TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vienas, bet ne vienišas

2006 08 05 0:00
Daugelis svajoja gyventi sostinėje, o Henrikas Gudavičius ją iškeitė į Dzūkijos šilus ir dėl to nė kiek nesigaili.
Laimos Žemulienės nuotrauka

Gamtininkas ir publicistas Henrikas Gudavičius nesigaili šalies sostinę iškeitęs į Dzūkijos šilus

Ši karšta kaip žaizdras vasara nelengva gamtininkui ir publicistui, Česlovo Kudabos premijos laureatui Henrikui Gudavičiui. Kasdien stačiais sraunaus Krūčiaus upelio šlaitais jis į viršų neša kibirus vandens. Jo reikia Henriko retųjų augalų kolekcijai, kuri veši prie Liškiavos miestelio, už keliolikos kilometrų nuo Druskininkų.

Beveik visus šiuos daugiau kaip šimto rūšių augalus Dzūkijos nacionalinio parko vyresnysis ekologas 62 metų Gudavičius įveisė pats. Rado čionykščiuose smėlynuose arba atvežė jo bičiuliai gamtininkai.

Egzotiškų augalų sodus veisia nemažai gamtos mylėtojų, tačiau Gudavičiaus kolekcija kitokia: joje - vietinės, dzūkiškos sparčiai nykstančios retenybės. Keliaudamas po apylinkes Henrikas renka šių augalų sėklas ir sėja savame dešimties hektarų sode, dalį jų atveža kiti botanikai. Čia augalai prigyja, o paskui plinta patys arba Gudavičiaus padedami.

Štai palei upelio skardį vėjas siūruoja sklypelį smiltyninių rugiaveidžių. "Šie augalai mėgsta pajūrį, o kitur nėra dažni. Aptikau jų Marcinkonių smėlynuose, iškasiau vieną kitą ir atvežiau. Gerai prigijo ir dabar plinta", - rodo Gudavičius.

Lietuvos vardą pasaulyje populiarinančios lietuvinės naktižiedės - reti, seniai į Raudonąją knygą įrašyti augalai, kurių aptiksi tik Pietų Lietuvoje. Dabar lietuvinių naktižiedžių, kaip ir jų ne mažiau retesnių sesių žalsvažiedžių, žaliuoja Gudavičiaus kolekcijoje.

Auga čia ir laukinių česnakų rūšių - meškinių, sibiriečių dar vadinamų čeremšomis, porinių, laiškinių, narcizialapių, kampuotųjų, dirvinių. Dauguma jų taip pat jau reti. Malonų aromatą skleidžiantys laukiniai česnakai turi labai daug vitaminų.

Stebuklas: augalas auga

Gudavičiaus retenybių rinkinyje yra ir egzotų, pavyzdžiui, baltažiedis diktonas, arba degantis Mozės krūmas. Taip jis pavadintas tikriausiai todėl, kad žydėdamas išskiria daug kvapių fitoncidų, ir jei tuo metu uždegtum degtuką - užsiliepsnotų. Pietų šalyse šis augalas įprastas, o Lietuvoje turi tik kolekcininkai. Šlaite prie upelio puikiai jaučiasi auksuotoji rodiolė - jos arbata arba antpilas stimuliuoja kaip ženšenio. Rodiolę iš kalnų Gudavičiui atvežė vienas alpinistas.

Augalų gyvenimą Gudavičius vadina stebuklu. Kiekvienai rūšiai teko parinkti tinkamas sąlygas, kaip gamtininkai sako, buveinę. Vieniems augalams patiko drėgna upelio pakrantė, kitiems - šlaitas, tretiems - pieva. Prie įėjimo į botanikos sodą Gudavičius kastuvu supylė nedidelę kalvelę, ant kurios, manė, gerai jausis lietuvinės naktižiedės, mat jos nemėgsta kitų augalų konkurencijos. Tačiau kalvą tuoj okupavo baltalūpiai šokliai. Šiuos baikščius vabzdžius pamatysi tik prisėlinęs. Tie šokliai atsispiria užpakalinėmis kojomis ir strykteli į tolį net 8 metrus. O kalvos papėdėje po akmenimis įsikūrė driežai.

