TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V.Terleckas prieš užstalės lygio istoriją

2010 07 21 0:00
Rašydamas V.Terleckas siekia įspėti apie susidariusią, jo manymu, antilietuvišką padėtį Lietuvos istorijos moksle.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"Kraujas užverda", - taip savo reakciją į kai kurių istorikų akibrokštus apibūdina ekonomistas Vladas Terleckas. Ir priduria: "Vargas tautai, kurios istorikai meluoja."

Po trisdešimt trejų mokslinio ir pedagoginio darbo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Finansų ir kredito katedroje jis atsidėjo Lietuvos istorijai. Akylai stebėdamas istorikus, ypač tuos, kurie dažnai matomi ir girdimi žiniasklaidoje, jis registravo abejotinus jų teiginius, klaidas, netikslumus, bravūras ("banalybes ir bulvarybes") ir spaudoje skelbė atsakymus: kritinius straipsnius, recenzijas, replikas, studijas. V.Terlecko padarytos išvados: Lietuvos istorija niekinama ir klastojama. Siekiai ją menkinti laikomi novatoriškumo ir modernumo ženklais. Klastotės - nepagrįsti teiginiai ir abejotinų vertybių piršimas. V.Terlecko įsitikinimu, ne vienas istorikas praeities įvykius vertina ne iš Lietuvos pozicijų, prie išankstinių nuostatų prikabinėja vienpusiškai parinktų faktų, netaiko istorizmo, priežastingumo, komparatyvizmo metodų ir panašiai.

Per dešimtmetį V.Terleckas tapo aktyviu polemininku, "istorikų inspektoriumi". Jo rašiniai sudėti į knygą "Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai". Tiesa, autorius tikėjosi aktyvesnės kritikuojamųjų, taip pat ir skaitytojų reakcijos. "Oponentai kai kada atsakydavo, bet daugiausia ne dalykiniu požiūriu, o į mano asmenį nukreipta polemika, - pasakoja V.Terleckas. - Vienas jų susigalvojo, kad neva blogai mokiausi, prastais pažymiais baigiau universitetą. Kaip tada prastą studentą pakvietė dėstyti?"

- Kas geriau - tokia reakcija ar visai jokios?

- Iš tokios reakcijos jokios naudos nei skaitytojams, nei autoriams. Man labai gaila ir skaudu, kad į mūsų krašto istorijos klastojimą, patyčias iš jos niekaip nereagavo kiti istorikai - solidūs, neprekiaujantys istorijos mokslu dėl vienokių ar kitokių interesų. Maloni išimtis buvo akademiko Vytauto Merkio straipsnis, demaskuojantis "mitų griovėjus". Bet ne vienas oponentas buvo nutildytas užgauliojimais. Tikėjausi, kad aktyviau į diskusijas įsitrauks visuomenė, ypač inteligentija. Kai kuriais klausimais (XX amžiaus istorijos) mano poziciją palaikė rezistentų organizacijos, Jonas Mikelinskas, Jūratė Landsbergytė. Tiesa, senuosius laikus ir ypač ekonominius aspektus ne kiekvienas išmano, čia reikia tam tikros kompetencijos. Labiausiai mane jaudina, tiesiog į neviltį varo, kad įvairios niekinančios replikėlės dėl mūsų tautos ar istorijos lengvai prigyja ir tampa kone užstalės anekdotais. Vienas istorikas storoje iliustruotoje Lietuvos istorijos knygoje teigia, kad lietuviai XII-XIII amžiuje atsiskaitydavo kiaušiniais. Didesnio absurdo ir nusišnekėjimo būti negali. Ir ką, mokinukai pareina iš mokyklos ir kartoja kaip sentenciją. Bet tai ne kas kita, kaip kiaušingalvio prasimanymai. Kadangi tas autorius apkaltintas studentų darbų plagijavimu, gal čia studentai iškrėtė piktą pokštą, o jis nepasitikrino.

Prof. Edvardas Gudavičius bandė sukritikuoti mane pinigų klausimais. Vis dėlto aš tris dešimtmečius Vilniaus universitete dėsčiau pinigų ir bankininkystės teorijos bei istorijos kursus. Ar ne per drąsu mane mokyti šiais klausimais? Ką šnekėti apie senuosius laikus, jei ir naujoji istorija perrašinėjama. Kad ir dėl savų pinigų įvedimo ar sovietinės kariuomenės išvedimo. Nuopelnus prisiskiria visai ne tie. Na, kaip taip galima sakyti netiesą?

