TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Versalyje ir po tylos gaubtu

2009 07 27 0:00
"Dabar mano gyvenimas labai apvalytas nuo veiklos", - prisipažįsta rašytojas P.Dirgėla.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"Ką dabar veikia Petras Dirgėla?" - net kelis kartus paklausė kolega. Laiku ir įžvalgiai suformuluotas klausimas.

Rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas sako atsitraukęs nuo visuomeninės veiklos, kad tiesiog pasigėrėtų nuostabiausiu dalyku - gyvenimo plūsmu. Rašo nedaug, į stalčių. Važiuoja į Versalį. "Nenustebkite, - perspėja P.Dirgėla. - Versaliu vadinu Endriejavo miestelį, kur viena gyvena mano sena mama. Tai vietovė, kurioje turėčiau būti, bet dažniausiai nesu. Reikėtų daugiau laiko praleisti su mama, daugiau jai padėti, labiau rūpintis. Laimė, ji stipri, veikli, gerai laikosi. Žodžiu, Versalyje yra tvarka. Yra kasdienybė, tik ateities kaip ir nebėra. Kai motina senutė, o sūnus jau senyvas, tuoj tuoj pensininkas, kurti didelių planų jau nebegali. Versalio ateitis priklausys naujajai..."

- ...buržua?

- Naujajai kartai.

- Gimėte ne Versalyje?

- Žvaginių kaime, septyni kilometrai nuo Endriejavo. Tėviškę 1976 metais nukėlė melioracija.

- Bet jūs ne kaimo žmogus?

- Nesu parašęs knygos vien kaimo tematika. Istorinė tema nėra kaimiška. Urbanistas irgi nesu, nors gausybė veiksmo mano istoriniuose romanuose vyksta miestuose. Nuvažiavęs pas motiną pajuntu, kad nesu žemės ūkio žmogus. Saulėlydžiai ar saulėtekiai, visa gamtos estetika - gražu, bet jie man tokie pat gražūs ir mieste. Meluočiau, jei sakyčiau, kad esu valstietiškos mąstysenos. Taip pat meluočiau, jei tvirtinčiau esąs miestietis. Sostinėje gyvenu beveik 45 metus, bet čia neprigijau. Man Vilnius atrodo toks: naktį prastai apšviestas ir blogai matomas iš tolo. Žodžiu, negaliu tapatintis nei su Endriejavu, jo aplinka, jo dvasia, jeigu tokia yra, nei su Vilniumi. Dėl to sakau: gyvenu Versalyje.

- Nejaugi esate pasaulio žmogus?

- Esu Lietuvos žmogus. Lietuvis, tą juntu. Žemaitis, tą dar labiau juntu. Charakterio bruožai, temperamentas - viskas yra žemaitiška. Ir lietuviška. Gyvenu, prisipažinsiu, pasaulyje, kurį truputėlį papildo mano vaizduotė. Jis man yra tikriausias.

- Apie ką jums įdomu skaityti literatūros kūrinyje?

- Visada įdomu, kaip žmogus įveikia išbandymus. Ir gyvenime, ir kūrinyje. Gyvenimas eina, ritasi, iškelia išbandymų, o žmogus juos įveikia dramatiškai. Jei kovodamas su savimi, su savo bejėgyste, tinginyste, pralaimi kovą, - tragedija. Jei nugyvena nekovodamas, nesistengdamas nieko pakeisti, - nelaimė.

- Būdamas didelis viršininkas "Metuose", sprendžiate ir agrarininkų, ir urbanistų, ir kitokių -istų ir -ininkų kūrybos likimą. Kuo vadovaujatės?

- "Metai" - Rašytojų sąjungos mėnraštis, leidžiamas tam, kad parodytų šiuolaikinį literatūros procesą, kasdienį šurmuliavimą. Taip pat jis turi pateikti ilgalaikį procesą, kuris vyksta šimtus metų. Nepritaikysi jokių definicijų - turi žvelgti pasitelkęs intuiciją. Pasaulyje veikia tokios jėgos: antžmogiška, žmogiška ir nežmogiška. Vadovaujuosi viduriniąja grandimi - "žmogiška", o tai plati sąvoka: žmogiška yra ir kaltė, ir bausmė, ir bjaurastis, ir gerumas, ir visa kita. Mūsų atrankos principas - kūrinio kokybė, profesionalumas. Noriai įsileidžiame jaunuosius, bet tik tada, kai įžvelgiame, kad jie rašo jau ne mėgėjiškai.

