TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Veronika Vitaitė - dviejų balsų žmogus

2007 02 10 0:00
Profesorė Veronika Vitaitė su dukra Aleksandra Žvirblyte ir vaikaičiu Pauliumi.
LŽ archyvo nuotrauka

Pianistė, pedagogė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fortepijono katedros vedėja, festivalių, konkursų organizatorė ir žiuri narė, F.Chopino draugijos Lietuvoje prezidentė. Tai profesorė Veronika Vitaitė.

Ji - dialogo, dviejų balsų žmogus. Tą dvibalsiškumą akivaizdžiai rodo jos muzikavimo forma: duetai su Andriumi Povilaičiu, Ramute Vaitkevičiūte, Aleksandra Žvirblyte, plačiąja prasme - su orkestru. Akivaizdu tai ir pedagoginėje veikloje - ji ne tik moko savo dukrą, studentus, bet pripažįsta pati besimokanti iš jų. Ir per pokalbį su šia linksma, temperamentinga moterim nuolat girdi du lygiaverčius balsus - jos ir savąjį, primenančius muzikuojantį duetą.

Pamenate, tarsi spaudžiamas senkančio laiko Mozartas paskubom diktuoja Saljeriui paskutinį savo kūrinį - "Requiem". Tas vos spėja žymėti genijaus galvoje gaudžiančios muzikos garsus. Šią sceną iš Milozso Formano kino filmo "Amadeus" prisiminėme mūsų pokalbio pradžioje. Pokalbio pabaigoje pats jaučiausi kaip tas Saljeris, besiklausantis Veronikos Vitaitės pasakojimo it gyvenimo kūrinio, stulbinančio užmojais ir atliktais darbais, trykštančio džiaugsmu ir kūrybine drąsa, švytinčio išmintimi ir sielos grožiu. Tik spėk užsirašyti, tik nepaleisk jo gijų.

Pirmieji muzikos garsai

Veronikos vaikystės namuose sostinės Šv. Onos gatvėje dainuodavo visi: mama Aleksandra, sesuo Albina, brolis Maratas. Sako, gražiai dainavęs ir tėvelis Juozas, nors jo duktė neatmena. Kai apsilankydavo artimiausi šeimos bičiuliai, skambėdavo lietuviškos, vidurnaktį - neapolietiškos dainos, o paryčiais, prigludę prie langų, klausydavosi čigoniškų romansų. Mama akompanuodavo fortepijonu, svečiai - kas kuo mokėjo. "Šie vakarai, namų muzikavimas leido kitaip, neakademiškai suvokti muziką", - sako profesorė Vitaitė. Muzika į mažo butuko kambarius liejosi ir iš radijo imtuvo, pramaišiui su pasaulio naujienomis ir drumzlinu sovietinės propagandos vandeniu. Vėliau ji sklido iš tranzistoriaus su "integruotu" patefonu kaimynų bute. Ezopinė Brahmso ir Mozarto, Beethoveno ir Liszto kalba vinilinėmis plokštelėmis sukosi apie uždraustas, nepasiekiamas šalis ir epochas, apie laisvę ir tyrą Himalajų sniegą. "Muzika nuo pat mažumės man kažką pasakodavo. Juk sakome, kad ji prasideda ten, kur baigiasi žodžiai. Vos tik ją išgirstu, ir pasipila vaizdai..." - prisipažįsta pašnekovė.

