TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V.Sirijos Gira: "golai" į ateitį

2011 06 08 0:00
V.Sirijos Gira Kaune, prie Karo muziejaus patrankos.
Asmeninio albumo nuotrauka

"Gali nesusirinkti publika: Vytautas Sirijos Gira - primirštas, jo knygos dabar neleidžiamos", - būgštavo Rašytojų klubo darbuotojos, rengusios rašytojo 100-mečio minėjimą.

Susirinko labai daug ir vakaras, pasak vertėjos Danutės Sirijos Giraitės, buvo šiltas ir jaukus. Netrukus renginys V.Sirijos Girai (1911-1997) atminti įvyko ir Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

O kai dėl knygų, poetas Algimantas Baltakis prisipažino, kad jį graužia sąžinė ir slegia didelė skola vyresniam draugui. "Vis dėlto reikėtų išleisti V.Sirijos Giros poezijos rinktinę, sudarytą iš prieškario rinkinių", - dėstė jis. Prieš dešimtmetį "Poezijos pavasario" almanachą sudarinėjęs A.Baltakis įdėjo šešiolika V.Sirijos Giros eilėraščių ir parašė palydimąjį žodį, primenantį, kokia tai įdomi poezija. Alfonsas Nyka-Niliūnas V.Sirijos Giros pavardę rašo tarp geriausių lietuvių poetų.

"Taip, reikėtų išleisti, - sutinka rašytojo dukra Danutė. - Bet kas imsis ieškoti rėmėjų? Savo verstai Antono Tammsaare "Tiesai ir teisingumui" lėšų ieškojau gana agresyviai, buvau užsipuolusi ir estų, ir lietuvių verslininkus. O kaulyti pinigų kaip dukrai - sunkiau. Nejauku."

- Ką nauja per šiuos minėjimus sužinojote apie tėvą?

- Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja Danutė Labanauskienė pasakojo, kad bibliotekoje saugomi Unės Babickaitės, kitų įdomių tarpukario asmenybių, rašytojų, po karo emigravusių į Vakarus, laiškai V.Sirijos Girai. Tą susirašinėjimą irgi būtų galima išleisti.

Prozininkas Raimondas Kašauskas, V.Sirijos Giros kaimynas Švyturio gatvės name daugiau nei 20 metų, prisiminė, kad kartais jie abu šnekėdavęsi iki paryčių. Tėvas pasakojęs, kaip buvo puolamas ir ujamas dėl 1956 metais pasirodžiusio romano "Buenos Aires". Penketą metų buvęs užkirstas kelias kitoms jo knygoms. Kritikuotas, kam aukština prieškario laikus, tarybinei literatūrai tai nedera. Puolimą pradėjo "Literaturnaja gazeta" ir vertėja iš lietuvių kalbos Bela Zaleskaja. Matyt, ne savo iniciatyva.

- Kai pasirodė "Raudonmedžio rojus", romanas apie tą patį laikotarpį, atmosfera buvo jau pasikeitusi.

- Bet vis tiek tėvą iškvietė pas Glavlito cenzorius aptarti rankraščio. Ten nurodė, kad trūksta tarybinių motyvų. Taip romano pabaigoje atsirado partizanai - nelabai jie ten "limpa", bet antraip nebūtų išleidę. Tačiau kai pagalvoji, galėjo ir taip nutikti, nieko neįtikima nėra.

Tėvas man pasakojo epizodą iš karo laikų. Tada jis gyveno Vilniuje, dirbo ligoninėje sekretoriumi (dar neturėjo gydytojo diplomo). Beje, karo pradžia jį su būriu jaunimo užklupo nerūpestingai švenčiantį pakaunėje. Kai grįžo į Kauną, nerado nei tėvo Liudo Giros, nei mamos Bronės Girienės - jau buvo pasitraukę į Rusiją. Tada tėvas su dviem draugėm nusprendė bėgti į Vakarus. Greitosiomis susimetė į lagaminus kas papuola. Tėvas paėmė Mstislavo Dobužinskio dovanotus paveikslus. Per sumaištį juos pervažiavo kažkoks vežimas, tačiau kūriniai nenukentėjo, išliko iki šių dienų. Kai bėgliai pasiekė sieną, tėvas pagalvojo, kad jau niekad nebepamatys mamos - pasidarė be galo graudu ir jis grįžo atgal. O draugės nukako į Vokietiją. Viena atsidūrė Olandijoje, kita Anglijoje, tapo aktyviomis lietuvių išeivių veikėjomis. Paskui jie ilgai susirašinėjo... Taigi prasidėjus karui tėvas atvažiavo į Vilnių, nes į butą Kaune iškart buvo įkeldinti kažkokie žmonės iš kaimo (vonioje laikė karvę). Dirbo ligoninėje, o kambarį nuomojosi A.Jakšto gatvėje, pas tokią ponią Zofiją, lenkę, irgi dirbusią ligoninėje. Į kitą kambarį buvo įkeltas vokietis karininkas. Rūsyje slapstėsi žydas Riabininas, kurio tėvai gyveno gete. Regis, neįtikima, bet vakarais jis užlipdavo į viršų, ir visi keturi lošdavo preferansą. Visi keturi susitarė pasimatyti po karo. Bet karininkas paskui taip ir neatsirado. Riabininas, sužinojęs, kad geto kalinius veda šaudyti, neištvėrė ir išbėgo, kad būtų su saviškiais. Ponia Zofija emigravo į Lenkiją, gyveno ilgai, susirašinėjo su tėvu. Pasakytum - negali būti, bet buvo.

