TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Verką Serdiučką vaidinančiam aktoriui trūksta vienatvės

2013 02 08 11:36
Verka Serdiučka scenoje./Užsienio spaudos nuotraukos

Juokaujantis ir dainuojantis Verkos Serdiučkos personažas žinomas ne tik Ukrainai, po Tarptautinio "Eurovizijos" dainų konkurso - ir visai Europai. Po spalvingos herojės kauke pasislėpęs aktorius Andrejus Danilka prisipažįsta, kad jam pabodo kvailioti, ir net atskleidžia, kad jam patinka būti vienam.

Ukrainietis aktorius A.Danilka, sukūręs garsųjį Verkos Serdiučkos personažą, spaudai atvirai pasakoja apie požiūrį į koncertinę veiklą, kasdienį gyvenimą ir troškimus.

Senų komedijų stilius

- Andrejau, neseniai vėl nusifilmavote televizijos miuzikle "Raudonkepuraitė". Koks paties požiūris į tokį savo darbą?

- Vertinu tai kaip pakvailiojimą pasakos motyvais. Tame miuzikle vaizduoju Serdiučką - tik Raudonkepuraitės vaidmenyje. Atvirai kalbant, ilgai svarsčiau, ar sutikti su pasiūlymu filmuotis tame miuzikle. Senokai peraugau tokį vaidmenį, man jau ne 20 metų. Tačiau daugelis mano, kad juokingi personažai man prie širdies, ir mėgstu strykčioti bei visus linksminti. O tai netiesa.

- Kokius vaidmenis norėtumėte atlikti?

- Labai mėgstu komedijas. Tačiau, žinote, tokias teisingas, kurias pažiūrėję žmonės ištampo po citatas. Itin patinka keletas filmų, dažnai juos peržiūriu ir tai vadinu kinoterapija. Jei nuotaika prasta, įjungiu, tarkime, "Tarnybinį romaną". Žiūriu ir panyru į vaikystę - juk ši kino juosta filmuota, kai buvau mažas. Tada po namus pasklinda atmosfera ramybės, tikrumo, kad viskas bus gerai, kad rytoj nereikės eiti į mokyklą... (Juokiasi.) Štai tokiame filme mielai suvaidinčiau. Tačiau kol kas režisieriai man siūlo pardavėjų ir valytojų vaidmenis, kitokiame amplua manęs nebemato.

- Daugelis aktorių nemėgsta matyti save ekrane, o jūs - sau patinkate?

- Niekada nežiūriu, nes sau nepatinku.

- Kaip su laiku pasikeitė jūsų požiūris į darbą?

- Dabar stengiuosi dozuoti laiką, kada mane galima matyti televizorių ekranuose, kad žmonės nepersisotintų mano pasirodymais. Manau, šiuo metu publika vertina geriau, kai mato mane scenoje su kolektyvu, su kuriuo dabar dirbu, o ne mano solinius koncertus. Televizijoje daug kas trukdo: reikia dainuoti pagal fonogramą, nėra galimybės šviesų sureguliuoti taip, kaip reikia. Per koncertus yra geriau, net jei tai pasirodymai korporatyviniuose vakarėliuose ar per gimimo dienos šventes. Beje, tokių renginių nelaikau "chaltūra". Manęs neerzina žmonės, kurie mano pasirodymų metu sėdi prie stalelių ir valgo. Todėl kad pavyksta juos uždegti ir po poros numerių niekas ramiai nebesėdi - visi šoka.

Aktorius A.Danilka gyvenime.

- Ar būtumėte pasiruošęs, dabar, būdamas suaugęs žmogus ir susiformavusi asmenybė, vėl eiti mokytis? Tarkime, studijuoti aukštojoje teatro mokykloje?

- Aišku. Su didžiausi malonumu mokiausi pas tokius režisierius, kaip Aleksejus Balabanovas, Aleksandras Mitta, Nikita Michalkovas... Tačiau esu labai kompleksuotas. Bijau egzaminų, to momento, kai turi išeiti prieš komisiją ir jai įrodyti, kad esi kažko vertas. Be mano drovumo yra ir kita problema - labai trūksta laiko. Galiu mokytis tik neakivaizdiniu būdu arba eksternu, nes visą laiką gastroliuoju. Praktiškai nerealu mokslams rasti net keletą dienų. Tačiau gal iki pavasario tam subręsiu ir vis dėlto įstosiu.

Norėtų didesnių pauzių

- Ko dar trūksta jūsų gyvenime?

- Būtent laiko. Ir paprastų nuo jo priklausančių dalykų. Tarkime, norėčiau ilgiau pabūti vienas. Patiktų keletą valandų tiesiog vaikščioti po parduotuvės kur nors Amerikoje, kurioje manęs be grimo niekas nepažintų. Tiesiog jose lankytis, kvailioti, prisipirkti marškinių... Arba Kijeve vakare susitikti su draugais, sėdėti ir plepėti. Atpratau nuo tokių pasivaikščiojimų - tiesiog be jokio konkretaus tikslo. Norėčiau didesnių pauzių tarp darbų. Kartais išeinu ir nebegaliu atpažinti Kijevo, taip pasikeitęs miestas. Laikas lekia labai greitai, regis, ką tik grįžau iš gastrolių Amerikoje, o pasirodo, nuo tada jau praėjo metai.

- Nesiruošiate kurti šeimos?

- Ne, dabar jau ne. Anksčiau labai norėjau. Tačiau galiausiai supratau: būčiau nekoks šeimos žmogus. Negaliu net augintinio laikyti. Jis neišgyventų, nes manęs beveik nebūna namie. O kai vis dėlto sugrįžtu, gyvenu labai nuobodžiai. Buvo tokia istorija: vieno bulvarinio leidinio paparacai visą mėnesį stebėjo mano laiptinę, norėjo pagauti, kai pareinu namo, išsiaiškinti, gal pas mane kas nors nakvoja. Jie vos neišprotėjo, nes kasdien būdavau vienas ir eidavau tuo pačiu maršrutu nuo namų iki studijos, maisto prekių parduotuvės ir atgal namo. Man gera būti vienam.

Parengė RASA PAKALKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"