TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vaistažoles pažįsta nuo mažens

2014 01 25 6:00
E.Kazlauskis Sigitos Urbonaitės nuotrauka

"Jei prispirtų gyvybei pavojingos ligos, vien žolelėmis nesigydyčiau", - teigia pirmosios Lietuvoje vaistažolių parduotuvės "Gamtos produktai" šeimininkas, provizorius Edvardas Kazlauskis. Jo nuomone, nereikia idealizuoti vaistažolių, nors niekada nedera ir nuvertinti - jos praverstų, jei, tarkime, po ranka nebūtų antibiotikų.

Kaunietis E.Kazlauskis apie vaistažoles išmano kaip profesionalas: jomis prekiauja, konsultuoja, kokios kada tinka. Turi ir pomėgį. Kai paima į rankas fotoaparatą - augalai tampa savotiškais fotomodeliais. Aistra gerai pažinti augalus jį apėmė prieš daugelį metų.

E.Kazlauskio laisvalaikis - gamtoje su fotoaparatu./Sonatos Kasparavičiūtės-Dobrovolskienės nuotrauka

- Kai žmogus neserga, jaučiasi sveikas, ar jam reikia kokių žolelių? Būna mėgstančiųjų įvairią arbatą.

- Atrodo, jei žmogus neserga, jam nereikia nieko gerti ar vartoti kokių piliulių. Mano galva, taip nėra. Paaiškinsiu. Baigėsi tie laikai, kai Žemaičių plentu Palangos link lėkdavo keli žiguliukai ar moskvičiai. Dabar spūstyse mes kvėpuojame išmetamosiomis dujomis. Taigi puodelis plaučius valančios arbatos tiesiog yra būtinas. Jau nekalbu apie streso padarinius šiuolaikinėse stiklinėse kontorose.

- Ką patartumėte vartoti šiuo metu, žiemą, kai imunitetas būna silpnesnis ir organizmas imlesnis ligoms?

- Patarčiau vartoti klasiką – ežiuoles arba bičių pienelį. Tai – ekonomiškiausios priemonės. Beje, reikia žinoti kai kuriuos dalykus. Populiariausia rausvažiedžių ežiuolių žolės arbata nėra veiksminga, nes net karštame vandenyje dalis veikliųjų ežiuolių medžiagų netirpsta. Vadinasi, arbata imunitetą teigiamai veiks tik dalinai. Kad būtų kitaip, reikia vartoti patikimų gamintojų specialias ežiuolių formas, kurios turi visas medžiagas, reikalingas mūsų imunitetui. Tas pats yra su bičių pieneliu. Šio bitučių gaminamo eliksyro dienos dozė – vienas du gramai. Ne 50, ne 70 miligramų, bet tūkstantis ar du. Tik tokiu atveju pajusime poveikį.

Beje, nereikia bijoti nei ežiuolių, nei bičių pienelio. Dabar madinga eskaluoti, esą ežiuolės sukelia vėžį, o bičių pienelis netinka vaikams ir taip pat sukelia vėžį. Paistalai. Nekreipkite į tai dėmesio.

Širdažolė./Edvardo Kazlauskio nuotraukos

- Kiekvienas žmogus kartais serga. Pats vartojate tik vaistažoles ar kartais ir vaistus?

- Būtų kvaila nesinaudoti mokslo laimėjimais. Nei apendicito, nei kitų sunkių ūmių ligų nepulsime gydyti žolelėmis. Prieš keletą metų po viešnagės šiltuosiuose kraštuose dėl neracionaliai kambaryje pakabintų kondicionierių namo grįžau sirgdamas plaučių uždegimu. Tikrai gydžiausi antibiotikais. Ir man ne gėda. Tiesa, šiuo metu žinau, kaip žolelėmis galima gydyti ne tik plaučių uždegimą, bet ir apendicitą. Jei dabar prispirtų tokios gyvybei pavojingos ligos, vis vien tik žolelėmis nesigydyčiau. Ne todėl, kad netikiu. Bet aš mielai pulčiau gydyti sergančius žmones, jei po ranka tuo metu nebūtų antibiotikų. Nereikia idealizuoti vaistažolių, nors niekada nedera ir nuvertinti.

- Natūralūs, ekologiški produktai, taip pat ir vaistažolės dabar madingi. Ką apie tai manote?

- Mada? Na, žinoma. Tačiau mada praeina. Praeis mada ant kiekvieno kampo ir kiekvienoje mugėje prekiauti vaistažolėmis, bet nepraeis mada apskritai jas vartoti. Aš tuo tikiu. Beje, specialistai jau seniai įrodė, kad neekologiški maisto produktai tikrai nėra blogesni už ekologiškus. Deja, aš taip pat prekiauju tokiomis vaistažolėmis. Bet prekiauju kartais tik todėl, kad tiekėjas tiesiog neturi neekologiškų. Beje, ar žinojote, kad Ispanijoje negalima vaistažolių ženklinti kaip ekologiškų? Tiesiog Ispanijoje visos vaistažolės privalo būti švarios, be pesticidų ir herbicidų liekanų, be sunkiųjų metalų ir be radiacijos. Tad ženklinimas nebetenka prasmės.