- V.Sirijos Gira parašė ir išleido nemažai, tarsi būtų gyvenęs vien iš kūrybos, tačiau iš tikrųjų buvo gydytojas.

- Respublikinėje vaikų ligoninėje Žvėryne jis dirbo puse etato, bet sėdėdavo iki vėlyvo vakaro. Moterys išlėkdavo namo, o jis labai kruopščiai rašydavo ligos istorijas. Kartu su juo dirbusi Filomena Taunytė prisimena, kad moterų kolektyve dirbęs V.Sirijos Gira per susirinkimus šmaikštaudavo: "Mes, moterys..." Nors buvau maža, prisimenu, kad Žvėryne, kur ir gyvenom, pas mus lankydavosi tėvo bendradarbiai: profesorius Petras Baublys, vėliau žuvęs lėktuvo katastrofoje; iš bajorų kilęs Bronius Daugirdas, grįžęs iš tremties. Taigi ne vien moterys dirbo ligoninėje. F.Taunytė kalbėjo, kad aukštumų V.Sirijos Gira kaip gydytojas nepasiekė, tačiau dirbo nuoširdžiai, stropiai. A.Baltakis prisiminė jo intuiciją, kaip pagal simptomus iškart nustatydavo diagnozę. Tėvas visada buvo apsikrovęs medicinos žinynais, pirko, skaitė, kaupė visą naujausią literatūrą, savo sritimi domėjosi iki gyvenimo pabaigos.

- Jei būtų siekęs mokslo aukštumų, būtų nukentėjusi literatūra.

- Vienąkart jis parėjo po darbo susikrimtęs: buvo atvažiavusi tokia suvargusi moterėlė iš kaimo, atvežė sūrio ir kiaušinių. Tėvas principingas - nepaėmė. Paskui graužėsi. Juk iš visos širdies ta moteriškė dovanojo.

- Jūs su broliu augdami gal visai nesirgote?

- Aš neatsimenu, bet ir F.Taunytė, ir A.Baltakis tvirtino, kad kai mes buvom maži, tėvas labai žiūrėjo, kad nebūtų mikrobų: vata, suvilgyta spiritu, trindavo visas rankenas. O šiaip tikrai nesirgdavom. Tėvas tai mums, tai kitiems vis kokių vitaminų atnešdavo - tada papildai nelabai buvo žinomi. O jis sakydavo: čia yra tokio mikroelemento, reikia pagerti. Ir katiną tokį turėjom, dičkį, jam irgi duodavo tų pačių vitaminų.

- Ateiti į literatūrą V.Sirijos Girai padėjo tėvas Liudas Gira?

- Manyčiau, kad jis ėjo savo jėgomis. Išsileido poezijos knygeles: "Golas į ateitį", "Širdys formaline", "Mergaitės ir asonansai".

- Kodėl vėliau neberašė poezijos?

- Poezija - jaunystės žanras. Manau, tiesiog išaugo tokį poreikį.

- Kas jums žaviausia iš tėvo kūrybos?

- Visada buvo "Raudonmedžio rojus". Dabar, prieš tą vakarą, vėl pasiėmiau poeziją - irgi daug kas patinka. Kai prieš porą metų "Literatūra ir menas" mano siūlymu išspausdino V.Sirijos Giros eilėraštį apie Aleksoto tiltą, skaitytojai prisipažino manę, kad čia liaudies kūryba, o dabar sužinojo autorių. Jo poezija savita, netikėta, artima keturvėjininkams.

- Kokie buvo jūsų santykiai su tėvu?