- Jums įdomus postmodernizmas?

- Dabar neva altermodernizmas, postmodernizmo pabaiga. Visi šie -izmai susidarė labai paprastai: žmonių grupė, karta, kuri sugeba tik taip rašyti, tik tokį rašymą ir laiko tikra literatūra, tikra kūryba. Kitus neigia, bent iš pradžių, kol jauni. Sugalvoja -izmus ir -istus, kad būtų galima juos atskirti.

Kalbame apie literatūros saviraidą, bet iš esmės tai visuomenės saviraida. Šiuo požiūriu altermodernizmas - žmogaus kūno, gyvenimo būdo suprekinimas. Žmogus ir jo gyvenimo būdas - prekės. Neištikimybė - verslas, nekaltybė - verslas, bet koks žmonių bendravimas - verslas. Pridėtinė vertė išsišakojusi - nuo tada, kai žmogaus kūno raiška pasidarė labai svarbi; o kai ji pasidaro tokia, kultūra tampa žema. Pridėtinė vertė išsišakoja į pačius žmogiškumo pagrindus, dvasinį gyvenimą. Žmonių bendravimo pridėtinė vertė - kyšis. Žmogaus tapatumo pridėtinė vertė: prisipažink, kad tu auka, kad pralaimėjai, ir tavo tapatybė keisis. Yra kultūros pridėtinė vertė: mokestis - malonumų teikimas ir sklaida, meno pavertimas vien pramoga. Tų pridėtinių verčių daug. Mokame ne litais ar eurais, bet žmogiškumu, tiksliau, nužmogėjimu.

- Gal krizė bent šį tą grąžins į vietas.

- Krizė ne tik apiplėšia, ji ir kaupia moralines lėšas, kurių prireiks po penkiolikos dvidešimt metų. Reikia jų ir dabar, nes iš tiesų pasaulyje vyksta civilizacijų šaltasis karas. Po dešimtmečio jis gali tapti karštuoju, kai tokios didelės civilizacijos, kaip kinų ar musulmonų, pasieks tokį lygmenį, kad ims prilygti Amerikai, tada gali paaiškėti, kad mes krize vadinome tai, kas buvo būtina, tuos procesus, kurie būtinai turėjo vykti. Žinoma, jei norėsime išsaugoti savo civilizaciją, apginti ją. Šiandien niekas nebenori nešti Europos dvasios - per sunku, reikia būti įsipareigojusiam, atsakingam. Niekas to nebenori, nes mus globalizuojanti ideologija teigia: gyvenk šia diena, malonumais, viskas leista ir panašiai.

Supraskite, joks politikas apie tai nekalba ir nekalbės. Krizė, ir tiek. Įsivaizduokite, kai vyksta karas prieš terorizmą, viešai pripažinti, kad tai civilizacijų sandūra, gresianti virsti tikru karu, būtų skandalas.

- Apie islamiško ir krikščioniško pasaulio priešpriešą daug kalbėjo italų rašytoja ir žurnalistė Oriana Fallaci. Buvo ir nemėgstama, ir nekenčiama.

- Kitaip negalėjo būti. Bet jeigu ji tyrinėjo, analizavo, pateikė duomenis, įvardijo, - gerai, yra medžiagos apmąstymams. Tarkim, Jonas Mikelinskas. Pastaraisiais metais jis atsidavęs žydų ir lietuvių santykių tyrinėjimams. Pasakė, kas vyksta. Už tai yra plakamas, plakamas, plakamas. Seniai jį pažįstu, jis padėjo man ateiti į literatūrą, padėjo išsaugoti iš tėvų įgytus asmenybinius pagrindus. Labai doras, teisingas, kritiškas žmogus. Tikrovė rūsti - jis žvelgia į ją rūsčiai. Kritiškas buvo tarybiniais metais, kritiškas yra dabar. Jei Lietuvoje būtų įkurtas prisiekusiųjų teismas, galėtų būti pirmininku. Daug kas pakalba: va, gerai parašė, va, teisybę pasakė. Iš tikrųjų, kodėl tie santykiai nevisaverčiai? Bet niekur negirdėjau ir nemačiau, kad kas viešai iš oficialios tribūnos ar spaudoje būtų pateikęs konstruktyvų šio darbo įvertinimą, tuo pačiu pasvarstęs apie tuos reikalus. Ne tik tarp civilizacijų tvyro įtampa, bet ir tarp tautų, jos susiklosčiusios istoriškai, niekaip neišnyksta iš kartos į kartą, ir jų stengiamasi nekurstyti, laukiant, kad laikas ir gyvenimas "išriš" tas problemas, kitaip tariant, numarins. Istorijoje taip nebūna. Miršta veikiau tauta, negu kad jos atmintyje nuslopsta dalykai, kurie yra ją skaudžiai pažeminę ar įžeidę.

