaušinius virti pusryčiams, - pasakė man. - Jei pasitaikys proga, atvažiuok, priimsiu tave pas save."

Kaip tik tą rudenį Paryžiuje buvo organizuojamas trijų Baltijos valstybių kultūros festivalis. Į renginius važiavo daug kolektyvų. Į vieną autobusą pasiprašė ir tada Kultūros ministerijoje dirbęs V.Papievis.

"Je t'aime"

"Taip atsidūriau Paryžiuje. Jis taip man patiko, kad tiesiog įtraukė į save ir nebepaleido, - prisipažino pašnekovas. - Vos išlipau iš autobuso, priėmė mane kaip savą. Buvo net toks keistas įspūdis, lyg jau būčiau tame mieste gyvenęs, jį pamiršęs ir staiga vėl sugrįžęs. Einu kokia nors siaura gatvele ir nežinau, kas bus, kai pasuksiu, bet kai pamatau, atrodo, kad jau esu tai matęs!"

Tąkart šiek tiek pabuvęs Paryžiuje, V.Papievis grįžo į Lietuvą ir pradėjo mokytis prancūzų kalbos. Gana neblogai mokėjo angliškai, bet prancūziškai - tik vieną frazę: "Je t'aime" (liet. "Aš tave myliu").

Vėliau kurį laiką taip ir blaškėsi tarp Prancūzijos ir Lietuvos. Išbūdavo Paryžiuje vieną ar du mėnesius, grįždavo į Vilnių, užsidirbdavo pinigų ką nors išversdamas ir vėl važiuodavo į Paryžių tų pinigų išleisti. Nuo 1996 metų jau nuolat gyvena Paryžiuje. Į Lietuvą sugrįžta tik porą kartų per metus ir dar kokiai nors progai pasitaikius.

"Pradžioje teko ir akmenis kilnoti, ir sienas dažyti, - pasakojo pašnekovas. - Taip pamėgau tą Paryžių, kad bet ką dariau. Kaip dažnam lietuviui visokių darbų teko dirbti."

Kylant streikams

Lietuvos radijo korespondentas Paryžiuje prisipažino, kad nuolatinio darbo nuo devynių valandų ryto iki šešių valandų vakaro nebegalėtų pakęsti. O korespondento darbas labai priklauso nuo to, kas dedasi Prancūzijoje. Kai Paryžiaus priemiesčiuose siautė gaisrai, tekdavo keltis net paryčiais ir vos ne visą dieną rengti pranešimus.

Praėjusį antradienį Paryžiuje buvo paskelbtas transportininkų streikas. Geležinkelininkai jį pradėjo antradienio vakarą, o trečiadienio rytą prie jų prisidėjo metro ir autobusų parkų darbuotojai. Gali būti, kad streikai paralyžiuos visą Prancūziją, nes jau paskelbta, kad jų banga truks visą lapkritį. Sudarytas tvarkaraštis. Kai Prancūzijoje dedasi tokie dalykai, Lietuvos radijo korespondentas darbo turi irgi daugiau. Kai didelių įvykių nėra, reportažų ar pranešimų rengia mažiau.

Nesiverčiant per galvą

Vilniaus universiteto absolventui Paryžiuje taip pat atsiranda vertėjo ir mokytojo darbo. Vis pasitaiko žmonių, kurie nori išmokti lietuvių ar rusų kalbos.

Vienas V.Papievio mokinys atvyko į Vilniaus universitetą tęsti lietuvių kalbos mokslų. Išsinuomojo mokytojo butą senamiestyje, susirado merginą. Ir kaip lietuvis negali ištrūkti iš Paryžiaus, taip jis nebegali ištrūkti iš Vilniaus. Dabar V.Papievis moko rusų kalbos Vietnamo karo veteraną, amerikietį džiazo muzikantą, apsigyvenusį Prancūzijoje.

"Paryžius nėra toks beprotiškai brangus miestas kaip atrodo. Brangiausia buto nuoma. Ir transportas gana brangus, bet nusiperki kartą per mėnesį nuolatinį bilietą, ir viskas, - pasakojo pašnekovas. - Man pasisekė, nes gyvenu pačiame Paryžiaus centre. Ne karaliaus rūmai - maža mansarda, bet man ypatingų sąlygų nereikia."

