TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V.Samarino gyvenimas danguje

2008 11 22 0:00
"Džiaugiuosi radęs savo nišą", - tvirtina oreivis V.Samarinas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Visas oreivio Vytauto Samarino gyvenimas susijęs su oro balionais - net ir atostogos. Vyras prieš savaitę sugrįžo iš pusantro mėnesio kelionės po JAV ir Meksiką. Tačiau dar ir šiandien jam kelia nerimą susitikimai su žurnalistais ir nepaliaujamas jų domėjimasis prieš keletą metų įvykusiomis jo skyrybomis su dainininke Rūta Ščiogolevaite.

"Esu sėkmingai išsiskyręs. Dabar turiu draugę. O su Rūta nesusitinkame ir nebendraujame. Mūsų nesieja nei nepadalytas turtas, nei vaikai", - prisipažįsta V.Samarinas. LŽ vyras pasakoja apie šiandieninį savo gyvenimą.

Gaisras skrendant arba restoranas tvarte.

- Kokie kelionės įspūdžiai?

- Nemėgstu kelionių, kurias siūlo turizmo agentūros. Patinka pačiam atrasti šalį. Amerika labai patogi, jauti, kad laisvai galėtum adaptuotis. Joje - visas pasaulis. Žmonės mandagūs, paslaugūs, deja, dažnai dirbtinai... Prieš 20 metų Amerika atrodė svajonių šalis, bet dabar nepaliko tokio įspūdžio. JAV praleidome dvi savaites, tada išvykome į Meksiką. O ji turi visai kitokią dvasią - padarė neišdildomą įspūdį, kasdien stebino ir mane labai pakeitė. Ten pamatai, kiek nedaug žmogui reikia. Kurį laiką gyvenome tolimame nuo civilizacijos kaimelyje, kur nebuvo nei telefono, nei interneto ryšio, nors Meksikoje sunku rasti tokį užkampį. Ten net ir atokiausiose vietovėse yra interneto kavinė ir telefono linija. Mat tai - pigiausias būdas vietiniams bendrauti su į JAV emigravusiais giminaičiais. Gyvenome ne tik be televizoriaus, bet ir be veidrodžio. Gerai, kad trys vyrukai buvome, tai nebuvo problemų (juokiasi). Valgydavome paprastame restoranėlyje, kurio išorė panašesnė į tvarto, tačiau maistas - pats skaniausias visoje šalyje. Žmonės ten gyvena paprastai. Jie neturi daug, bet jiems ir nereikia - ir taip laimingi.

- Dalyvavote ir varžybose.

- Oro balionų sostinėje Albukerkėje JAV vyko oro balionų fiesta. Šventė rengiama daugiau kaip 30 metų. Tai tokia didelė šventė, kad prieš gerą dešimtmetį imta riboti dalyvių skaičių. Dalyvių buvo daugiau kaip 700, tad įspūdis nepakartojamas. O aš maniau, kad balionai manęs jau nebegali nustebinti... Klydau. Mes su Robertu Komža turėjome oro balioną su užrašu "Lituanica". Pamatę užrašą, žmonės užkalbindavo, pasakodavo, kad jų seneliai ar tėvai kilę iš Lietuvos. Labai smagu.

Meksikoje dvi savaites dalyvavau varžybose, kitas dvi automobiliu keliavau su dviem draugais iš Lietuvos. Ten R.Komža skrido su savo balionu ir laimėjo pirmąją vietą, aš gavau vietinių balioną - laimėjau antrąją vietą. Bet gavau tokią įrangą, su kuria tikrai neleisčiau nė vienam iš savo pilotų skraidyti - dvigubai geresnius balionus nurašau. Vis dėlto buvo įdomi patirtis paskraidyti kone ekstremaliomis sąlygomis.