- Jūs pats su savo istoriosofinėmis knygomis jaučiatės išgirstas, suprastas? O gal manote, kad ir turite būti nuošalėje ir iš viso negalite turėti didelės įtakos?

- Po vieno renginio prie manęs ir Bitės Vilimaitės priėjo garbi Seimo narė. Klausia: kodėl jūs, tokie puikūs menininkai, žodžio meistrai ir t.t. negalite parašyti apie tai, kad per Šiluvos atlaidus trūksta tualetų? Parašytumėt, gal išgirstų. Man užvirė kraujas. Štai kada Seimo nariai prisimena menininkus. Pasakiau: jūs verčiau dirbkite savo darbą, mes dirbsime savo, o tualetais tegu rūpinasi savivaldybė. Ir pridūriau: jeigu jūs iš tiesų skaitytumėt mūsų knygas, kitaip elgtumėtės. (Partinė veikla iš esmės - grobio dalybos: pirma tą grobį reikia pagrobti, paskui dalytis su klanu.) Mano "Karalystėje", keturių tomų "Žemės keleivių epe", aprėpiama Lietuvos istorija, ten literatūrinėmis priemonėmis atskleista, kas ir kodėl vyksta. Kodėl tau, žmogau, nepasisekė arba pasisekė, ką paaukojai dėl tos savo sėkmės, ką praradai. Mano knygos, taip pat ir "Karalystės" epas, atsiduria po tylos gaubtu. Na, nebuvo kur dėtis, apdovanojo Nacionaline premija dėl šventos ramybės, nes tiesiog "sarmata", - supiltas knygų kalnas, o čia mažytėms knygelėms skiriamos premijos, nepatogu. Va tau apdovanojimas ir - tyku ramu. Kritikai, literatūrologai, istorikai tyli.

- Gal tikrai pernelyg suraizgytai sumazgytai rašote?

- Šita literatūra parašyta ugdant save, dirbant ties savo gebėjimų ir galimybių riba (jos negauni gimdamas: dešimties metų būsimas rašytojas sunkiai parašo rašinėlį), pamažu, valingai, plečiant akiratį, studijuojant, stebint. Gebėjimas reflektuoti - čia jau prigimties dovana, eini ir reflektuoji, kas vyksta. Kažkas budi visą laiką. Saviugda turi užsiimti ir skaitytojas. Jei jis nori pramogų ar migdomųjų dozės, renkasi kitką. Jei kūrinyje pamato savo gyvenimo būdo ydų, sako: ta knyga taip sunkiai parašyta, ji nepaskaitoma. Iškart ši nuomonė pasklinda šnabždesiais. Kritikai, literatūrologai linksi: taip, sunku skaityti. Žodžiu, konjunktūra. Šiandienos pasaulyje skleidžiama globali kultūros pridėtinė vertė - tai hedonistinė ideologija. Be jokios priespaudos, savo noru žmogus pasirenka paprastesnį - malonumų - kelią. Jis lengvai kontroliuojamas, valdomas, ypač komunikacijos technologijų. Tinklo žmogus sumaniai kontroliuojamas rinkų šeimininkų. Niekada pasaulyje, taip pat Lietuvoje nebuvo tokios žmogaus kontrolės kaip dabar.

Kai rašai, kalbi, kaip derėtų laikytis, kaip ne, - tai ne kritikavimas ar moralizavimas.

