TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vienuolė meilę sudėjo į liturginius siuvinėjimus

2006 06 10 0:00
Beveik šimtametę siuvinėjimo mašiną Onutė paveldėjo iš savo kongregacijos seserų, bet ar bus kam toliau ja dirbti, dar nežino.
Autorės nuotraukos

Šį savaitgalį sukanka 80 metų, kai buvo įkurta Vilkaviškio vyskupija. Nemažą įnašą į bendrą Bažnyčios aruodą sudėjo ne tik čia religines tiesas skleidę ir žmonių dvasią budinę vyskupai, kunigai, bet ir tylomis dirbusios vienuolės. Onutę Reklaitytę šiandien daugelis pažįsta kaip mielaširdingą vienuolę, namų vyresniąją seserį bei ilgametę ir nagingą liturginių reikmenų siuvinėtoją.

"Siuvinėjimo mašiną puoselėju taip, kaip vyrai savus mersedesus", - ryžtingai teigia ji.

Iki atvykdama į Marijampolės Švč. Mergelės nekaltojo prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją, Onutė dešimt metų buvo ragavusi siuvėjos amato Alytaus "Dainavos" siuvimo fabrike. Ji sako, kad ten kūrybos beveik nereikėjo, o apie siuvinėjimą nebuvo laiko net susimąstyti. Pirmasis laisvalaikio rankdarbis buvo pačiai sau rankomis išsiuvinėta suknelė, kurią išsaugojusi iki dabar.

Kaip pati sako, Marijampolėje įsitraukė į vienuolyno darbščiųjų siuvėjų ratelį, čia trys seserys vienuolės siuvo, o jai tekdavo pasiūtus liturginius rūbus specialia mašina išsiuvinėti. Reikėjo siuvinėti daug ir visko, ko prireikdavo aplinkinėse bažnyčiose - bažnytines vėliavas, iškilmingoms procesijoms baldakimus, palaiminimo nuometus, kopas, kunigams skirtus arnotus ir stulas, dvasininkų ant galvos nešiojamas puošnias mitras. Siuvinėtoja žino, kad jos liturginių rankdarbių yra gausiai pasklidę ne tik po Lietuvą, bet ir nukeliavę į kaimyninę Baltarusiją, kitas šalis. "Nebrangininkės buvome, ką čia vienuolyne už tokius darbus didelius pinigus imsi, tai kunigėliai, kai sužinodavo, kad nebrangiai darome, ir važiuodavo pas mus", - mena Onutė.

Kai 1965 metais ji pasiliko gyventi Marijampolėje, tokių kruopščių darbų nemokėjo, nežinojo šio meno paslapčių. Anot sesers Onutės, viena vienuolė jai parodė, kaip naudotis siuvinėjimo mašina, ir davė skudurėlį, kad pramoktų mašiną valdyti. Prisimena, kad pirmasis siuvinėti buvo patikėtas "rūbelis", dedamas ant kupkos. Paskui pradėjo siuvinėti didesnius liturginius reikmenis. "Ne taip paprasta, reikėdavo įkvėpimo. Nakčiai atsigulusi galvodavau, kaip išmarginsiu siuvinį gėlėmis, angeliukais, ornamentais. Turėdavau "pamatyti" tą gėlę, tada atsikėlusi rytą galėdavau mintį išsiuvinėti ant audeklo. Išeidavo šis tas. Ornamentus mokiausi derindama šviesesnius ir tamsesnius siūlų atspalvius. Ir išmokau, nors prie dailės paslapčių net nebuvau prisilietusi".

Gelbėjo kuo galėjo

Pasak auksarankės, neseniai jai vėl teko prisiminti šį jau kiek primirštą kruopštų amatą, nes po Užnemunę nuvilnijo Vilkaviškio vyskupijos parapijų ir visos vyskupijos eucharistiniai kongresai. Kūrėja neslėpė, kad kai kurie darbai užgriuvo ją netikėtai, tad vos spėjusi siuvinėti. Mat kreipėsi Sangrūdos, Kazlų Rūdos, Alytaus,

Marijampolės, kitų parapijų atstovai, prašydami, kad naginga vienuolė ant specialių kaspinų didelėmis raidėmis išsiuvinėtų jų gana netrumpus parapijų pavadinimus. "Siuvinėjau žodžius "Alytaus krikščionių pagalbos parapija", kitus pavadinimus, kur raidžių buvo per 20-30. Gerai, kad alytiškiai šį darbą atvežė prieš beveik mėnesį, o Marijampolės parapija, kai čia pat, atnešė vos ne išvakarėse, tai vos suspėjau", - linksmai pasakojo Onutė.

Siuvinėjimo meistrė minėjo, kad šiuo metu Marijampolės prokatedroje per iškilmes dar nešamos jos siuvinėtos šešios bažnytinės vėliavos, tarp jų - skirta palaimintajam arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui.

Kai reikia, persikvalifikuoja

Jau kuris laikas bažnyčioms siuvinėtų kulto reikmenų, liturginių rūbų reikia mažiau, nes jų parsivežama iš užsienio. Tad paprašyta, Reklaitytė ėmėsi naujos veiklos - ant audinio, kaip suvenyrą, išsiuvinėja lietuvišką Vytį. Pabandė ir negali sustoti. Jau išsiuvinėjusi per dešimt Vyčių, iš jų vieną, kaip dovaną, išvežė į Čikagą, kitu papuošė Sangrūdos vidurinę mokyklą, po vieną įvairiomis progomis Onutė padovanojo savo keturiems broliams, artimiems giminaičiams. Prisiminusi Vyčio siuvinėjimo istoriją, vienuolė sakė maniusi, kad arklių tai jau tikrai nesiuvinėsianti. "Marijampolietis nupiešė eskizą ir atnešęs paprašė išsiuvinėti Vytį. Atsakiau, kad gyvulių siuvinėti nemoku ir nenoriu, moku tik gėles, ornamentus, liturginius simbolius, o čia juk žirgą su raiteliu reikia pavaizduoti. Prašė, prašė, kol sutikau pabandyti, ir visai patiko", - sakė ji.

