TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Varpų gausmo nuneštas į Klaipėdą

2016 09 17 6:00
Gimęs ir augęs Vilniuje, Kęstutis Kačinskas nė nenumanė, kad Klaipėda taps jo namais. Evelinos Joteikaitės nuotraukos

Vilniuje jau šeštą kartą organizuojamas tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis. Šie metai išskirtiniai – dominikonų ordinas mini 800 metų jubiliejų. Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios skliautus sekmadienio vidurdienį užliejo muzika. Didingas kariliono varpų ir choro balsų garsas liudijo bendrystę, palietė klausytojų sielos gelmes.

Unikaliu, vienu moderniausių pasaulyje 61 varpo instrumentu skambino žymus karilionininkas iš Klaipėdos Kęstutis Kačinskas. Simboliška, šią vasarą muzikantas šventė šešiasdešimt vienų metų sukaktį. Iš bažnyčios pietinio bokšto, aukštai ir plačiai skambantys varpų garsai nuvilnijo per gimtąjį K. Kačinsko miestą. Pasirodo, muzikanto ryšiai su Vilniumi labai glaudūs – jis gimęs ir augęs sostinėje. Baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA, tuomet Lietuvos valstybinę konservatoriją), čia įgijo chorinio dirigavimo specialybę.

Tada K. Kačinskas nė nenumanė, kad Klaipėda taps jo namais. „Mūsų laikais po studijų buvo privalu atidirbti pagal paskyrimą. Mane ištrėmė į Klaipėdą... Teko vykti, nors ir nenorėjau“, – prisiminė jis.

To meto Klaipėdos paveikslą Kęstutis mena kaip šiandien: girtų jūrininkų veidai, piktas milicininkų šunų lojimas, nuolat po miestą zujantys draugovininkai. „Jiems teko akylai stebėti žmones, kad nebūtų muštynių, apiplėšimų. Nepaneigsi, Klaipėdoje buvo labai bloga kriminogeninė situacija“, – sakė K. Kačinskas.

Pašnekovo manymu, šviesaus atminimo profesoriaus, kultūrologo, politinio bei visuomenės veikėjo Vytauto Jakelaičio pastangomis Klaipėda po truputį atsigavo. Jo dėka atsirado konservatorijos (LMTA) bei Pedagoginio (Edukologijos) universiteto fakultetai. Į miesto gyvenimą įsiliejo daug šviesaus jaunimo. „Tokie ir turi būti vadovai. Iškilus žmogus buvo. Daug jo idėjų įgyvendinta: laikrodžių muziejus, karilionas. Aukštąją mokyklą beveik iš nieko sukūrė“, – stebėjosi K. Kačinskas.

Lemtingą karjeros posūkį, kai apsisprendė tapti karilionininku, Kęstutis Kačinskas vadina visišku atsitiktinumu.

Tik persikėlęs į Klaipėdą jaunas specialistas suprato, kad kraustymasis į kitą miestą nebuvo pats blogiausias variantas. Atsivėrusios naujos perspektyvos iš esmės pakeitė muzikanto gyvenimą. „Pažadėjo bendrabutį, galimybę tęsti mokslus. Nenuvylė. Po trejų metų pasitaikė puiki proga gilinti dirigavimo žinias dabartiniame Sankt Peterburge“, – pasakojo Kęstutis.

Dėkoja likimui

Žvelgdamas į nueitą kelią, vyras prisipažįsta, kad savo gyvenime nieko keisti nenorėtų. Dėkoja likimui, kad viską taip gražiai sudėliojęs. „Į Vilnių nebegrįžau. Jūra mane sužavėjo“, – šypsodamasis sakė jis.

Kaip visišką atsitiktinumą K. Kačinskas įvardija ir tą lemtingą karjeros posūkį, kai apsisprendė tapti karilionininku.

Kai jauną Klaipėdos muzikos akademijos dėstytoją vieną 1980-ųjų dieną pasikvietė prorektorius, sukeldamas nerimo, ar nebus kuo prasikaltęs. Tačiau viskas pakrypo visai kita linkme. Profesorius V. Jakelaitis paklausė, ar jis nenorėtų išbandyti kariliono. „Nežinojau, kas tai per daiktas“, – atvirai prisipažino Kęstutis.

