TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vakaruose poetui šilčiau, Vilniuje - geriau

2014 10 18 6:00
R. Užgiris Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Rimas Užgiris kūrybinio rašymo magistro laipsnį įgijo Ratgerso universitete Naujajame Džersyje, filosofijos doktorantūrą baigė Viskonsino universitete. Anglų kalba rašantis lietuvių kilmės poetas gimė JAV, o į Vilnių persikraustė prieš dvejus metus. Vilniaus universiteto (VU) vertimo dėstytojas netruko įsisukti į kūrybinį sostinės gyvenimą ir jo nekeistų į daugumą Amerikos miestų.

- Šeimos istorija lėmė, kad savo gyvenimą pradėjote ne Lietuvoje, o JAV. Vis dėlto dabar gyvenate Vilniuje, - Rimą Užgirį kalbino "Lietuvos žinios".

- Mano seneliai iš Sovietų Sąjungos pabėgo 1945-aisiais. Mamos tėvai gyveno Kaune, jos tėtis buvo fabriko direktorius. Kai atėjo komunistai, direktore paskyrė siuvėją, kuri nemokėjo vadovauti tam fabrikui. Mano senelis jai padėjo. Sužinojusi, kad jo šeimą ištrems, ji naktį prieš tai slapčia pasakė. Seneliai pabėgo į Bostoną per Vokietiją.

Tėvo tėvas tarpukariu priklausė Lietuvos kariuomenei, o vėliau tapo miškininku. Sako, jis padėjo partizanams, todėl taip pat buvo priverstas bėgti. Per Vokietiją atsidūrė Ilinojaus Springfilde. Mano tėvai susitiko JAV tautininkų stovykloje.

Kaip turistas Lietuvoje lankiausi 1987 metais, Vytauto Didžiojo universitete studijavau lietuvių kalbą, istoriją ir literatūrą 1993-1994 metais. Grįžau į JAV studijuoti antropologijos, ją iškeičiau į filosofiją. Po filosofijos vėl pakeičiau karjerą – į poeziją. Vieną vasarą po studijų atvažiavau į „Vasaros literatūros seminarus“, sutikau Marių Buroką, Lauryną Katkų, Ilzę Butkutę. 2012 metais mane pakvietė į „Poetinį Druskininkų rudenį“. Jake'as Lavine'as pakišo man idėją, kad galėčiau čia atvažiuoti su moksline stipendija „Fullbright“. Praėjus jos laikui VU pasiūlė likti.

- Po Kauno periodo dar skraidydavote Amerika - Lietuva. Kaunas visuomet buvo lietuviškesnis, bet tuo metu nė nenorėdamas turėjote sulyginti Lietuvą su JAV.

- Iš pradžių skirtumai buvo labai dideli, dabar – nebe. Pamenu, 1993-1994 metais neturėjome karšto vandens, bet studentai gali viską pakęsti. Kentėme ir smirdome kartu. (Juokiasi.) Kartais sunkumai yra ne materialiniai, o kultūriniai. Pastebiu, kad lietuviai – šaltesni, vyresni žmonės (ypač vyrai) – uždari.

- Kokia jums, mokslininkui, atrodo postsovietinė era? Ilgai ieškojome savosios tapatybės, šios paieškos vis dar stebina užsienį. Neseniai Vilniuje lankęsis prancūzų teatrologas Patrice'as Pavis sakė, kad dažnai keliame klausimą, koks yra lietuviškas teatras. To paties pasiteiravęs prancūzas būtų palaikytas nacionalistu.

- Lietuviai visada turėjo stiprų tapatybės jausmą, kuris gyvuoja per literatūrą, dainą. Buvome taip įsitikinę, kad tapatybę reikia reikšti per gamtą ir kaimą, jog praėjo nemažai laiko, kol išsilaisvinome iš to. Esame miestiečiai, atviri pasauliui ir nebūtinai turime tapatinti save su kaimu ar katalikybe. Kai kurių jaunų poetų kūryboje dar sunku jausti miestą, likęs lyrinis gamtos gyvenimas.

