TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V.Triponis: "Darbas buvo saldus"

2008 06 19 0:00
"Ant gydytojo pečių gula ir paciento, ir jo paties problemos", - sako kraujagyslių chirurgijos Lietuvoje kūrėjas V.Triponis.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Profesorius Vytautas Triponis - iš tos medikų kartos, kuri Lietuvos medicinos istoriją kūrė vedama didžiulio entuziazmo. Autoritetingas gydytojas ne tik matė, kaip medicina žengė į priekį, bet ir pats tą pažangą skatino.

Antakalnio klinikos Vilniuje. "Šita ligoninė - širdies ir kraujagyslių chirurgijos lopšys, - sako keturis dešimtmečius joje dirbantis prof. V.Triponis. - Čia viskas kūrėsi."

1968-aisiais naujame pastate ėmė dirbti profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus suburta ir vadovaujama penkių Vilniaus universiteto docentų brigada: Vytautas Sirvydis, Daumantas Kavoliūnas, Giedrius Uždavinys, Egidijus Barkauskas ir Vytautas Triponis. Iš pradžių tai buvo bendra širdies ir kraujagyslių chirurgų grupė, bet netrukus įsitikinta, kad šias dvi plačias sritis vis dėlto reikia atskirti. Širdies chirurgai persikėlė į Santariškes, o Antakalnyje toliau buvo kuriama Lietuvos kraujagyslių chirurgijos istorija.

Šiandien kraujagyslių chirurgija - atskira specialybė. Ji palyginti nesena, bet ir Europoje kaip savarankiška specialybė atsirado tik aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje - iki tol žengė koja kojon su širdies chirurgija arba buvo bendrosios chirurgijos dalis ir galbūt likdavo pastarųjų šešėlyje.

"Nors buvome atitverti geležine uždanga, su pasauline medicina suspėjom, - teigia prof. V.Triponis. - Kai atsigręžiu atgal, manau, kad didžiausios reikšmės čia turėjo žmonių nusiteikimas, entuziazmas, nes materialinė bazė buvo labai skurdi. Iš pradžių neturėjome diagnostikos aparato (šiandien turime du angiografus; vienas kainuoja apie 3,5 mln. litų), be jo kraujagyslių chirurgijos pažanga neįmanoma. Bet Lietuvoje tuo metu jau atsirado inžinierių, kurie pasiryžo tokius aparatus sukurti. Šie darbai sustojo 1970 metais, kai gavome Maskvos leidimą angiografijos aparatą pirkti iš Švedijos. Entuziazmas - nepaprasta varomoji jėga: Lietuvoje buvo pagaminti kraujagyslių protezai, niekuo neblogesni už amerikietiškus.

- Dirbtinės kraujagyslės?

- Jas naudojome nuo 1960-ųjų iki 1974-ųjų ir iškart įsitikinome jų kokybe. Protezus pagamino trys jauni inžinieriai, tuometinio Kauno politechnikos instituto absolventai. Nestigo jiems nei entuziazmo, nei profesionalumo. Vertas dėmesio, tiesiog istorinis įvykis.

- Kaip juos išbandėte?

- Eksperimentuodami su gyvuliukais. Kaip įauga į organizmą, tyrėme galingu elekroniniu mikroskopu, kurį turėjo vienas Vilniuje veikęs sąjunginis institutas. Ištyrėm ir supratom, kad galima jas diegti. Tačiau tada viską reguliavusi Maskva nustatė labai mažą kainą - apie 3 rublius, ir produktas tapo nerentabilus, nes iš tiesų jis kainavo mažiausiai 300 dolerių. Ėmė kibti visokios sąjunginės komisijos, tuo viskas ir baigėsi.

Grįžtant prie klausimo apie atsilikimą - Lietuva nuo Vakarų kraujagyslių centrų atsiliko maždaug 7-8 metais: tiek operacijų diapazonu, tiek chirurgine technika.

- Kelis sykius pakartojote - entuziazmas. Dabar gydytojai tiek jo nebeturi?

- Tada visose srityse nemažai padaryta iš entuziazmo. Mes, jauni gydytojai, bendravome su jaunąja inžinierine inteligentija - jie irgi buvo pasiryžę daugiau duoti negu gauti. Dabar tikrai to entuziazmo mažiau.

- Turėjote į ką pasižiūrėti, lygiuotis?