Skrisdamas ir nedidelį gaisrą patyriau. Kitą kartą teko leistis ant pastato stogo, nes Meksikoje labai siauros gatvelės, virš kurių išraizgytas tankus laidų tinklas. Vis dėlto balionas man - ne transporto priemonė varžybose tikslui pasiekti, o pramoga, teikianti gerų emocijų.

Gal kečupo?

- Į kokias kuriozines situacijas patekote?

- Meksikiečiai labai gerbia turistus, nes iš jų gyvena. Tik, kitaip nei arabų šalyse, nesistengia keliolika kartų daugiau iš tavęs nuplėšti.

Savo kailiu patyrėme, kad meksikiečiai vis dėlto jaučia antipatiją amerikiečiams. Restoranėlyje užsisakėme šviežios žuvies. Valgant priėjo padavėjas su kečupo indeliu ir paklausė, ar mums nereikia. Mes nustebome. Tuomet jis pasitikslino, kad tikriausiai esame ne amerikiečiai. Taip mus patikrino. Žinoma, ne vienas toks patikrinimas buvo, tik mes ne visus juos pastebėjome.

- Kokios kelionės laukia ateityje?

- Kitą kelionę, kaip ir prieš metus, į Alpes yra suplanavęs mano kolega. Kol kas su juo nebendravau, nes, anot draugų, jis dabar yra arba Taivane, arba Japonijoje. Paprasčiausiai grįžęs iš kelionės elektroniniame pašte radau laišką iš viešbučio, kad jis patvirtina mano ir kolegos kambarių rezervaciją sausio mėnesiui.

Pavasarį mane kviečia į Braziliją, bet svarstau: gal nereikia per metus visų pinigų, kuriuos per gyvenimą sutaupiau, išleisti. Nors kvietimas vilioja.

Dar ketinu žiemos sezonu susirasti piloto darbą užsienyje, tarkim, Australijoje. Po darbo skirčiau laiko šaliai pažinti, bendraučiau su žmonėmis...

Mama pati "kalta"

- Kokia buvo oreivystės pradžia?

- Giminėje nebuvo oreivių. Kai buvau antro kurso studentas, draugas pasiūlė vasarą atvažiuoti į Vilnių padėti organizuoti skraidymų. Kelias savaites padirbėjau, paskraidžiau ir susidomėjau rimčiau. Visada svajojau skraidyti. Ketinau stoti į aviacijos institutą, bet pamaniau, kad gal sveikata netiks, arba bus pernelyg sunkūs mokslai. Dar ir šiandien stebiuosi, kodėl neišdrįsau. Baigiau termoinžineriją Kauno technologijos universitete. Turėčiau būti branduolinės jėgainės operatorius. Kaip tik tuo metu, kai įstojau į universitetą, buvo priimtas įstatymas sustabdyti Ignalinos atominės elektrinės veiklą. Profesija, rodės, akimirksniu neteko perspektyvos, prarado aktualumą, buvo neramu, kad po studijų neturėsiu ką veikti.

Dabar džiaugiuosi radęs savo nišą. Tiesa, anksčiau maniau, kad jei nebegalėsiu užsiimti oreivyste - prapulsiu. Dabar nebeatrodo, kad tai būtų pasaulio pabaiga.

- Artimieji nesijaudina dėl jūsų saugumo pasirinkus tokią veiklą?

- Mama iš pradžių kiek nerimavo, bet tikrai žinau, kad daugiau jaudulio buvo, kai turėjau žiedinį motociklą. Ypač kai per avariją sulaužiau jį pusiau. Laimė, ta istorija baigėsi sėkmingai. Dabar mama jau žino, kad skraidymas nėra pavojingas, pačią ne kartą skraidinau ir jai buvo smagu. Juokiuosi, kad ir mama truputį kalta ir turi prisiimti dalį atsakomybės, kad pasirinkau tokią sritį. Vaikystėje man prieš miegą nuolat deklamuodavo eilėraštuką, susijusį su skraidymu. Todėl kai auginsiu savo vaikus, labai rinksiuosi, kokius eilėraščius skaityti ar pasakas jiems sekti (juokiasi). Žinoma, yra ir tėčio įtakos. Prieš tapdamas advokatu jis buvo jūreivis. Tikriausiai iš jo paveldėtas noras keliauti ir daryti tai nestandartiškai. Dabar nei artimieji, nei draugai manęs neįsivaizduoja be skraidymo.

