TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Verčiau neturtingi, bet stiprios dvasios

2009 01 28 0:00
"Mes juk įpratom bijoti, - apgailestauja kompozitorius F.Bajoras. - Tai lyg vergovė."
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Daugiau taip gyventi negalima", - smuiko kalba bylojo tarptautinio Jashos Heifetzo smuikininkų konkurso dalyviai, atlikdami privalomą kūrinį - Felikso Bajoro pjesę "Slenkstis".

Slenkstis - riba, galbūt tarp dviejų dvasinių epochų. Išvakarės, kai nežinai, kas laukia, tik nujauti, kad dideli dalykai. Kompozitorius F.Bajoras atlikėjus privertė pafilosofuoti - surengė egzaminą jų individualybei.

O ką laukdamas virsmo mąsto "Slenksčio" autorius?

- Per Lietuvos radiją dabar leidžia ir leidžia jūsų atliekamą 1957 metų estradinę dainą "Dažnai".

- Tada buvo kilęs noras dainuoti. Įsivaizdavau, kad balsas - geriausias instrumentas, net gailėjausi, kad studijuoju smuiko klasėje, o ne dainavimo. Tai buvo impulsas rašyti vokalui, kurti vokalinį ansamblį. Iš tiesų pats nežinai, iš kur kyla tie dalykai. Intuityviai. Apskritai kūryba - kas? Kažkas ima neduoti ramybės ir tol kamuoja, kol pasiryžti ir užrašai.

- Ką galėtumėt pasakyti apie balsą, atliekantį "Dažnai"?

- Buvo galima atlikti tobuliau. Prisimenu, tada išgirdau per radiją Zarą Doluchanovą, dainuojančią V.Bellini. Padarė nepaprastą įspūdį. Nuėjęs pas specialybės dėstytoją Aleksandrą Livontą pasiguodžiau: "Balsu tai galima išreikšti muziką, o instrumentu..." Su lengva ironija jis sako žmonai Olgai Šteinbergaitei: "Girdi, ką Feliksas šneka? Kad balsas gali daugiau." O ji iš kito kambario: "Na, jeigu jis turi balsą..."

- Kodėl vėliau nebekėlėte mūsų estrados lygio?

- Ėmiausi kitų dalykų. Pradėjo dominti rimta muzika. Visko aprėpti neįmanoma. Kad rašytum estradą, reikia pačiam joje dalyvauti. Vis dėlto retkarčiais parašydavau. Teatrui dažnai prireikdavo ir lengvesnio žanro muzikos. Manau, ateis laikas ir kas nors susidomės anksčiau sukurta pramogine muzika, ir ji, įrašyta šiuolaikine technika, gerai skambės.

Tuomet aš kėliau labai didelius reikalavimus atlikėjams. Ne kad teisingai padainuotų natas, - jie tą darydavo puikiai, bet kad išreikštų individualų kompozitoriaus stilių. Tie, kurie atlieka savo parašytą muziką, iškart išsiskiria, o kurie dainuoja tik kitų sukurtą, dažniausiai viską suvienodina.

- Rodydamas turimą aparatūrą pabrėžėte, kad pagrindinis darbas vyksta galvoje. Kas gi ten, kompozitoriaus galvoje, vyksta?

- Tai tas pats klausimas, kas yra pasaulis, ką mes jame veikiame. Galiu pradėti filosofuoti ir atrodys, kad labai protingai mąstau. Bet mes šito nežinom, galim tik spėlioti. Kai kas tvirtina, kad nieko mes nesukuriam, viskas ateina iš kažkur kitur, nes visa jau sukurta, tik reikia prie to prieiti, paimti. Ir Albertas Einsteinas prisipažino, kad pats nieko neišrado, tik užrašė.

- Prieiti "prie to" - pranašumas? Gal net priežastis puikuotis?

- Koks čia pranašumas. Visi tą gali padaryti. Tik pasirenka kitą gyvenimo kelią, tikslus. Kiekvienam sava sritis. Aš gal kaip tik nepasitenkinimą savimi turėčiau jausti - kad nepadariau visko, ko norėjau, ko noriu. Ypač anksčiau tą suprasdavau. Dabar paklausęs savo senų darbų net nusistebiu - kaip man taip pavyko?! Iš kur viskas atėjo?! Kūryba yra tai, ko nežinai. Kaip nežinai, kas yra gyvenimas. Turbūt savęs tobulinimas. Pasirenki tik sritį, kurioje save tobulini.

