TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Varvantis auksas: medaus medžioklė Kenijoje

2016 04 09 6:00
Moters vaidmuo Kenijos bitininkystėje – antraeilis. Liestis prie bitininkų įrankių ar avilio joms draudžiama. Bertos Tilmantaitės nuotraukos

„Tai mano bankas“, – sako 53-ejų Agnes Cheptepkeny ir mosteli ranka į du savo kambarius, iki pat lubų prikrautus medaus kibirų, skardiniame namelyje. „Kai tik turiu pinigų, perku medų – taip aš taupau, o prireikus grynųjų pinigų galiu parduoti kibirą ar du“, – pasakoja moteris, už vieną kibirą gaunanti apie 80 eurų.

Moteris gyvena Marigato miestelyje, Lūžių slėnyje, Baringo apygardoje. Tai – namai tugenų, ilchamus ir pokotų genčių žmonėms, kurie garsėja bitininkyste ir geros kokybės medumi. A. Cheptepkeny, viena tugenų genties žmonių, medaus verslu užsiima jau daug metų.

Kenija nėra labai garsi savo medumi. Afrikoje jo daugiausia surenkama Etiopijoje ir Tanzanijoje. Tačiau Kenijos gamtinės sąlygos yra tokios pat kaip minėtose šalyse, taigi potencialo sėkmingai bitininkystei ir medaus eksportui tikrai yra. Bet viską sunkina lėtas modernių technologijų pritaikymas, žinių trūkumas, mažas jaunosios kartos susidomėjimas šia veikla, taip pat bites žudantys parazitai bei žemės ūkyje naudojami pesticidai, klimato kaita, neorganizuota rinka ir nesutvarkyta infrastruktūra.

Agnes Cheptepkeny laukia klientų savo medaus kioske Marigato turguje.

Naktinė medžioklė

Leidžiantis saulei Philipas Kipyertoras (41) susirenka visus medui kopinėti reikalingus įrankius – kibirą su ilga virve, į ryšulį surištus medžio pagaliukus, degtukus ir peilį. Josephas Kipkoshonis (70) užrakina savo skardinį namelį, į būdeles suvaro vištas ir pasiėmęs įrankius prisideda prie Philipo.

Atėję į už miesto esantį sodą, kuriame kabo jų aviliai, P. Kipyertoras ir J. Kipkoshonis pirmiausia užkuria nedidelį laužą. Jam įsidegus, į ugnį įkiša pagaliukų ryšulį. Šiam užsikūrus, P. Kipyertoras jį gesina ir dega iš naujo, tai kartoja keletą kartų, kol pagaliukai pradeda stipriai smilkti.

Kadangi tinkamos apsauginės aprangos medui kopinėti bitininkai neturi, prieš lipdami į medį jie nusirengia. „Jei bitės įsipainios tarp drabužių klosčių – daugiau tikimybės, kad įgels“, – paaiškina P. Kipyertoras, išsinerdamas iš marškinių ir atsiraitydamas kelnes.

Iki aukštai kabančių avilių nusigauti nelengva, ypač su deglu ir tabaluojančiu kibiru. Prisibrovę prie pat avilio vyrai jį atidaro ir dūmais išvaiko bites. Stovint apačioje atrodo, kad ėmė lyti bitėmis.

P. Kipyertoras peiliu gabalais išpjauna korį ir deda į J. Kipkoshonio laikomą kibirą. Sako, kartais peilį reikia panaudoti ir ginantis nuo gyvačių, kurios mėgsta įsitaisyti greta avilių.

Baigęs kopinėti vyrai skuba prie upės nusiprausti. Dieną kitame upės krante šildėsi aligatorius, todėl tamsiame vandenyje išgirdus pliūkštelėjimą, darosi nejauku.

Apžiūrinėdami korių pusiau pripildytą kibirą vyrai skundžiasi, kad šiemet medaus labai mažai dėl ilgai trukusios sausros. „Daugelis avilių apskritai tušti“, – guodžiasi P. Kipyertoras, kuris seniau kibirus pripildydavo korių sklidinai.

Grįžę į miestelį vyrai medų iš karto atiduoda A. Cheptepkeny, ji šį užrakina savo kioskelyje – rytoj išvalys ir supilsčiusi į indus paleis į prekybą.