Trijų prozos knygų autorius prisipažino ir dabar rašantis, tačiau labai lėtai, kažkokius gabalus, ir net nežino, kas iš to išeis. Taip buvo jau Paryžiuje rašant romaną "Vienos vasaros emigrantai". Rašė labai ilgai ir manė, kad niekada nebepabaigs, tačiau privertė užbaigti su leidykla pasirašyta sutartis. "Nesiverčiu per galvą, - juokėsi pašnekovas, - ir net nedrįstu savęs vadinti rašytoju."

Valdžia - naujajai kartai

Buvęs "Prancūzijos lietuvių žinių" redaktorius, dabar šio dukart per metus leidžiamo laikraščio bendradarbis pripažino, kad Prancūzijos lietuvių bendruomenė savo dydžiu neprilygsta išeivijai, gyvenančiai Airijoje ar Ispanijoje. "Yra senoji karta, tokie mohikanai kaip Bačkių, Klimų, Rutkų šeimos, - vardijo V.Papievis. - Ir yra naujoji karta. Dabar bendruomenėje įvyko didelių pokyčių. Kitur, kiek aš žinau, net būna konfliktų tarp senosios ir jaunosios kartos, o čia, kai atsirado naujoji bendruomenė, senoji karta mums perdavė visą valdžią."

Paryžiuje lietuviai renkasi kartą per mėnesį. Kartais ateina tik 20 tautiečių, o kai būna Kalėdos ar Vasario 16-osios šventė, susirenka keliasdešimt ar net šimtas žmonių. Ne tik lietuvių, bet ir draugų prancūzų. Susirenka daugiausia paryžiečių, nes šalyje atstumai didžiuliai. Tačiau buriasi ir Marselyje gyvenantys lietuviai, turi net savo tinklalapius.

Lietuvoje girdimas balsas

"Savęs nelaikau jokiu išeiviu, - sakė V.Papievis. - Šiais laikais, man atrodo, nelabai daug ir reiškia, kur tu būni. Kitąkart Lietuvai gali padaryti daugiau ir Lietuvoje būti juntamas labiau, pavyzdžiui, gyvendamas Paryžiuje."

Jei gyventų Lietuvoje, V.Papievis tikriausiai nedirbtų Lietuvos radijuje. Ir dabar, kaip prisipažino, jam būna keista, kai, pavyzdžiui, sėdėdamas savo mansardoje parašo kokį nors pranešimą ir jau jį pamiršęs išeina į miestą, gyvena savo rūpesčiais, o tuo metu jo balsas skamba Lietuvoje. Jį girdi tėvai, senieji draugai. Dar įdomiau būna tiesioginis eteris - kalba telefonu, o balsą girdi visa Lietuva.

Pakeldavo ir įkvėpdavo

V.Papievis buvo artimas Lietuvos ambasadorės UNESCO rašytojos Ugnės Karvelis draugas. Kartu su kitais jos draugais padėjęs jai ištverti ir paskutines gyvenimo dienas.

Pašnekovas prisiminė pirmą jų susitikimą vieną lietingą 1991 metų popietę Lietuvoje, Vilniaus senamiestyje buvusioje "Vaivos" kavinėje. Padavėja rusiškai aprėkė U.Karvelis, kad kavinėje nerūkytų. Rusų kalba buvo viena iš nedaugelio didžiųjų pasaulio kalbų, kurios Prancūzijos lietuvė nemokėjo. Kai nesupratusi, kas sakoma, rūkė toliau ir vėl buvo rusiškai įspėta, U.Karvelis pašoko ir prancūziškai atrėžė, kad čia yra Lietuva ir prašom į ją kreiptis lietuviškai.

Artimiau V.Papievis su U.Karvelis pradėjo bendrauti 1992 metais per trijų Baltijos šalių kultūros festivalį Paryžiuje. U.Karvelis buvo to festivalio generalinė komisarė. Dirbo beveik viena, pagalbininkų turėjo labai mažai ir V.Papievis kiek galėdamas padėjo. Buvo daugybė renginių. Pašnekovas prisiminė Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavas, plevėsuojančias Paryžiuje, ir svarstė, kad vertėtų dabar pakartoti tokį smūginį trijų Baltijos valstybių prisistatymą, nes ten apie jas dar nelabai ir žino.

