TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vaikystės atvirukai realybe virto Vilniuje

2015 01 31 6:00
Lučija Andrijesku-Bartkienė visą laisvą laiką skiria rumunų bendruomenės reikalams. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvos rumunų kultūros bendrijos "Dačija", drauge vienijančios ir moldavus, vadovė Lučija Andrijesku-Bartkienė atvirukus su Lietuvos vaizdais pamatė mokydamasi penktoje klasėje. "Kokia nuostabi šalis, kaip norėčiau ją pamatyti", - tada ji pasvajojo.

Pamilusi lietuvį Lučija 1982 metais atitekėjo į vaikystės svajonių šalį. Daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenanti Lučija ypač didžiuojasi faktu, jog Moldova net pusmečiu anksčiau nei Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. "Visur akcentuojama, kad Lietuvos nepriklausomybę pirmoji pripažino Islandija - 1991 metų vasario 11 dieną. Tačiau Moldovos Respublika tai padarė pusmečiu anksčiau - 1990 metų gegužės 31-ąją. Man ypač svarbu tai, jog mano gimtoji šalis nepabūgo, - juk tuo metu Moldova dar buvo Sovietų Sąjungos dalis. Lietuvių kova už nepriklausomybę mums visada buvo įkvepiantis ir susižavėjimą keliantis drąsos pavyzdys", - tikino Lietuvos rumunų kultūros bendrijos vadovė ir pridūrė, kad bendrija vienija ir Lietuvoje gyvenančius moldavus, mat juos su Rumunija sieja bendra istorinė praeitis, religija, raštas ir kalba. Pernai ši kultūros bendrija paminėjo gyvavimo Lietuvoje 25-metį.

Lietuvą pagerbė kryžiumi

Lučija pasakojo, kad iš pradžių "Dačija" užsiėmė visoms tautinėms bendrijoms būdinga veikla - gimtosios kalbos ir tradicijų puoselėjimu. Tačiau to jiems pasirodė maža. "Vieną dieną susirinkę svarstėme: o ką mes galime duoti Lietuvai, kaip ją pagerbti, ką paliksime savo vaikams? Kadangi esame krikščionys (nors ir ne katalikai, o stačiatikiai), mus labai žavi Kryžių kalnas. Todėl surinkome lėšų ir 2011 metų spalį pastatėme Kryžių kalne balto akmens kryžių - kaip pagarbos ir dėkingumo ženklą mus svetingai priėmusiai šaliai", - sakė L. Andrijesku-Bartkienė. Rumunų kultūros bendruomenės nariai nuo to laiko kasmet pirmą spalio sekmadienį vyksta į Kryžių kalną, mini savo šventę "Chram" - nuo seno "Chram" buvo vadinamos Moldovos miestelių vietinės šventės, vykstančios kartą per metus, tačiau bendrijos nariai nutarė, kad tai puikiai galima pritaikyti jų bendruomenei.

Prieš porą mėnesių bendrijos patalpose buvo pradėti rengti rumunų kalbos kursai. Pasak Lučijos, juos lanko labai įdomūs žmonės. Mokytis į išnykusią lotynų kalbą panašiausios rumunų kalbos ateina lietuviai, kurių sutuoktiniai yra iš Rumunijos arba Moldovos. "Štai kursus lanko rusė, gimusi Moldovoje. Ji atvyko į Lietuvą, kai ištekėjo už lietuvio. Vaikystėje girdėtą rumunų kalbą moteris šiek tiek moka, tačiau nepakankamai, ir kursus lanko drauge su sutuoktiniu. Ji pirmiausia išmoko lietuviškai, o dabar ėmėsi rumunų kalbos", - pasakojo Lučija.

"Dačijos" nariai Kryžių kalne pastatė balto akmens kryžių - pagarbos ir padėkos Lietuvai simbolį. /Asmeninio albumo nuotraukos

Ieško istorinių sąsajų

Lietuvos rumunų kultūros bendrijos nariai kasmet kovo 1 dieną švenčia "Marcišor" - tradicinę moldavų ir rumunų pavasario šventę, kurios ištakos siekia daugiau nei aštuonis tūkstančius metų. Šventės simbolis - raudonas ir baltas pumpurai, simbolizuojantys meilę ir pagarbą. Tai diena, kai būtinai vaišinamasi tradiciniu kukurūzų miltų pyragu malai dulče. Šio pyrago receptą Lučija atkūrė iš vaikystės prisiminimų. Mat net Moldovoje gyvenantys draugai sakė jau pamiršę jo skonį, šio pyrago kepimo tradicija beveik išnykusi.

Pasak Lučijos, bendruomenės nariai susidomėję ieško istorinių Moldovos, Rumunijos ir Lietuvos sąsajų. "Pagal jas pradėjome organizuoti keliones po Lietuvą. Mums labai svarbus miestas yra Kėdainiai. Čia stovi stačiatikių cerkvė, kurią Jonušas Radvila pastatė savo antrai žmonai Marijai Lupu. Ji buvo Moldovos kunigaikščio Vasilės Lupu dukra ir gyveno Kėdainiuose dešimt metų. Labai įdomu ir naudinga ieškoti mūsų protėvių pėdsakų Lietuvoje, kur dabar gyvename patys", - tikino pašnekovė.

