TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ventspilio bibliotekoje - 9 lietuviškos knygos

2014 01 21 6:00
Lietuvių vertėjas T.Čepaitis Ventspilio rašytojų namuose buvo ir praėjusią vasarą. Asmeninio albumo nuotraukos

Lietuvos vertėjas Tomas Čepaitis, dar vadinamas Užupio Respublikos užsienio reikalų ministru, šiuo metu vieši Ventspilio (Latvija) rašytojų namuose. Tiesiai iš ten jis papasakojo apie miestą, ką veikia ten nuvykęs, kaip Ventspilio bibliotekoje ieškojo lietuviškų knygų. "Sėdint Livonijos pilies kavinėje, medžių pavėsyje, Ventos krantinėje įdomu stebėti net uosto darbą: nenutrūkstantį ritmą, atkaklumą, užsispyrimą. Tikiuosi, kuriam nors uosto darbuotojui būtų malonu sužinoti, kaip rašytojai pluša tą ritmą garbindami", - įspūdžiais dalijosi literatas.

- Kokia proga vieši Ventspilio rašytojų namuose?

- Tiesiog parašiau prašymą kūrybiniam buvimui. Čia kiekvienas pats nusprendžia, ką darys, atsiveža savo darbų. Niekas manęs nesiuntė, nepriklausau jokiai profsąjungai, tik Užupiui. Esu čia jau antrą kartą. Pirmąsyk viešėjau rugpjūčio mėnesį dvi savaites, tuomet rašiau miuziklo libretą ir verčiau knygas - vaikams bei poezijos. Net neatsimenu, kas man buvo nurodęs Ventspilio rašytojų namus. Regis, Vilniaus žydų bibliotekos direktorius, mano senas draugas Žilvinas Beliauskas ir Latvijos Nacionalinės bibliotekos direktorius Andris Vilkas. Šį kartą verčiu vieną anglišką radijo pjesę katalikų radijui, keletą lietuvių - Gintaro Beresnevičiaus, Juliaus Sasnausko, Tomo Venclovos - esė būsimam „Inostrannaja literatura“ lietuviškam numeriui ir vieną praėjusių metų Nobelio premijos laureatės, nuostabios kanadietės rašytojos Alice Munro apsakymą. Na, ir parašysiu kelias dainas operetei bei paredaguosiu savo eilių rinkinį.

- Kokie Ventspilio rašytojų namai - nuo architektūros erdvių iki žmonių: kas čia atvažiuoja, ką veikia, ar vyksta kūrybos vakarai, būna programų?

- Tai dviejų aukštų pastatas pagrindinėje senamiesčio aikštėje priešais Nikolajaus kirchę su čerpių stogu, dengiančiu visą antrąjį aukštą. Jis pastatytas 1830 metais, išrinktas iš daugybės projektų. Čia daug visko buvo: pirmiausia rotušė su skaitytojų sale, tarpukariu - gaisrinė, po kurios, kieme išliko įdomus kvadratinis vandens bokštas, vadinamas "kalanča”, sovietmečiu - įvairios įstaigos, atkurtoje nepriklausomoje Latvijoje - turizmo informacinis centras su maža kavine. Rašytojų namai, kurių simbolis - taškas, taškas, kablelis - čia įsikurė 2007 metais. Į juos dažniausiai atvyksta latvių rašytojai ir vertėjai, bet būna svečių iš viso pasaulio, o iš mūsų krašto yra viešėjęs Arvydas Juozaitis, Herkus Kunčius, Vladas Braziūnas ir kiti - per pastaruosius šešerius metus virš 30 lietuvių kūrėjų. Ventspilio rašytojų namuose vienu metu dirba ar ilsisi 7 rašytojai ir vertėjai, jiems mokama nedidelė stipendija. Čia yra svetainė, didelė virtuvė, pirtelė, skalbykla.

Ventspilio svečias T.Čepaitis prie karvės skulptūros - jų labai įvairių šiame mieste yra nemažai.