Gamtoje daug kas glaudžiai susiję. Pavyzdžiui, Gudavičiaus kolekcijoje augančius kalninius laibenius - tik Pietų Lietuvoje randamus augalus - ypač mėgsta lankyti gauruotakojės smėliabitės. Šios laukinės bitės irgi retos, vadinamieji endemai - taip gamtininkai vadina viename geografiniame rajone paplitusius augalus ir gyvūnus.

"Įsitikinau, jog net endemus platinti nėra labai sunku - truputį pagloboti jie puikiai prigyja, įsitvirtina ir plinta. Taigi mūsų gamtos biologinė įvairovė galėtų būti dar turtingesnė, tik svarbu nenaudoti chemijos ir neleisti pievoms užželti krūmais bei medžiais", - aiškina Gudavičius.

Dūminė pirkia griovoje

Dauguma Gudavičiaus svečių, o jų čia apsilanko nemažai, neslepia atvažiavę pasižiūrėti ne tiek į naktižiedes, šalavijus, vingiorykštes ar Rojaus obelis, kiek į jų augintoją. "Mūsų parko retenybių kolekcijoje didžiausia retenybė - Henrikas", - juokauja Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Drobelis. Gudavičiaus pasakojimai ir savitas gyvenimo būdas žavi daug ką.

Ir aš kur buvęs nebuvęs keliauju pas Henriką. Štai ir šįkart, neradęs jo prie retųjų augalų, kylu į kalną palei upeliuką, prie kurio prieš keletą metų Gudavičius susirentė dūminę pirtelę, galbūt vienintelę tokią Lietuvoje. Ji taip gerai pritaikyta prie gamtos, kad net nereikėjo statyti sienų. Jas atstoja slėnio griovos šlaitai, kuriuos gamtininkas sutvirtino kartimis, stogą apdėjo velėna, o viduje sukrovė akmenų krosnį. Tereikia prisinešti vandens iš upeliuko ir malkų.

Taip ir yra - pradarius pirties duris tvoksteli karštis, o bičiulis nudžiunga: "Pačiu laiku atvažiavai!" Periamės, vaikštome po botanikos sodą, geriame kvapnią lauko žolių arbatą, ir Gudavičius filosofuoja: "Daugeliui žmonių būtina ką nors globoti. Tarkim, kodėl miestietis augina kambarines gėles? Ogi tam, kad patenkintų jį kamuojantį globos instinktą. Dažnas neturi nei sodo, nei gyvulių, vaikai jau užauginti, o gamtinis poreikis globoti už save mažesnį likęs. Tad ir laisto žmogus gėlę, sodina medį, glosto šunį ar lesina kanarėlę. Jeigu mes šio globos instinkto nepatenkiname - blogai jaučiamės".

Kaimynai - bebrai

Matyt, ir Gudavičius, vedinas poreikio būti gamtoje, prieš šešiolika metų paliko žurnalisto darbą "Lietuvos ryto" ir "Moksleivio" redakcijose, butą Vilniuje ir atvažiavo gyventi į Dzūkiją, kurioje tuo metu buvo steigiamas nacionalinis parkas. Gavo kambarį netoli Marcinkonių, Darželių girininkijoje, o kai ši sudegė, persikėlė į parko pakraštį - Liškiavą.

Tai buvo ir savęs išbandymas, ir savo žodžių - to, ką Henrikas rašė apie gamtą ir jos apsaugą laikraščiuose bei žurnaluose. Tie jo rašiniai dažnai būdavo šiek tiek filosofiniai, tačiau be kompromisų, o tai nepatikdavo ne tik kritikuojamiesiems, bet ir redaktoriams. Užtat patikdavo skaitytojams - Gudavičius buvo vienas populiariausių Lietuvos žurnalistų.

Šiandien nei spaudos žvaigždės dienų, nei sostinės blizgesio Henrikas nepasigenda. "Nepritapau aš, kaimietis, mieste. Būdavo, atsikeliu anksti rytą, 5 valandą, ir rašau straipsnį. Parašau, nunešu į redakciją ir jau 10 valandą galva ūžia, skauda. Tai koks gyvenimas?" - prisimena gamtininkas.