Vilniaus Radvilų rūmuose esančioje Radvilų giminės portretų salėje kabo M. Lupu portretas. "Jis pažymėtas 54 numeriu", - šypsodamasi sufleravo Lučija, mat tarp tokios gausybės Radvilų paveikslų Moldovos kunigaikštytę rasti nėra paprasta.

Neseniai rumunų kultūros bendruomenė lietuvių padedama išsiaiškino, kad Rokiškio rajone esantis Ilzenbergo dvaras taip pat turi sąsajų su Rumunija. Paskutinė jo savininkė buvo Livija Majoresku - Rumunijos premjero ir užsienio reikalų ministro dukra. Livija buvo ištekėjusi už Eugenijaus Dimšos, šis jai dvarą padovanojo. "Dabartinis dvaro savininkas išleido apie ją knygą. Kartą jau buvome į dvarą nuvykę, planuojame važiuoti ir šiemet", - pridūrė Lučija.

Rumunų kultūros bendrijos vadovė prisipažino, kad iš lietuvių pasiskolino nacionalinio diktanto idėją. "Kai sužinojau apie šį projektą, iš karto pamaniau - ir mums tokio labai reikia, - šypsojosi moteris. - Pirmą rumunų kalbos nacionalinį diktantą surengėme 2012 metų vasario 25 dieną. Žinote, kad dauguma mūsiškių į Lietuvą atvažiavo dar sovietiniais laikais, mes savo gimtosios kalbos mokėmės kirilicos rašmenimis, lotyniškas šriftas 1941 metais buvo uždraustas. Tik 1989 metais moldavams buvo leista naudoti lotynišką raidyną. Nors gana lengvai perėjome prie lotyniškų rašmenų, pasitikrinti žinias ir nepamiršti kalbos labai padeda toks diktantas. Šiemet jį rengsime vasario 14 dieną", - teigė pašnekovė.

Kėdainiai, Viešpaties Atsimainymo cerkvė - ją savo žmonai Rumunijos kunigaikštytei pastatė Jonušas Radvila.

Kelias vedė į Lietuvą

Lučija įsitikinusi, kad į Lietuvą ją atvedė tiesiog likimas. "Ir atvedė labai romantiškai", - prisipažino ji. Prisiminė, kad būdama penktokė iš tetos su vyru sulaukė lauktuvių iš povestuvinės kelionės į Baltijos šalis. Tai buvo daug spalvotų atvirukų iš Lietuvos. "Esu labai emocinga. Pamačius tuos atvirukus ir kvapą užėmė - kaip gražu, - kalbėjo pašnekovė. - Svarsčiau, kur toji nuostabi šalis yra? Ar kada nors ir aš išvysiu ją savo akimis?"

Žvelgdama į praeitį ji mano, kad viskas kryptingai vedė į Lietuvą. Su būsimu vyru susipažino studijuodama Sankt Peterburgo kino ir televizijos akademijoje. Remigijus žavią moldavę kviesdavo į šokius, vakarėlius. Baltijos šalių studentų organizacija "Balticum" pasiūlė jai ir Remigijui pagal studentų mainų programą vykti į Tartu universitetą. Lučija juokavo tąsyk pamaniusi: vis arčiau Lietuvos.

Į Vilnių Lučija su Remigijumi atvyko 1982 metais - abu jau turėdami aukštojo mokslo diplomus ir su pirmagimiu sūnumi ant rankų - Vykintas gimė porai dar studijuojant Sankt Peterburge. Lietuvių kalbos moteris pradėjo mokytis studijuodama, vyras jai davė rusiškų-lietuviškų pasikalbėjimų knygelę. Iš jos nusirašytais žodžiais Lučija Remigijui rašė raštelius ir pakišdavo juos po durimis. Būsimas vyras didžiavosi, kad mylimoji rašo jam lietuviškai. Vėliau moteris skaitė sūnui "Lietuvių liaudies pasakas", dar ne visai suprasdama, apie ką jose rašoma. Kadangi pirmagimiui buvo duotas lietuviškas Vykinto vardas, jaunesnę dukrą Bartkai pavadino rumunišku - Dorina. Visada į meną linkusi atžala dabar dirba architekte Prancūzijoje, šioje šalyje įsikūrė ir interneto puslapių dizaineris Vykintas.

Daugelį metų dirbusi Lietuvos televizijoje L. Andrijesku-Bartkienė neseniai baigė gidų kursus ir lydi ekskursijas po Vilnių. "Vyras stebisi ir juokauja, kad apie jo gimtąjį miestą žinau kur kas daugiau negu jis. O kaip kitaip gali būti? Juk Vilnius visada buvo mano svajonių miestas", - įsitikinusi Lietuvos rumunų kultūros bendrijos vadovė.

Bendrijos "Dačija" moterys gamina "Marcišor" simbolius - raudonus ir baltus pumpurus, simbolizuojančius meilę ir pagarbą.
Malai dulče - pagal Lučijos atgaivintą senovinį receptą keptas kukurūzų miltų pyragas.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"