Kūrybos vakarai beveik nevyksta. Atvažiavau sausio 14-ąją, aikštėje nurinkinėjo eglutę, o čia - tylu. Namų sargas bibliotekininkas Imantas Blumas net pasakė: "Nežinau, yra čia rašytojų ar nėra, nieko nemačiau, negirdėjau." Vasarą buvo kur kas guviau, visi sėdėdavo kiemelyje, rūkydavo, šnekėdavosi... Dviračiais mindavome prie jūros pasimaudyti, eidavome pasivaikščioti. Dabar tyla veikia gerai, gydančiai, nepasiėmiau net laptopo, rašau ranka.

Nustebau, kai Rašytojų namų direktorė Andra Konce pasakė, kad jie vykdo kelias savarankiškas programas ir net yra svarbiausios Latvijos literatūrinės metų premijos steigėjai. Man tai skamba keistai, lyginant - lyg Thomo Manno muziejus Nidoje įsteigtų Lietuvos valstybinę premiją. Taip atsitiko todėl, kad Latvijos rašytojų sąjunga nebeįstengė tos premijos finansuoti. Be to, Rašytojų namai kartu su Ventspilio merija turi savo premiją - "Sidabrinę rašalinę", rengia latvių poetų kūrybos skaitymus mokyklose, naujų kūrinių autorinius skaitymus visoje Latvijoje, šios šalies pasirodymus Geteborgo knygų mugėje.

Baltų varnų miestas

- Ar Ventspilis labai keičiasi?

- Kaip sako vietiniai, per keletą pastarųjų dešimtmečių miestas labai pasikeitė, didele dalimi tai įvyko dabartinio mero Aivaro Lembergo dėka. Anksčiau Ventspilis buvo apleistas, apgriuvęs - kaip koks Užupis prieš 20 metų. Kalbu apie miestą, o ne apie merą, šis anuomet jaunas ir žvalus, nedidukas ir spitrus, buvęs komjaunimo vadas. Jis sugebėjo pritraukti didžiulius pinigus, kurie miestui kaip prekybos uostui lyg ir priklauso. Ventspilis išleido net savo pinigus ─ ventas, kuriais galima iš dalies atsiskaityti už 60 įvairių pramogų ir ekskursijų. Per tą laiką pastatytas Olimpinis kompleksas, supiltas net slidinėjimo kalnas, per upę permestas naujas modernus tiltas, restauruota pilis ir seni pastatai, teatras, universitetas, darbai ir dabar vyksta. Šiuo metu merui 62 metai, bet jis labai veiklus.

Ventspilio herbe yra medžioklės ragas ir geltonas kryžius. Pavadinimas reiškia tiesiog pilį prie Ventos. Upė Venta prasideda Kuršėnuose, Šiaulių rajone, teka pro Mažeikius, nuostabiąją Kuldigą ir Ventspilyje įteka į Baltiją. Dar įdomu, kad jos ilgis - 346 km pasiskirsto lygiai po 178 km tarp Lietuvos ir Latvijos. Gal tai galėtų būti kokio kultūrinio, prekinio kelio pradžia, vengiant sostinių Vilnius-Ryga ašies?

- Kokios Ventspilio erdvės tau įdomiausios?

- Jau įvažiuojant į miestą prie "Rimi" tamsoje šviečia karvė. Tai skulptūra. Čia jų begalė, visos skirtingos, iš įvairių medžiagų, kiekviena turi savo pravardę. Mieste labai daug žuvėdrų. Jos - tarsi jūros piratai. Zoologai tvirtina, kad jų gyvensena panaši į varnų. Tai parašiau poetinį esė apie Baltų varnų miestą.

Modernizuotų, originalių, didelių bibliotekų Ventspilyje - net penkios. Netoli Rašytojų namų kitapus gatvelės - Viešoji biblioteka, primenanti laivą, apkaltą medžiu. Stiklo sienomis ji pereina į XIX amžiaus pastatą, kuriame - knygų saugyklos. Skaitytojų daug, tai nuteikia maloniai, yra toks vos girdimas intelektualus "buzz", saugantis miesto jaukumą. O, kad taip būtų Užupyje!

Ventspilio rašytojų namai ir modernizuota biblioteka (dešinėje).

