TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V. Sodeikos šachmatų variacijos

2015 02 14 6:00
Vilniuje ir Kaune nuolat repetuojantis Vainius Sodeika likusią energiją skiria muzikai, šachmatams, sportui ir vietoje nenustygstančiam augintiniui. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Artūro Areimos teatro spektaklis "Ričardas II: Post factum" vėl atvyksta į Vilnių ir bus rodomas ant laiptų Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) fojė. Pagrindinio vaidmens kūrėjas Vainius Sodeika pavaizdavo buvusią, esamą ir būsimą politinę sistemą, kuri, kaip sako aktorius, yra nematytas cirkas. Ričardas parodijuoja Lietuvoje žinomą atlikėją, manipuliuoja jam suteikta valdžia ir imasi visko, kad tik netaptų niekas.

Politinis teatras

- Kieno idėja buvo karalių Ričardą II pavaizduoti kaip skandalingą atlikėją?

- Režisierius jau per pirmus skaitymus papasakojo šią idėją ir turėjome pradinį tipažą, konkretų tipą. Atpažįstamas charakteris yra priemonė kalbėti apie didžiulę tuštybę, įvaizdžio pompastiką, baimę būti nieku. Ir kiti personažai, Ričardo parankiniai, kuria daug paralelių su dabartine politika, supuvusia sistema. Kaip vienoje atsiliepimo antraštėje – „Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė“ - nuverčiamas Ričardas, ateina Bolingbrukas. Buvo blogai, tampa dar blogiau.

- Paminėjai nieko tematiką. Jau A. Areimos „Vyšnių sode“ stebėjome nieko neveikimo estetiką. Aktoriai plūduriuoja po vaidybos aikštelę tarsi atkreipdami dėmesį į tai, kiek daug jie (ne)veikia.

- O niekis iš filosofinės pusės kaip tik duoda daug aktorinės veiklos, kad jį užpildytų: bijau būti niekas, dėl to daug veikiu. Taip atsiranda narkotikai, galios demonstravimas, kurį galima susieti su Vladimiru Putinu.

- Taip atvirai kalbi politinėmis temomis?

- Ši interpretacija labai atspindi dabartinę politiką. Putinas taip pat bijo tapti niekas, dėl to daro absurdiškus, nelogiškus sprendimus, nesuprantamus likusiai pasaulio daliai.

- Bijome mirti ir nepalikti pėdsako?

- Taip. Personažas turi vieną ėjimą, kryptį, tikslą. Juo lengviau kalbėti, nes pats dvejoji, galvoji. Pats teatras toks – mes kuriame, bet tai vyksta vieną kartą. Kinas užfiksuoja, o mes bandome pakartoti, išgyventi iš naujo.

Aktorius savo personažą prilygino visiems valdovams ir prezidentams, neracionaliai demonstruojantiems turimą galią. /Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Apie nuvertėjimą

- Priesaika naudojant talką, „c‘mon c‘mon“ įterpimas į Šekspyro dramaturgiją, mikrofonas (skeptras) ir kepurė (karūna) – tokia popkultūros, šiuolaikinės visuomenės parodija?

- Karikatūros čia yra. Įsijungęs kanalą, kuris tiesiogiai transliuoja Seimo posėdžius, matau daug klounados. Jie sprendžia mūsų mokesčių panaudojimą, įstatymo pataisas. Prie stalo sėdi moderatorius, vyksta vaikiški debatai. Kai kuriems sunku su iškalba, jie nesuformuluoja minties, susiginčija. Kaip mokykloje mokytojų susirinkime – vienam norisi pasėdėti, kitam – greičiau išeiti, trečiam svarbu, kad tik jo nepaliestų.

- Aprašyme buvo užduotas klausimas: ką Ričardas II veiktų Seime? Kaip susiklostytų jo likimas mūsų laikais?

- Panašiai kaip spektaklyje. Būtų didžiulis nematytas cirkas, kuris paliktų pėdsaką, bet niekas nepasikeistų. O gal?..

Buvęs Reikjaviko meras (Jonas Gnarras – komikas, aktorius - aut.) man priminė Ričardą. Tik Ričardas eina iki dugno, ėda, ardo, kuria destrukciją, galų gale ją pritaiko sau (pjesėje yra scena kalėjime). Jis neturi ambicijų, nes viską turi. Tik tai dirbtina, jam reikia tikrumo – susidurti su savimi.

- Vaidini ir Vido Bareikio „Kaliguloje“. Kaligulos vaidmenį sukūrė tavo kurso draugas Ainis Storpirštis. Kaligula ir Ričardas – tai veikėjai, kurie nemėgsta, kai iš jų atimama. Kodėl valdovai – tokie žiaurūs? Kodėl mums toks smalsus tas jų žiaurumas?

- Nes gali juos pamatyti savyje. Su režisieriumi ginčijomės dėl finalinės scenos – A. Areima sako: „Norėčiau būti kaip Ričardas. Aš tiesiog nedrįstu.“

- Ričardas suvalgo bananą vien tam, kad numestų ant žemės žievę ir lieptų kažkam ją pereiti. Dusina kunigą. Gyvenime kas mėnesį išgirstame apie blogai pasibaigusias muštynes. Kur, tau atrodo, mus veda visuotinis terorizmas, žiaurumas, agresija?

- Į savo ribų patikrinimą. Ir tai daro jėgos, kurios valdo mases. Agresijos tolerancija skatina priešpriešą. Po Prancūzijos įvykių sureaguota dar stipriau nei Ukrainoje. Tai gali turėti dviprasmiškas pasekmes, galimi dar didesni išpuoliai. Visiems viskas leidžiama, visi turi savo tikėjimą. Brukama pasaulėžiūra, kad turiu savo dievą ir elgiuosi kaip noriu. Po truputį nyksta bendros vertybės.