Prie fortepijono - stichija

Mokyklos laikais būsimoji profesorė sako turėjusi didžiulę scenos baimę. "Iš tos baimės grodavau triskart greitesniu tempu. O visi stebėdavosi - koks temperamentas!" - juokėsi pianistė. Ji greitai išmokdavo mokyklinės programos kūrinius ir leisdavosi į naujos muzikos paieškas: "iš lapo" skambinami Beethovenas, Mozartas, Chopinas glostydavo gatvės praeivių ir laiptinės gyventojų ausis. Šias melodijas nuolat girdėdavo ir būsima Veronikos mokytoja Olga Šteinberg, namo kaimynė. Perklausos į Dešimtmetę muzikos mokyklą (dabar - M.K.Čiurlionio menų mokykla) dieną mergaitė vėl grįžo prie mokyklinės programos kūrinių, ir mokytoja Olga liko maloniai nustebinta: "Aš pirmą kartą girdžiu tave skambinant šiuos kūrinius". Moteris suprato, kad prie fortepijono ką tik grojo pati stichija. "Grojau, bet nedirbau, - apie ligtolinį muzikavimą pasakė Vitaitė. - Su mokytoja Šteinberg prasidėjo aukšto profesinio meistriškumo mokykla. Mokiausi vertinti kiekvieną natą, kiekvieną pauzę, jaustis atsakinga už kiekvieną garsą. Kai užsispirdavau, dėstytoja liepdavo pasirinkti: "Jei gali gyventi be muzikos - pamiršk ją. Muzika be tavęs išgyvens".

Prasidėjo ilgas darbas. Jaunoji pianistė ėmė dažniau lankytis filharmonijoje. Stebėdavo artistų laikyseną, hipnotizuojantį žavesį. Ir sekė muzikinį miesto gyvenimą. Olga Šteinberg, Balys ir Aldona Dvarionai buvo svarbiausi Veronikos palydovai muzikos pasaulyje.

Aukštumų pradžia

Profesorė baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją, Maskvos muzikinio pedagoginio Gnesinų instituto aspirantūros studijas, Vienos muzikos ir vaizduojamojo meno aukštąją mokyklą. Vienuolika metų dirbo Šiaulių konservatorijoje. Kaip solistė debiutavo Sergejaus Prokofjevo Koncertu fortepijonui ir orkestrui. Su Lietuvos orkestrais atliko Bacho, Mozarto, Beethoveno, kitų kompozitorių kūrinius. Rengė koncertų ciklus su kolegomis.

Profesorė yra Stasio Vainiūno, Balio Dvariono, pianistų konkursų "Muzika be sienų" organizacinių komitetų ir žiuri narė. Vitaitei pavyko įgyvendinti Stasio Vainiūno svajonę - Lietuvoje surengti tarptautinį M.K.Čiurlionio pianistų konkursą.

Profesorė mažumėlę didžiuojasi surengtu Mozarto fortepijoninių koncertų ciklu. 35 atlikėjai - pradedant vienuolikmečiais ir baigiant garbaus amžiaus meistrais - kartu su Sauliaus Sondeckio vadovaujamu Lietuvos nacionaliniu kameriniu orkestru per devynias vakarones atliko visus 27 Mozarto fortepijoninius koncertus. Kaip nesididžiuosi pasaulyje visiškai unikaliu atveju - visi kūriniai atlikti vienos šalies pianistų.

Pasigedo Vilnius

Sovietiniais laikais Lietuvos valstybinės konservatorijos absolventai privalėdavo atiduoti pedagoginės veiklos duoklę už išmokslinimą. Vitaitė buvo paskirta į Šiaulių konservatorijos Fortepijono skyriaus vedėjos pareigas. Tada priversta palikti sostinę, dabar profesorė dėkoja likimui už tą metą. Šiame mieste ji susitiko savo būsimą vyrą chorvedį Vytautą Žvirblį, čia skleidėsi pianistės koncertinė, organizacinė ir pedagoginė veikla. Su artimiausiais bičiuliais - kompozitoriais Feliksu Bajoru, Algimantu Kubiliūnu, Jonu Domarku, Jonu Kebliku, studijų kolega Andriumi Povilaičiu gyveno turtingą miesto kultūrinį gyvenimą, patys jį kūrė. "Netrukus net Vilnius mūsų pasigedo ir kviesdavo koncertuoti, - prisimena profesorė Vitaitė. - Dar buvo ir Ryga, lengviau pasiekiama. Nuolat lankydavomės jos filharmonijoje, operos teatre. Aplankydavome ir miesto kavines, restoranus, norėjosi ir pašokti - juk buvome jauni."