Beje, prof. E.Gudavičius dažnai viešai tėkšteldavo, kad visa Lietuvos istorija ubagiška, kad esame amžini atsilikėliai.

- Gal istoriografija?

- Būtent istorija, mūsų praeitis! Jei taip būtų pasakyta apie istoriografiją, iš dalies sutikčiau. Bet yra rimtų darbų, tyrinėjimų. Diskutuoju su istorikais kosmopolitais, kurie apsiskelbė esantys mitų griovėjai. Vadinasi, ubagiški ir Žalgirio, ir Durbės, ir Saulės mūšiai, ir knygnešių epocha? Kai išgirsti tokius akibrokštus, nejučiomis užverda kraujas.

- Polemizuojate su skirtingais autoriais: Alfredu Bumblausku, E.Gudavičiumi, Alvydu Nikžentaičiu, Liudu Truska. Kas, jūsų manymu, juos vienija?

- Mano galva, susipina nepakankama kompetencija, noras bet kokia kaina išgarsėti, nesisteminis požiūris, ignoravimas jiems nepalankių faktų, įvykių ar vertinimų. Neatsižvelgti į archeologų tyrinėjimus, atsiminimų teiginius ir įvairius kitus šaltinius nevalia. Man tai nepriimtina. Daug reikalauju iš savęs, kai rašau, todėl ir iš kitų noriu nemažai.

Kaip reaguoti į tokį raginimą: "Negalima ankstinti Lietuvos istorijos"? Esą tai romantizmas. Atsiprašau, ar čia mokslinis kriterijus? Moksliniu požiūriu svarbiausia - priartėti prie tiesos. Dėl šito ir paaukojau dešimtį metų polemikai. Žinoma, ir nusivili, ir gailiesi: kam čia tau, pensininkui, vargelis. Ir rankas nuleidi, bet ir vėl pradedi. Mano rašinių pagrindinis tikslas buvo mokytis ir pratinti kitus kritiškai žvelgti į skaitomus tekstus. Pačiais pirmais savo poleminiais tekstais ne tiek kritikavau, kiek provokavau: man neaišku, man nepakanka įrodymų, pateikite daugiau ir t.t. Gal ir nebuvo mano darbas veltui, gal bent truputėlį prasivėrė žmonėms akys.

- Esate žinomas ekonomistas. Lietuvos istorija jums - pomėgis ar jau kai kas daugiau?

- Istorija, pirmiausia Lietuvos, man buvo pomėgis nuo vaikystės. Tą įskiepijo tėvelis, Pirmojo pasaulinio karo dalyvis. Eidamas į pirmus mokyklos skyrius, iš jo, beraščio, išmokau visų Europos valstybių pavadinimus, sostines, sužinojau karalius ar kitokio rango vadovus, gyventojų skaičių ir t. t. Buvau gyvenimo stebėtojas, mačiau ir fiksavau, kas vyko aplinkui. Pirmiausia turiu omenyje partizanų pasipriešinimą, karą po karo. Tiek ten buvo baisumo, kad dar ilgai krimtausi, kad teko augti ir bręsti tokiais žiauriais, nedėkingais laikais. Bet vėliau atėjo suvokimas: koks aš laimingas, kad visa tai mačiau, ir jūs, sovietiniai istorikai, rašykit, kiek norit, stenkitės, bet manęs neapmeluosite. O gyvenimas taip lėmė, kad dėl tam tikrų priežasčių neįstojau studijuoti istorijos. Pasirinkau ekonomiką. Tyrinėjau Lietuvos pinigus ir bankininkystės istoriją, kuri yra svarbi visos istorijos dalis. Kai išėjau į pensiją, bendrajai istorijai galėjau skirti daugiau dėmesio, tam buvau pasirengęs. Visada daug skaičiau. Istorijos trauka niekada nebuvo nusilpusi.

- Būtų įdomu išgirsti, kaip kūrėte muziejų Finansų ir kredito katedroje?