Du Ventspilio švyturiai saugo išėjimą iš uosto į jūrą. Didžiausias traukos objektas - Livonijos ordino pilis. Ji tikrai įspūdinga, ypač savo stačiakampe architektūra. Riterių ordino ir Hercogo valdžios laikotarpiai gerai atspindėti, bet kelios salės skirtos ir Rusijos imperijos laikams, surinktas XIX a. valdininko kabinetas - Rusijos biurokratijos paveikslas, vos ne kaip iš Nikitos Michalkovo filmo. Vieni sako, kad sovietų laikais ten buvo dislokuotas karinis dalinys, kiti - kad kalėjimas.

Sėdint Livonijos pilies kavinėje, medžių pavėsyje, Ventos krantinėje įdomu stebėti net uosto darbą: nenutrūkstantį ritmą, atkaklumą, užsispyrimą. Tikiuosi, kuriam nors uosto darbuotojui būtų malonu sužinoti, kaip rašytojai pluša tą ritmą garbindami.

Man patinka Ventspilio mediniai nameliai, panašūs į Vilniaus Žvėryno. Užsilikęs mažas kino teatras "Rio". Jaukūs skvereliai su beveik nepastebimomis skulptūromis. Viename - geometrinėmis formomis apkarpyti medžiai, atsiduri lyg prancūzų dailininko Georgeso Seurat paveiksle. Už kampo - buvusi sinagoga, dar toliau - baptistų maldykla. Vasarą gražiai krito obuoliai, šaligatviai buvo jais nukloti. Dabar, žiemą, naktį pasitinka tylus Nikolajaus liuteronų maldos namų varpai. O virš durų parašyta: "Aš daviau jums savo saiką". Užeisiu pas pastorių Valterį, paklausiu - o ką daryti, kai saiko jausmo neturi, kaip gyventi?

Kitos kalbos srautas

- Vaikštai po miestą, pabendrauji su žmonėmis, kokia kalba susikalbi?

- Dažniausiai rusiškai, nors ir kiek nepatogu, bet šią kalbą čia visi supranta ir problemos iš to nedaro. Su jaunesniais žmonėmis kalbu angliškai. Vis dėlto latviai vystėsi vokiečių kultūros pavėsyje ir rusams didelės meilės nejaučia. Čia nuolat prisimenamas istorinis epizodas, kai latvių SS batalionas kartu su vokiečiais 1945 metų pavasarį atsilaikė prieš kelias rusų divizijas. Kuržemės katilas. Tai buvo partizaninis, miško brolių karas, vokiečių tankus net užkasdavo žemėje iki bokšto, kad nesimatytų, iš kur šaudo. Ginklus jie sudėjo tik praėjus dviem savaitėms po gegužės 8-osios, sužinoję, kad Hitleris kapituliavo.

- Beje, gal kažkiek moki latviškai?

- Skaityti galiu, bet kalbėtis - nelabai. Reikia įsilieti į kitos kalbos srautą, o tai nelengva. Šia prasme jaučiuosi kaip koks nedrąsus šaltinėlis. Juk žmonės kalba su intonacija, taigi pirmiausia kalbėtoją reikia suprasti emociškai arba suvokti bendrą situaciją. Bet tada ir kalbos žinoti nebūtina, galima gestais išsiaiškinti.

Filologų manymu, XVI amžiuje, kai buvo leidžiamos pirmos knygos mūsų kalbomis, latvių ir lietuvių kalbos buvo panašesnės. Baltų kalbų šakai priklauso lietuvių, latvių, prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių kalbos. Pastarosios penkios laikomos mirusiomis. Tačiau ventspiliečiai sako, kad jie šneka kuršių, o ne latvių kalba. Latvijos vakarai vadinami Kuržeme, kuršių kraštu, taigi siejasi su mūsų Kuršių nerija. Pavyzdžiui, jie netaria galūnių ir juokauja, kad jas nupučia jūros vėjas.

- Kiek ten gyventojų ir kokių daugiau - latvių ar vadinamųjų rusakalbių?

- Ventspilyje yra 43 tūkst. gyventojų. Leidžiamas laikraštis "Ventspils novadnieks" (tiražas 5000 egz.), yra savas radijas, televizijos laida. Parventės rajono bibliotekoje, panašioje į didžiulę kriauklę, pristačiau neseniai Peterburge išleistą mūsų su seserimi Marija verstą kunigų pranciškonų J.Sasnausko ir S.Dobrovolskio knygą, pravedžiau poezijos terapijos užsiėmimus, supažindinau su Oscaro Miloszo kūryba, visa tai - rusiškai. Rusų šiose vietose nemažai - apie trečdalis. Yra ukrainiečių, baltarusių, lenkų, čigonų. Tačiau pagrindinė "tauta" - uosto žmonės. Pakrantės žmonės. Kurorto žmonės. Tai visus vienija.