Nors šeima liko Vilniuje, į šį ir kitus miestus Gudavičius važiuoja nenoriai. "Baigiu sulaukėti - nemėgstu šurmulio, nepatinka miesto bruzdesys, skubėjimas, triukšmas, blizgančios parduotuvės. Mieste žmogus yra kalinys: gyvena betoninėje dėžėje, didelę dalį algos ar pensijos priverstas atiduoti už šildymą, kuris ne visada reikalingas.

O kaime būdamas visada rasi pasikirsti malkų nepadarydamas žalos miškui, tik nereikia tingėti. Čia nesi radiatoriaus vergas. Jaučiuosi laimingas, kad gyvenu vienkiemyje ir turiu daug erdvės bei laisvės. Kai mane neseniai aplankė kolega iš Belgijos, aiškinau jam: "Jūsų šalyje viename kvadratiniame kilometre gyvena 400 žmonių, o čia, viensėdyje netoli Nemuno, esu vienas keturių kambarių name. Per kilometrą aplink - jokio kaimyno, tik bebrai ir lapės, retsykiais juodasis gandras virš sodybos praplasnoja. Dirbu ką noriu ir savo vadovams įrodau, jog tai, ką sakau ir darau, yra vertinga. Tokia laisvė - didžiausia gyvenimo vertybė", - dėsto gamtininkas.

Dzūkų metraštininkas

Dzūkijoje Gudavičius pirmiausia užsidegė idėja įamžinti to krašto žmonių kultūrinius ir etninius turtus, savitus kaimus ir miestelius. Retą dieną rasi jį namie: vasarą - gamtoje, žiemą - pas žmones. Pasiima diktofoną ir keliauja iš sodybos į sodybą.

Gudavičiaus redaguojamame parko laikraštyje "Šalcinis", jo sudarytose knygose apie dzūkiškus Musteikos, Margionių, Mardasavo, Kapiniškių, Rudnios, Dubininkų kaimus, Liškiavos miestelį sugulė daug šio krašto vertybių. Henrikas džiaugiasi: jos jau užfiksuotos, nenugrims į užmarštį.

Kita gamtininko idėja - botanikos sodas Dzūkijos nacionaliniame parke. Beje, Gudavičiaus aukštojo mokslo diplome įrašyta profesija - agronomas. Tačiau augalus Henrikas pamėgo dar vaikystėje. Galbūt todėl, kad jo tėvas, Kelmės rajono Kalniškių kaimo ūkininkas, buvo įveisęs gerą sodą, mokėjo užauginti skanius pomidorus ir kitas daržoves.

Gudavičius įsiprašydavo į botanikių Eugenijos Šimkūnaitės, Jūratės Balevičienės vadovaujamas ekspedicijas po šalies gamtą ir taip išmoko pažinti daug augalų rūšių. Dabar Henriko pastabomis išmargintos botanikos knygos jo vienkiemyje, botanikai - dažni šių namų svečiai.

Žemė dejuoti nemoka

Gudavičiaus nuomone, negerai, jog dabar kultūra, ekonomika centralizuojama didmiesčiuose. "Tai klaida. Pavyzdžiui, argi veiks gamtos apsaugos įstatymai kaime, jei čia nebus kam to prižiūrėti? Samdiniams nerūpi kraštovaizdis, žemė, jos sveikata. Sunaikink trijų hektarų ūkius - o politika dabar tokia, kad tai ir daroma, - ir žlugs Lietuva, taps samdinių kraštu. Į ją skverbsis, jau skverbiasi Europa, kiti pasaulio kraštai, kuriuose stinga erdvės, geriamojo vandens, todėl jie priversti užkariauti naujus plotus", - aiškina Gudavičius. Anot jo, jei dauguma žmonių gyventų miestuose, lietuvybė Lietuvoje žlugtų.

