TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V. Pugačiauskas nemano esantis įdomus

2014 07 12 6:00
"Nelaikau savęs „kietu“ redaktoriumi, todėl nevadinčiau savęs vienu geriausių", - kuklinasi Vykintas Pugačiauskas. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

LRT televizijos žinių tarnybos užsienio naujienų redaktorius Vykintas Pugačiauskas, rengiantis siužetus „Labas rytas, Lietuva“, „Panoramai“ ir kitoms informacinėms kanalo laidoms, nelaiko savęs stipriu žiniasklaidininku. Pašnekovas prisipažįsta nežinąs, ar lietuviams įdomi politika, tačiau pats apie ją mielai diskutuoja su bičiuliais.

- LRT atstovė žiniasklaidai Virginija Bunevičiūtė tave vadina vienu geriausių lietuviškos televizijos užsienio naujienų redaktorių. Tą patį pasakytų ir komercinių kanalų viešųjų ryšių žmonės?

- Nežinau. Nelaikau savęs „kietu“ redaktoriumi, todėl nevadinčiau savęs vienu geriausių. Neaiškūs vertinimo kriterijai – nežinau, kas yra geras žurnalistas.

- Esi sukęs reportažus iš vadinamųjų karštųjų taškų. Darai tai dėl smalsumo ar dėl adrenalino?

- Nei dėl smalsumo, nei dėl adrenalino. Dirbau neramiose šalyse, nes tai – svarbios temos ir svarbūs įvykiai. Jeigu yra galimybė važiuoti ten, kur vyksta auditorijai įdomūs dalykai, važiuoju. Adrenalino galima gauti ir kitais būdais. Nebuvau Kijevo Maidane, nors iš smalsumo norėčiau ten nuvykti.

Kita vertus, ką reiškia „karštieji taškai“? Ar galima taip pavadinti Ukrainos Oranžinę revoliuciją? Ko gero, ne, nors kai kuriems ir atrodo priešingai. Daug kartų buvau Afganistane. Tai – karštasis taškas? Kai kuriose teritorijos vietose – taip, kai kuriose – ne.

- Nebijojai, kad Afganistane tave gali pagrobti?

- Ne. (Atsidūsta.) Nebuvo jokios grėsmės, nes mažai kartų buvau be Lietuvos ar tarptautinių pajėgų karių. Nebuvau susidūręs su pavojumi gyvybei.

- Apie Lietuvos užsienio politiką ir apie tai, kas vyksta pasaulyje, žinai gerokai daugiau nei statistinis lietuvis. Turimos žinios tau suteikia pranašumo prieš paprastus tautiečius?

- Nežinau. Išmanau specifinę sritį, ir tiek. Kiekvienas ką nors išmano geriau už kitus. Jeigu stalius moka sukalti taburetę, jis pranašesnis už mane, nes aš tokį darbą padaryčiau ne taip gerai.

- Ar kiekvienas žmogus turi domėtis tuo, kas vyksta šalies užsienio politikoje?

- Turėtų, nes tai – pilietiškumo dalis. Smalsūs žmonės nori suvokti, kokiame pasaulyje gyvena. Tačiau tai, ar jie domisi Lietuvos užsienio politika, priklauso nuo jų pačių. Nežinau, ar lietuviams įdomi politika. Gyvenu Vilniuje, mane supa tam tikras žmonių ratas, todėl negaliu pasakyti, ar politiniais įvykiais domisi visa šalis. Mano aplinkos žmonėms tai įdomu. Susitikęs su draugais diskutuoju apie politiką.

- Kada bus trečiasis pasaulinis karas?

- (Mąsto.) Kai kurie pasakytų, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą didžiosios valstybės neišsiteko tarp savo sienų, kaupėsi įtampa. Kiti galėtų argumentuoti, kad ginkluotas konfliktas nėra būdas mažinti įtampą ir spręsti problemas. Gali numatyti konkrečius įvykius ar dėsningumus, tačiau prognozuoti, ar bus Trečiasis pasaulinis karas, sunku.

- Lietuviški interneto portalai svarbias politines užsienio naujienas dažnai pateikia paprasčiausiai išversdami BBC ir kitų įtakingų užsienio kanalų pateikiamą informaciją. Ką manai apie tokią nesavarankiškumo praktiką?

- Nesu tikras, ar tai – didelė bėda. Yra daug veiksnių. Viskas priklauso nuo paklausos, nuo to, kaip žiniasklaidos priemonės mato savo auditoriją, nuo žurnalistikos tradicijos. Jeigu visuomenė norėtų daugiau autorinių medžiagų, analizuojančių užsienio įvykius, atsirastų ir paklausa. Nemanau, kad tavo pavyzdys yra lietuviška bėda, – taip daro ir kitų mažesnių Europos šalių žurnalistai. Taigi nesame išskirtiniai.

"Mes norime skaityti apie tai, kad žmogus įkando šuniui, o ne apie tai, jog šuo įkando žmogui. Visuomenei visada įdomus konfliktas", - konstatuoja Vykintas Pugačiauskas.

- Lietuvos politiką stebintys žmonės nuolat girdi apie skandalus. Ar politinis laukas iš tiesų toks nešvarus kaip atrodo?

- Nežinau. Apie šalies politiką išmanau tik tiek, kiek sužinau sekdamas žiniasklaidą.