Duetai

Jaunieji šiauliškiai nuvykdavo į šiuolaikinės muzikos festivalį "Varšuvos ruduo". Jo scenoje koncertuodavo solistai ir orkestrai iš viso pasaulio, buvo populiarinama jaunųjų kompozitorių kūryba, rodomi muzikiniai performansai, neretai net glumindavę publiką. "Scenos viduryje stovi klozetas, ir mergina, paklusdama muzikai, mirko jame skirtingom spalvom dažytus plaukus", - prisiminė Vitaitė varšuvietišką epizodą. Čia atsitiktinai įsigytos Witoldo Liutoslawskio Variacijos Paganinio tema paskatino Vitaitę ir Povilaitį jungtis į fortepijoninį duetą. "Visai netikėtai atradom ištisą kontinentą. Muzikinėje literatūroje yra kūrinių, kurių sudėtingą architektoniką lengviau atkurti skambinant duetu - keturiomis rankomis. Pirmosios, dviem klavesinams sukurtos pjesės datuojamos dar XIV amžiuje", - pasakojo garsiojo ansamblio narė. Dueto meistriškumą gerai įvertino maskviškiai profesoriai Adolfas ir Michailas Gotlibai. Jie pasiūlė Vitaitei ir Povilaičiui aspirantūros studijas Rusijos sostinėje.

"Mes su Andriumi buvome visai skirtingos prigimties. Jis racionalus, tikslus, mocartiškas, o aš - temperamentinga, veržli. Nors repetuoti lengva nebuvo, tapome neblogu duetu", - kukliai kalbėjo profesorė.

1983 metais Povilaitis netikėtai mirė. Vitaitė stengėsi neprarasti per 16 ansamblio gyvavimo metų įgytos patirties. Po kurio laiko ji sukūrė naują duetą - VIVA - su Italijoje studijas baigusia pianiste Ramute Vaitkevičiūte. Lygia greta brendo ir kitas fortepijoninis ansamblis - su dukra Aleksandra. Jį inspiravo dar nuo dukros vaikystės kartu "pergrotos" Haydno, Mozarto, Beethoveno simfonijos. Veronikos koncertinis repertuaras dvigubėjo: austrų, italų, lietuvių kompozitorių kūriniai, atliekami su Vaitkevičiūte, ir klasikinių romantikų kūryba - su dukra.

Dinastijos trio

"Šiuo metu prie mūsų dueto prisidėjo ir mano vaikaitis Paulius, M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokinys. Muzikuojam jau ne keturiomis, bet šešiomis rankomis. Aš imu boso registrą, dukra sėdasi į vidurį, Paulius - iš dešiniojo krašto. Taip skambinti nėra patogu, bet Paulius dar per jaunas tai suprasti", - šyptelėjo pianisto senelė. Trijulė prie fortepijono grūdasi tik namie. Per koncertus jie groja visais trimis. Trims kartoms atstovaujantys vienos šeimos nariai klasikinės muzikos scenoje - labai retas, o gal ir niekad nepasitaikęs atvejis.

Veronika, dvi Aleksandros, Paulius... Paminėkim dar seserį Albiną, profesorės vyrą Vytautą Žvirblį, choro vadovą ir talentingą pedagogą... Klausti, kada muzika atėjo į jų gyvenimą, ar tai paveldima, ar įgyjama, reikštų "nepataikyti į natą". Susidaro įspūdis, kad šioje muzikų dinastijoje vaikai išnešiojami su muzika, gimsta su muzika ir išauga kartu su ja. Gal ir pradedami iš muzikos, taip sakant, iš "nekalto prasigrojimo"?

Klasika ir džiazas

Kartais muzikinės kelionės nubloškia "dinastus" į netradicinius fortepijonui žanrus. Profesorė prisipažino, kad vaikaičio dėka jos muzikinė patirtis pasipildė džiazo kompozicijų. Pauliui Balio Dvariono muzikos mokykloje dėsto Olegas Molokojedovas, klavišininkas ir eksperimentuotojas. Jis pasiūlė "padžiazuot" Brahmso ir Dvariono temomis. "Muzikinės instaliacijos" - džiazinis fortepijono improvizacijų projektas, kuriame kartu groję mama, dukra ir vaikaitis Paulius, Molokojedovas ir saksofonininkas Vytautas Labutis susilaukė didžiulės sėkmės. "Matyt, iš prigimties esu avantiūristė, kad ryžtuosi tokiems dalykams", - svarsto profesorė. Džiazą su buvusiu mokiniu Artūru Anusausku profesorė atliko ir Vilniaus rotušėje. Jų muzikavimas tiesiog užbūrė publiką. Ne tik rotušėje, vėliau - ir Suomijoje.

