TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V.Pauliukaitis: „Nesergu noru tupėti ekrane“

2013 06 28 6:00
"Eteryje yra visko, ką neša upė – ir dumblo, ir sąnašų, ir aukso gabaliukų", - sako V.Pauliukaitis. Anot jo, didžiausia problema yra žiūrovas, kuris nežino, ko nori. Romo Jurgaičio nuotraukos

Renginių režsierius ir LNK eterio veidas Vytenis Pauliukaitis įsitikinęs, jog meno žmonės meluoja teigdami, kad nežiūri televizijos. Pašnekovas prisipažįsta esantis neįdomus ir liūdnas žmogus. O lietuviai, jo teigimu, pasižymi išskirtiniu pavydu.

- Nuolat susiduriu su meno žmonėmis, kurie sako nežiūrintys televizoriaus. Jie iš tiesų nežiūri ar truputėlį meluoja?

- Meluoja. Tai – tik juokai. Kaip jie gali nežiūrėti televizijos, jei geriau už ten dirbančius žino, kas vyksta ekrane? Esu susidūręs su begale savo aplinkos žmonių, kurie sako visiškai neįsijungiantys televizoriaus. Bet kai ko nors paklausiu, jie viską žino geriau negu aš.

Dabar madinga sakyti, kad nežiūri televizoriaus, aiškinama, kad ekrane – vien tik niekalas. „Kaipgi aš – tokio aukšto lygio žmogus – žiūrėsiu niekalą?..“ Tačiau iš tikrųjų žiūri TV laidas. Pažįstu vieną profesorių, kuris man aiškino, esą niekada nematė TV šokių konkursų. Bet išlenkus porą taurių vyno paaiškėjo, kad jis puikiai išmano šiuos reikalus. Sakiau: „Įsitikinau, kad jūs nežiūrit televizoriaus.“ Profesorius juokėsi ir tikino, kad apie šokius papasakojo žmona.

Nesakau, kad reikia garbinti televizorių, kad reikia prieš jį lenktis. Bet nereikia jo ir niekinti. Kol kas televizija yra pati svarbiausia žiniasklaidos priemonė. Nemanau, kad ją užmuš internetas, nors šis ir greitas. Iki mano gyvos galvos televizorius bus pagrindinis informacijos ir pramogos šaltinis.

- Televizija yra vienas didžiausių ginklų formuojant auditorijos skonį. Kokį skonį ji ugdo?

- Labai teisingai pasakėte – televizija formuoja skonį. Ir visada jį formavo. Koks jis yra, priklauso nuo to, ką žiūrite. Eteryje yra visko, ką neša upė – ir dumblo, ir sąnašų, ir aukso gabaliukų. Reikia pasirinkti, ką žiūrėti – turime daug kanalų, yra visokių įdomių programų. Reikia tik netingėti paspausti ne du ar tris, o daugiau pulto mygtukų. Televizija nėra blogis. Blogis yra žmogus, kuris nežino, ko nori.

- Šiuo metu jūsų nėra eteryje. Prodiuseriai nieko nesiūlė ar nusprendėte padaryti pauzę?

- Turėjau vieną pasiūlymą iki vasaros pradžios, bet nesutikau – pamaniau, kad reikia padaryti pauzę, nes labai intensyviai makalavausi kadre ir visiems gadinau nuotaiką, arba priešingai. Nepasiilgau televizijos, nors turiu du pasiūlymus rudeniui. Dėl vieno jau suplojome rankomis, dėl kito dar pažiūrėsim.

Nesergu noru tupėti ekrane – turiu daug kitų darbų. Šiuo metu bendradarbiauju su liaudies dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“. Rengiame premjerą, kuri vyks spalio pradžioje. Įvairiuose šalies miestuose vyks teatralizuoti koncertai, kuriuos režisuoju. Man tai įdomu, su bendradarbiais, kuriančiais programą, randame bendrą kalbą. Labai norėčiau, kad viskas pavyktų taip, kaip esame sumanę.

- Galima jūsų nemėgti, galima jus mylėti, bet faktas lieka faktu: esate šarmingas pamaiva…

- O ką reiškia „pamaiva“? Šiuo epitetu mane labai nudžiuginote. Aš esu labai solidus pagyvenęs žmogus. Nesiruošiu maivytis, o jei kartais pajuokauju ekrane, tai dar nereiškia, kad esu pamaiva. Apskritai aš – neįdomus ir liūdnas žmogus.

- Bet TV eteryje atrodote linksmas!

- Sakykit komplimentus, sakykit – man jų reikia. (Juokiasi.) Linksmas atrodau bendrame kontekste. Manęs nekviestų, jei trukdyčiau veiksmui. Dalyvauju programose, kuriose neliūdna. Prisitaikau prie jų ir tuo džiaugiuosi. Prodiuseriai mane kviečia, nes kartais išspaudžiu šypseną.

- Sakydamas, kad esate neįdomus ir liūdnas, juokaujate?

- Negi imsiu ir pasakysiu tiesą?.. Gyvenu Lietuvoje, o čia užtenka pamaivų ir be manęs. Čia reikia būti susikaupusiu, liūdnu ir giliaminčiu žmogumi. Geriau neturint ką pasakyti prasmingai žiūrėti į tolį nei šmaikštauti. Nelabai mokame šmaikštauti.

- Lietuviai paniurę, nesišypsantys ir pilki. Jie tokie buvo ir sovietiniais laikais?