Prieš kopinėjant medų pagaliukų ryšulys kelissyk uždegamas ir gesinamas, kol pradeda stipriai smilkti, taip ruošiantis apsvaiginti bites.

Aukso vertės

Medus yra vienintelis vabzdžių produktas, kurį žmonės nuolat vartoja. Jame gausu mikroelementų, gali būti naudojamas kaip natūralus saldiklis, taip pat gydomiesiems tikslams, nes pasižymi antimikrobinėmis, antibakterinėmis savybėmis.

Medus naudojamas ir kaip konservantas. „Kai mūsų tėvai papjaudavo kokį gyvulį, ištepdavo mėsą medumi, kad šį ilgiau išliktų nesugedusi„, – prisimena Agnes. Iš medaus taip pat verdamas alus, juo mokama už nuotaką.

Daliai Marigato miestelio gyventojų medus yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. „Čia mane visi vadina močiute arba, ypač mažieji, Kubwa – mūsų kalba tai reiškia didelė, – nusikvatoja A. Cheptepkeny. Žuvus vyrui ji turėjo prasimanyti, kaip išlaikyti šeimą.

„Visada norėjau dirbti su medumi, nes mano senelis užsiėmė būtent tuo. Pradėjau mažais kiekiais supirkinėti medų, išpilstydavau jį į mažesnius indus ir pardavinėdavau, – pasakoja A. Cheptepkeny. – Medaus lengva gauti, jis negenda, jį galiu ilgai laikyti. Supirktas medus visada bus čia ir lauks, kada bus parduotas.“ Puslitris medaus Marigato turguje kainuoja 4,5 euro.

Pati Agnes medų valgo pusryčiams su duona arba jo deda į gėrimus ir pasigamina medaus kokteilį. Taip pat jį naudoja susirgusi. „Bet šiaip aš nesergu, – prisipažįsta moteris. – Medus mane sustiprina ir apsaugo.

Deglų šviesoje Philipas Kipyertoras kopinėja medų iš medyje pakabinto avilio.

Bitininkystės tradicijos

„Man labai patinka bitininkystė. Visko išmokau iš savo tėvo, tarsi paveldėjau. Šios veiklos niekada neapleisiu“, – sako P. Kipyertoras. Dienomis jis kartu su žmona dirba batsiuviu prie pagrindinės Marigato miestelio gatvės.

Tradiciniai rąstiniai aviliai paprastai gaminami iš brandaus kietmedžio: rąstus perpjovus per pusę, išskaptavus jų vidurį ir vėl sujungus vieną su kitu. Gero medžio aviliai gali laikyti 20 metų, atlaikyti aukštą tropikų temperatūrą ir stiprias liūtis.

Pagamintas rąstinis avilys ištepamas medumi ir paskerstos ožkos kasos arba skrandžio turiniu. Sako, smarvė privilioja bites, taigi taip paruoštas avilys ir pakabinamas į medį. O jį kabinantys vyrai dar pasikalba su aviliu – tai toks ritualas, kai plojama rankomis bei kviečiama bites atskristi iš derlingiausių šalies teritorijų ir apsigyventi čia.

Bitininkystė – grynai vyrų užsiėmimas. Moters vaidmuo – antraeilis. „Mes turime pasirūpinti, kad visas vyrų atneštas medus pasiektų turgų ir būtų parduotas„, – pasakoja A. Cheptepkeny. Dažnai moterys pačios perka avilius, bet turi juos atiduoti vyrams, kad šie prižiūrėtų bites ir atneštų surinktą medų.

Liestis prie bitininkų įrankių ar avilio – moterims draudžiama. „Jei prisiliesime, bitės gali taip ir neatskristi„, – aiškina A. Cheptepkeny. Tačiau ji svajoja apie savo žemę, kur galėtų turėtų nuosavų avilių.

„Aš – krikščionė ir man tas draudimas nelabai rūpi. Norėčiau pati kopinėti medų, kad niekas manęs nekontroliuotų, nuo nieko nepriklausyčiau“, – priduria A. Cheptepkeny.

Ragaujamas ką tik surinktas medus.