Suprantu, iš kur kyla šis norėjimas žinoti, kas esame, nes pats tai patyriau. Ėjau į lietuviškas stovyklas, dainavome dainas, mokėmės savo istoriją. Tačiau sąvoką „lietuvis“ reikia suprasti plačiau, ypač Vilniuje, kuriame gyvena įvairios tautos.

M. Burokas turi labai įdomų eilėraštį, kaip jis Amerikos didmiestyje plauna drabužius: nusirengia, meta į skalbimo mašiną ir sako: esu nuogas lietuvių poetas. Lietuvis gali būti ne tik kaime.

Iš filosofijos – į rašymą

- Eilėraštyje „Rooting About“ rašote: „But where do you go / when you can‘t find / a culture of your own?“ (liet. "Kur eini, kai savo kultūros rasti negali?") Jums dviguba pilietybė iškelia klausimų, kas esate?

- Dviguba pilietybė man į naudą, nes Europoje galiu dirbti be vizos. Turiu šaknų Amerikoje, užaugau joje, bet nemanau, kad ten pritapau. Lietuvoje taip pat, nors Vilniuje jaučiuosi puikiai. Todėl mėgstu Niujorką, kuriame gyvenau dešimt metų. Jo gyventojai suvažiuoja iš visur, patys nebežino, kam priklauso, todėl visi priklauso Niujorkui.

- Gabūt ne jūs vienas, bet ir visa visuomenė šiais laikais neturi santykio su viena kultūra?

- Tai dažnesnė problema nei anksčiau. Ramūnė Brundzaitė rašo eilėraščius apie Italiją, ir kartais matyti jos svyravimas, prie kurios kultūros ji labiau linksta. Turiu ilgą eilėraštį apie tai, kaip mano mamos tėvai pabėgo į Ameriką, šiuo metu M. Burokas jį verčia į lietuvių kalbą. Pabaigoje klausiu: „Dieduk, ar pasiilgsti Lietuvos?“ Jis susikūrė ten savo gyvenimą, susitaikė su tuo, jam nebuvo svarbu, kur ta žemė: „Žemė yra žemė.“

- Sakoma, jei Brukline mesi akmenį, didelė tikimybė, kad pataikysi į poetą. Aktoriai teigia, kad į Niujorką visi atvyksta tapti savo srities profesionalais, literatai – kad miestas užgrūstas literatų...

- Aktoriai, rašytojai, muzikantai. Menininkai mėgsta būti kartu, todėl pasiskirsto sritimis. Brukline yra daug vietų, kur knibžda rašytojų, kitose kaimynystėse jų mažiau. „Mint Vinetu“ (kalbamės šiame sostinės senamiesčio knygyne, - aut.) atrodo labai brukliniškas.

- Dauguma jūsų draugų sostinėje – taip pat poetai.

- Gal, nes dirbame vieni, taip norisi visiems susitikti?

- Kada poetas iš tiesų užmėtomas akmenimis?

- Kai politiškai ne taip pasako. Seniau, dar ir dėl vulgarumo. Kai Allenas Ginsbergas išleido „Howl“, jo leidėjas buvo patrauktas į teismą.

- Dar vienas eilėraštis – „Švarkelis“: „Jį nupirko mano eksžmona. / Išlinki, plieskiančio šarmo / lietuvė gydytoja. / Prabėgus mėnesiams, kai jos palikta tuštuma / įleido šaknis, Kvinsą vėl / uždengė lietus. Mano karjera paskendo.“ Rašytojo karjera, kuri nėra amatas, o kūryba, dažnai pasmerkta skęsti ir išnirti?

