TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vandenyno žmonės

2016 02 13 6:00
Vandenyno žmonės Malaizijoje. Kartais jie įsikelia į mažus namus, rąstiniais poliais įmontuotus tiesiai ant koralų rifų arba mažose salose. 2015 m. Bertos Tilmantaitės nuotraukos

Bajau Laut arba Sama Dilaut – jūrų klajokliai, nykstanti etninė grupė, išlaikiusi jūrinį gyvenimo būdą. Jie keliauja valtimis, klaidžioja po Koralų trikampį (tropinių vandenų sritis, aprėpianti Indoneziją, Malaiziją, Papua Naująją Gvinėją, Filipinus, Solomono salas ir Rytų Timorą) arba apsistoja nameliuose, statramsčiais įtvirtintuose ant rifų ar salose. Jūrų klajokliai yra kilę iš Sulu salyno Filipinuose, Mindanao pakrančių ir šiaurės Borneo. Šiuo metu Bajau Laut yra laikoma antra pagal dydį etnine grupe Sabaho valstijoje, Malaizijoje, tačiau tikslus populiacijos dydis nėra žinomas.

Pasak legendos, per didįjį potvynį iš Jahoros (Malaizija) bangos išplukdė princesę. Gedintis tėvas įsakė savo pavaldiniams ieškoti ir surasti dukterį, be jos negrįžti į karalystę. Nuo to laiko jie blaškosi jūrose.

„Bajau Laut yra kaip Amerikos raudonieji indėnai arba Australijos aborigenai, tačiau juos sunkiau susekti ir tyrinėti jų kultūrą, nes jie nuolatos juda vandenyne“, – teigia Sempornos miestelio (Sabaho valstija, Malaizija) meras Suhaime Bin Ejipas. Vandenynas Sama Dilaut žmonėms yra viskas. Tai jų namai, žaidimų aikštelė vaikams ir pagrindinis maisto bei pajamų šaltinis.

Nežino net savo amžiaus

Dauguma Bajau Laut nežino savo amžiaus, turi tik asmenvardį ir nemoka nei skaityti, nei rašyti. Daugelis jų neturi jokių asmens dokumentų ir nežino, kur yra gimę. Tiesa, prieš keletą metų Sabahe valdžia pradėjo registruoti jūrų klajoklius ir išduoti pirmuosius Bajau Laut dokumentus. „Man buvo pasakyta, kad dabar esu 32 metų, – sako Agunnay, kuris su šeima gyvena Mabulo saloje (Malaizija). – Jie tiesiog pažiūrėjo į mane ir nusprendė, koks mano amžius.“

Dabar Bajau Laut dokumentų išdavimas yra sustabdytas. „Daugybė žmonių norėjo pasinaudoti Bajau Laut dokumentais, nes jie leidžia laisvai judėti tarp Malaizijos, Indonezijos ir Filipinų. Jie tiesiog pasirodydavo ir teigdavo esą Bajau Laut, norėdami gauti dokumentus, nors buvo aiškiai matyti, kad yra iš sausumos“, – pasakoja S. Bin Ejipas.

Kai neturi dokumentų, neturi teisės į išsilavinimą, sveikatos apsaugą. Sama Dilaut negali gyventi įprasto gyvenimo ir nuolatos susiduria su sunkumais. „Jie beveik neturi jokių teisių, yra labai neturtingi ir turi užsitikrinti pragyvenimą su labai ribotais ištekliais. Taip pat jie nėra išsilavinę ir neturi beveik jokios darbo patirties, išskyrus žvejybą“, – sako antropologas Erikas Abrahamssonas iš Švedijos. Jis kurį laiką praleido su Sama Dilaut, mokydamasis jų dialekto ir studijuodamas jų gyvenimą bei kultūrą.

Tiems, kurie renkasi gyventi ant vandens, vyriausybė nesuteikia jokios paramos. Greičiau jau atvirkščiai, bet kuris Bajau Laut, kuris neturi pilietybę patvirtinančių dokumentų, už medicinos paslaugas turi sumokėti beveik tiek pat, kiek draudimo neturintis keliautojas. Daugelis Sama Dilaut miršta dėl to, kad neišgali gydytis ligoninėje.

Vandenyno žmonių gyvenimas - laiveliuose ant vandens.