- Nemanai, kad mūsų žurnalistai spekuliuoja negatyvia informacija, susijusia su valdžia?

- Žiniasklaidos vartotojai įpratę gauti tokias žinias. Juk norime skaityti apie tai, kad žmogus įkando šuniui, o ne apie tai, jog šuo įkando žmogui. Visuomenei visada įdomus konfliktas. Tai – visiškai natūralu. Kitose šalyse nemačiau daug teigiamus įvykius nušviečiančios žiniasklaidos pavyzdžių. Nesiimu vertinti, kokios – embriono, vaiko, paauglio ar suaugusiojo – stadijos Lietuvos žurnalistai. Nenoriu piešti plačiais potėpiais.

- Sutiktum už didelį honorarą sukti LNK KK2 arba TV3 „Žvaigždžių dešimtuko“ siužetus?

- (Mąsto.) Niekada apie tai nemąsčiau. Šiuo atveju didelis honoraras man nėra veiksnys ir pagrindinis motyvas. Man svarbiausia jausti, kad esu reikalingas žiūrovams, kad galiu įdomiau atlikti savo darbą. Kiekvienas žurnalistas dirba darbą, kuriame jaučiasi galintis sukurti pridėtinę vertę. Ko gero, tavo minėtų laidų prodiuseriai savo darbuotojų rezultatus vertina gerai.

- 2011-aisiais buvai perėjęs į kitą barikadų pusę – dvejus su puse metų dirbai Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje atstovu žiniasklaidai. Kodėl grįžai į televiziją?

- Nes čia galiu padaryti šį tą naudingo. Dėl tos pačios priežasties dirbau atstovu žiniasklaidai. Padariau tai, ką galėjau, atnešiau naudos.

- Įsivaizduoji save TV po dešimties metų?

- Nesu apie tai susimąstęs. Manau, kad galėčiau dirbti šį darbą ir po dešimtmečio.

- Lietuviai nuolat skundžiasi leidžiamosios ir vykdomosios įstatymų valdžios bei teismų veikla. Iš kokios šalies Lietuva galėtų imti pavyzdį?

- Nemanau, kad kuri nors valstybė mums galėtų būti pavyzdžiu. Nesiimčiau ieškoti etalono. Kiekviena šalis suformuoja savo politinę sistemą ir institucijas.

- Tu patenkintas šiandienine mūsų politika?

- Patenkintas – nepatenkintas. Juoda – balta. Nenorėčiau taip skirstyti. Yra gerų aspektų, yra ir taisytinų dalykų. Todėl sunku pasakyti, ar esu patenkintas.

- 2001-aisiais baigei Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Bent kartą naudojaisi „špargalke“?

- Ne, sąžiningai studijavau. Kai kurie kurso draugai jomis naudojosi, dėl nusirašinėjimo net buvo išmestų iš instituto. Nusirašinėjančiuosius vertinu blogai. Mokykloje, kiek atsimenu, taip pat nesinaudojau „špargalkėmis“.

- Asmeniniame tavo tinklalapyje pugaciauskas.lt galima rasti visus rašomuosius darbus, kuriuos parašei studijuodamas. Nebijai, kad tavo triūsu pasinaudos tingūs studentai?

- Taip yra buvę. Kai kurie mano tekstus, prirašę savo vardą, įdėdavo į referatų puslapius. Ar tai mane piktindavo? Neatsimenu, nes studijavau labai seniai.

- Politologai kalba apie visuomenei svarbius reiškinius. Ar jie turi galių ką nors keisti, o ne tik įvardyti problemas?

- Vargu ar keisti yra politologų funkcija. Politologas – mokslininkas. Juk jei biologas tiria dramblį, jis neprivalo jo keisti. Lietuvoje politologai suvokiami kaip politikos komentatoriai. Tai – įsisenėjusi problema, kuriai skirta begalė konferencijų ir straipsnių. Iš tiesų politologai yra tyrėjai, dirbantys mokslo metodais. Jie analizuoja ir aprašo reiškinius. Jie ne komentuoja politiką, o užsiima mokslu. Aišku, bet kokia viešai skelbiama analizė atsiliepia visuomenei. Vadinasi, iš dalies galima sakyti, kad politologai kai ką keičia, nors tai ir nėra jų darbo tikslas.

- Visi su tavimi susiję interneto straipsniai labai rimti: politika, politika, politika… Nemanai, kad esi per rimtas?

- (Mąsto.) Nesu tuo tikras. Natūralu, kad tavo rastų straipsnių temos rimtos. Juk publikacijos susijusios su tuo, ką darau. Nežinau, ar gyvenime, kaip ir darbe, esu rimtas – reikėtų klausti kitų.

- Draugų kompanijose skaldai anekdotus?

- Ne. Tačiau jei kas nors iš draugų pasakoja anekdotą, klausausi.

- Duoti šį interviu sutikai nenoriai. Kodėl?

- Nemanau, kad galiu papasakoti ką nors įdomaus, dėl ko verta mane kalbinti. Nesu tikras, ar kam nors įdomu tai, ką sakau.

- Į mano prašymą pasikalbėti būtum reagavęs entuziastingiau, jei atstovaučiau glamūriniam leidiniui, pasiekiančiam beprotiškai didelę auditoriją?

- Ne. Apskritai nemanau, kad glamūriniam žurnalui įdomūs mano pamąstymai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"