Ventspilis sename atviruke.

Labiausiai mane nustebino, kad visas tas plotas už Ventspilio iki "rago"- Kolkos iškyšulio su švyturiu - beveik tuščias. Tai šimtai kilometrų, keliolika kaimų, miškai, pakrantė. Buvusi didžiausia Baltijos pakrantės karinė sovietų bazė. Gretimi su Ventspilio rajonai - Talsų, Tukumo - irgi laisvi. Man atrodo, tai - gera dirva investicijoms, žmones galėtų čia statyti namus, gal lietuviai ar dar kas nors jau kažką supirko. Kiek toliau į Rytus prasideda dar sovietmečiu populiari poilsio zona su Jūrmala ir taip toliau. Ten jau "nesvietiškai" brangu.

- Yra žinoma, kad pastaraisiais metais lietuviai pamėgo Latvijos pajūrį.

- Vasarą lietuvių buvo pilna. Skambino Liepojoje buvusi draugė, klausė, kaip Ventspilis. "Nuostabus miestas, tik lietuviu per daug", - atsakiau. "Visi taip sako", - juokėsi ji. Tuomet į tėvynainius pradėjau žiūrėti atlaidžiau, kad neprilygčiau visiems. Kaip žinome, lietuvių verslininkai, nekilnojamo turto agentai ir tiesiog tautiečiai poilsiautojai Latviją "užpuolė" senokai - gal prieš 10 metų, bet apsiribojo pasieniu, Liepojos rajonu. O pastaruosius gal trejus ar ketverius metus mes pamėgome ir Ventspilį. Lietuviai perka butus, vasarą gyvena patys, kitais metų laikais nuomoja.

Statistikoje lietuviai, kaip Ventspilio gyventojai nėra atspindėti. Miesto bibliotekoje radau vos 9 lietuviškas knygas. Sakiau: galiu atsiųsti, kad būtų daugiau. Tačiau man paaiškino, kad nėra paklausos. Vis dėlto svarstau, kad gal lietuvių vasarotojai užeitų paskaityti, jei tų knygų ar spaudos būtų.

Latas ir euras

- Nuo 2014 metų sausio Latvijos valiuta - euras. Kaip žmonės reaguoja į tokį pokytį?

- Pokytį pastebėjau dar Vilniaus autobusų stotyje - valiutų keitimo lentoje buvo latų pirkimo kursas, bet pardavimo grafoje - brūkšneliai. Beje, latviškai euras vadinamas "eiro", nes latviu kalboje nėra dvibalsio "eu". Tačiau oficialiuose dokumentuose ES neleido taip vadinti.

Kai kur, tarkime, vietos bibliotekoje, turguje, yra lenteles su nurodytu tiksliu lato ir euro kurso perskaičiavimu. Parduotuvėse radijas transliuoja diskusijas apie perėjimą prie euro ir kažkokius paaiškinimus. Rygos autobusų stoties tualeto prižiūrėtoja man sakė: "Nuo to keitimo nieko nelaimėjome, kaip buvome neturtingi, taip ir likome. Ventspilio kavinės „Pupedis“ savininkė teigė, kad kainoraščius pakeisti buvo nesunku. Pinigai lieka pinigais. Kava ten kainuoja 50 eurocentų. Rašytojų namų šeimininkei Zeltai latai buvo ir gražesni, ir teikė pasididžiavimo šalimi jausmą. Ieva Balode, kuri rūpinasi Rašytojų namų svečiais, mano, kad psichologiškai pereiti nesunku, nes valiutų vertė panaši, tereikia iš buvusio lato atimti trečdalį. "Palaukite, greit ir jums, lietuviams, tas pats bus", - grasino man vienos turgaus krautuvėles savininkas. Knygyne savaip įvertino pokytį: "Eurai ir eurocentai - sunkesnes monetos, toks ir skirtumas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"