Nuverčiamas Ričardas, ateina Bolingbrukas: buvo blogai, tampa dar blogiau.

Intelektualūs žaidimai

- Žiūrovas pirmoje eilėje bijojo Ričardo?

- Man visąlaik atrodo, kad neturėtų bijoti. Jis šmaikštus, bando pasirodyti, gatvėse mėgstame žiūrėti į keistuolius, „frykus“. Bet jei bijo, vadinasi, mąsto.

- Izabelė (aktorė Eglė Špokaitė) tavo personažą lengvabūdiškai vadina Ryčka. „Fu, karaliau“, - sako gražuolė. Daugiau karaliene šiame žaidime nepasinaudojama.

- Karalienė, moteris nefigūruoja. Iš pradžių buvo siūlyta, kad Ričardas – gėjus, nes istorinis personažas buvo homoseksualus. Repetuojant paaiškėjo, kad tai per menka. Moteris į antrą planą nustumta ne be reikalo.

- Žinau, kad tau patinka žaisti šachmatais, kurie taip pat yra valdžios parodija.

- Viena legendų, kaip buvo sukurti šachmatai, sako, kad Vakarų Indijoje juos pagaminti užsakė radža Balhaitas. Išminčius sukūrė žaidimą ir paprašė „kuklaus“ atlygio: už pirmą lentos langelį – vieno grūdo, už antrąjį – dviejų grūdų, už trečiąjį – keturių, už ketvirtąjį – aštuonių ir taip už kiekvieną langelį. Valdovas sutiko.

Man patinka, kad šachmatuose nėra sėkmės faktoriaus. Laimi geresnis žaidėjas, jo taktika. Gali įspausti priešininką į kampą, ir jis to dar nesupras. Kaip pasakė vienas žaidėjas, šachmatai gali būti brutalesni už boksą.

- Stodamas į vaidybą įšokai į Gintaro Varno kursą – patekai iškart pas antrakursius. Tai – tavo sėkmės faktorius.

- Norėjau mokytis nuo pradžių, gal intuicija pasakė visgi eiti ten? Šachmatuose skaičiuoji variantus. Pasirinkau variaciją, kuri pasiteisino. Turbūt sėkmė ta, kad man pasiūlė šią galimybę.

- Kaskart spektaklis vyksta ant laiptų. Kai jį rodėte ŠMC, žmonės sustodavo prie stiklo, kelias minutes pažiūrėdavo. Ar tai daro jį viešesnį nei kiti, vykstantys už uždarų teatro salės durų?

- Jis yra visiems prieinamas. Kaip ir Seime rengiama atvirų durų diena. Gali stebėti debatus, rinkimus per televiziją. Klausimas – kas iš to?

- Nesijauti, kad spektaklis praslydo nesukėlęs rezonanso?

- Net jei ir sukursi istoriją apie politiką, parodysi šokiruojančius faktus, niekada nesužinosi, ar jis pamatys. Rezonansas ateina iš žiūrovų, kritikų, visuomenės. Seimas, atkreipęs dėmesį, to neparodys – išlaikys savo poker face.

- Tau nebūtų malonu, jei jie pasipiktintų?

- Būtų, bet teatras iš prigimties yra pramoga. Seimo narys gali su šeima ateiti į teatrą, pamatyti save iš negražiosios pusės ir sakyti: „Buvo labai geras spektaklis. Man patiko. Super.“

Pamelavo, kad nėra aktorius

- Augai sostinėje, gimei Druskininkuose. Kiek esi susijęs su šiuo miestu?

- Mano mama yra iš Druskininkų. Ten gimiau, praleidau daug laiko. Mačiau Čiurlionio paminklą. Būdamas mažas į jį mėčiau gniūžtes. (Juokiasi.)

- Tave dažnai galima sutikti Kaune. Tačiau faktiškai nepriklausai nė vienam teatrui.

- A. Areima pakvietė į „Intymumą“, nuo to laiko pastaruosius porą metų, ten daug repetuoju, „Ričardą“ taip pat statėme ten. Dažnai vienu metu repetuoju du spektaklius, tad daug važinėju. Viskas pasidarė gana arti.

- Skaitydama apie tave „google“ radau skelbimų, kad važiuoji į Kauną ir turi laisvų vietų automobilyje. Dažnai pasiimi pakeleivių?

- Važinėdamas į „Intymumą“ bandžiau pasiimti keleivių, kad sutaupyčiau degalams. Sudėtinga – kiekvienas keleivis su savo įnoriais, reikia važiuoti jų pasiimti, Kauno nepažįstu, pasiklydau. Įlipo moteris, liepė kažkur ją vežti. O kur manęs paprašo, ten ir vežu. Buvo sudėtinga susibendrauti. Pamenu, ta moteris klausė, kur dirbu. Važiavome su Severija Janušauskaite, abu pamelavome, kad esame technikai.

- Į interviu atsivedei ir savo augintinį. Jis turbūt yra labiausiai vietoje nenustygstantis, chaotiškas šuo, kokį teko sutikti. Vadinasi, tavo darbas ne toks jau sudėtingas?

- Taip, jis energingas. Aktorystė gera tuo, kad yra kur padėti energiją, leidžia dirbti įvairius darbus. Kai turiu laisvo laiko, ir gitara noriu groti, ir apie šachmatus paskaityti, ir pasportuoti. Trejus metus ruošiuosi slidinėti, maniau, tai bus mano naujas hobis. Visko norisi vienu metu, išprotėji, tada ateina repeticijos ir vėl viskas sustyguota.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"