Vabalas ant ežiuolės.

Noras gauti žinių nesenka

- Kada ir kaip susidomėjote vaistažolėmis?

- Kai gimsti ir augi kaimo vienkiemyje, natūraliai įsipini į tą aplinką. Be kita ko, ten būdavo ir senelės pelyno užpiltinė, alavijų makalynė su svogūnais ir medumi nuo kosulio, sidabražolės bei ajerai nuo vidurių negalavimo. O kur dar degintų plunksnų valgymas nuo kirminų, rupūžių užpiltinė nuo gerklės?

Tačiau tai nebuvo sąmoninga pradžia. Baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į vieną Maskvos institutų mokytis chemijos. Chemija man tuo metu buvo lyg atversta ir iki galo perskaityta knyga. Deja, nostalgija ir jausmas, kad sėdžiu ne tose rogėse, privertė po pirmojo kurso mesti mokslus Maskvoje. Tais pačiais metais įstojau į Kauno medicinos instituto (KMI) Farmacijos fakultetą. Svarbiausia – nors studijavau chemiją, dar mokydamasis Maskvoje nusipirkau pirmąją knygą apie vaistažoles. O pirmajame KMI kurse, kuriame mokėmės botanikos, mane užvaldė aistra pažinti augalus.

- Galima jus vadinti žolininku ar vis dėlto derėtų sakyti – provizorius ir kodėl?

- Su terminu „žolininkas“ reikėtų elgtis atsargiau. Žolininkas – viena iš profesijų, kurios Lietuvoje niekas nemoko. Vadinasi, niekas neturi teisės taip vadintis. Ir tai – tiesa. Europos Sąjungoje (ES), o kartu ir Lietuvoje, nėra numatytos jokios studijos ar mokymai, kuriuos baigus galima taip vadintis. JAV yra tokia gradacija kompetencijos didėjimo tvarka: vaistažolių specialistas (herbal specialist), vaistažolių ekspertas (herbal expert), vaistažolių bakalauras ir vaistažolių magistras.

Aš mokslus baigiau KMI (dabar - Lietuvos sveikatos universitetas) ir įgijau provizoriaus kvalifikaciją, kuri dabar prilyginama farmacijos magistro laipsniui.

Gudobelė.

- Dabar, regis, vėl studijuojate - ir net ne Lietuvoje?

- Kai baigiau KMI Farmacijos fakultetą, po 10 metų Sveikatos apsaugos ministerijos atestacinė komisija suteikė aukščiausią vaistininko farmakognosto* kategoriją. 2006-2008 metais studijavau Barselonos universitete fitoterapiją**. Įgijau fitoterapijos magistro laipsnį, o svarbiausia – gavau susistemintų universitetinių žinių. Dabar nuotoliniu būdu studijuoju trejų metų trukmės natūraliosios medicinos kursuose toje pačioje Ispanijoje. Liko dar du trimestrai.

Ir konsultuoja, ir parduoda

- „Gamtos produktai“ – jūsų įkurta specializuota vaistažolių parduotuvė buvo pirmoji tokia Lietuvoje?

- Taip, pirmoji, nors ir skamba pagyrūniškai. O pradžia tokia... Kol nebuvome įstoję į ES, vaistažolėmis buvo galima prekiauti tik vaistinėse. Kad kada nors prekiausiu vaistažolėmis, buvau nusprendęs jau pirmojo studijų kurso pabaigoje. Bet tik 2004 metų gegužės 1 dieną įstojus į ES, atsirado galimybė vaistažolėmis prekiauti ne tik vaistinėse. Aš tam ruošiausi. Patalpas parduotuvei susiradome dar prieš tą datą. Nuėjome sunkų biurokratinį kelią ir birželio viduryje atvėrėme vaistažolių parduotuvės duris.

- Rūpintis, kad žmonės būtų sveiki, be abejo, misija? O turėti vaistažolių parduotuvę - verslas. Kaip jis sekasi?

- Apskritai būti vaistininku yra misija. Ir visai nesvarbu, kur tu dirbi - visuomenės ar ligoninės vaistinėje, mokslinėje laboratorijoje ar vaistažolių parduotuvėje. Vaistininko darbas – tiesioginė paslauga žmogui. Kadangi žmogus į vaistininką dažniausiai kreipiasi kokios nors bėdos prispirtas, ši profesija nėra tokia jau romantiška. Sunkiausia ir yra rasti bendrą kalbą su klientu bei pasitikėjimą. Juk dažniausiai pas mus užsukantys žmonės tikrai neieško ramunėlių arbatos, o kreipiasi dėl kur kas sudėtingesnių situacijų. Kai galima padėti vienu ar kitu atveju, tai ir yra sėkmė.

Aguonos.

- Savo parduotuvei vaistažoles užsakote iš įvairių šaltinių ar pats taip pat parenkate?

