TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

V.Žukas: "Niekada nebuvau labai kuklus"

2012 10 10 9:09
Ritos Stankevičiūtės nuotraukos/"Jokių asmeninių dramų. Jas perkeliu į meną", - tvirtina dailininkas, žurnalistas V.Žukas.

"Kartais ir nieko nedarymas kūrybingas", - provokuoja dailininkas, žurnalistas Vaidotas Žukas. Tik dar nėra buvę, kad šis žmogus taip nieko ir neveiktų. "Dabar noriu padaryti ką nors įdomaus Aukštaitijoje", - aiškina jis.

Ir jau padarė - sukomponavo knygą apie Molėtų kraštą. V.Žukas gyvena ir sostinėje, ir kaime už pustrečio kilometro nuo Alantos. Iš kiemo atsiveria puikus peizažas su tolumoje iškilusia parapijos bažnyčia - lyg Kenterberio katedra. Į kaimą nukeliavo ir V.Žuko keramikos krosnis. Dabar dailininkui kaip tik kūrybos pusmetis.    

- Žmonės jūsų, anksčiau gana matomo ir dar labiau girdimo, pasigenda.  

- Niekur nepradingau. Turiu darbų, turiu šeimą. Darau meną, rašau, kai žurnalistai kviečia, kalbu su jais.

- Tai nejaučiate atsitraukęs nuo didesnio viešumo?

- Šiek tiek atsitraukiau, bet dailininko darbas nebūtinai turi būti labai viešas.  

Asmeninio albumo nuotraukos/Kaimas netoli Alantos (Molėtų r.). V.Žuko pastatyta dailės studija.

- Kiek dabar jūsų gyvenime provincijos? Ir kas tai - gamta, ramybė, ekologiškas maistas?

- Dalį laiko išties praleidžiu kaime. Nesu čia pasyvus stebėtojas: formuoju savo aplinkos peizažą, darau jį jaukesnį, išraiškingesnį - tvarkau pievas, kalnus, su kaimynu suariu dirvas, sodinu medžius, vaismedžius, vaiskrūmius. Paskui visa tai piešiu, tapau - tokius ne nature morte, bet viva natura. Šiemet išaugo geri mangoldai, bet atėję elniai juos apgraužė...

Mieste gyvendamas gali būti didesnis provincialas, nei turėdamas kūrybinių darbų kaime. Nemistifikuoju ramybės, bet tokios būsenos žmogui gera skaityti, tapyti, lipdyti, stebėti gyvulius, žmones, debesis, paukščius, žvėris.

- Ar Molėtų kraštas jau tapo savas?

- Nenoriu, kad jis būtų "savas". Geriau nesusitapatinti su aplinka, bet žvelgti lyg iš šalies. Toks stebėjimas objektyvesnis. Sovietmečiu dalį laiko praleisdavome Žemaitijoje, tai irgi buvo vaisingas laikas. Dabar noriu padaryti ką nors įdomaus Aukštaitijoje. Jei Molėtų vadovai norės ir duos atitinkamas patalpas, pažadėjau dovanoti meno kolekciją. Aukštaitija gerokai nugyventa, nemažai baugščių žmonių. Bet šis kraštas kupinas didingos, dramatiškos istorijos. Reikia visas tas istorijos pamokas susigrąžinti, atauginti jautrumą, atkurti bendravimo kultūrą.

- Kažin kokia bus Alanta ir aplinkiniai kaimai po 20 metų?  

- Viskas priklauso nuo Molėtų krašto šeimų tėvų ir mokytojų. Ir nuo vietos valdžios iniciatyvumo, skonio. Jei žmonės turės savo galvas, jei bus drąsūs, veiklūs ir kūrybingi - kurs smarkias šeimas, ūkius, amatus, verslus, jei kaimynai nebijos vieni kitų, ims į savo rankas kultūrinį ir bažnytinį gyvenimą, tada po 20 metų kalvotose Alantos pievose ganysis daugiau avių ir lietuviškų juodmargių, soduose bręs gerų senųjų veislių obuoliai: antaniniai, saldiniai, alyviniai. O klebonai turės išmokti bendrauti su vaikais, jaunimu, seneliais, pajusti kaimo žmonių kasdienybę. Atsigavimas įvyks, jei žmonės nebijos jokių darbų, po darbo ar laisvadieniais skaitys geras knygas, dainuos dainas, bažnyčioje giedos ne J.Haydno mišias ar W.A.Mozarto Requiem, bet normalias aukštaitiškas giesmes. Ir išmoks būti kritiški televizinei kultūrai. Kaime ši televizinė liga dar labiau paplitusi nei miestuose. Apskritai kaime žmonės linkę miesčionėti. Savo ruožtu miestiečiai bijo kaimo, lyg didmiestis savaime suteiktų kokią nors vertybę. Vieta nieko nekeičia - keičia joje veikiantis, kuriantis žmogus.

