TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vaikų globėją užklumpa ir ašaros

2016 03 05 6:00
Rasa Dičpetrienė tiki, jog ateityje Lietuvoje nebeliks globos namų ir visi vaikai augs šeimose. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė žino, kas yra emociškai sunkus darbas, užklumpanti neviltis ir pratrūkstančios ašaros. Tačiau moteris vis tiek tiki, kad ateityje Lietuvoje nebeliks vaikų globos namų, kaip buvo Antano Smetonos laikais.

Vasario 16-ąją Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo R. Dičpetrienę, vadovaujančią organizacijai „Gelbėkit vaikus“ nuo 2007 metų, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Pašnekovė tvirtina, kad prigimtinis instinktas tiesiog liepia moteriai rūpintis vaikais, todėl organizacijoje jų daugiausia. „Yra du šio reikalo ypatumai: reikia pripažinti, kad vyrų turime labai mažai, pagrindinėje buveinėje Vilniuje – nė vieno. Esame organizacija, vienijanti narius ir savanorius, bet vyrų tarp mūsų nedaug. Kita vertus, yra rėmėjų. Jei kalbėtume apie tuos, kurie aukoja pinigų mūsų veiklai, situacija visiškai kitokia. Sakyčiau, vyrai labai gerai supranta problemas ir noriai paremia. Tiesiogiai bendrauti su vaiku, kuriam reikia pagalbos, jie lyg ir vengia, bet kaip aukotojai yra gana dosnūs. Kai tik paaiškiname, kokiam tikslui mums reikia lėšų, dažniausiai sulaukiame geranoriško ir dalykiško požiūrio“, – pasidžiaugė Rasa.

"Gelbėkit vaikus" visuomeninės organizacijos vadovės veikla buvo įvertinta ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu - jį įteikė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė./Asmeninio albumo nuotraukos

Gelbėja miškas ir provincija

Organizacija „Gelbėkit vaikus“ Lietuvoje veikia jau 25 metus. Ji priklauso tarptautiniam tinklui „Save The Children“, kurį 1919 metais Didžiojoje Britanijoje įkūrė seserys Eglantyne Jebb ir Dorothy Buxton. Šios moterys ragino visuomenę atsigręžti į vaikus ir teikti jiems būtiną pagalbą. R. Dičpetrienė prisipažino, kad darbas tokioje organizacijoje yra emociškai sunkus – jai ne kartą buvo kilusi mintis tiesiog viską mesti. „Tos problemos, patiriamos emocijos kaupiasi jau devynerius metus. Visaip ieškau išeities, kad neprieičiau prie ribos, kai viskas išsilies per kraštus. Radau būdą – labai padeda buvimas gamtoje, stengiuosi būtinai rasti laiko šitaip nusiraminti. Visus devynerius metus užsiimu vaikščiojimu su šiaurinėmis lazdomis. Jeigu ne miškas ir kaskart ištaikytas laikas pabūti vienai, net nežinau, kaip reikėtų tverti“, – neslėpė pašnekovė. Be to, kolektyve dirba būrys psichologų, tad kai emocinė būsena tampa kritinė, Rasa sakė galinti išsiverkti jiems ant peties, išsikalbėti ir nusiraminti. Moters teigimu, gelbsti ir tikėjimas, ir žinojimas, kad esi ne vienas – aplink šimtai bendraminčių, kurie nori keisti situaciją.

„Kai Vilniuje pasidaro nebepakeliama, nebelieka motyvacijos dirbti, važiuoju į mūsų vaikų dienos centrus regionuose, mažuose kaimeliuose. Ten triūsia moterys, kurios man tinka į mamas. Jos su vaikais dirba dvidešimt, trisdešimt metų, ir tiki savo veikla. Ten matau tiesioginę pagalbą vaikui, o tai motyvuoja nenuleisti rankų. Jaučiu didžiulę pagarbą ir žemai lenkiuosi toms moterims“, – kalbėjo „Gelbėkit vaikus“ vadovė.

R. Dičpetrienė pasakojo apie Anykščių rajono Raguvėlės kaime, kuriame yra tik penki šimtai gyventojų, dirbančią Reginutę. Rasa teigė galinti klausytis šios moters valandomis, semtis iš jos įkvėpimo ir verkti palengvėjimo ašaromis. „Mums reikia jos, jai – mūsų. Reginutė glaudžia vaikus, atėjusius iš sunkios aplinkos, globoja ir maitina. Galima sakyti, ji ant savo pečių tempia tą kaimelį į geresnį gyvenimą. Ir tai daro viena“, – žavėjosi Rasa.