Bešaliai Bajau Laut ir toliau klajoja po vandenis. „Mes visi – nuo mano senelio iki mano vaikaičių – gyvename valtyse. Mes neturime dievų, tad mano senelis yra man kaip Dievas. Jis man pasakė, jog negaliu pasilikti ant žemės, tai tarsi jo įsakymas man, – aiškina Bungsali. – Neturiu kitų sugebėjimų, moku tik žvejoti. Viskas, ką žinau, tai – kaip gyventi jūroje.“

Bungsali ir jo šeima išsilaipina į sausumą tik pasisemti gėlo vandens iš kalnų šaltinių arba nusipirkti maisto, degalų ir... cigarečių. Kartais stabili žemė po kojomis priverčia juos pasijusti sergančiais žemės liga (ima suktis galva), tuomet jie skuba atgal į valtį. „Laiką aš žinau tik pagal saulę. Kai matau saulę Rytuose, žinau, kad yra rytas. Nepažįstu valandų, tik šiuos keturis paros laikus“, – sako Bungsali.

Jūrų klajokliai gali laisvai keliauti Koralų trikampyje. Dažniausios jų kryptys yra Malaizijos, Indonezijos ir Filipinų vandenys. Tačiau šiuo metu daugėja smurto, o tai reiškia, jog darosi nesaugu kirsti sienas, ypač įplaukti į Filipinų vandenis. Dėl šios priežasties daugiausia Bajau koncentruojasi Malaizijoje. Kylant audroms nesaugu net saugiuose vandenyse.

Nestabilumas ant stabilios žemės

Mažėjantis žuvų skaičius, piratavimas ir kiti pavojai vandenyse stumia Sama Dilaut ieškoti kitų maisto ir pajamų šaltinių į sausumą. Sama Rea – sausumos klajokliai – išlaiko savo ryšius su Sama Dilaut, nes perka iš jų žuvis ir pardavinėja jiems kitas prekes.

Nusprendę palikti valtis, Sama Dilaut įsikelia į mažus namus, rąstiniais poliais įmontuotus tiesiai ant koralų rifų arba mažose salose. Daugelis salelių priklauso privatiems asmenims, bet vandenynas yra visų, todėl Bajau paprasčiausiai statosi namus ten, kur jiems norisi. Pastatyti pastogę jie užtrunka vos keletą dienų.

Agunnay ne tik pastatė savo šeimai namelį Mabulo saloje, bet ir nusipirko rankinį laikrodį, kad atrodytų panašesnis į modernų žmogų. „Turiu laikrodį, bet nepažįstu skaičių. Jeigu man reikia sužinoti, kiek valandų, einu pas kaimynus, parodau jiems laikrodį, ir jie man pasako, kuri dabar valanda“, – pasakoja Agunnay.

Šiuo metu Mabulo saloje gyvena apie tūkstantį Sama Dilaut greta poros tūkstančių kitų etninių grupių – Suluk ir Tausug. Kitose salose Sempornos regione yra ir mažesnių, ir didesnių bendruomenių.

„Esu laimingas, kai galiu matyti vandenyną, – sako Agunnay. – Kaip ir mano protėviai, mes esame vandenyno žmonės.“ Agunnay turi penkis sūnus ir dvi dukteris. Jei tik orai leidžia, jis plaukia žvejoti. Laimikis išmaitina šeimą ir leidžia užsidirbti pinigų. Agunnay žmona Intanlasa padeda vyrui, atnešdama ant šeimos stalo tai, ką randa vandenyje.

„Sama Dilaut yra labai konservatyvūs. Jie kaip reikiant neprisitaikė prie islamiškos bendruomenės, kuri jau daugiau nei penkis šimtus metų vyrauja Sulu regione. Jie išlaiko animistinį tikėjimą, kuris datuojamas dar prieš Islamą“, – sako E. Abrahamssonas.

Vis dėlto naujo gyvenimo komfortas sukelia norą eksperimentuoti. Visai tai lėmė ir atitolimą nuo tradicinių valties gaminimo būdų, žmonės pamažu atsisako rankomis padarytų „lipa lipa“ valtelių. Priklausomybė nuo cukraus ir tabako taip pat tapo problema, kyla ir troškimas naujųjų technologijų, tokių kaip mobilieji telefonai ir televizija.

Kai kurie iš Sama Dilaut pradėjo mokytis arba dirbti. Tačiau gyvenimas sausumoje nėra lengvas. Jie praranda savo laisvę, tampa priklausomi nuo darbo rinkos, juos išnaudoja. „Kalbėjausi su daugeliu sausumoje, Mabulo ar Pulau Gaya salose, gyvenančių Sama Dilaut. Šie teigia, jog jei galėtų sau leisti, kraustytųsi atgal į valtis. Jiems lengviau klajoti aplinkui ir pragyventi savo valtyse, negu pastolių nameliuose. Sausuma jiems gali virsti kalėjimu, jeigu neturi kuro ir negali išplaukti į vandenyną“, – teigia E. Abrahamssonas.

