TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vaizdų muziką kuria Ispanijoje

2014 08 30 6:00
Karolis Biveinis su žmona Kristina susipažino pamėgę tą pačią grupę. Asmeninio albumo nuotraukos

Kompozitorius ir pianistas Karolis Biveinis su dainininke Monica de Nut laimėjo „Silver Award“ apdovanojimą Saporo tarptautiniame menų festivalyje Japonijoje. Konkursui „Miesto garsovaizdis“ jie pateikė šnabždesį ir dainavimą siejančios kompozicijos „Voicing“ naujausią, įdainuotą, dalį.

Keturiolika metų Ispanijoje su šeima gyvenantis lietuvis dėsto Tujo miesto konservatorijoje, muziką kuria jungdamas akademinės, džiazo ir kino muzikos žanrus, rengia autorinius koncertus, kuriuose pristato ne vieną savo išleistą albumą.

Atvyko trumpam

- Kada parašei savo pirmąją kompoziciją? - klausėme Karolio Biveinio.

- Groti po vieną natą pradėjau dar vaikystėje, šešerių metų. Rašyti ant penklinių mokiausi jau nuo pirmųjų klasių M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Pirmasis mano kūrinys – „Preliudas“, neilgas, skirtas fortepijonui, su džiazo prieskoniu ir paveiktas šiuolaikinės muzikos. Preliudas būsimai kompozitoriaus karjerai (juokiasi).

- Vos įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), studijas iškeitei į Vigo aukštąją muzikos konservatoriją. Įstrigai...

- Į Ispaniją atvykau tik aplankyti tėvų. Tais laikais ERASMUS nebuvo, bet buvo keičiamasi profesoriais, ir jie ėmė dėstyti privačioje konservatorijoje. Mano gyvenime baigėsi vienas ciklas ir atsitiktinumas padiktavo, kad studijuoti pradėjau Ispanijoje. Mokiau pradinukus groti fortepijonu, darbas, kūryba, čia likusi šeima privertė įstrigti ilgam.

Ispanijoje muzikinis mokslas skirtomas į tris etapus: pagrindinės studijos trunka ketverius metus, profesionalios – šešerius, tuomet – universitetinis išsilavinimas. Dabar Tujo miesto konservatorijoje dirbu su įvairaus amžiaus mokiniais.

- Tavo albumą „Sounding Images“ įrašė ir finansavo Galisijos radijas, kelionę į Holivudą, kai buvai nominuotas „Hollywood Music in Media Awards“, parėmė ispanų autorių teisių asociacija. Gautumei tokią paramą, jei būtumei ne Galisijos, o Lietuvos kompozitorių sąjungos narys?

- Galbūt. Taip pat sunku pasakyti, kur man kaip kūrėjui būtų geriau. Čia esu patenkintas, šiltai sutinkamas kompozitorių, nesu vadinamas užsieniečiu.

- Kūrinių esi nusiuntęs Nacionalinei M. K. Čiurlionio menų mokyklai, LMTA. Kaip susipažįsti su savo dabartiniais bendradarbiais, pavyzdžiui, M. de Nut?

- Ispanijoje daugiausia bendradarbiauju su bendramoksliais, tokiais kaip Monica. Muzikinio pasaulio ratas Galisijoje, kuri kiek mažesnė už Lietuvą, nėra didelis, pažįstame vieni kitus net ir skirtingų stilių kūrėjus, Kompozitorių sąjunga organizuoja koncertus ir įrašus, taip atsiranda kontaktas su atlikėjais.

Lietuvoje pianistės Birutė Asevičiūtė, Agnė Doveikaitė pagrojo ir įrašė tris mano noktiurnus, Gintaras Januševičius – kvintetą.

- Po Saporo festivalio premijuotų kūrinių ilgosios versijos skamba kaip garsinė miesto Apeliacinio teismo įėjimo dekoracija. Ten toli, kitokioje šalyje, kitokie žmonės kasdien eidami pro šalį girdi „Voicing“.

- Keista, ypač jei kalbėtume apie didelį atstumą ir tautinį skirtumą. Bet šiais informacijos tėkmės ir interneto laikais kalbamės, nors mus skiria 4 tūkst. kilometrų. Man malonu dalytis muzika su kitos kultūros ir būdo žmonėmis.

Albumą „Sounding Images“ įrašė su violončelininku, kubiečiu Luisu Caballero.

„Mañana“

- Žmona Kristina, knygų vaikams iliustratorė, tavo kompaktinių plokštelių dailininkė, iš Lietuvos išvyko turėdama tokių pat profesinių ambicijų?

- Mūsų istorija – dar vienas gyvenimo atsitiktinumas. Susipažinome pokalbių sistemoje „mIRC“. Gyvendamas Ispanijoje palaikiau ryšį su draugais iš Lietuvos, mums labai patiko britų grupė „Jamiroquai“. Sukūrėme ją mėgstančiųjų kanalą, prie jo prisijungė ir Kristina.

Tačiau ji, Lietuvoje mokiusis reklamos vadybos ir žiniasklaidos technologijų, čia atvykusi nusprendė įgyvendinti savo svajonę – iliustruoti vaikiškas knygas.

- Kūryba galima užsiimti bet kuriame pasaulio krašte. Pririštų prie vienos vietos jūsų niekas nelaiko?

- Važiuoti į Kosta Riką? Kodėl gi ne? (Šypsosi.) Gyventi iš kūrybos nėra lengva, ji ateina ne nuolatos, niekada nežinai, kokiu kiekiu tave užplūs. Užsidirbu iš pedagogikos, todėl susidėti daiktus ir išvažiuoti nėra taip paprasta.