Vakar dirbu savo studijoje ir per langus matau - pro uosių kamienus vieškeliu žengia vyras ir Alantos pusėn už apynasrio veda kumelę, šalia eina dar pora arklių, o aplinkui juos laisvi laksto, trypia, muistosi šeši kumeliukai. Išėjau į kiemą, šūktelėjau žmogui. Koks tai gražus vaizdas! Joks kompiuterio monitorius ar televizorius neperteiks šitos žirgų ekspresijos, jų kaklų, nugarų ir kojų formų jėgos, besikeičiančių spalvų ir šešėlių, kanopų dundėjimo, prunkščiančių snukių šnopavimo. Toks didingas ir viltingas vaizdas. Nereikia laukti nė 20 metų.

V.Žukas. "Angelas". Keramika, glazūra.

- Kodėl sutikote rengti knygą "Molėtai 625 - žmonės, istorija, gamta", neperleidote kokiems kraštotyrininkams ar istorikams?

- Niekad nebuvau labai kuklus. (Juokiasi.) Kai Molėtų rajono meras ir savivaldybės taryba pasiūlė imtis šio darbo, sutikau ir per 7-8 mėnesius padariau. Užsakovai buvo drąsūs, nenorėjau jų apvilti. O kitų profesijų žmonės rašo kitas knygas.

- Šio darbo atradimai: jums pačiam, Molėtų kraštui, Lietuvos istorijai?

- Lietuvos ir Molėtų krašto istorija yra žinoma. Nesiekiau čia kokių nors atradimų. Bet knygos sudarymo principas reikalavo griežtai atrinkti sukauptą medžiagą - imti reikalingiausius dalykus, mažiau vertų ir nevertingų atsisakyti, kai ką sutirštinti, foną atitolinti, akcentus iškelti. Manau, svarbiausia šioje knygoje struktūra, komponavimas. Ir kai kurių įdomių žmonių pakvietimas į istorinę sceną.

- Kokius žmones turite omenyje?

- Pirmiausia šio krašto žydus. Jų likimai Lietuvoje iki šiol yra kaip durklas krūtinėje. Po to - gausybė partizanų. Kitas durklas. Vien Balninkų valsčiuje veikė daugiau nei pusė tūkstančio ginkluotų miško brolių! Iš vieno Trakinių kaimo ginti tėvynės išėjo 50-60 vyrų. Buvo laikas, kai partizanai kontroliavo Vilniaus-Molėtų plentą. Ir krašto tremtiniai - trečias durklas.

Knygoje parodyti kai kurie nuostabūs iš čia kilę arba čia gyvenę žmonės: XV amžiaus palaimintasis Mykolas Giedraitis; XIX amžiaus ichtiologas ir bičių tyrinėtojas Mykolas Kazimieras Girdvainis -  daugelio Europos universitetų garbės narys; to paties amžiaus mistikas Andrzejus Towianskis, Paryžiuje padaręs didelę įtaką Adomui Mickevičiui, Julijui Slovackiui; du buvę nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai - majoras, tapęs Molėtų vaistininku, Jeronimas Ivanauskas ir Lietuvos pulkininkas, tapęs archeologu, Petras Tarasenka. Šioje asmenybių galerijoje yra atskiri skyriai Giedraičių lietuvintojams Malvinai ir Matui Valeikoms, dailininkui Antanui Jaroševičiui, Vilniaus ir Varšuvos kabareto dainininkei Hankai Ordonownai, kuri gyveno Arnionių dvare, atsidavusiai Molėtų daktarei Marijai Apeikytei, plakatininkui Vytautui Kaušiniui, fotografui Juozui Kazlauskui. Knygoje yra ir trys galingi čia gimę arba veikę dvasininkai: Jonas Žvinys, Teofilius Matulionis ir Česlovas Kavaliauskas. Ir, aišku, paskutinysis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis, 20 metų kovojęs su okupantais ir vietiniais partizanų išdavikais.