Koncertas Miltiniui

Prityręs muzikantas žino, kad kūrinį atliks be klaidų. Tačiau kaip atliks? Ar pajus žiūrovas jo individualumą, autoriaus siekius? Žvaigždės valanda jauną muziką aplanko staiga ir netikėtai. Kaip ir įkvėpimas - per koncertą jis gali tave aplankyti, gali jo ir nesulaukti. Kūrinio gyvybė priklauso nuo kompozitoriaus, atlikėjo ir klausytojo. "Būna, pamatai salėje nesimpatišką, tau nemielą žmogų, ir dingsta noras groti. Daug lengviau, kai muziką dedikuoji kuriam nors žmogui. Juk ji kaip laiškas perduoda tavo kasdienybę, skaudulius ir troškimus. Pamenu, sužinojau, kad manęs pasiklausyti atėjo pats Miltinis. Tai viską aplinkui užmiršau ir grojau jam vienam", - pasakojo pianistė.

Užkrėsti meile

"Mokytojo darbas - kūrybiškas. Didžiulė laimė jį dirbti", - pripažino pasaulinio garso sulaukusių auklėtinių mokytoja ir kukliai pridūrė. - Iš tiesų tai mokiniai mane pamoko daug daugiau, nei aš juos." Tikras pedagogas, profesorės nuomone, turi būti ir amato mokytojas, ir auklėtojas, sielos ugdytojas. Suteikti grojimo pagrindus, lavinti muzikinę vaizduotę, mokyti taisyklingos laikysenos ir tuo pat metu ugdyti meilę muzikai (profesorė sako "užkrėsti"). Jam būtina gerai pažinti mokinio šeimą. "Turi būti ir geras psichologas, ypač su paaugliais. Vis dažniau tenka kalbėtis apie narkomaniją, alkoholizmą. Vėliau atsiranda kitokios temos - pašaukimo, ateities paieškų", - pasakojo prityrusi pedagogė.

Šlovė už pinigus

Iš pradžių, pasak profesorės, sėkmę lemia vaiko gabumai, pedagogo talentas, tėvai. Vėliau daug kas priklauso nuo lemties. "Nežinai, kada ateis žvaigždės valanda, ir ar išvis ateis. Pavyzdžiui, suserga atlikėjas, ir tau pasiūloma groti vietoj jo. Tas koncertas gali tapti muzikinės karjeros pradžia", - sako Vitaitė.

Liūdniau, kai netalentingas muzikantas nusiperka kelią į prestižines sales ir šlovę, reklamą žiniasklaidoje. Suranda fondų, kurie investuoja į jį, populiarina ir garsina, kai tuo metu tikras talentas negali prasimušti. "Muziko situacija kur kas sudėtingesnė nei dailininko ar poeto. Kūrybinės pertraukos jam - pernelyg didelė prabanga. Jis privalo nuolat koncertuoti - su kitais muzikantais, su orkestru, kitaip meistriškumas kris. Jautresni dažnai nusivilia ir būna savaime išstumiami", - pabrėžė pašnekovė.