Rinka ir pinigai meduje

Baringo apygarda yra antra po Kitujo pagal pagaminamo medaus kiekį. Čia suskaičiuojama apie 200 tūkst. trijų skirtingų rūšių avilių. „Medų superku iš tugenų, pokotų ir ilchamus genčių, – sako, A. Cheptepkeny. Ji tvirtina, kad būtent šios gentys geriausiai išmano medaus gavybą.

„Beveik niekada neturiu grynųjų pinigų. Visi pinigai „sumerkti“ į medų, – sako A. Cheptepkeny. – Kada nors, kai nebus gero medaus derliaus, pardavinėsiu tai, ką sukaupiau.

Tačiau problema ta, kad prekyba šalyje labai prastai organizuota. „Jei rinka būtų geriau sutvarkyta, tikrai pagerėtų ir gyvenimas, – sako A. Cheptepkeny. Ji medų parduoda ne tik Marigato miestelio vietiniams ar pro šalį pravažiuojantiems žmonėms, bet ir supirkėjams iš Naroko, Eldoreto, Subugo ir Nairobio. Kai kurios kompanijos išveža supirktą medų ir į kitas šalis. „Tačiau to negana, mes esame įstrigę, viskas juda labai lėtai“, – nesutvarkyta rinka skundžiasi A. Cheptepkeny.

Kita problema, anot moters, yra technikos stoka. „Jei turėtume pinigų reikiamai technikai įsigyti, galėtume geriau paruošti medų, panaudoti bičių vašką gamindami iš jo įvairius produktus“, – priduria ji.

Visi kalbinti bitininkai teigia, kad derlius pagausėtų pagerėjus avilių technologijai. O kad išaugtų pardavimas, svarbu patobulinti medaus apdirbimą, užtikrinti jo kokybę ir sukurti įvairesnių produktų. Plėtojant prekybą taip pat reikėtų, kad bitininkai, supirkėjai ir pardavėjai glaudžiai bendradarbiautų.

Nesiliaujantys konfliktai

Nėra palankių sąlygų glaudžiau bendradarbiauti Baringo apygardoje. Čia jau šimtmetį trunka konfliktai tarp genčių, nes jos nepasidalija žemių, vienos iš kitų vagia gyvulius ir net žudo. Didžiausia įtampa tvyro tarp pokotų ir ilchamus genčių, kurios nėra giminingos. Skiriasi jų kalba ir kultūra, o tai kursto didesnius nesutarimus.

2005-aisiais, kai konfliktas tarp pokotų ir ilchamus pasiekė kulminaciją, pastarieji turėjo palikti savo žemes atokesnėse Baringo apygardos vietose ir apsigyventi stovyklose ar miesteliuose.

„Apylinkėse buvo nuolat šaudoma. Mūsų žemėse niekas nebegyvena, mokyklos sugriautos, gyvuliai atimti, visi iš ten pabėgome, esame be vietos. Buvo nuolatinė grėsmė žūti, šitaip norėta mus įbauginti“, – prisimena Agnes Tamar iš ilchamus genties. Moteris pasakoja, kad nesiliaujant šaudymams ji su šeima paliko savo namus, net nespėjo susirinkti daiktų, tad gyvenimą Marigato mieste turėjo pradėti nuo nulio.

Įpratę gyventi iš savo auginamų daržovių, vaisių bei gyvulių, ilchamus genties žmonės, persikraustę į miestą, bandė toliau verstis žemdirbyste ar gyvulininkyste, tačiau neretai nukentėdavo nuo pokotų ir tugenų genčių, gyvuliai buvo vagiami. Taigi po truputį jie ėmėsi bitininkystės ir prekybos medumi.

Pagal Kenijos konstituciją kiekviena šalies etninė grupė gali turėti atstovą valdžioje, šis gintų jų interesus. Tačiau ilchamus gentis tokio atstovo iki šiol neturi. Jų prašymai ir pareiškimai ignoruojami, į skundus neatsižvelgiama. „Tai ir yra didžiausia problema. Kol neturime savo atstovo, mūsų teisių ir interesų niekas negina, ten jie gali priimti bet kokius mums nepalankius įstatymus“, – teigia A. Tamar. Jos manymu, pokotų gentis tiesiog nori juos išstumti iš derlingų žemių.