Bajau Laut arba Sama Dilaut yra nykstanti etninė grupė, išlaikiusi jūrinį gyvenimo būdą. Šie valčių gyventojai klaidžioja po Koralų trikampį.

Drumzlina ateitis

Prieš šimtmetį Semporna buvo apsupta Sama Dilaut valčių, o šiandien vos keletas valtelių plūduriuoja netoli žuvų turgaus. Jūrų klajokliai vis dar baiminasi gyvenimo sausumoje, jiems daug artimesnis tradicinis gyvenimas valtyse, o išsilaipinti į sausumą išdrįsta tik tada, kai tai būtina – dėl maisto ir kitų atsargų.

„Dar po penkerių metų neliks nė vienos Bajau Laut valties“, – tvirtina A. K. Changas. Tačiau E. Abrahamssonas nelinkęs su juo sutikti: „Kol yra žuvų, manau, kad Sama Dilaut dar liks valtyse. Kita vertus, jeigu jie taptų gerbiami vyriausybės, tikėtina, kad jų vaikai (jeigu pradėtų lankyti mokyklą) užaugę mestų senąjį gyvenimo būdą. Didžiausias pavojus Bajau Laut kultūrai yra neturtas. Jei jie taps dar neturtingesni, praras didžiąją dalį savo kultūros, pavyzdžiui, tradicines vestuvių ceremonijas.“

„Mums pažįstamas tik toks gyvenimo būdas. Maistui mums reikia plaukti žvejoti. Taip pat galime parduoti savo laimikį arba rankdarbius ir nusipirkti maisto. Bet neturime daug žinių, negalime judėti pirmyn, nes viskas, ką žinome, yra jūra ir žvejyba. Aš net nenorėčiau keltis gyventi tenai“, – sako Bungsali ir rodo pirštu į krantą.

Bet Agunnay ir jo žmona tiki, kad gali gyventi kitaip ir prisitaikyti prie sausumos gyventojų. Vienas dalykas visuomet išliks – tai meilė vandenynui. „Noriu pakeisti savo gyvenimą, bet niekuomet neužmirščiau vandenyno. Norėčiau turėti savo verslą, būti dideliu viršininku, uždirbti daug pinigų, pirkti žuvis iš kitų žvejų ir atidaryti savo parduotuvę. Bet net jeigu visa tai pasisektų, negalėčiau pamiršti, kam priklausau, koks buvo mano tėvo darbas. Vandenynas yra mano gyvenimas“, – gesindamas cigaretę tikina Agunnay.

***

Straipsnis dalyvavo konkurse, organizuotame pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (angl. „Media4Development“), remiamą Europos Sąjungos.

***

Pasaulis šiandien juda vis greičiau: naujosios technologijos leidžia akimirksniu susisiekti su bet kuriuo Žemės kampeliu, keistis idėjomis, o pigių skrydžių kompanijos iki šiol neregėtą skaičių žmonių įgalina keliauti ir pažinti pasaulį už jų miesto ar šalies ribų. Paradoksalu, bet kai kurioms grupėms globalizacija, priešingai, gali reikšti būtinybę prisitaikyti prie sėslesnio gyvenimo būdo.

Sedentarizacija – tai ilgalaikis klajokliškų genčių, bendruomenių apsistojimas konkrečioje vietoje, pamažu prisitaikant prie vietinių gyventojų formalių ir neformalių taisyklių, papročių ir tradicijų. Daugiausia iššūkių šiandien šis procesas kelia besivystančiame pasaulyje, kuriame sparti ekonomikos, technologijų plėtra kaip niekad „suartina“ klajojančias ir sėslias visuomenės grupes. Taigi vyriausybės šiose šalyse dažnai susiduria su problemomis užtikrinant lygias klajoklių teises, įtraukiant juos į švietimo ir socialinių paslaugų sistemas.

Berta Tilmantaitė savo straipsnyje kalba apie būtent vieną iš šių grupių – jūrų klajoklius Pietryčių Azijos jūrose, ir parodo nevienareikšmiškas globalizacijos pasekmes tradiciniam šių žmonių gyvenimui.

Straipsnių konkursas, kuriame dalyvavo rašinys, organizuotas VšĮ „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma ir Nacionaliniu socialinės integracijos institutu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"