- Be abejo. Vyresnė karta mums buvo didelis stimulas. Tuometinės chirurgijos žvaigždės negailėdamos laiko su jaunimu dirbdavo asmeniškai. Dabar profesoriai užsiėmę įvairiausiais darbais... Į ką atsiremti turėjom, bet stigo kito dalyko - mums verkiant reikėjo kur nors nuvažiuoti ir pasižiūrėti, kaip dirbama ten. Nelabai kur, išskyrus Maskvą, galėjome išvykti. Ne kažin kiek ir jie buvo pažengę - tai kas kad sutikdavo geranoriškai.

Bet studijavome daug literatūros, iš ten sėmėmės idėjų, išbandydavome jas eksperimentais. Laikas parodė, kad tai buvo teisingas kelias.

- Ką žmogui žada vis tobulėjanti medicinos technika, mokslo pažanga? Ar daug ko viltis iš pranašaujamų neregėtų galimybių?

- Technikos veiksnys svarbus, bet medicina yra medicina, tai - humanitarinė sritis. Gydytojas ir jo patyrimas tebelieka patys svarbiausi. Dauguma ligų, taip pat ir kraujagyslių - apie 90 proc. - nustatomos ne pasitelkus aparatūrą, o apklausiant ir apžiūrint pacientą. Aparatūra reikalinga patikslinti diagnozę. Pažanga atnešė daug naudos, tačiau sumenkino gydytojo ir paciento bendravimą. Dabar Europa (Amerika - ne) vėl į jį gręžiasi. Siekiama, kad gydytojas būtų toks kompetentingas, jog diagnozę galėtų nustatyti iš anamnezės ir klinikinių požymių. Ir kad vyktų asmeninis gydytojo darbas su kiekvienu ligoniu - nuo Hipokrato laikų tai buvo (ir turbūt bus) svarbiausias dalykas. Niekada technika nepakeis žmogaus, tik jam talkins.

Kitas dalykas - medikai profesionalai neturėtų leisti biurokratams tvarkyti medicinos, nes jie kreipia ją sau, o ne pacientui naudinga linkme. Šiame darbe įtakingiausi turėtų būti prityrę gydytojai.

Europoje su biurokratija kovoja Medicinos draugijų asociacija prie Europos Sąjungos (UEMS) - tai vienas iš svarbiausių jos tikslų.

- O Lietuvoje?

- Lietuvoje profesionalai kovoja tyliai, galbūt atsargiai ir beveik pavieniui. Savo kabinetuose lindintys biurokratai atitolino gydytoją, ypač šeimos gydytojo institucijoje, nuo hipokratiškųjų idėjų ir nuo jo tiesioginės misijos.

- Maži atlyginimai irgi nutolino?

- Nemanau. Maži atlyginimai paskatino gydytojus bėgti iš Lietuvos. Kai kas sako, kad nutekėjimas pristabdytas, bet tai netiesa.

- Iš jūsų skyriaus pabėgo?

- Vienas - dirba Danijoje. Išvažiavusieji nelabai nori grįžti - iš pradžių dar planuoja, paskui persigalvoja. Daugelis baiminasi, kad nebepritaps prie vietinės tvarkos, kurią laiko archajiška.

- Ar tai reiškia, kad sulauksime kitų šalių gydytojų antplūdžio? Libaniečių, pavyzdžiui?

- Kažin. Tokio antplūdžio - pakistaniečių ir panašiai - yra sulaukę britai, dabar dėl to labai nepatenkinti, matyt, atvykėlių išsilavinimas neatitinka visuomenės poreikių. Šiuo metu britai stengiasi juos pakeisti: lietuviais, lenkais.

- Ar tiesa, kad šiandienos pacientai pasidarė reiklesni, bjauresni - tik ir ieško kliaučių, kad paskui keiksnotų gydytojus ir mediciną?

- Tarp pacientų, kuriuos gydėme prieš 30 metų ir kuriuos gydome dabar, didelis skirtumas. Pirmiausia socialiniu požiūriu. Kai pradėjome dirbti, būdavo daug vyresnio amžiaus kaimo gyventojų, vadinasi, gimusių ir užaugusių kitokioje aplinkoje. Girtuokliaujantis pacientas - retenybė. Ligoniai buvo nepalyginti drausmingesni ir labai pasitikėjo gydytojais. Dabar net keista: mes jauni, "žali", o mumis taip pasitikėta. Šiandien to pasigendam. Atrodytų, neesminiai dalykai, tačiau kai drausmė geresnė, gydytojų nurodymai vykdomi stropiau, o tai svarbu siekiant rezultato. Anksčiau pacientai buvo tvarkingesni, švaresni. Įeini į palatą per vizitaciją - visų lovos paklotos, visi pasitempę.

- O gal žmonės buvo labiau užguiti ir jiems į galvą neateidavo, kad galima ko nors reikalauti, juolab skųstis?