- Pats vaistažolių nerenku. Dėl paprastos priežasties – darau tai, ką sugebu geriausiai, tai yra konsultuoju ir parduodu vaistažoles. Pririnkti vaistažolių nėra sudėtinga, bet sudėtinga jas tinkamai sudžiovinti. Tegu tai daro tie, kurie turi tam sąlygas ir atitinkamus įrenginius. O vaistažolės į mūsų parduotuvę patenka iš daugelio šalių – iš Europos, Amerikos, Indijos, Šri Lankos, Meksikos, Kinijos, Peru, Brazilijos, Kamerūno, Afrikos ir taip toliau.

- Lietuvoje yra jums nepažįstamų augalų? O gal jums gamta – kaip atversta ir lengvai skaitoma knyga?

- Būtų pernelyg pagyrūniška teigti, kad gamta man – atversta ir lengvai skaitoma knyga. Jei nueitume į įprastą lietuvišką pievą ar mišką, tikrai nesijausčiau mažaraštis. Bet jei pelkėje žydės devynių rūšių gegužraibės ir gegūnės, atpažinčiau tik pusę. Ir ne gėda, nes jas atskirti vieną nuo kitos gali tik įgudęs specialistas.

Beje, man svarbu ne tik žinoti, kaip augalai vadinami lotyniškai ar kita užsienio kalba, bet ir lietuviškai. Deja, tik dabar beveik visi pas mus neaugantys augalai jau turi ir lietuviškus vardus. Tačiau prieš keliolika metų, norint tinkamai įvardyti vieną ar kitą užjūrio augalą, reikėdavo susisiekti su Botanikos instituto specialistais ir sužinoti, kaip jį pavadino. Jie kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija kurdavo naujus augalų pavadinimus. Būdavo, kad lietuviškas vardas po poros metų keisdavosi, tad reikėdavo nuolat sekti botanikos naujienas. Yra buvę, kad keitėsi ne tik lietuviški, bet ir lotyniški augalų pavadinimai, tad tas pats augalas kelerių metų senumo literatūroje gali būti vadinamas visiškai kitaip nei dabartinėje. Aš tai seku, ir man tai patinka.

Augalai - "fotomodeliai"

- Esate žinomas ir kaip fotografijos entuziastas, pasivadinęs Vaistininku. Daugiausia fotografuojate žoles ir apie jas pasakojate?

- Taip, esu tikrų tikriausias aistringas fotografijos entuziastas. Vienoje populiariausių fotografijos svetainių nuotraukas rodau nuo 2009 metų vasaros. Kadangi taip pat aistringai domiuosi augalais, mano modeliai ir yra augalai: gėlės, žolės, medžiai, ant jų tupiantys drugeliai, bitutės... Daug kam tai atrodo banalu, bet tik ne man. Grožis, kurį sukuria gamta, negali būtų banalus. Aišku, jį galima pateikti ir banaliai, bet aš stengiuosi.

- Kokie augalai – mieliausi „fotomodeliai“?

- Tikrai neišskirčiau nė vieno. Nuo pavasario karklų „kačiukų“ ir žibučių iki vėlyvo rudens sudžiūvusių usnių ar žiemą baltomis uogomis pasidabinusių amalų.

- Ar seniai patinka fotografija, koks metų laikas mieliausias šiam pomėgiui?

- Fotografavo tėtis. Turėjome visą įrangą juostoms ryškinti ir nuotraukoms spausdinti. Būdamas aštuntokas, vienas pats su brolio "Zenitu" fotografuotas nuotraukas ir ryškindavau, ir spausdindavau. Tiesiogine prasme žinau, koks yra ryškalų ar fiksažo skonis. Vėliau, kaip dažnai būna, fotografija laikinai buvo pamiršta. Tačiau tas pomėgis niekur nedingo. O mieliausias laikas, manau, – gegužis. Pats žydėjimas. Ilgi vakarai, ant žiedų nakvynei tupiantys drugeliai. Aišku, ir birželis, kai ant kiekvieno žiedo tupia po kelis drugelius. Ir rugpjūtis, kai viskas aplink kvepia pernokusiais krapais. Ruduo savo spalvomis ir vaisiais man taip pat patinka.

- Jūsų vaistažolių parduotuvės interneto svetainėje yra fotografijos galerijos – ne tik augalų, bet ir gyvūnų, kraštovaizdžių. Regis, profesiją ir pomėgį sėkmingai suderinate?

- Galima sakyti, kad profesija ir sugrąžino į fotografijos pasaulį. Į interneto svetainę dėdamas nuotraukas, norėjau lankytojams parodyti, koks gražus augalų pasaulis ir nuostabi jų įvairovė. Beje, tai - ir edukacinė priemonė, juk ne visi esame matę, kaip atrodo vienas ar kitas augalas, apie kurį teko tik girdėti.

* Farmakognozija – universitetinė disciplina apie vaistažoles.

** Fitoterapija – ligų gydymas augalais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"