- Vyraujantis stereotipas apie Ispaniją: visuomet šilta, geri, atsipalaidavę žmonės, spalvinga architektūra, jausminga muzika. Gyvenate ispanišką idilę?

- Nė kiek. Ispanams paminiu Lietuvą ir jie mano, kad kalbu apie Rusiją, kur šalta, o saulė šviečia keturias valandas per parą. Ispanija – didelė šalis. Šis įsitikinimas labiau tinka Andalūzijai: flamenkas, gitaros, rožės plaukuose... Galisija, šiaurės vakarų provincija, turi savą galegų kalbą (ne dialektą), perėmusi daug keltų kultūros (nacionalinis instrumentas yra dūdmaišis), stereotipą paneigia ir klimatas – pastaraisiais metais vasarą Lietuvoje šilčiau nei čia.

- „Mañana“ (liet. rytoj) – dažniau tenka girdėti ar sakyti?

- Manau, kad mañana egzistuoja kiekvienoje šalyje. Nuvažiavęs į Madridą pajaučiu, kad Galisijoje gyvename lėčiau. Neseniai buvo matuojamas Europos miestų gyventojų ėjimo greitis. Madridui teko pirmoji vieta – žmonės skuba, veikia. Esu dėkingas už savo ramų gyvenimo būdą.

- O kaip rutina?

- Darbą pradedu po pietų, rytai laisvi – buities darbams, laisvalaikiui, kūrybai, poilsiui. Einu į banką, pas gydytoją, apsiperku ir, be abejo, kuriu.

- Į banką – svarbiau?

- (Juokiasi.) Prioritetas – šeima, tuomet – kūryba.

- Kai kurie kompozitoriai arba atlikėjai namie negali klausytis muzikos, nes apie ją pernelyg daug mąsto. Tau reikia atsipalaiduoti nuo natų?

- Kartais riba, kai esi tu ir tavo darbas arba tu esi lygus savo darbui, neaiški. Tai tampa tarsi manija. Skirdamas laiko viskam stengiuos atskirti save nuo savo profesijos. Su Kristina esame panašūs, mums patinka vaikščioti gamtoje, kur žalia, kalnuota, abu priklausome gyvūnų teisių aktyvistų organizacijai.

Galisija, kiek mažesnė už Lietuvą, taip pat turi vieni kitus pažįstančių muzikantų ratą. Su bendramoksle, dainininke Monica de Nut.

Stiprus poveikis

- „Manau, kad šis kūrinys turi stipriausią poveikį ir modernaus meno koncepciją“, - sakė Saporo festivalio direktorius, kompozitorius Ryuichi Sakamoto apie „Voicing“ triptiko trečiąją dalį. Kaip vien balsu, kitaip tariant, vienu instrumentu, sukurti stiprų poveikį?

- Kas vienam palieka stiprų įspūdį, kitam gali nepalikti jokio, ir tai priklauso nuo stebėtojo, vertintojo, klausytojo. Nors muzikinis išsilavinimas gali padėti, nenoriu pasakyti, kad jis yra būtinas klausytojui. Apie „Voicing“ esu sulaukęs gerų komentarų ir iš žmonių, kurie dėmesį kreipė į jausmus, pojūtį, vaizduotę.

Man stiprų įspūdį daro tai, kas priverčia sustoti, atitraukia nuo minčių, to momento, sutelkia visą dėmesį į tai, ko klausau, sukelia stiprų pojūtį.

- Albumas „Sounding Images“ aprašomas: „Kasdien randame tūkstančius vaizdų, kuriuos užfiksuoja mūsų akys ir kiekviena akimirka šį tą reiškia – aplinką, emociją, jausmą, unikalų momentą, kuris iškart tampa praeitimi.“ Kiekviena kompozicija atskleidžia tokį momentą?

- Taip. Pastarojo meto kūryboje man svarbus vaizdo veiksnys: nuotrauka, video-, tai, ką mačiau eidamas gatve ar gamtoje. Grodamas imu įsivaizduoti situaciją, nebūtinai realią. Greičiausiai tai susiję su muzika kinui, spektakliui, kai vienas menas papildo kitą.

- Iš kokio paprasčiausio vaizdo yra kilusi idėja?

- „Sounding Images“ kūrinys „Nona“ skirtas mano netikrai močiutei, antrajai senelio žmonai. Po jo mirties mūsų santykiai nutrūko. Ji gimė, užaugo Buenos Airėse. Ispanijoje susipažinau su argentiniečių kultūra ir vieną dieną prisiminiau močiutę, vaikystę, mūsų šiltą bendravimą. Mėginau ją surasti, tačiau tada sužinojau, kad prieš metus ji mirė. Yra dalykų, kuriuos padaryti vėlu...

- Geriau sėdėti prie pianino nei prie kompiuterio?

- Kuriant - taip. Nors esu parašęs ir elektroninės muzikos, didelę reikšmę skiriu improvizacijai, iš kurios randasi ir vystosi pagrindinės idėjos. Tačiau muzika gali būti gili, paprasta, sudėtinga, (ne)kokybiška, nesvarbu, koks stilius.

- Koks dabartinis tavo santykis su Lietuva?

- Vieni išvažiuoja į užsienį, užsidaro kolonijose, kiti priešingai – save labiau sieja su ta šalimi, į kurią emigravo, ir nebesivadina lietuviais. Nors ir nutolęs, gyvenu tarp dviejų kultūrų. Ryšys su tėvyne liks visada.

Karolis Biveinis paneigė stereotipą, esą Ispanijoje visuomet šilta - pastaraisiais metais vasarą Lietuvoje šilčiau nei čia - Galisijoje.

...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"