- Visokie. Tėvas buvo ūmus, greit užsiplieksdavo, bet greit ir atlyždavo. Ir aš, matyt, tokia. Kai pagalvoju, nebuvo mums griežtas, nors vaikystėje mudu su broliu visokių eibių prikrėsdavom. Mokykloje buvau neklusni, sunki paauglė, prisirinkdavau pastabų, prastų pažymių. Ką esu pridirbusi per savaitę, ryždavausi tėvui perskaityti tik tada, kai jis nueidavo į vonią. Stovėdama prie durų, kadangi prisibijodavau. Aišku, jis nepuldavo iš tos vonios... O šiaip - supratom vienas kitą, gerai supratom.

- Vertėja Valvi Strikaitienė per minėjimo vakarą kalbėjo apie "meilės sėklą Estijai", kurią pasėjo Liudas Gira, puoselėjo Vytautas Sirijos Gira, o žiedus išskleidė Danutė Sirijos Giraitė.

- Pirmą kartą Estijoje tėvas apsilankė dvylikos metų, kartu su savo tėvu Liudu Gira, kuris dalyvavo estų, latvių ir lietuvių kultūrinių mainų programose. Paskui - 1935 metais, jau pats literatas, jaunas poetas. Taline, "Estonia" teatre, skaitė savo kūrybą. Pasakojo, kad labiausiai iš tos viešnagės įsiminė užstalės daina apie aludarį, kurią dainuojant vaikinai stengiasi nuauti merginų batelius (paskui jos turi juos išsipirkti). Tėvas nukniaukė Agnes Kerge batus. Ji tada buvo jauna poetė; paskui ilgai dirbo leidyklos redaktore; žinomas baleto solistas, teatro "Vanemuine" meno vadovas Ago-Endrikas Kerge - jos sūnus, kitas sūnus - rašytojas. Vėliau tėvas su A.Kerge susirašinėjo, draugavo, bendravo. Taip pat ir su kitais estais, tarp jų - menotyrininku, gyvenusiu tarpukario Kaune, Lietuvos bičiuliu Aleksiu Rannitu, po karo atsidūrusiu JAV. Kai išėjo mano pirma iš estų kalbos versta knyga, tėvas nusiuntė A.Rannitui, o tas labai pagyrė.

- Apskritai V.Sirijos Gira su daug kuo bendravo, rašė krūvas laiškų. Jam buvo svarbu draugauti?

- Praėjus karo, pokario mėsmalę, buvo džiugu ir smagu atrasti buvusius draugus. Kad ir tas merginas, su kuriomis kartu bėgo. Prieškario bičiuliai atsirado ir atsišaukė po truputį - iš Amerikos, Australijos, Lenkijos... Gal net gyvybiškai buvo reikalingas toks bendravimas - kažkokia gija su jaunyste.

Kaune tėvas mokėsi Jėzuitų gimnazijoje, ir su daugybe to meto žmonių draugystė išliko visam gyvenimui. Pas mus, Žvėryne, Vytauto gatvės gale, grįžęs iš Sibiro tremties kurį laiką gyveno tos gimnazijos direktorius kunigas Jonas Paukštys. Ir nuolat apsistodavo visokie į Vilnių atvykdavę asmenys. Mūsų namai buvo tokie - visiems atsirasdavo vietos. Ilgiausiai gyveno Antanas Milukas - iš žinomų Amerikos lietuvių kultūrininkų. Viena jų giminės šeima tarpukariu grįžo į Lietuvą. Jie ir tapo "Raudonmedžio rojuje" pavaizduotų amerikonų prototipais. Karui baigiantis, Milukai vėl išvyko, o Antanas užsispyrė: "O ką aš rusams bloga padariau?" Ir liko. Buvo vedęs, turėjo du vaikus. Jį surado, suėmė - dėl to, kad neturėjo tarybinės pilietybės, buvo Amerikos ir Lietuvos pilietis. Jei priimtų prievarta brukamą tarybinę pilietybę, jau niekada negalėtų išvykti pas gimines. Ir jis nesutiko. Tada buvo ištremtas į Rusijos lagerius. Iš ten grįžo tiesiai pas mus. Jo sūnus mėgino patekti į JAV ambasadą Maskvoje, tačiau nepasisekė. Antanas toliau buvo persekiojamas. Kai prasidėjo atšilimas, jam leido išvykti.

Tėvas pažinojo labai daug žmonių, su visais gražiai bendravo, mokėjo sutarti. Vos tik Liudas Gira, būdamas evakuacijoje Rusijoje, pakalbėdavo per Maskvos radiją, tėvui pranešdavo vietos policininkai - perspėdavo: kol kas nesirodyk darbe, nebūk namie, gali ateiti ieškoti.

