TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Valdžia - asmenybės problemų sprendimo būdas?

2010 11 20 0:00

Politikai - taip pat žmonės

Politiko, kaip ir bet kurio kito žmogaus, elgesio motyvai įvairūs ir neretai prieštaringi. Todėl valdžios siekimas gali būti nulemtas ne tik noro spręsti visuomenės problemas, bet kartais net neįsisąmoninto troškimo įveikti vidinius asmenybės prieštaravimus, kompensuoti menkavertiškumą.

Šiuo požiūriu, aptardamas politikus, vadovavosi psichologas H.D.Laswellas, tvirtinęs, kad valdžia leidžia aukštinti save ir taip pakelti sumenkusią savivertę. Jo nuomone, perdėtai sureikšminęs politiką žmogus - homo polithicus - išsiskiria nepasotinamu valdžios troškimu bei kitų vertybių ir žmonių pavertimu įrankiu jos siekiant. Žmonės, priskirtini šiam tipui, pasižymi noru manipuliuoti kitais, klastingumu, emocijų tarpasmeniniuose santykiuose nuvertinimu, vertybinių pažiūrų neturėjimu. Be to, jų gyvenimas tampa savotiškai priklausomas nuo valdžios turėjimo ar jos siekimo.

Priklausomybė nuo valdžios

Politinei valdžiai pasiekti ir išlaikyti reikia nemažai energijos, laiko bei pastangų. Šios pastangos gali tapti savitu narkotiku, nuo kurio politikas taps priklausomas, daugelį kartų sieks patirti politinės kovos įtampą bei ją lydinčias emocijas. Reikia pabrėžti, kad kaip ir kiekvienas turintis priklausomybę žmogus, įsijautęs į šiuos išgyvenimus politikas norės vis didesnių "dozių". Be to, jo elgesyje bei jausmuose pasireikš ir kitos priklausomybei būdingos ypatybės - nekritiškumas, perdėtas savo idėjų sureikšminimas, įtarumas, kitų gyvenimo prasmių ir malonumų stoka.

"Priklausomybė nuo valdžios" gali būti tenkinama ne tik politikoje, bet ir kitose veiklos srityse (pvz., kariuomenėje, kurioje valdžios hierarchijos ir paklusnumo jai principai dar aiškesni), tačiau politika sudaro geras prielaidas, siekiant žinomumo, statuso ir įtakos kitiems, atgauti pasitikėjimą savimi, įveikti savo kompleksus.

Netikras ryšys su aplinkiniais

Psichoanalitikė Karen Horney rašo, kad žmogus, norintis atgauti pasitikėjimą savimi, gali bandyti pelnyti kitų prielankumą stiprindamas su jais ryšius. O galios, prestižo, įtakos siekiai reiškia, kad pasitikėjimas savimi atgaunamas silpninant ryšius ir geriau įtvirtinant savo pozicijas.

Bendriausia prasme ryšio su kitais siekis - tai siekis patenkinti meilės, pripažinimo poreikius, bandymas įveikti nerimą ir nusivylimą. Siekiant valdžios, giluminiu, neįsisąmonintu motyvu taip pat neretai tampa meilės ir pripažinimo poreikis, tačiau homo polithicus jį bando patenkinti ne priklausymu, ne bendrumo kūrimu, o atsiribojimu. Šiuo požiūriu kai kuriuos politikus galima sugretinti su Džeimsu Bondu, patiriančiu sekso nuotykius su savos ir priešiškos žvalgybų agentėmis. Kokybiško sekso su gražiomis moterimis jam turėtų pakakti, bet atsiskleidimo rizikos jis negali sau leisti ir ryšys lieka emociškai neišbaigtas. Lygiai tokioje pačioje padėtyje neretai atsiduria ir politikas, kuris, norėdamas patenkinti artumo poreikį, nesiryžta atskleisti savo asmenybės, bet kuria vaidmenį, jį tobulina ir aplinkiniams pateikia specialistų parengtą bei koreguotą įvaizdį, kol galiausiai suvokia, kad meilę, pripažinimą gauna ne jis, o jo įvaizdis.

Apsimesta stiprybė

Politikas gali būti psichologiškai adekvatus, besirūpinantis bendruomenės interesais ir jau minėtas homo polithicus, sprendžiantis savojo menkavertiškumo komplekso sukeltas asmenybės problemas. Menkai save vertinanti asmenybė renkasi valdžios kelią, kai patiki, kad valdžia gali suteikti saugumą ir patvirtinti jos vertę. Toks politikas, įgijęs valdžią, bent trumpam laikui ne tik nusiramina, bet ir gali išreikšti iki tol slopintą agresiją. Šia savybe jis iš esmės skiriasi nuo psichologiškai adekvataus politiko.

Atsidūrę valdžioje tie, kurie siekė taip kompensuoti menkavertiškumą, liguistai reaguoja į viską, kas primena silpnumą, vengia situacijų, kurias neturintis žymių kompleksų žmogus laiko normaliomis ir priimtinomis (pvz., vengia patarimų, pagalbos, nuolaidų). Kompensacinis valdžios jausmas savitai apsaugo nuo savęs nuvertinimo, nes padeda sukurti ir palaikyti nuostatą, kad pasiekęs valdžią gali įveikti visus sunkumus. Iracionalus tokio politiko idealas - stiprybė, todėl jis garbina stipresniuosius ir niekina silpnesniuosius. Stiprybė jam siejasi ir su savikontrole, šaltu pokerio žaidėjo veidu. Jis pyksta ant savęs, jei negali kontroliuoti savo kūno, jausmų ir kitų žmonių. Jam patrauklus atrodo nenormuotas darbas, nepaisant savęs ir kitų. Ši nuostata primetama ir adekvačiau besielgiantiems politikams, todėl labai retai kada Seimo posėdžiuose, politiniuose pasitarimuose paisoma protinio darbo psichohigienos taisyklių, daromos pertraukos ir panašiai. Kita vertus, įvairūs stimuliavimo būdai (pvz., kone privalomas kavos gėrimas) laikomi itin priimtinais. Šią nuostatą perėmė ir tam tikra visuomenės dalis, turinti panašių kompleksų. Tokie visuomenės atstovai žavisi rėkiančiais politikais ir nenori įsiklausyti į tai, kas sakoma ramiu tonu.

Pagal spaudai rengiamą knygą "Politikų psichologija"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"