- Nepasitenkinimas dėl kiekybės ar kokybės?

- Labiausiai - kai suvokdavai, kad privalai taikytis prie atlikėjų, kurių supratimas, skonis ir galimybės yra menkesnės negu norėtum. Bandai juos patraukti, sudominti šiuolaikine muzika, dėl to leidiesi net į kompromisus, o jie vis tiek tavęs nesupranta ir neatlieka, kaip norėtum. Buvo atvejų, kai rašiau, kaip man atrodė, ir niekas tų kūrinių negrojo. Maniau, gal iš tikrųjų prasti. O po 36 metų įvyksta premjera, ir matai, kad geri.

- Turėjote favoritų?

- Giedrė Kaukaitė, kuri tarybiniais metais išdainavo visą šiuolaikinę lietuvių vokalinės muzikos produkciją. Niekieno neliepiama, savo iniciatyva. Ji susirasdavo kompozitorius, jai rūpėjo tie mūsų darbai. Labai daug nuveikė Gražina Ručytė. Raimundas Katilius sudėtingiausius kūrinius sugrodavo taip, kad ilgai dar neatsiras jam lygių. Aukščiausia klasė.

- Gal dėl to ir sudegė.

- Jam svarbiausia buvo atlikti darbą ir sudegti. O ne susitvarkyti ūkelį, uždirbti pinigų. Jis gyveno tam, kad muzikos kalba per save atskleistų kitą pasaulį, atskleistų savaip. Ir aš norėjau būti atlikėju. O kad tapau kompozitoriumi - atsitiktinumas arba iš anksto nežinomų jėgų suplanuota būtinybė. Kai nepavyko būti atlikėju, iš kažkur išsiveržė kūryba.

- Turbūt galima sakyti, kad buvo toks reiškinys, kaip "G.Kaukaitės epocha"?

- Jei aprašinėsite lietuvių vokalinę kamerinę muziką.

- Ar ne per ilgai užsibuvot teatre?

- Darbo Jaunimo teatre tikrai negaila. Ten galėjau eksperimentuoti. Rašiau muziką, kokią norėjau - šiuolaikiškai, moderniai. Atrasdavau elementų, kuriuos paskui dažnai panaudodavau kituose kūriniuose. Šiek tiek gaila sugaišto laiko Akademiniame dramos teatre. Matyt, taip mėgau teatrą, kad Jono Vaitkaus pakviestas negalėjau atsisakyti. Teatru galima daug pasakyti. Kadaise buvau kalbinamas stoti į aktorinį, bet nenorėjau blaškytis.

Į Jaunimo teatrą pakliuvau atsitiktinai, reikėjo kur nors įsidarbinti. Paskui pamačiau rezultatus. Malonu prisiminti darbą su aktoriais statant Kęstučio Antanėlio roko operą "Meilė ir mirtis Veronoje" - kaip jie visi uždainavo.

O, pavyzdžiui, pagal muziką spektakliui "Geležinės princesės diena" šiandien būtų galima statyti operą. Deja, jos niekam nereikia.

- Gal jau užbaigėte operą "Dekameronas"?

- Kai J.Vaitkų, libreto autorių, atleido iš Akademinio dramos teatro, planavome šį veikalą pastatyti kur nors kitur. Mėginau libretą "tobulinti", versti į anglų kalbą, sugaišau metus, kol suvokiau, kad dirbu ne savo darbą. Popieriuje liko neužbaigti muzikiniai eskizai. Ir dabar nerandu profesionalo, kuris galėtų ir norėtų parašyti operai ar miuziklui libretą, mums aktualų.

- Ar jūsų išvykimas į Ameriką susijęs su operos "Dievo avinėlis" užsipuolimu?

- Gal susijęs. Išvažiavau ir dėl šeimos, neplanavau likti. Užsibuvau ilgėliau, nes atsirado galimybė dirbti ir užsidirbti.

- Ką dirbote?

- Iš pradžių "Vienybės", seniausio užsienyje lietuvių įsteigto laikraščio, gyvuojančio paskutines savo dienas, redakcijoje, paskui kitokius darbus.

- Ir taksistu?

- Taip, man labai patiko.

- Kaip galima išmokti rasti Niujorko gatves?

- Reikėjo laikyti specialų egzaminą. Pamačiau visus Niujorko užkampius.

- Tai pavojinga profesija.

- Sykį nesusimokėjo viena juodaodė, nuvažiavusi toli už miesto...