Pačiam skauda, pats aiškiniesi, kenti. Mane, pavyzdžiui, neteisingumas gniuždo labiau nei asmeninės skriaudos. Tai pagrindų pagrindas, kiekvieno žmogelio gyvenime smulkus neteisingumas išauga iki pačio didžiausio. Jis neatsiranda iš niekur, jis iš mūsų pačių. Mes jį įtvirtiname, o teisingumą anuliuojame. Yra teismai, teisė, bet jokio ryšio su teisingumu. Įstatymai, teisynai - pragmatiškas atskirų grupių interesų suderinimas.

- Kokią, jūsų manymu, laikyseną derėtų rinktis? Nonkonformizmą? Anarchizmą?

- Krikščionišką laikyseną. Žinau, daug kam tai rėžia ausį, širdį ir protą.

- Kaip apibūdintumėte savo dabartį?

- Šį savo gyvenimo periodą apibūdinu kaip buvimą. Dar gyvo buvimas. Pastarąjį dešimtmetį patyriau daug netekčių. Mirė tėvas, brolis... Suvokiau, kad pagrindinė egzistencinė prasmė yra gyvastis. Kad esi gyvas - svarbiausia vertybė. Buvimu vadinu nuo veiklos apvalytą gyvasties egzistavimą. Pasitraukiau iš visuomeninės, iš partinės, iš bet kokios veiklos, kuri turėjo pretenzijų ką nors keisti: tarkim, organizacijų ar įstatymų lygiu. Gyveni ir didžiausia vertybe laikai tą gyvasties siūlelį, trapų trapų, kuris plūsta milijonus metų. Begalinis gyvasties plūsmas.

- Nuo rašymo irgi atsitraukėte?

- Jokios veiklos nesureikšminu. Kaip vaikai, sutūpę smėlio dėžėje, pasiskirsto vaidmenimis: aš būsiu daktaras, tu pacientas, taip ir mes atrodome. Rašau nedaug, į stalčių. Motyvacijos stygius. Kad viskas atsidurtų po tylos gaubtu? Po to, kai išleidau "Joldijos jūrą" ir "Karalystę", nieko naujo, kas man būtų taip svarbu, jog verstų prabilti, neatsirado. Vyksta tie patys procesai, apie kuriuos rašiau. Kartais dingteli: štai čia būtų gera novelė, bet greitai susigriebiu: apie tai jau rašiau.

- Kodėl tada toks išsipūtęs jūsų krepšys? Ne nuo rankraščių?

- Esu žemės keleivis.

- Viską, ką turite, nešatės su savim?

- Ne viską - būtiniausius dalykus. Numesite mane į dykumą, - aš čia dar rasiu atsigerti. Žodžiu, kelionės krepšys. Vienuolikos metų išėjau iš tėvų namų, išvažiavau į bendrabutį, nuo tada esu benamis. (Pirmas "Karalystės" tomas - "Benamių knygos".) Visą gyvenimą teko ginti save, ieškotis draugų būrelio, kitaip užpjaus vieną: ir bendrabutyje, ir literatūroje - visur. Į literatūrą mūsų ėjo ketvertas: Romualdas Granauskas, Rimantas Šavelis, Jonas Strielkūnas ir aš. Vienas kitą palaikydami, vienas kitą kritikuodami, ginčydamiesi. Bet šitie dalykai mūsų literatūrą darė savitesnę, pasidarėme konkurencingi. Išsileidome pirmąsias knygas, ir taip toliau, toliau, toliau.

- Mažiau mums pažįstamas liko jūsų bendraautoris brolis Povilas, miręs prieš penkerius metus.