Knyga pradedama nuo povandeninio gyvenimo - neseniai atrastos prieškristinės Luokesų ežero polinės gyvenvietės, o baigiama Molėtų observatorija ir etnokosmologijos muziejumi - taigi per "kančias į žvaigždes".

V.Žukas. "Karvės kaukolė ir siuvinėta širdis".

- Kam ta knyga bus naudingiausia?

- Nežinau. Gal tiems, kas nori pasisemti ryžto, atviromis akimis žvelgti į savo krašto istoriją, žmonių likimus.

- Kiek laiko dabar skiriate dailei? Ir ko daugiau - keramikos ar tapybos?

- Ir šioji Molėtų knyga yra dailės darbas. Man neįdomu, kai menas per ilgai verda savo sultyse. Keisti žanrus dailininkui sveika. Šitaip elgiasi ne tik šiuolaikiniai menininkai, toks principas vaisingas nuo Renesanso laikų. Po knygos rengimo ciklo dabar yra meno pusmetis. Atsivežiau čia ir keramikos krosnį.

- Ar kūryba vis dar - iš begalinio poreikio, pašaukimo? O gal iš reikalo ar rutinos?

- Nelabai mėgstu šitokių apibūdinimų. Yra toks visai nerutiniškas, bet kasdieninis meno darbas ir pastangos padaryti kuo geriau. Jaunystėje norėjau kurti meną netikėtą, neįprastą, drastišką, dabar išorinių efektų vengiu. Manau, dabar darau geriau nei seniau.

- Prisimenate, kaip dailėtyrininkai gailestavo jums einant į "Mažąją studiją"? Kad gal netenkame gero tapytojo. Ar tik jie nebuvo teisūs?

- Nemanau. Nemistifikuoju ir tapytojo darbo. Žmogus įdomiai gali daryti bet ką. Kartais ir nieko nedarymas gali būti kūrybingas. Paradoksų meistras mąstytojas Justinas Mikutis sakydavo, kad Mikelandželas buvo bevalis žmogus, nes nemokėjo nedirbti... Man šito žemaičių apaštalo patarimai naudingesni už dailėtyrininkų. O radijo "Mažąją studiją" kūriau kaip pilietinę akciją dar prieš nepriklausomybę. Nesigailiu dėl tų septynerių metų. Tuo labiau kad toliau viską tęsia kunigas Julius Sasnauskas su komanda.

- Kas jus paveikė kaip tapytoją? Vadinamoji lietuviškoji tapybos mokykla? Ar įmanoma kalbėti apie tapybos lietuviškumą?

- Esu redaktoriaus Juozo Keliuočio mokinys. Jis dar "Naujojoje Romuvoje" skiepijo principą - "moderni forma, lietuviškas turinys", kurį tarpukariu pradėjo grafikas Viktoras Petravičius, tapytojai Antanas Samuolis, Viktoras Vizgirda, vėliau Paryžiuje tęsė skulptorius Antanas Mončys ir kiti. Kaip minėjau, pradžioje, sovietmečiu, norėjau būti tikras modernistas, besistengiantis atmesti nusibodusią lietuvišką tapybos mokyklą. Bet po to, dar iki Atgimimo, atėjo, o gal subrendo ir savasis "lietuviškasis" periodas. Po nepriklausomybės atkovojimo, per 15 žurnalistikos ir meno metų vėl buvo keli atsitraukimo nuo lietuviškumo periodai. Keičiant žanrą, kažkiek keičiasi ir tavo meno kalba. Bet dabar vėl man įdomus "lietuviškumas". O rimčiau - jis negarantuoja kokybės, lietuviškumas neišgelbės menko meno. Jau tada geriau geras kosmopolitiškas, nei prastas tautiškas.