- Skamba kaip tas senovinis romantizmas! (Juokiasi.) Lietuviai mėgsta romantizuoti kūrybą, o aš, kaip amerikietis, į tai žvelgiu ironiškai, skeptiškai. Baigęs filosofijos studijas supratau, kad noriu rašyti poeziją. Tai buvo mano išsilaisvinimas. Galiu rašyti apie sunkius dalykus, mirtį, skyrybas, bet rašymas man padeda juos suprasti.

Tiesa, Amerikoje vyrauja analitinė filosofija (dominuoja kairysis smegenų pusrutulis), kuri stengiasi procesus paaiškinti racionaliai. Vis dar baiminuosi, kad rašau per aiškiai.

Geriau Vilnius nei Alabama

- Kūrybinio rašymo (dažniausiai tai – magistro studijų programa) Lietuvoje vis dar neturime. Manau, jis suprantamas kaip hobis, rečiau – mokslas.

- Nėra tradicijos dėstyti rašymą, žmonės nežino, kaip apie jį galvoti. Bet, palyginti su kitais menais, problemos nebelieka. Džiaze gali išmokti improvizuoti, dėstytojas padės rasti savą išraiškos būdą. Tik nelabai sutinku su kūrybinio rašymo doktorantūra, tai jau – sumaištis.

- 2012-aisiais „Poetinio Druskininkų rudens" festivalyje skaitėte savo eilėraščius, kuriuos į lietuvių kalbą išvertė vertėjas Edgaras Platelis. Vis dar verčiate ne savo, o kitų lietuvių poetų tekstus.

- Savų eilėraščių vertimas dažnai tampa tiesiog perrašymu. Lietuvių kalbos dar gerai nemoku, tik klaidų pridarysiu. (Šypsosi.) Namie kalbėdavome lietuviškai. Bet jei neini į mokyklą, kur studijuoji rimčiau, sunku išsireikšti įdomiau, kalba lieka naminė, virtuvinė.

- Kur ieškote lietuviškų žodžių, tinkančių poezijai?

- Skaitau lietuviškai. Darbe – vien angliškai, todėl tai šiek tiek sulaiko mano lietuvių kalbos tobulinimą. Pavartoju žodžius, kuriuos randu žodyne, nes suprantu jų reišmes, jų skirtumus. Beje, reikia, kad išverstą tekstą peržiūrėtų ir redaktorius, ir žmogus iš šalies. Kartą buvau užmiršęs išversti dvi eilutes, ir autorė nė nepastebėjo...

- Jau ne vienus metus ekonominiai emigrantai plūsta į geriau gyvenančias šalis. Jūsų gyvenime įvyko atvirkštinė emigracija – į Lietuvą.

- Iš dalies ir mano emigracija yra ekonominė. Metęs filosofiją Niujorke netekau darbo. Dėl dėstymo ten – problema. Lengva gauti vadinamojo adjunct profesoriaus darbą, bet jo kontraktas sudaromas semestrui ir nė nepasiūlomas sveikatos draudimas. VU duoda man įdomių kursų, kuriuos ten sunkiai gaučiau. Rašytojas turi dirbti ten, kur jis gali. Tik JAV daug kur nenorėčiau dirbti ir gyventi...

- Kas artimiausiai susieja su vienu miestu?

- Vilniuje turiu pažįstamų, giminių, todėl nesijaučiu lyg iš kito pasaulio. Čia pritampu geriau nei Misisipėje ar Alabamoje. JAV priemiesčiuose gyvenantys žmonės tik dirba ir vaikšto apsipirkti. Vilniaus centre įdomu klaidžioti, o miegamieji rajonai tokie pat niūrūs ir šalti. Tokiu metu, kai užslenka tamsus rudens debesis, visi dar labiau užsidaro. Man patinka Niujorko kultūrinis gyvenimas. Manhatanas įdomus pažiūrėti, Brukline jautiesi kaip žmogus, o Vilnius... visai kitoks. Jis - mažas, bet paslaptingas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"