Šuolis iš penkto aukšto

- Kokių stresinių situacijų teko patirti ore?

- Stresinės situacijos būna, kai darai neįprastus, rekordinius skrydžius. Tuomet nelabai gali pasikonsultuoti - ir kiti neturi patirties. Kartais būna nejauku, kai pamatai, kad oras prastėja. Tai sveikas savisaugos instinktas.

Labiausiai bijau važiuoti su vairuotoju, kuris nieko nebijo. Šalia sėdinčiajam būna ne kas. Todėl stengiuosi skrydžiu žmones sudominti, o ne įvaryti įtampos. Gal mano skrydžiai kiek nuobodesni, nes neinscenizuoju avarijų, kaip kartais mėgsta pajuokauti mano kolegos.

- Pilotas pajuokauja, o silpnesnių nervų keleivis gali imti ir iššokti.

- Visada perspėjame, kad be piloto leidimo neliptų iš krepšio nei ant žemės, nei juolab būnant aukštai. Tai išgirdę žmonės dažniausiai juokiasi. Tačiau jie ne visada gali įvertinti aukštį. Sako: "O štai jau visai žemai." Tuomet patikslinu: "Taip, čia yra penktas aukštas, ar norėtumėte iššokti iš penkto aukšto balkono?" Kai pabūni pusės kilometro aukštyje, penktas aukštas atrodo labai žemai ir nepavojingai. Tikrai lengviau iššokti iš baliono, kai jis penktame aukšte, nei iš to paties aukščio balkono.

- Kada jums buvo baisiausia?

- Tikriausiai baisiausia buvo per pirmą savarankišką skrydį prieš aštuonetą metų. Pakilęs supranti, kad esi vienas, niekas negali tau patarti, pasakyti. Iš pradžių baisu, paskui smagu. Kaip aš sakau, žmonės džiaugiasi du sykius: vieną kartą - kai pakyla, bet dar labiau sėkmingai kojomis pasiekę žemę.

Trumpai

* Skrydžiai. V.Samarino bagaže greit bus daugiau kaip 800 skrydžių.

* Miestas. "Užaugau Šiauliuose. Ten sovietiniais laikais buvo didelis karinis aerodromas. Buvo įdomu nuolat stebėti lėktuvus. Be to, tėvas kartais nusivesdavo ir į patį aerodromą", - prisimena oro balionų pilotas.

* Tėvai. Mama - medikė, tėvas - advokatas. "Man patiko, kad meksikiečiai sekmadienį skiria šeimai. Manau, lietuviams to trūksta. Mes labai tolstame vienas nuo kito, vakarėjame - iš pradžių pasidaro nesvarbi giminė, o paskui - ir šeima. Man šeima yra vertybė", - prisipažįsta Vytautas.

* Brolis. "Turiu 10 metų vyresnį brolį Sergejų. Sako, kad kai kurie mūsų būdo bruožai panašūs, bet man atrodo, jog mes labai skirtingi ne tik išvaizda. Dabar jis su šeima gyvena Šiauliuose, vadovauja vienos įmonės gamybai. Tai žmogus, kuriam pavyksta viskas, ko tik imasi", - tvirtina oreivis.

* Vaikai. "Vaikų nebijau, bet dar neplanuoju. Brolis turi dukrą, ji studijuoja žurnalistiką, ir sūnų, kuriam aš esu ne tik dėdė, bet ir krikštatėvis", - šypsosi Vytautas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"