„Mes tikime, kad vieną dieną vėl galėsime gyventi savo žemėse, mūsų vaikai galės lankyti mokyklas. Tarpusavyje esame draugiški, turiu tarp pokotų draugų, mus vienija krikščionybė, tačiau reikia, kad mus reprezentuotų nacionaliniu lygmeniu ir apgintų“, – aiškina A. Tamar.

Pokotų ir tugenų gentys taip pat turi savo konfliktų istoriją. Vieni iš kitų vagia medų, avilius ar gyvulius. „Nemanau, kad mūsų konfliktai greitai baigsis. Nebent žmonės įgis geresnį išsilavinimą, išmoks socializuotis ir bendrauti vieni su kitais“, – sako P. Kipyertoras.

Tačiau Marigato miestelio turguje visi kartu dirba vieni šalia kitų. „Verslas yra verslas“, – pabrėžia A. Tamar.

Privalomi formalumai

Supirkinėti ir pardavinėti medų neįregistravus savo verslo, nepatikrinus produktų kokybės ir negavus sertifikato yra nelegalu, už tai gresia baudos.

Kai Agnes verslo pavadinimas „Baringo Natural Pure Honey“ bus įregistruotas, o parduodamo medaus kokybė patikrinta, A. Cheptepkeny galės pradėti ant medaus stiklainių klijuoti etiketes ir siūlyti jį prekybos centrams ar eksportui į kitas šalis. „Tada galėsite vežti ir į Lietuvą“, – juokiasi moteris.

Paulas Akolo, vienas Kenijos standartų biuro darbuotojų, pasakoja, kad dauguma žmonių prekyba užsiima nelegaliai. Vieni dėl to, kad neturi pinigų, kiti – nemoka skaityti ir nežino, kaip susitvarkyti visą verslo legalizavimo procesą.

A. Cheptepkeny tikisi, kad registravus savo verslo vardą ir patvirtinus produktų kokybę pardavimas išaugs. Deja, to gali neužtekti. Stiprėjanti žemdirbystė ir vis gausiau žemės ūkyje naudojami chemikalai žudo bites, ir bitininkystė, anot A. Cheptepkeny, gali visai išnykti. „Jei neliks bičių, tai bus pražūtinga ir pačiam žemės ūkiui, juk augalus reikia apdulkinti, – aiškina moteris. – Todėl turime saugoti bites, jos mums labai reikalingos.“

***

Pasakojimo rengimą pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ finansavo Europos Sąjunga. Projekto turinys nebūtinai atspindi oficialią Europos Sąjungos poziciją.

Apie projektą

Lietuvių žurnalistė Berta Tilmantaitė Kenijoje lankėsi praėjusių metų lapkričio mėnesį. Keliaudama po šią Rytų Afrikos šalį ji ieškojo istorijų, kurios skaitytojams leistų geriau susipažinti su vietos genčių kasdienybe bei įrodytų, jog geografiniai Lietuvos ir Afrikos skirtumai neužkerta kelio artimiems tradiciniams amatams bei veiklai praktikuoti. Praėjusį šeštadienį (balandžio 2 dieną) pristatę žvejybą Viktorijos ežere, šiame „Lietuvos žinių“ numeryje kviečiame susipažinti su daugeliui lietuvių artima bitininkyste, Kenijoje praktikuojama tugenų ir ilchamusų genčių.

Kokį vaidmenį bitininkystė gali atlikti besivystančiose šalyse? Kaip ir kitos žemės ūkio šakos, ši tradicinė veikla gali tapti tvirtu ekonominio augimo pagrindu ir padėti įveikti skurdą. Tačiau bitininkystės potencialas, kaip atskleidžia Bertos straipsnis, Kenijoje vis dar lieka neišnaudotas. Didžiausia čia kylanti kliūtis – ne gebėjimų ar patirties, bet infrastruktūros stoka.

Medžiuose iškeltuose aviliuose surenkamas kokybiškas ir gardus „varvantis Kenijos auksas“ prie spartesnio vietos genčių gyvenimo gerėjimo prisidėtų, jei tarptautinės prekybos taisyklės taptų teisingesnės, o rinkos – prieinamesnės. Taigi, teigiamiems pokyčiams Kenijoje svarbus ir kasdienis mūsų pasirinkimas, pavyzdžiui, renkantis „sąžiningos prekybos“ (ang. Fair trade) produktus.

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"