"Be reikalo Marcelijus Martinaitis džiaugiasi atsigabenęs tėvų trobelę iš gimtojo kaimo į Vilnių. Pačiam poetui reikėjo važiuoti ten gyventi. Kitas pavyzdys - Valdovų rūmams Vilniuje statyti leidžiami milijonai, o provincijos dvarai apleisti, apžėlę piktžolėmis", - piktinasi gamtininkas.

Tėviškėje jis sako nebegalįs gyventi, nes per tėvų žemę jau nutiesta aukštos įtampos elektros linija. "Dabar ten - mirties zona", - apgailestauja Henrikas. Todėl sako ir pasirinkęs Dzūkiją - mažiausiai žmonių sugadintą kraštą.

Gudavičius yra nedidelio prieškarinio ūkio šalininkas. "Anksčiau ūkininkai išsiversdavo ne tik be technikos, bet ir beveik be parduotuvių. Viską, ko reikia ūkiui, rasdavo gamtoje ar pasidarydavo patys nepakenkdami jai. Dabar - trąšomis, pesticidais ir kitokiais būdais prievartaudami žemę didina derlių, nors kokybė prastėja, o paskui rėkia: "Perprodukcija, nėra kur dėti!" Tai dirbk po truputį, mažuose ūkiuose, tausok žemę, gamtą ir turėsi turto nedaug, bet visada", - moko Gudavičius.

Kompiuteryje saulė netekės

Jis kaip įmanydamas stengiasi išsiversti be miestų, parduotuvių ir panašios civilizacijos, kaip pats juokauja: "Vykdau sulaukėjimo programą". Vaikų atvežtą televizorių išsiuntė atgal. "Dabar televizija tokia, kad nėra ką žiūrėti", - numoja ranka.

Mobiliojo telefono atsisakė, nors šis nuošalioje sodyboje labai praverstų, ypač žiemą, kai trobą kone iki stogo užpusto ir ilgais vakarais vienam galbūt nyku iki graudulio. Apie kompiuterį su Gudavičiumi geriau nekalbėti - jam šis žodis tolygus keiksmažodžiui. Vieną mūsų diskusiją šia tema Henrikas baigė tokiais žodžiais: "Saulė kompiuteryje niekada nepatekės".

Dešimties hektarų sklype prie Liškiavos Gudavičius darbuojasi vienas ir beveik be technikos - neturi net plūgo, lysves sukasa kastuvu, vandenį nešioja kibirais, tačiau dėl to neišgyvena. "Aišku, be talkininkų, pinigų, technikos negaliu padaryti revoliucijos - pavyzdžiui, įveisti didelį sodą per keletą metų. Tačiau tokiu atveju ir klaidos nedidelės. O buldozeriu ar ekskavatoriumi sugadinti galima greitai ir daug", - svarsto Gudavičius.

Parko direkcijos nuomojamame nuošaliame Aušrinės vienkiemyje už Liškiavos gamtininkas Gudavičius gyvena asketiškai: mediniame name - jo paties sukalti stalai, suolai ir knygų lentynos, kelios lovos, ant kurių džiūsta kaštono žiedai - bus geras vaistas. Svarbiausia - prie krosnies yra pora glėbių malkų, taigi šalta nebus.

Turtu Henrikas absoliučiai nesidomi, tad neturi ne tik "pilies", bet ir mašinos, sąskaitos banke. Į darbą sode mina dviračiu, juo ir dzūkų kaimus aplanko, o grybauti - pėsčiomis. Liesas kūnas išduoda, kad jo šeimininkui tenka ir pabadauti, tačiau optimizmo ir energijos Gudavičiui gali tik pavydėti.

Seniai pažįstu Henriką, tad skaudžių dalykų stengiuosi jo neklausti, o štai žmona per pastarąją mūsų viešnagę neištvėrė: "Kokia jūsų buvimo čia prasmė?" "Aš saugau. Gamtą, kraštovaizdį, sodą. Kol esu čia, neatsibels iš Vilniaus ar Kauno mafija ir nepastatys dangoraižių. Ir piknikų čia, kol esu gyvas, taip pat nebus", - nė nemirktelėjęs išdrožė Gudavičius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"