- Mano dėstomas kursas tada vadinosi "Kapitalistinių šalių pinigų cirkuliacija ir kreditas". Į jį įsidrąsinę įtraukėme ir tokią temelę - buržuazinės Lietuvos bankininkystės ir pinigų istorija. Jutau studentų susidomėjimą, jie mielai rinkosi kursinius ir diplominius darbus šia tema. Prireikė vaizdinės medžiagos. Kreipdavausi į studentus: kas turite nereikalingų, vertės neturinčių vekselių, čekių ar įvairių laikų pinigų, padovanokite katedrai. Taip ir susikaupė rinkinys kukliai ekspozicijai. Bet katedra neilgai trukus buvo išplėšta. Mane iškvietė į miliciją ir labiausiai domėjosi, kodėl ir kaip surinkau tą medžiagą, o ne kas ją galėjo išplėšti. Suprantu, užkliuvo Vytis ant vekselių.

- Grįžkime prie Lietuvos istorijos. Jūs ne tik polemizuojate įvairiais klausimais, bet ir plėtojate temą - Lietuvos engimas ir skurdinimas XVII-XX amžiuje, mūsų tėvynės turtų naikinimo ir plėšimo istorija.

- Ši tema istorikų nenagrinėjama, jiems neįdomi. Antraip subliūkštų metų metus į skaitytojų galvas kalamas pramanas: dėl atsilikimo esame kalti patys. O juk vien nuo XVII amžiaus vidurio per Lietuvą persirito svetimųjų sukeltų aštuonių cunamių bangos, naikinusios gyventojus ir turtus. Neseniai perskaičiau labai įdomių baltarusių istorikų darbų, kuriuose rašoma apie tai, ko nėra mūsų istoriografijoje. Man akys atsivėrė! 1655 metus baltarusiai įvardija kaip rusų vykdyto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų genocido pradžią. Tada buvo sunaikinta pusė gyventojų! Juk čia didžiulis ekonominis, demografinis, politinis sukrėtimas. Prasideda valstybės saulėlydis. Siaubingi žudymai! Tremtys! Apie jas liudija Smolenske šešis mėnesius buvęs Venecijos diplomatas, regėjęs, kaip į Maskvą buvo išvežamas įvairiausias turtas drauge su amatininkais, pirkliais, valstiečiais. Apgyveno ten dvi sritis, kurių gyventojai buvo išmirę nuo bado ir maro. Dalis atsidūrė Sibire, kur suvaidino didelį kultūrinį vaidmenį.

Man drąsiau šnekėti po to, kai akademikas V.Merkys paskelbė, kad dalis mūsų istorikų atidirbinėja užsienio fondams ir institutams, todėl stengiasi jiems įsiteikti. Kai kurie ypač pataikauja lenkams, tarsi kokie baudžiauninkai, net patys lenkai šaiposi.

- Tikite, kad nors dalį Lietuvos kultūros vertybių galima susigrąžinti iš Rusijos?

- Paklauskite ką nors lengviau. Bandymų ir norų būta, bet viską apribojo sutartis. Lietuva, kaip ir kitos valstybės: Latvija, Estija, Lenkija, 1920 metais sudarydama sutartį su Rusija neapdairiai sutiko su formuluote, kad vertybės bus grąžinamos, jei nebus suardomas Rusijos muziejų ar bibliotekų fondų vientisumas. Kokios yra sutarties su Rusijos Federacija formuluotės dabar, negalėčiau pasakyti. Daug kas priklauso nuo dvišalių santykių lygio ir kokybės. Žinoma, vilties visada reikia turėti. Ne tik Rusijoje atsidūrė mūsų vertybės, jų gausu Švedijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Kas tik čia ėjo, tas plėšė ir grobė.

- Teigiate, kad stengiamasi sumenkinti Žalgirio mūšį ir pergalę.

- Man susidarė įspūdis, kad perdėtai keletą metų buvo akcentuojama Lietuvos vardo paminėjimo sukaktis. Tai iš viso nepalyginami istoriniai įvykiai, nelyginama jų reikšmė. Gali būti, kad taip daryta sąmoningai. Mano manymu, paminklas istorinei Europos mastu Žalgirio pergalei būtų buvęs geriau nei spektakliai. Apskritai šiai iškiliausiai datai teskirta maždaug vienas mėnuo dėmesio.

- Ką būtų galima padaryti, kad lietuvių nacionalinė savigarba būtų didesnė?