- Brolis Povilas buvo man dvasiškai artimas, ypač jaunystėje. Labai geras, dosnus žmogus. Gydytojas, kuris tikrai norėjo padėti žmonėms. Nugirsdavo, kad reikia pagalbos ir eidavo nekviestas. Taip, aš apie jį nežinau ką ir kaip, bet parašysiu. 22 metai rašau dienoraštį, bus apie 10 tūkstančių puslapių. Iš jų daug atsiskleistų, be to, autentiškiau ir tikriau. Galėtų būti įdomiau už romaną ir pasakytų apie gyvenimą daugiau nei kokios nors metaforos. Be to, kas ten parašyta, praėjus laiko gali tapti metaforomis. Aišku, yra ten ir balasto. Yra ir bjauri tikimybė - kad niekas neskaitys. Broliai Dirgėlos niekur nedingo, kai pasirašiau aš vienas. Man regis, nesuprantamu būdu jis ir toliau dalyvavo kūryboje. Kai pasukau į istoriją, kai reikėjo kaupti medžiagą archyvuose, bibliotekose, jis, gydytojas, tiesiog neturėjo laiko, tačiau jo dvasios yra ir tuose kūriniuose, kurie pasirašyti vien mano. Knygoje "Vėtrungiškoji dalia" papasakota, tiesa, gana vaikiškai, kaip pradėjome, kaip kas. Mudu turėjome iliuzijų, kad išėję į pensiją vasarosime Versalyje ir parašysime apie savo patirtį atsisveikinimo knygą. Ar pasisveikinimo, kaip žiūrėsi. Bet jo nebėra. Jis buvo jau išėjęs į pensiją, kai mirė. Man iki pensijos trūksta vieno mėnesio.

- "Auksinės lupos" laureatė redaktorė Sigita Papečkienė papasakojo, kaip kritika užsipuolė pirmąją brolių Dirgėlų knygelę "Žaibai gęsta rudenį". Išsigandote?

- Ta mūsų kompanija, ketveriukė, - žinojom, ką darom. Rizikuoti buvo mūsų duona. Kad tik kur ką prakišus, o kas bus, tas. Feliksas Bieliauskas, Spaudos komiteto pirmininkas, buvo Algirdo Ferenso perspėtas, kad jį kviesis LKP CK ideologijos sekretorius Antanas Barkauskas. Skambina man į darbą F.Bieliauskas, aš pastėrstu: toks viršininkas - tokiam vabalui. Gal galėtumėt ateiti dvidešimčiai minučių, šįryt grįžau iš Maskvos ir turėsiu aiškintis, kaip jūsų knyga išvydo šviesą, o aš net nežinau, apie ką ji. Vadinasi, tą akimirką mudu tapome sąjungininkais - jis pats buvo išsigandęs: kaip galėjo nežinoti, ką leidžia. Sakau, čia poetinė proza ir t.t. Bet paskui į saugumą vis tiek kvietė. Ten jau raudonu pieštuku pabrauktos eilutės. Paaiškink. Skubiai paaiškinau. Ne ne ne, sako, neskubėk, pagalvok. Įpylė arbatos ir išėjo. Pusvalandis, valanda - negrįžta. Tas laukimas padarė įspūdį. Pradedu įtarti, kad kažką darys, kad galiu ir nebeišeiti. Žmogiška, kyla toks nerimas. Kuo ilgiau jis negrįžo, tuo labiau įtartina darėsi arbatos stiklinė. Dabar sunku suprasti, kad tokie dalykai dėjosi. Šiandien jaunimas negali suvokti partinės diktatūros. Na, vis tiek ateis laikas, sužinos, suvoks. Ir partizanus gerbs. Mokykla turi taip auklėti, o ji pas mus labai bloga. Palyginkim su kitomis demokratinėmis Europos Sąjungos valstybėmis, kur žodis "nacionalizmas" skamba kaip keiksmas, o pabandyk tu prancūzui, vokiečiui pasakyti frazę, įžeidžiančią jo tautinį orumą! Tuoj pat įsiplieks. Va čia yra mokykla. Va čia yra šeimos įtaka.

Trumpai

Petras Dirgėla gimė 1947 metų vasario 21 dieną Žvaginių kaime Klaipėdos rajone. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo laikraščių "Komjaunimo tiesa" ir "Gimtasis kraštas" redakcijose, Lietuvos kino studijoje. Šiuo metu - žurnalo "Metai" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Su broliu Povilu 1971-1980 metais išleido 7 prozos knygas. 1982-2008 metais išleido 16 prozos ir esė knygų. Svarbiausi kūriniai: romanas "Joldijos jūra" (1987-1988), romanų tetralogija "Karalystė. Žemės keleivių epas" (1997-2004).

Simono Daukanto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno, Lietuvos rašytojų sąjungos, Nacionalinės, Antano Vaičiulaičio premijų laureatas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"