"Vėliau susidraugavome su Ugne ir ji buvo didelė gyvenimo dovana, - prisipažino V.Papievis. - Daug ko mane išmokė. Pradedant tuo, kaip reikia padengti stalą, ir baigiant daug didesniais dalykais. O pati buvo labai spalvinga, ryški asmenybė. Gyvas sidabras. Energijos kamuolys. Įdomi dar ir tuo, kad savyje jungė du pasaulius: Europą ir Lotynų Ameriką. Pirmiausia - per rašytoją Julio Cortazarą, su kuriuo kartu gyveno daugiau negu dešimt metų. Ugnė buvo prieštaringa asmenybė ir tarp mūsų, kaip tarp gerų draugų, buvo visko - ir susipykimų, ir tokių laimės akimirkų, kai jausdavausi laimingiausias žmogus pasaulyje. Ji pakeldavo ir įkvėpdavo."

Tarp savo draugų Paryžiuje V.Papievis minėjo ne tik lietuvius. Kaip turbūt kiekvienas, atvažiavęs į svetimą miestą, pirmiausia ieškojo lietuviškos aplinkos, bet ilgainiui atsirado ir tikrų draugų prancūzų, ir tokių kaip jis pats, atvykusių iš kitų šalių.

"Bent jau mano aplinkoje nelabai skirstoma, ar tu prancūzas, ar lietuvis, ir bendraudamas nesijauti esąs svetimšalis, - kalbėjo pašnekovas. - Nors kai kas sako, kad paryžiečiai yra išdidūs ir uždari, iš tikrųjų yra visiškai priešingai. Jie yra labai smalsūs ir domisi kitomis kultūromis."

Geriau būtų nevažiavęs?

V.Papievis dabar galėtų pasakyti, kad jo Paryžius - pirmiausia Lotynų ir Marė kvartalai. Ne tos didžiulės erdvės kaip Marso laukai ar Eifelio bokštas. Jam labai patinka Paryžiaus perspektyvos, Senos tiltai, pakrantės. Pašnekovas negailėjo susižavėjimo žodžių Paryžiui, harmoningam, atviram, žaismingam, kūrybingam ir įkvepiančiam kūrybai miestui. Rašytojo mama, aplankiusį jį Paryžiuje, gerai suprato, kodėl jis ten. Ji taip pat pajuto Paryžiaus laisvę.

"Eik kaip nori apsirengęs, niekas nekreips dėmesio. Nueik prie Senos ar Liuksemburgo soduose atsisėdęs ant žolės gerk vyną - ten visi piknikauja. Labai laisva dvasia. Gatvėse muzikantai, žonglieriai, fakyrai. Visiškai kita aura, - kalbėjo pašnekovas. - Vis dėlto Paryžiuje man trūksta Vilniaus. Kai būnu Vilniuje, trūksta Paryžiaus. Kartais net pagalvoju, kad geriau net nebūčiau ten nuvažiavęs, gyvenimas būtų daug paprastesnis. Per tiek metų vis dėlto susikuri savo aplinką, turi savo draugų ir savo įpročių. Susinarplioja toks voratinklis, o tu - vorelis jame."

Trumpai

Valdas Papievis gimė 1962 metais Anykščiuose. 1985 metais Vilniaus universitete baigė lietuvių literatūros studijas. Dirbo Vilniaus universiteto rektorate, Kultūros ir švietimo ministerijoje. 1989 metais pasirodė jo romanas "Ruduo provincijoj" ir apysakų rinkinys "Užmaršties slėnis". Tais pačiais metais rašytojas buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą ir apdovanotas A.Jonyno premija už romaną "Ruduo provincijoj" bei Lietuvos kritikų premija už "Sietyno" leidimą. Jau daugiau kaip 10 metų V.Papievis nuolat gyvena Paryžiuje. 2003 metais išėjo jo romanas "Vienos vasaros emigrantai".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"