Brendo katalikiškoje aplinkoje

Vienuolės vaikystė prabėgo Alytaus rajone, netoli Alovės miestelio esančiame Obelaičių kaime. Retkarčiais dar ten nuvažiuoja, bet gimtieji namai jau nugriauti, likęs tik šimtametis ąžuolas. Ji nežino, ar vaizdingas Dzūkijos gamtos kampelis jai suteikė polėkio kurti grožį, bet džiaugiasi išpildžiusi anksti mirusios mamos norą, kad jaunėlė pasuktų šviesesniu nei paprastos moters - vienuolės keliu. "Šį pašaukimą jutau vos prasidėjus jaunystei. Man kaip toje dainoje, vis buvo kažko negana. Eidavau kartu su kaimo

jaunimu į šokius, dainuodavau, manęs visur buvo pilna, bet vis tiek nebuvau laiminga, - atviravo Onutė. - Pamenu, mano draugės, išlydėdamos kaimo vaikinus į armiją, ašarodavo, o aš dainuodavau. Sakydavau, ne paskutinis išeina, dar lieka. O vestuvėse, būdama pirmąja pamerge, braukiau ašaras sėdėdama šalia jaunosios, kad "laidojama" mano draugės jaunystė. Kiti manęs nesuprato ir manė, kad aš jai pavyzdžiu vedybinės laimės. Piršo man ne vieną. Sakydavau, jau pavėlavote. Mano meilė buvo kitkam, bet ne vyrui. Mane žavėdavo šventųjų gyvenimas. Gal todėl, kad nuo mažens buvau prie bažnyčios - iš pradžių per procesijas laikiau kaspinėlį, vėliau tapau gėlių "barstykle", dar vėliau - giedotoja. Mama mus paliko, kai man buvo dveji metukai. Visiškai jos neprisimenu. Man net žodis "mama" kažkoks nesavas. Mane augino, mylėjo ir globojo vyriausioji sesuo Teresė, ji mane ir į vienuolyną palydėjo".

Apsigludina kaip akmenukai

Prisiminusi sovietinius metus vienuolė vardijo, kad pragyvenimui užsidirbdavusi taip pat, kaip ir pasauliečiai. Kurį laiką dirbo vaikų globos namuose naktine aukle. Darbas su našlaičiais buvo nelengvas, bet Onutė su juo susitvarkydavo. Teko jai dirbti ir vaikų lopšelyje- darželyje auklyte, vėliau mokykloje-internate dėstyti tikybą. Beveik visas vasarų atostogas skirdavo ne poilsiui prie jūros, o vaikams religiškai parengti. Sako dėl to nesigailinti, nes visada norėjusi turėti šalia ne vieną kitą, o ištisą būrį vaikų.

Apie savą vienuolyno šeimą, kurią sudaro dešimt įvairaus amžiaus ir likimo moterų, Reklaitytė kalba be pagražinimo. Moteris teigia, kad jos čia beveik atitinka kongregacijos pavadinime minimą garbingą vargdienių titulą. "Mane kvietė ir kitos, kilmingesnės kongregacijos, bet supratau, kad mano vieta yra čia, su vargdienėmis", - kalbėjo

Onutė. Anot jos, padangėmis vienuolės neskrajoja, dabar pačios slaugo tris pasiligojusias senutes vienuoles, tvarko mirusių vienuolių kapus, kiekvieną dieną eina į turgų kasdienių pirkinių, ravi daržą, tvarko buitį. Pagal šiuose namuose nusistovėjusią tvarką visos, kurios gali, 17 valandą sueina į koplytėlę kalbėti rožinio. Pasak Onutės, didelio muštro nėra, nebūna tarsi avių varymo į gardą.

"Net į vienuolyną ateina ne šventi, ne tobuli žmonės, o čia kiekvienas ateina tobulintis. Ir pripranti viena prie kitos - bendri tikslai, troškimai. Juk ir maiše akmenukus pamėtyk, ir tie apsigludins", - mąstė namų vyresnioji vienuolė.

Neturi kam perduoti

Ką jai pačiai reiškia laisvalaikio pomėgis - siuvinėjimas? "Jaučiu prasmę, kad buvau kažkam naudinga ir aš. Anksčiau šis amatas buvo labai vertinamas, reikalingas bažnyčiai, kad papuošus būtų joje gražu. Laikas prabėgo greitai, neturėsiu kam palikti", - liūdnai užbaigė.

Mat jaunosios kartos vienuolės nė viena rimtai nesidomi siuvinėjimu, nors yra išsaugoti ir eskizai, ir dar vis paremontuojama veikia kažkada iš Amerikos pargabenta ir per karo audras kluone po šiaudais vienuolės siuvėjos Juozapėlės Radišauskaitės išsaugota siuvinėjimo mašina.

Prakalbus apie siuvinėtus liturginius rūbus ir kulto reikmenis, Onutė neabejoja, kad jų autentiška vertė vis tiek išliks ir laikui bėgant jie pateks į muziejų. Ar širdį skaudėtų, jei nenaudotų bažnyčioje, o perneštų į muziejų? "Visiškai ne. Jau net ir užmiršau, kas kur po visą "svietą" yra pasklidę. Koks skirtumas, ar bus bažnyčioje, ar stovės bažnyčios muziejuje. Viską dariau Dievo garbei", - pridūrė siuvinėjimo meistrė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"