- O keramika - atsitiktinumas?

- Keramika nėra atsitiktinumas. Tai ta pati tapyba - tik su papildoma forma ir tapyba glazūromis.

- Jūs apskritai lengvai pakeliate transformacijas. Dailininkas, žurnalistas, vadybininkas, visuomenininkas. Jokių dramų, dualizmų, prieštarų, kolizijų?

- Dar pridurkite - šeimos tėvas. Ir jokių asmeninių dramų. Jas perkeliu į meną.

- Matote kokių nors savo, kaip žurnalisto, klaidų ar prašovimų?

- Šaulys nemuša vien į dešimtukus. Tas pats J.Mikutis sakydavo, kad gero meno principas yra "taiklus nepataikymas". Dirbdamas radijuje ar spaudoje nesivadovavau vien savo žiniomis ir intuicija - pagal žurnalistikos standartus keblius klausimus tikrinau bent iš trijų nepriklausomų šaltinių. Gal kartais visi trys būna klaidingi? O gal ir ne. Tegul laikas paryškina tiesą arba mano klaidas.

- Kaip esate prisidėjęs prie knygotyrininko Vlado Žuko dailės rinkinio kaupimo? Kokia būtų ideali dailės kolekcija jūsų akimis?

- Tėčio meno kolekcija buvo ir tebėra tik jo reikalas. Bet manau, kad meno buvimas namuose padarė gerą įtaką visiems trims jo sūnums - ypač ugdant mūsų estetinį skonį ir suvokimą.

Savo šeimoje mes irgi turime sovietmečiu surinktą ir restauruotą senojo žemaitiško meno ir archyvų rinkinį. Tai lyg estetinės kokybės kamertonas. Tiesa, namuose visa tai laikyti keblu ir ilgainiui pradeda varginti. Todėl pastaruoju metu dalį šios kolekcijos -  senosios tapybos, audinių ir archyvinės medžiagos - perleidžiame Varnių Žemaičių vyskupystės muziejui.    

Ankstyvosios V.Žuko tapybos paroda Vilniuje, Pilies galerijoje.

- Ką veikia jūsų gausi šeimyna?

- Trys mokosi ir dirba Lietuvoje, kiti trys mokosi ir dirba užsienyje. Svarbiausia, kad mus sieja labai artimi draugystės ir meilės ryšiai.

- Buvote ir tebesate gana populiarus. Ar kaip nors pasinaudojote žinomumu?

- Nežinau ką atsakyti. Jeigu dirbi viešus darbus - menas ir žurnalistika tokie ir yra - ir jei atvirai kalbi apie visuomenės, kultūros, religijos aktualijas, žmonėms gali būti įdomu. Yra žmonių, kurie mėgsta meną. Jei tave žino, atvyksta pažiūrėti į parodą ar dailės studiją, kai ką išsirenka į savo namus.  

- Į politiką nebeinate?   

- Ne. Niekada joje ir nebuvau. Tik vieną kartą šiek tiek apsižvalgiau. (Juokiasi.)

- Romeo Castellucci spektaklis "Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją" jau parodytas. Jūsų komentaras apie reakcijas į jį?

- Tai yra nesusipratimas, išryškinęs dalies mūsų visuomenės, žiniasklaidos ir kai kurių vyskupų požiūrį. Aną sekmadienį po Mišių kunigas pakvietė žmones pasirašyti protestą dėl būsimojo spektaklio. Atsisakiau tai daryti. Ir parašiau klebonui, kad tai yra vyskupų klaida.

Spektaklis, drama yra meno kūrinys. Jis turi teisę ir pareigą sukrėsti žiūrovus. Pagaliau, kas gali būti žmogiškiau ir krikščioniškiau už sūnaus ir paliegusio seno apsidergiančio tėvo santykius?  