- Kodėl - buvo galima pasiskųsti ir net, sakyčiau, veiksmingiau. Paprastai jie skųsdavosi kam nors iš vyresnių gydytojų. Svarbiausia - jie iš visai kitokios socialinės aplinkos. Faktiškai tai buvę savarankiški ūkininkai, "kolchozų" ideologija jiems taip ir liko svetima, vis tiek jie mąstė kaip ankstesnių laikų Lietuvos ūkininkai.

- Dabar, nors ir laisvi, valgome sovietmečio vaisius?

- Ir dar ilgai valgysim... Pastebim, kad dalis pacientų, ypač miestų gyventojų, matyt, paveikti žiniasklaidos eskaluojamų gydytojų nesėkmių, būna pikti ir nusiteikę priešiškai. Tenka pamažu juos jaukintis. Jiems kažkodėl atrodo, kad mes, medikai, nebeturime noro padėti. Žinoma, ir nuo gydytojo daug priklauso - reikia parodyti dėmesį. Jei išgirstame keiksnojimą, svarstome, ką padarėme ne taip.

O dar susiduriame su požiūriu, kad medicina visada privalo išgydyti. Bet veiksmingai padėti įmanoma gal tik 50-60 procentų pacientų. Kraujagyslių rekonstrukcijos operacijos veiksmingos apie 70 procentų mūsų pacientų. Dažniausiai lėtinės ligos būna įsisenėjusios taip, kad galime tik truputį pagelbėti.

- Iš kur toks įsitikinimas - mane būtinai turi išgydyti, o jei ne, vadinasi, tyčia ar netyčia ko nors nepadaro?

- Prieš keletą dešimtmečių žmonės turėjo labai mažai žinių apie sveikatą, jos saugojimą, sveiką gyvenseną. Šiuo metu šią nišą pildo žiniasklaida, bet vis dar nepakankamai. Užsienyje kiekviena namų šeimininkė puikiausiai orientuojasi, kaip saugoti sveikatą: domisi, skaito, žiūri laidas. Teko matyti Anglijos televizijos sveikatos laidų - jose nekalbama apie vaistus ar sudėtingus gydymo būdus. Tai šviečiamosios programos: kaip pažinti ligą, kaip jai užkirsti kelią, kaip diagnozuoti ir padėti sau, kaip bendrauti su gydytoju, kad jis ir pacientas taptų viena komanda.

- Kad išvengtume kraujagyslių ligų, galioja standartiniai sveiko gyvenimo būdo principai?

- Kuo toliau, tuo labiau žmonėms stinga fizinės veiklos. Jaunimas nelabai sportuoja, apskritai mažai juda. Būtent dėl judėjimo stokos po kokių 20 metų turėtų pagausėti cukrinio diabeto atvejų. Blogybės - pernelyg riebus maistas, antsvoris ir rūkymas. Pastarasis kraujagyslių ligoms - rizikos veiksnys numeris pirmas.

- Kaip saugo savo sveikatą gydytojai?

- Labai jautrus klausimas. Romėnų sentencija "Medice, cura te ipsum" ("Gydytojau, pats save pasigydyk") tebegalioja. Ant gydytojo pečių gula ir paciento, ir jo paties problemos. Dabar labai daug persidirbusių medikų. Reabilitacija gydytojams vargiai prieinama, o būtų labai reikalinga. Šiuo požiūriu esame apleisti, valstybės rūpesčio nejaučiame jokio. Mes patys vieni kitiems padedame - patys organizuojamės konsultacijas ir pagalbą, nes bėdų turime daug. Padedame, jei tik nesutrukdo kokia nors valdžia, pareiškianti: o tu esi toks pat, kaip visi, lauk eilėje.

- Koks gydytojas geriau: jautrus ar ne toks jautrus? Viena vertus, pacientai nori malonaus, supratingo, užjaučiančio mediko, kita vertus, per didelis jautrumas gali įgauti kokią nors nepageidaujamą fiziologinę išraišką.

- Manau, emocingas gydytojas nėra idealus. Jei pulsi pernelyg išgyventi, tiesiog negalėsi dirbti. Chirurgui bus sunku atlikti operaciją. Reikėtų pusiausvyros. Turiu pasakyti, kad gydytojai labai jautriai išgyvena nesėkmes ir nelaimes. Ir bėda, kad jie to negali parodyti nei kolegoms, nei juo labiau pacientams. Užgniaužti emocijas - blogas dalykas. Žiūrėkit, kiek gydytojų ištinka širdies infarktas. Tai pagrindinė jų mirties priežastis. Dar - insultas. Aukštas kraujospūdis. Žinoma, atsiliepia.