- Kuo dar įsimintini Amerikoje praleisti metai?

- Su Amerika susijęs vienas reikšmingiausių mano gyvenimo įvykių - Vytauto Bacevičiaus kūrinių atgabenimas į Lietuvą. Vėliau to padaryti jau nebūtų buvę įmanoma, nes visi originalai dingo. Bridgeporto universitetas, kuriame buvo saugomos natos, užsiprašė 10 tūkstančių dolerių. Man padėjo du žmonės: Almus Šalčius ir archyvininkas entuziastas Juozas Kreivėnas, kuris apie padėtį informavo lietuvių muzikos institucijas, prašė skirti pinigų, bet pagalbos nesulaukė. Nelabai ten rūpintasi lietuviška muzika, nelabai vertintas V.Bacevičius - viena iškiliausių mūsų muzikos asmenybių. Neišsaugoti tokių vertybių! Tuomet skolinomės natas ir darėme kopijas.

- Teigiama, kad V.Bacevičius buvo įvaldęs "extrasensory perception" metodą, naudojo jį kurdamas muziką.

- Dažniausiai visi metodai panašūs - ryšys su nežinomybe.

- Muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė pavadino jus vienišu kūrėju.

- Sunku aiškinti kito žmogaus išsakytas mintis. Muzikologai taip pat kuria. Kūryboje nesinori kartotis ir kartoti, ką esi girdėjęs. Turi atrasti, išgirsti, ko kiti neišgirdo, ir užrašyti. Pasaulis labai sudėtingas, daug visko jame esama. Suprantu, kad dabar žmonėms reikia visai kitų dalykų, negu reikėjo anksčiau.

- Per J.Heifetzo konkursą atlikėjai privalėjo pagriežti jūsų pjesę "Slenkstis". Koks čia slenkstis?

- Slenkstis - perėjimas į kitą būseną. Išvakarės kažko, kas mūsų laukia. Perėjimas į kitą gyvenimą, kitą būvį. Atlikėjams tai dar ir konkurso slenkstis - jie turi jį įveikti. Kūrinį parašiau be jokių dinaminių nuorodų. Tempą nurodžiau ne konkretų, o ribas: nuo - iki. Atlikėjas tikrai turėjo pamąstyti, ką nori pasakyti, kad pasirinktų ir tempą, ir dinamiką. Turėjo truputį pafilosofuoti. Kiekvienas atliko labai skirtingai - išryškėjo individualybės.

Tai žvilgsnis į ateitį. Mes stovime šiapus, o už slenksčio - ateitis. Kaip mes jos laukiame? Kokia mūsų būsena laukiant to, kas bus netrukus? O bus tikrai. Nes jau daugiau taip negalima gyventi. Turime suvokti, kad jei nesikeisime, mūsų šiam pasaulyje neliks.

- Kas keisis? Epocha?

- Viskas keisis. Aukštesnės jėgos pasaulį keičia ir jei prie jų neprisitaikom ar nepajuntam, galim pradingti. Turėtume suprasti, kas keičiasi. Egzistuojame tarsi susidvejinę - tarp materijos ir to kito pasaulio. Žmogus pasirenka, kuriame jis nori dalyvauti - tobulina dvasios arba materijos pradą. Net valstybės gyvenime viskas paremta dvasia. Jei nebus stiprinami šie dalykai, valstybės nebus.

- O kaip tą daryti?

- Daryti tai, ko anksčiau nedarėm. Drąsiai sakyti tiesą apie kiekvieną, kuriam pavesta tvarkyti mūsų valstybę, ir taip, kad jiems neliktų net mažiausios landos apgavystėms. Pradedant nuo savo darbo aplinkos iki pačių aukščiausių sluoksnių. Iš pradžių gali būti baisu. Mes juk įpratom bijoti. Įprotis yra antrasis prigimimas. Tai lyg vergovė. Šiai vergovei pančius užsidedam patys. Juos paslaugiai įsiūlo tie, kurie nori valdyti. Tai įvairios pseudo vertybės ir krikščioniškasis pasyvumas, ištižimas. Kaip galima tobulinti dvasią, kaip skelbia Bažnyčia, kuri pati yra atsiribojusi nuo mūsų kasdienių reikalų, kaip galima tobulėti gyvenant dvasiniame mėšle?! Pirmiausia reikia apsikuopti. Žuvis pūva nuo galvos. Bet prieš supūdama ji spėja padaryti daug žalos. Šią galvą reikia ypač atidžiai stebėti. Jei ji miega ir toleruoja blogį, mes neturime būti pakantūs.