Stengiasi daug juokauti

R. Dičpetrienė gyvena ne vien darbu, kaip pati šmaikštavo, turi tris vaikus, du šunis ir vieną vyrą. Vyriausiajam sūnui dvidešimt šešeri, jaunėliui – devyneri, dar Dičpetrių namuose gyvena aštuoniolikmetė globojama mergina. „Mūsų šeimos santykiuose galioja taisyklė: vyras uždirba pinigus, aš – išleidžiu, – juokėsi moteris. – Mano žmogus jau susitaikė su mintimi, kad jo pinigus leidžiu ne savo, o Lietuvos vaikams. Vyras žino, jog kitaip nebus – šiaip ar taip, tai dariau visą gyvenimą. Matyt, tokia mano diagnozė.“

Rasa užsiminė, kad jau seniai su versle dirbančiu sutuoktiniu aptarė dabartinę situaciją: jeigu ne Lietuvos verslas, tokioms organizacijoms kaip „Gelbėkite vaikus“ ir panašioms būtų visai striuka. Anot jos, kaip tik iš verslininkų labdaros organizacijos ir sulaukia pinigų, kuriuos gali skirti savo veiklai. „Visi žmonės turi vaikų, artimųjų, viskas labai susiję. Mes gyvename Lietuvoje, todėl turime stengtis padėti vieni kitiems“, – įsitikinusi moteris.

R. Dičpetrienė prisiminė tą pirminę paskatą, kuri atvedė ją į dabartinę veiklą. Įgijusi medicinos sesers specialybę jauna moteris 1994 metais pradėjo dirbti sostinės Antakalnio klinikų vaikų skyriuje. Ji iki šiol negali pamiršti vieno vaizdo: bene metukų berniukas guli lovelėje ir verkia. „Kai paėmiau mažylį ant rankų, kolegės pakraupo: „Ką tu darai? Jis iš kūdikių namų, pripratinsi – kur paskui jį dėsime?“ Baisiausia, kad taip kartais manoma ir dabar. Tuomet buvau naivi medicinos darbuotoja, mananti, jog esame tam, kad aukotumės dėl pacientų, kad globotume juos. Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų, bet iki šiol negaliu pamiršti to įvykio. Tada viskas ir prasidėjo – ėmiau savanoriauti vaikų globos namuose, mokytis ir semtis patirties“, – pasakojo pašnekovė. Moteris tvirtai įsitikinusi, jog vaikui ne vieta globos namuose, todėl visaip stengiasi, kad jų nebeliktų.

„Kita vertus, globos namuose yra daug žmonių, kuriems reikia nusilenkti iki žemės už jų meilę, kantrybę ir rūpinimąsi nuskriaustais vaikais. Prie šių įstaigų durų nestovi eilė naujų darbuotojų. Už tokią algą, kokia mokama, ten gali dirbti tik ypatingi žmonės“, – pagarbiai kalbėjo R. Dičpetrienė.

Paparčių globos namų auklėtinė Rasą Dičpetrienę pasitinka savo kurtu rankdarbiu.

Tikslas – visi vaikai šeimose

Pasak organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovės, vaikų globos namų nėra Gruzijoje, Graikijoje, nebuvo ir tarpukario Lietuvoje. „Tais laikais nemėtėme savo vaikų, jų niekas neatiduodavo svetimiems. Netekusiuosius tėvų priglausdavo giminės, kaimynai. Lietuviai tada net neįsivaizdavo, kad vaikas gali atsidurti kažin kokiuose valdiškuose namuose. Sakykit ką norit, bet mus sovietiniai laikai labai suluošino“, – tvirtino pašnekovė.

Kad ir kaip būtų, ji sakė matanti vilties spindulį: situacija gerėja. Daug įvairių globos ir labdaros organizacijų pamažu, bet atkakliai dirbdamos keičia mūsų supratimą ir požiūrį į esamas problemas. Anot Rasos, kai 2008 metais organizacija pradėjo kampaniją, kad nebūtų smurtaujama prieš vaikus, teko išgirsti daug piktų replikų: „Ką jūs čia aiškinate! Kaip negalima vaikų mušti, juk tai sena auklėjimo priemonė!“ Šiandien vadovė gali drąsiai kalbėti ir diskutuoti su visais, kad ši „auklėjimo“ priemonė yra tiesiog smurtas, vaikus reikia ugdyti kitais būdais. Dauguma žmonių jau suvokia, jog diržas ar rykštė – visiška atgyvena.

„Vaikų globos namų sistema 2008 metais taip pat buvo norma – tiesiog ji tokia yra, ir tiek, ką čia bepakeisi. Tačiau šiandien matome pokyčių. Tiesa, jie kol kas vyksta lėtai. Mūsų organizacijos pagrindinis siekis – kad kiekvienas vaikas gyventų šeimoje. Jau maždaug šeši tūkstančiai vaikų gyvena ne biologinėje šeimoje, o pas globėjus, šeimynose. Bet dar daugiau kaip trys tūkstančiai yra vadinamuosiuose valdiškuose globos namuose. Tikiu, kad ilgainiui situacija pasikeis, tik reikia dirbti, nesustoti“, – vylėsi organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"