Netalentingų vaikų nėra

"Visuomet sakau, kad talentu gimstama, tačiau netalentingų vaikų nėra. Tik reikia surasti, kuris jų sielos perlas žiba ryškiausiai. Tai irgi priklauso nuo atsitiktinumo - žmonių, kurie tave pasitinka šiame pasaulyje, ir nuo žmonių, kuriuos tu susitinki vėliau", - sako profesorės patirtis. Ji dažnai susimąstanti apie "maugliukus", tarp gyvūnų išaugusius vaikus, kurie nebesugeba prisitaikyti visuomenėje ir anksti ją palieka. "Mano požiūriu, vaiko raidoje egzistuoja kritiniai laikotarpiai, kuriems baigiantis žmogutis turi būti gavęs pakankamai informacijos pradėti kitą laikotarpį. - Kaip kankorėžis, atsiveriantis kaskart naujiems vėjams". Vitaitė džiaugiasi pačios išaugintais perlais, visu jų vėriniu. Prestižinių konkursų laureatų ir prizininkų vardai skamba ir skamba Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV. Guoda Gedvilaitė, Indrė Petrauskaitė, Eglė Janulevičiūtė, Edvinas Minkštimas. Jei visus čia suminėsi ir išvardysi kiekvieno laimėjimus, laurų vainikai užstos pačią profesorę. Nors ji dėl to nėmaž nesikrimstų. Tačiau mokytoja nebūtų mokytoja, jei nesidžiaugtų ir nieko nelaimėjusiais mokiniais, nes jie išaugo dvasingi žmonės. "Menas - ekologija. Jis valo tavo sielą. Ne vienas, paliestas muzikos, tapo puikiu pedagogu, ansamblių dalyviu, bet nė vienas - nusikaltėliu", - sako Vitaitė.

Dukters mokytoja

O kokia pedagogė ji buvo savo dukrai? "Bloga", - be užuolankų atsako moteris. Siūlau švelnesnius epitetus - griežta, reikli?.. "Bloga", - it batuta nukerta.

Alytės muzikiniai gabumai pasireiškė labai anksti. Kitame kambaryje išgirdusi grojant trejų metukų mergaitė galėdavo atskirti: "Cia balti klavisai, cia juodi klavisai". Arba vienu metu dviem rankomis pagroti skirtingas liaudies dainas. Pasižymėjo ir kaip kompozitorė. "Mama, mama, neik į darbą", - tokią dainą yra sukūrusi. "Matot, kokia situacija buvo šeimoj..." - susijuokė garsiosios pianistės Aleksandros Žvirblytės mama. Spinduliuodama kantrybę su kitais mokiniais, profesorė jos nuolat pritrūkdavo savo atžalai. "Niekaip nesuprasdavau, kaip ji nesugeba pakartoti ar pagroti tokio, regis, paprasto dalyko. Tekdavo net diržu suduoti per klaviatūrą", - prisimena "bloga" pedagogė. Balti klavišai, juodi klavišai...

Dukra Aleksandra yra tarptautinių pianistų konkursų laureatė, muzikos festivalių Lietuvoje, Prancūzijoje ir Danijoje dalyvė. Pianistė koncertuoja su žymiais Rytų Europos simfoniniais ir kameriniais orkestrais, muzikantais ir dainininkais, tarp jų - ir su savo mama bei sūnumi Pauliumi, veda meistriškumo kursus.

Profesorė tikino, kad koncertinis jų bendradarbiavimas yra labai sėkmingas. Nors abi - gana skirtingos.

Mažosios filharmonijos

Dabartinis profesorės rūpestis ir skausmas - jau 15 metų reformuojama vaikų muzikinio lavinimo sistema. Siekiama ją demokratizuoti, suteikti vienodą muzikinį išsilavinimą visiems Lietuvos moksleiviams. Muzikos mokyklos, turinčios pakankamą instrumentarijų, metodinę bazę ugdyti jaunuosius geniušus ir čepinskius, prilyginamos vidurinio lavinimo mokykloms, kuriose tokių galimybių nėra. Lieka nuskriausti su muzika savo ateitį siejantys vaikai. "Tas muzikos mokyklas aš vadinu mažosiomis filharmonijomis. Tai kultūros centrai, išsibarstę po visą šalį, kuriuose muzikai gabesni vaikai ne tik gauna grojimo pradmenis, tačiau gali tobulėti, patikrinti savo įgūdžius per konkursus, koncertus.

Neseniai paaiškėjo, kad narkotikų prevencijos programa, kasmet pasiglemžianti milijonus litų, yra visiškai nekontroliuojama ir nevykdoma. Profesorė klausia, ar prevencija nebūtų daug efektyvesnė, jei dalį tų lėšų gautų neturtingos savivaldybėms priklausančios miestelio muzikos mokyklos?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"