- Muzikologė Rita Nomicaitė rašė, kad jums būdingos teosofinės pažiūros. Pakomentuokite šį teiginį.

- Nesu toks filosofas, negalėčiau.

- Atidarėt stalčių ir ten švystelėjo Nijolės Valaitytės-Wolmer astrologinis kalendorius. Domitės?

- Aš negalėčiau įrodyti, kad tai, kas čia pateikiama, neteisybė. Jūs galėtumėt?

- Ir neprašau įrodinėti.

- Mėnulis veikia Žemę traukos jėga. Juolab veikia visus kūnus.

- Matau ant stalo Josepho Murphy knygą "Jūsų pasąmonės galia". Kaip ji jums?

- Puiki.

- Kuo?

- Paskaitykit, pamatysit. O dar geresnė - Jasmuheen "Rezonanso menas". Teko lankytis vienoje jos paskaitoje, kai buvo atvykusi į Lietuvą. Ji aiškina, kaip didinti dvasios tūrį žmoguje, valstybėje, pasaulyje. Būkim verčiau neturtingi, bet stiprios dvasios.

- Ar ir ši lektūra veikia jūsų muzikos kūrybą?

- Viskas veikia, šito nepaneigsi.

- Ar turėjote kokių nors anapusinių patirčių?

- Šis tas buvo, smulkmenos. Norėčiau, kad būtų daugiau, ryškiau.

- Kaip kūrybą veikia meilės ir įsimylėjimo energija?

- Veikia ir pykčio energija, apie kurią neklausiate. Bet aš nesu visų sričių specialistas.

- Ką šiuo metu kuriate?

- Turiu suinstrumentuoti "Simfonines poemas". Norėčiau rašyti visai kitu stiliumi, visiškai kitokią muziką, visiškai kitaip. Čia mano svajonė. Manau, jei to nedarysiu, neverta nė dirbti.

Greičiausiai likčiau nesuprastas. Bet taip ir turi būti. Muzika, kuri greitai suvirškinama, ilgai neišlieka.

Gal kas pasiklausęs pastarųjų mano kūrinių pasakytų, kad stilius vėl pasikeitęs. Deja, jau visai nėra rimtos muzikos kritikos. Muzikologai analizuoja, tačiau rašoma apie tai, kas buvo, praėjo. Galėtų jie išsakyti savo vizijas, kokia turėtų būti lietuvių muzika. Kokia ji neturėtų būti, kalbant apie konkretų kūrinį. Taip drauge kurtume ateities kultūrą. Dabar - likusi tik reklama ir liaupsės. O juk rimta kritika - varomoji jėga. Kritikas pasiaukoja sakyti tiesą ir taip prisideda prie kultūros plėtros.

- Vardas Feliksas reiškia laimingąjį. Laimingasis - tai jūs?

- Reikia gerai pamąstyti.


Feliksas Romualdas Bajoras gimė 1934 m. Alytuje. Lankydamas pradžios mokyklą Kaune, pas Vincą Bacevičių pradėjo mokytis smuikuoti, muzikos teorijos ir solfedžio. 1952-1957 m. studijavo Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, doc. Aleksandro Livonto smuiko klasėje. 1959-1963 m. Lietuvos konservatorijoje mokėsi kompozicijos. 1965-1989 m. dirbo Jaunimo teatro muzikinės dalies vedėju. 1981 m. apdovanotas LTSR valstybine premija. 1984-1988 gyveno Niujorke (JAV). 1990-1993 m. dirbo Akademiniame dramos teatre muzikinės dalies vedėju. 1992-2000 dėstė LMTA. 2001 m. kompozitoriui paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. 2002 m. išleista knyga "Feliksas Bajoras. Viskas yra muzika".

Svarbiausi kūriniai: "Sakmių siuita" balsui ir fortepijonui, "Vilniaus kvartetų" diptikas, sonata smuikui ir fortepijonui "Prabėgę metai", oratorija "Varpo kėlimas", opera "Dievo avinėlis", "Missa in musica", "Exodus" I ir "Exodus" II orkestrui. "Šiuose ir daugelyje kitų ryškių autoriaus darbų girdėti savojo garso, turinčio intuityvų gyvą ryšį su kalba, paieškos." (R.Gaidamavičiūtė)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"