- Kaip tvarkote savo laiką tarp darbo ir laisvalaikio?

- Dabar mano padėtis kitokia - nebėra ankstesnio chirurginio krūvio. Tai buvo mūsų kartos bruožas: visai nepaisydavom darbo valandų - kiek reikia, tiek dirbi. Po darbo - vėl darbas. Reikėdavo ir į rajonus važiuoti, operuoti dieną ir naktį. Vienintelis metas atsigauti - atostogos. Dabar gydytojo darbo laikas sunormintas, tiesa, tos normos labiau rekomendacinės. Nustatyta, kiek gydytojas gali dirbti be pertraukos. Mūsiškiai medikai, išvykę dirbti į ES šalis, patyrė, kad ilgėliau darbe užsibuvusieji tiesiog išprašomi. Net jei vyksta operacija, o tavo darbo laikas baigiasi, ateina kitas tavęs pakeisti. Aišku, tai nėra gerai...

- Atlygis jūsų kartai - moralinis pasitenkinimas?

- Visada jį jausdavom, tai buvo svarbiausias dalykas. Ir dabar tebėra. Jei pasiseka, nejauti jokio nuovargio, o jei nepasiseka, jis siaubingas - slenki namo sulinkusiom kojom.

Sovietiniais laikais už išvyką ir operaciją rajone mokėdavo tris rublius keturiasdešimt kapeikų. Kad reikia nueiti į paštą jų pasiimti, gydytojai ir pamiršdavo. Arba neturėdavo laiko stovėti eilėje.

- Pristatykite savo šeimą.

- Žmona Dalia - gydytoja, pastaruoju metu daugiausia laiko skirianti studentams. Medicinos fakulteto šeštakursiai pas mus praeina kraujagyslių chirurgiją.

- Abu esate mokslinių darbų bendraautoriai.

- Vienas kitam vis užkraunam ant pečių darbo. Dviese geriau. Duktė Laura - veterinarijos gydytoja, dabar - valdininkė, besirūpinanti Lietuvos įsitraukimu į ES veterinarinės priežiūros sistemą. Ji taip pat kinologė, tarptautinės kategorijos teisėja. Duktė Jurga baigė biologiją, dirba mokslinį darbą Švedijoje. Ten gyvena ir dvi vaikaitės, viena dešimties, kita šešerių metų, lanko lietuvišką mokyklėlę.

- Ką laikote didžiausiais pasiekimais profesinėje srityje?

- Maloniausia, kad turėjau progą prisidėti prie kraujagyslių chirurgijos Lietuvoje pradžios. Pavyko ją sukurti, o laikui bėgant paversti atskira specialybe. Tai viena. O antra - pedagoginis darbas. Jis man buvo saldus, niekada nevargino. Į kraujagyslių chirurgiją atėjo daug mielų jaunų gydytojų, tapo gerais specialistais ir šiaip gerais žmonėmis. Gyvenime, aišku, visko buvo, bet nesėkmes ir nelaimes vis dėlto užgožia teigiami dalykai.

Trumpai

Vytautas Jonas Triponis - kraujagyslių chirurgas, Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Kraujagyslių chirurgijos centro vadovas, Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos profesorius, habilituotas mokslų daktaras.

Gimė 1938 m. Zarasuose. 1962 m. su pagyrimu baigė VU, nuo to laiko yra jo darbuotojas. Kraujagyslių chirurgijos centrui vadovauja nuo 1983 m.

Pradėjęs kraujagyslių chirurgo veiklą tobulino angiografiją - kūrė elektroangiografijos metodą. 1966 m. apgynė daktaro disertaciją "Elektroangiografinių tyrimų rezultatai". Sovietų sąjungos išradimų komitetas elektroangiografiją pripažino išradimu. Po trejų metų ji imta taikyti Vakarų Vokietijoje.

Dar viena V.Triponio tyrimų sritis - dirbtinių kraujagyslių elgsena žmogaus organizme ir naujų arterijų pakaitalų paieška. Šia tema 1982 m. apginta habilituoto daktaro disertacija.

V.Triponis sukūrė metodų kraujo tekėjimo sąlygoms pagerinti, jis pirmasis atliko ir įdiegė daug naujų operacijų, kai kurios buvo pirmosios visame vadinamajame Rytų bloke. Kartu su kitais kraujagyslių chirurgais 1985 m. apdovanotas Lietuvos mokslo premija. 2000 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, už nuopelnus Vilniaus miestui - Šv. Kristoforo statulėle.

Dalyvauja tarptautiniuose gydytojų kongresuose, yra kelių mokslo draugijų narys, įvairių mokslinių publikacijų autorius ir bendraautoris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"