Smalsumas nugalėjo. Atsidūręs Vokietijoje, Magdeburge, muzikas sėmėsi skambinimo karilionu subtilybių. „Tam būtina turėti muzikinį išsilavinimą. Pradėti nuo nulio neišeina. Tik įvaldžius klavišinius instrumentus – fortepijoną ar vargonus – galima pradėti mokytis skambinti karilionu. Lieka tik prisitaikymo klausimas“, – aiškino muzikantas.

Pasak varpais skambinančio atlikėjo, kariliono garso išgavimo būdas panašus į mušamųjų – daužomi klavišai. Ši atlikimo technika reikalauja jėgų. „Pirštai kenčia, rankos tokios tvirtos, kad plytas galiu skaldyti“, – tikino pašnekovas.

Trejus metus K. Kačinskas šlifavo įgūdžius simuliatoriumi, vadinamu treniruokliu, kol 1987 metais į Klaipėdą buvo atvežtas tikras instrumentas. Jis įrengtas miesto centrinio pašto bokšte.

Vilniuje jau šeštą kartą organizuojamas tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis. Šie metai išskirtiniai - dominikonų ordinas mini 800 metų jubiliejų.

2002 metais eksternu baigė Liogumklosterio (Danija) aukštąją bažnytinės muzikos mokyklą – kariliono solisto specialybę. „Esu vienintelis diplomuotas šios srities specialistas Lietuvoje“, – didžiuodamasis sakė docentas.

Tačiau neslėpė ir būgštavimo. Lietuvos profesijų sąraše iki šiol nėra karilionininko solisto specialybės. „Instrumentai yra, o atlikėjų – ne“, – įvardijo problemą Kęstutis.

Gyvenimo būdas

Akivaizdu, kad atlikėjas atrado savo pašaukimą, tikrąjį savo kelią. Per tris dešimtmečius trukusią karilionininko karjerą jis taip priprato prie veiklos, jog be jos neįsivaizduoja savo būties. „Tai tapo mano gyvenimo būdu. Kitokio – neįsivaizduoju. Visi savaitgaliai, šventės skirti karilionui. 120 ko

Po koncerto valstybinio choro „Vilnius“ vadovas Vladas Bagdonas (kairėje), dominikonas brolis Pijus ir karilionininkas Kęstutis Kačinskas.

ncertų per metus, neskaičiuojant miesto renginių... Nėra kada atostogauti“, – prisipažino pašnekovas.

Tiesa, su širdies drauge Emilija, buvusia profesionalia tautinių šokių šokėja, visgi ištrūksta į gamtą. „Abu prisiekę grybautojai, keliautojai, labai mėgstu žvejybą. Vaikščiojame pajūriu, per smėlį“, – sakė vyras.

K. Kačinskas sako, kad koncertuodamas bokštų aukštumose jaučiasi labai gerai. „Manęs netrikdo publika. Negirdžiu skambančių telefonų, bruzdesio, – prisipažino. – Dar vienas argumentas – esu arčiau Dievo, aukščiau už visus. Esu patenkintas, kad gyvenimas suteikė galimybę muzikuot šiuo instrumentu.“

Sakoma, kad varpo skambėjimas – žemės ir dangaus ryšio simbolis, kviečiantis melstis, susikaupti, perteikiantis svarbią žinią. Ar karilionininkas K. Kačinskas nesijaučia skelbiąs Dievo žodį? „Neprisiimu sau tokios didelės garbės. Tačiau grodamas prisimenu artimus žmones, išėjusius anapilin. Tai mano maldos dalis. Per menkas esu, kad būčiau šauklys“, – įsitikinęs jis.

Anot K. Kačinsko, sodrus kariliono gausmas geriausiai girdimas tuomet, kai matomas bokštas. „Kaip toli girdėti garsas? – retoriškai klausė jis. – Tiek, kiek mato jūsų akys. Nesvarbu, galite būti už penkių kilometrų, tačiau jei matysite bokštą – girdėsite skambesį arba bent jau jį jausite. Karilionas – erdvės karalius.“

Didingas kariliono varpų ir choro balsų garsas liudijo bendrystę.

..

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"