- Sovietiniais laikais visi buvome pilki, nes truputėlį kitokie gaudavo per galvą. Visi vilkėjome tą patį mundurą. Šiandien nepasakyčiau, kad mes pilki – esame labai spalvingi. Pažiūrėkite į gatvę – oi, kiek spalvų! Tik kartais spalvos slepia minčių neturėjimą, kartais – ir gilias mintis. Esame tokie, koks ir likęs pasaulis. Nematau išskirtinių lietuvių bruožų. Tuos, kurie gimė šiltesniuose kraštuose, gamta privertė kitaip žvelgti į gyvenimą. Mes gyvename šaltame krašte – sudėtingoje, bet labai įdomioje vietoje.

- Mylite Lietuvą?

- Būtų juokinga, jei pasakyčiau, kad ne. Taigi neišvažiavau, aš esu čia. (Juokiasi.) Niekada nedeklaruoju savo meilės – stengiuosi ją parodyti kai kuriais darbeliais. Tada žmonės ir mato, kad man čia smagu, įdomu. Nepasakyčiau, kad Lietuvoje labai gera, bet niekada nesvarsčiau apie emigraciją. Visi puikieji istoriniai įvykiai nutiko, kai man buvo daugiau nei dvidešimt metų. Manasis traukinys nuvažiavo. Sovietiniais laikais man siūlyta likti dirbti centrinėje Maskvos televizijoje. Nesutikau – neišnaudojau savo šanso, nes buvau jaunas ir kvailas. Bet Rusijoje išėjau tam tikrą mokyklą – bendravau su begale nesovietiškai mąstančių, profesionalių žmonių.

- Sakoma, kad lietuvis džiaugiasi, kai dega kaimyno tvartas. Tiesa?

- Mano tvartas nedegė. Tačiau šiais laikais išryškėjo pavydo jausmas – tikrai to turtingi, galime pasigirti. Pavydas itin akivaizdus dabar, kai kurie turi daugiau darbo, pinigų ir galimybių. Tie, kurie mažiau dirba ir mažiau turi, kartais rodo perdėtą pavydą, trukdo ir rezga intrigas. Tai – negalios bruožas. Kai pats negali, žemini tą, kuris gali, nes jis tau užstoja saulę. Mūsų krašte daug kas įpratę gauti mainais neįdėdami pastangų. Daug kas nenori ir nesugeba pajudinti užpakalio, negali prisitaikyti prie įvairių aplinkybių. Sudėtingas tas gyvenimas…

- Paprastai vyresnio amžiaus žmonės peikia jaunimą. Ką apie šiuolaikinį jaunimėlį manote jūs?

- Jei kalbėčiau apie jaunimą, kurį matau tik gatvėje ir klube prie alaus bokalo, sakyčiau, kad situacija labai prasta. Bet matau kitus jaunus žmones, kurie moka po penkias kalbas, kurie baigė mokslus ir turi idėjų. Tokio jaunimo labai daug, bet šie žmonės nevaikšto gatvėmis ir necypauja – jie dirba.

Mūsų jaunimas puikus. Aišku, kartais Dievulis pridaro „broko“, bet šių laikų jaunuoliai man kelia teigiamas emocijas. Tačiau turime suteikti jiems sąlygas pasireikšti. Kūrybingas jaunimas labai sunkiai randa ką veikti. Todėl visi ir važiuoja į užsienį. Toli gražu ne visi išvyksta dėl pinigų – jauni žmonės nori turėti galimybių, nori save išbandyti. Jei matai, kad čia nėra perspektyvų, reikia jų ieškoti. Pasaulyje daug vietos – juk visi esame Žemės rutulio gyventojai. Tiesa, reikia pasverti savo jėgas. Aš galiu norėti būti Amerikos prezidentu, bet tai išgirdę iš manęs juoktumėtės, nes nuvykęs į JAV juo netapčiau. (Juokiasi.)

Dalyvauju priėmimo egzaminų į vieną aukštąją mokyklą komisijoje. Jaunuoliai stoja į kūrybinę specialybę ir turi parodyti savo žinias bei kūrybiškumą. Visai neseniai viena mergina pasakė, kad televizija Lietuvoje įkurta septynioliktajame amžiuje. Man taip subjuro nuotaika… Mes mažaraščiai ar ką?.. Bet buvo ir labai gabių stojančiųjų. Sėdėdamas mąsčiau: ačiū Dievui, kad ne visi gabūs išvažiavo.

- Važinėjate viešuoju transportu. Sulaukiate nemalonaus dėmesio?

- Sulaukiu. Kai kartu važiuoja išgėrę žmonės, jie veržiasi pasakyti man daug gerų žodžių. Tiesa, niekada nebuvo, kad mane koneveiktų. Girti bendrakeleiviai pasakoja, koks esu genialus ir juokingas. (Juokiasi.) Turiu gerbėjų, vaikščiojančių geležinkelio stotyje, kontingentą. Dažnai iš Vilniaus važiuoju traukiniu į Kauną. Grįžtu vakarop ir sutinku linksmai nusiteikusių žmonių. Vyrai nori su manimi nusifotografuoti, o moteriškės – pabučiuoti. Viena šaukė, kad nemėgsta „teliko“, bet mane myli. Puiku. Nesibaidau žmonių – man nesunku pakalbėti su nepažįstamais. Juk visi esame to paties miesto ir tos pačios šalies gyventojai.

- Ūsiukai tapo neatsiejama įvaizdžio dalimi. Nesinori jų nusiskusti velniop?

- Vasarą nusiskutu. Be to, labai trumpai kerpu likusius savo plaukus. Labai tingiu užsiimti tais ūsais ir penkiais savo plaukais. Atėjus sezonui jie vėl atauga. Pernai vasarą netikėtai prireikė fotografuotis – buvo daroma LNK pasimatymų šou „Būk mano meile!“ fotosesija. Buvau nusiskutęs ūsus, todėl grimuotoja man juos priklijavo. Jie buvo elegantiški ir gražūs. (Juokiasi.)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"