- Nematau, kad būtų ugdomas nacionalinis orumas, patriotizmas. Tik priešingi veiksmai. Mūsų Istorijos institutas, drįsčiau sakyti, tapo antilietuviškos istorijos institutu. Turiu galvoje tuos jo darbuotojus, kurie svaidosi akibrokštais, tarkim, kad mes esame Klaipėdos krašto okupantai. Pasitelkę rusišką ar vokišką istoriografiją, jie kritikuoja Versalio sutarties sukurtą Europos politinę sistemą. Vadinasi, turėtume patikėti, kad ir Hitleris, ir Stalinas buvo teisūs, tvirtindami, jog išsigimusią Versalio sistemą reikėjo sunaikinti. Ne šiaip sau Vytautas Landsbergis Istorijos institutą įvardijo "Lietuvos istorijos revizijos institutu". O kur dar Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekano "išminties perlai": Vilnių pastatė lenkai, lenkų generolas Liucijanas Želigovskis nėra Vilniaus užgrobėjas, carų Rusijai buvo būdinga lietuvybės puoselėjimo tradicija ir t. t.

Švedai, tyrinėję patriotizmo temą, padarė išvadą, kad tai labai pozityvus visuomenės reiškinys, jis telkia žmones, skatina energiją, iniciatyvumą. Kam Lietuvos kariuomenei skiriami pinigai, jei joje nėra ugdomas patriotizmas? Argi mūsų kareiviai gins savo tėvynę, jeigu jos nemylės, jeigu ji nebus jiems vertybė? Kažkodėl visi nustebę, kaip pas mus galėjo atsirasti tautinis jaunimas, vadinamieji skustagalviai. Juk tai natūrali reakcija į tautos žeminimą: yra veiksmas, bus ir atoveiksmis. Dalis jaunimo nėra abejinga Lietuvos niekinimui, tyčiojimuisi iš jos. Aišku, nepritariu jų šūkiui: "Lietuva - lietuviams", bet žinau, jog paprastai į tokias organizacijas infiltruojama ir kitokių asmenų, kad sukompromituotų judėjimą.

Kitos valstybės puoselėja patriotizmą, kovoja dėl savasties, tik mes, bestuburiai, drebiname kinkas ir kas tik užsigeidžia, pagal to dūdelę ir šokam. Štai ginčas dėl žydų kapinių Vilniuje. Mūsų institucijos pateikė savo išvadas. Abejojate jomis? Prašau, tirkite patys, atsivežkite savo aparatūrą. O kodėl mes turėtume tuos tyrinėjimus finansuoti? O kiek Seime uolių užsieniečių pavardžių rašybos originalia forma šalininkų! Savigarbos atgavimas pirmiausia priklauso nuo mūsų pačių. Metas atsikratyti jausenos, kad esame kažkieno tarnai, atsilikėliai.

- Kas šiuo metu ant jūsų darbo stalo?

- Turiu užbaigti redaguoti monografiją "Bankininkystė Lietuvoje 1795-1915 m." Bandau rašyti 1918-1953 metų Lietuvos istorijos konspektą. Jeigu dar turėsiu jėgų, norėčiau rimtai reaguoti į pastangas reanimuoti čekistinę partizaninio karo istoriją.

- Ar karštos kyla diskusijos su broliu Antanu?

- Kildavo. Dabar esame ramūs. Gal supratom, kad nelabai vienas kitą įtikinsim. Daugiausia emocingų diskusijų būta dėl Gedimino Vagnoriaus ekonominės politikos.

- Ar stebite Lietuvos bankų veiklą, jų kelius ir klystkelius?

- Daug iš manęs norite: rašyti apie Lietuvos istoriją, polemizuoti ir dar bankus stebėti. (Juokiasi.)


Vladas Terleckas gimė 1939 metų rugsėjo 13 dieną Krivasalio kaime (Ignalinos r.). 1961-1966 metais studijavo Vilniaus universitete, nuo 1967-ųjų 33 metus jame dėstė bankininkystės dalykus. Socialinių mokslų daktaras, Lietuvos pinigų ir bankininkystės istorijos tyrinėtojas, monografijų autorius. 1989 metais vadovavo Vyriausybės sudarytai Lietuvos savarankiškos pinigų ir bankų sistemos sukūrimo grupei. Dukart Vlado Jurgučio premijos laureatas. Kovo 11-osios Akto signataras. Skelbia straipsnius ir studijas Lietuvos istorijos klausimais. Išleido knygas "Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu" (2007), "Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai" (2009).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"