Daugiausia aistrų - dėl Kristaus atvaizdo. R.Castellucci ėmė Londono nacionalinėje galerijoje esantį Antonello da Messinos mažą, knygos dydžio paveikslą, tapytą ant lentos gabaliuko (39x30 cm). Dailininkas darbą pavadino "Salvator Mundi" - "Pasaulio gelbėtojas". Itin vykęs čia temos ir formos santykis. Nors tai yra Prisikėlusio Kristaus kiek bizantiškas veidas (galva išlindusi lyg iš kapo sarkofago atbrailos, ant kurios jis švelniai padėjęs kairiosios rankos pirštus), bet žiūrovą pakeri Kristaus personažo kuklumas. Paveikslo originale (jį keletą kartų mačiau Londone) Dievo Sūnus pavaizduotas kaip paprastas, siaurų pečių, retos barzdelės staliaus augintinis, laiminantis ne plačiu, triukšmingu renesansiniu mostu, bet paprastu, neaukštu pirštų pakėlimu. Manau, kad šitaip, neiškeldami rankos, žmones laimindavo krikščionių kankiniai, vedami į egzekucijos vietą.     

Taigi jokios mistikos, jokių votų, jokio bažnytiškumo. Bet kai režisierius kompiuteriu nukirpo apatinę paveikslo dalį ir šonus ir ant tento atspausdino išdidintą Kristaus veidą, jis tapo labai tikroviškas, paveikus. Ypač išryškėjo didelės akys. Ir staiga dalis katalikiškos Lietuvos visuomenės ėmė šį paveikslo fragmentą savintis ir ginti nuo priešų. Prie to prisidėjo ir žiniasklaida, reklamuodama renginį - ilgai buvo rodomas spektaklio momentas, kai vaidinantys  vaikai apmėto Kristaus atvaizdą kažkuo - nesvarbu, granatomis ar mėšlu. Atrodo - kokia nepagarba! Bet tai ištraukta iš konteksto. Pavyzdžiui, evangelijoje yra sakinys, kai Kristus Petrui emocingai sako: "Eik iš mano akių, šėtone! Tu man papiktinimas..." Jei žiniasklaida imtų nuolat transliuoti tik šią ištrauką, susidarytų įspūdis, kad Petras, apaštalas ir pirmasis popiežius, buvo velnias. Bet čia pat yra ir visai kitokie Kristaus žodžiai. Taigi atskiras vaizdas, veiksmas, atskira frazė be konteksto negali būti inkriminuojanti.    

Dar pavyzdys iš neseniai matytos Eimunto Nekrošiaus "Dieviškosios komedijos". Itališkas Dantės tekstas kupinas Bažnyčiai nepalankių scenų ir ironijos. Ar gali būti Pragaras, Skaistykla ir Rojus paversti į komediją? Žmogaus kūryboje - gali. Dantės pragare matome sumestus kunigus, vienuolius ir kai ką iš aukščiausių hierarchų. Bet ar kas nors drįs boikotuoti šį nuostabų veikalą?

Savo kolekcijoje turiu gana retą Rembrandto faksimilinių piešinių aplanką. Vienoje biblinėje kompozicijoje olandas nupiešė pamokslaujantį Kristų, šalia - besišlapinantį berniuką. Ar Rembrandtas pasityčiojo iš Kristaus? Nieku gyvu. Toks yra gyvenimas, kuriame šventumas, buitinė kasdienybė ir net profanacija yra šalia, o šviesa ir šešėlis vienas kitą išryškina. Tokia ir turi būti meno kalba ir nereikia jos dalių nei iš anksto sakralizuoti, nei smerkti.

Ir dar pavyzdys. Žemaičių muziejui atidaviau kurį laiką savo kolekcijoje turėtą stribų sušaudytą didelį Madonos su kūdikiu paveikslą. Muziejaus vadovo prašiau, kad restauruodamas paveikslą išsaugotų kulkų žymes. Nes toks yra gyvenimas ir būtina išlaikyti jo autentiškus ženklus. Dėl to ir tikėjimas, ir menas taps tik brangesnis.

Šiuolaikinis Vatikanas skatina pasaulio vyskupus, kunigus bei krikščionišką visuomenę siekti išsilavinimo ir išmokti bendrauti su šiuolaikiniu pasauliu jo kalba. Žmonės turi pažinti ne visada paprastą, lengvą ar švelnią meno formą, suprasti modernias išraiškos priemones, skaityti naujuosius simbolius, suprasti metaforas. Čia dar daug gražaus darbo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"