Kažkas ironiškai rašė, esą V.Sirijos Gira - elegantiškas ponas, kuris visais laikais mokėjo prisitaikyti. Anaiptol. Tiesiog jam labai padėjo tai, kad mokėdamas sutarti visur turėjo draugų ir pažįstamų, gebėjo rasti bendrą kalbą, patikti. O ne dėl to, kad prisitaikėlis.

- Kažkada Vytautas Kubilius parašė, kad V.Sirijos Giros romanai - populiarioji literatūra.

- Tėvas baisiai įsižeidė, santykiai su V.Kubiliumi buvo ilgam nutrūkę. Netgi prašė Joną Lankutį, kad šis jį kur nors "reabilituotų".

- Ar liko nespausdintų V.Sirijos Giros rankraščių?

- Jis rašė dienoraštį. Liūdni seno žmogaus užrašai, nemanau, kad verta skelbti. Rašo, kas pas jį užsuka. Arba - lyja, šalta, trūksta pinigų. Kruopščiai rašė gal pusmetį iki mirties. Dar yra pradėto romano fragmentų - su "Vaga" buvo sudaręs sutartį.

- Daug kas prisimena, kad V.Sirijos Giros didysis pomėgis buvo šachmatai.

- Bijau sumeluoti, bet, regis, jis rengėsi sporto meistro kategorijai. A.Baltakis prisimena, kaip ateidavo kiekvieną antradienį antrą valandą į Švyturio gatvės namo antrą aukštą pas dvigubą pavardę turintį rašytoją ir sulošdavo su juo dvi šachmatų partijas.

R.Kašauskas pasakojo, kaip į tėvo butą kloti plytelių atėjo darbininkas lenkas, paskui pasiliko pažaisti šachmatais. Po kurio laiko jis skambina į kaimynų (Kašauskų) duris: "Jėzau Marija, eikit žiūrėkit, kas šeimininkui!" Pasirodo, V.Sirijos Giros vieną partiją išlošė, o kitą - pralošė.

Tėvas labai mėgo operą, turėjo daugybę plokštelių, kur tik važiavo, iš visur jų vežėsi, iš Amerikos, Anglijos. Į operos teatrą eidavo kiek pajėgė, į visas premjeras ir į senesnius spektaklius. Prisimenu, mane, šešerių metų, nusivedė į "Bohemą". Man taip įsiminė Mimi mirtis, sujaudino iki ašarų. Tėvas operų muziką atpažindavo iš pirmų taktų. Man surengdavo tokius atpažinimo egzaminus - iš kokios operos melodija?

- Vilniuje V.Sirijos Gira gyveno daugiausia Žvėryne?

- Taip, net keliose vietose. Maloniojoje gatvėje - po karo, mediniame name. Paskui persikėlė į Vytauto gatvę, arčiau darbovietės, vaikų ligoninės. Prisimenu, to namo rūsyje glaudėsi caro laikų kažkurio aukšto pareigūno palikuonė Jelagina: mažytė senučiukė, nešiojusi juodą skrybėlaitę su šydu. Netoliese gyvenę Rusų dramos teatro aktorių vaikai šaukdavo: "Jelagina - vedma!" ("Jelagina - ragana!"). Man jos buvo taip gaila, nueidavau į rūsį, kokį saldainiuką nunešdavau, pasišnekėdavom. Rusiškai aš anksti išmokau.

Paskui - kitas namas toje pačioje Vytauto gatvėje, priešais pat ligoninę. Po kurio laiko tėvas gavo butą Vokiečių gatvėje, bet ten pasirodė pernelyg triukšminga, grįžom į Žvėryną. Paskui pasikeitėm butais su Vytaute Žilinskaite, taip atsidūrėm Švyturio gatvėje Antakalnyje. Ten irgi ilgai gyveno - apie 25 metus.

Kai tėvai kur nors išeidavo, su mumis, vaikais, likdavo Antanas Milukas. Žaisdavom indėnus, jis dainuodavo Paulio Robesono lopšines, žodžiu, prižiūrėjo mus ir mokė amerikoniško gyvenimo būdo. Sykį tėvai, iš kažkur grįždami, už namo išgirdo kūdikio verksmą. Pusnyje rado kūdikį. Aš taip norėjau, kad būtų dar vienas broliukas. Bet, matyt, tėvai nesiryžo. Juk kaip tais laikais gyvenom? Tik košės, košės, košės. Ir kmynai, kuriuos tėvas augino kieme (kiekvienas turėjo sklypelį). Ir taukais patepta duona. Šiaip jau visai skanu...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"