TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vilniaus krašte rišamos gražiausios verbos

2016 03 19 6:00
Janina Norkūnienė: "Vilniaus regionas - lyg didelis verbų miestas, kuriame vienos profesijos atstovai turi galimybę bendrauti, keistis patirtimi ir konkuruoti." Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Etnografė Janina Norkūnienė jau du dešimtmečius su Vilniaus krašto moterimis stengiasi išlaikyti ir puoselėti unikalią verbų rišimo tradiciją. Čekoniškėse (Vilniaus r.) jos suburtas asamblis „Cicha novinka“ išlaiko tik Vilniaus regionui būdingą verbų rišimo amatą.

Chorinio dirigavimo mokslus baigusi Janina sakė, kad ne ji pasirinko etnografiją, o ši ją. „Su vyru dirbau Lietuvos televizijos chore, tačiau jį išformavus likau be darbo ir laukiausi antros dukros. Kai ji gimė, mano seseriai Čekoniškėse pasiūlė darbą – suburti ansambliuką. Jai buvo baisoka ir toloka važiuoti iš sostinės į kaimą, tad sesuo nesiryžo, bet ryžausi aš,“ – prisiminė Janina. Jauna mama Čekoniškėse sukūrė etnografinį ansamblį ir pradėjo domėtis šio krašto tradicijomis. Kai pamatė, kokias gražias verbas jos ansamblio moterys riša artėjant Verbų sekmadieniui ir Kaziuko mugei, nutarė jokiu būdu neleisti, kad ši tradicija nugrimztų į užmarštį.

Vilniaus krašto verbų meną geriausiai galima įvertinti per Kaziuko mugę./Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Saugoti krašto paveldą

Janina ėmė užrašinėti moterų pasakojimus apie verbų rišimo tradicijas, suguldė juos į liaudies poeziją primenančias eiles. „Pasirinkau formą, primenančią liaudies dainą – paprastą, be įmantrybių pasakojimą. Labai padėjo mano muzikantės ausis, be chorinio dirigavimo, dar ir dainavau pati“, – sakė pašnekovė. Ji per darbo Vilniaus krašte metus surinko ir užrašė apie tris tūkstančius liaudies dainų, taip neleisdama joms išnykti. Šyptelėjo prisiminusi, kad vaikystėje liaudies dainos jai atrodė nuobodžios, neįdomios, labiau traukė klasikinė ir šiuolaikinė muzika. Įsitraukusi į etnografinį darbą su kolektyvo moterimis sukūrė keturiolika skirtingų etnografinių programų, jose dalyvauja ir Vilniaus krašto jaunimas. „Su moksleivių folkloriniu ansambliu parengėme šio krašto mergvakario tradicijos programą, rodėme ją ne tik savo krašte, bet ir Lenkijoje“, – sakė J. Norkūnienė. Kiekvienai kalendorinei ar religinei progai ji su bendraminčiais ansamblio nariais turi parengę atitinkamą šiam kraštui būdingą etnografinę programą.

Vilniaus regionas, pasak Janinos, lyg didelis verbų miestas, kuriame vienos profesijos atstovai turi galimybę bendrauti, keistis patirtimi ir konkuruoti. Čia dar galima sutikti amato meistrių, kurioms žolynų rinkimas, verbų kūrimas yra tapęs gyvenimo būdu. Joms tai ne tiek amatas ar verslas, kiek savanoriškas įsipareigojimas šeimos ir krašto tradicijai, poreikis perduoti ją savo vaikams. Šios aplinkybės ne tik skatina nuolatinę Vilniaus verbų kaitą, bet ir užtikrina tradicijos perimamumą, senųjų formų išlikimą.

Unikali Vilniaus verba

Tradicinė verba – tai iš gluosnių, beržų, žilvičių ir kadagių šakelių surišta puokštelė, kuri nuo seno visoje Lietuvoje Verbų sekmadienį šventinama bažnyčioje. Vilniaus apylinkėse senovėje tokia verba dar buvo puošiama žibutėmis arba kitomis pavasario gėlėmis. Tačiau, be tradicinės verbos, jau antras šimtmetis kuriama ir unikali Vilniaus verba. Tai meniškai sukomponuotos, prie lazdyno kotelio pritvirtintos sausų gėlių ir žolynų kompozicijos. Nuo XIX amžiaus jos buvo pardavinėjamos prie Vilniaus bažnyčių ir yra neatskiriama Verbų sekmadienio dalis.

Čekoniškių verbų ir buities seklyčioje eksponuojami Vilniaus krašto verbų pynėjų įvairių dydžių ir savitų formų kūriniai iš gėlių ir žolynų.

Janina pasakojo, kad Vilniaus krašto verboms rišti naudojamos samanos, bruknienojai, pataisai, katpėdėlės, šlamučiai, kraujažolės, kiškio ašarėlės, bitkrėslės, motiejukai, pipirnės, gubojos, darželinės hortenzijos, kukurūzų šluotelės, gelsvalapiai skaisteniai ir daug kitų augalų, kurie džiovinami nepraranda spalvos ir formos. Žolynai verboms renkami įvairiausiu metų laiku, ne tik vasarą, nes nuo rinkimo laiko labai priklauso augalų išvaizda ir spalva. Jie džiovinami pastogėje sukabinti kuokšteliais arba paskleisti – svarbu, kad džiūdami nesusirangytų.

Verbų rišimo amatas - iš kartos į kartą./Asmeninio albumo nuotrauka

Rankas žalojantis darbas

Jau daugelį metų pati rišanti sausų gėlių ir augalų verbas J. Norkūnienė sakė, kad vieną verbą surišti užtrunka iki 48 valandų. Rišėjų pirštai nuo nuolatinio augalų sukimo aplink lazdyno kotelį per metų metus tiesiog išsiklaipo, moterys kenčia nuo vadinamosios profesinės ligos – pirštų sąnarių deformacijos, tačiau tradicijos neatsisako net ir kentėdamos. Verbų rišėjų ansamblio vadovė pasakojo, kad augalus prieš rišant reikia sudrėkinti, tik tuomet nelūžinės. Siūlą būtina įtvirtinti kotelio viršūnės įpjovoje, prie kotelio dedami žolynai juo apsukami du kartus, sukamas ne siūlas, o kotelis. Siūlą reikia persimesti per petį. „Yra prietaras, jeigu siūlas rišant verbą nutrūko, jos toliau rišti nebegalima – neš nelaimę. Siūlas verbos pabaigoje pririšamas tik vienu mazgu, jis turi laikyti visą verbos konstrukciją. Beje, šis siūlas – paprastai lininis – vėliau gali būti naudojamas gydymui: apsukus juo išnarintą pirštą ar riešą verbos siūlas suteikia palengvėjimą“, – apie senų žmonių tikėjimą šventos verbos galia pasakojo Janina. Esama ir kitų prietarų, tarkim, negalima sėsti rišti verbos supykus, nes tada ji perduos neigiamą energiją ir gali nepavykti gerai surišti. Patartina vilkėti švariais drabužiais. Anksčiau dažniausiai buvo rišamos volelinės – austinės dvispalvės arba trispalvės verbos, primenančios raštuotą kilimą. „Verbų raštus šio krašto žmonės kūrė patys – kas bažnyčioje pamatė turkišką kilimą, kai kuriuos jo puošybos elementus pritaikė verboms pinti. Kitos rišėjos nusižiūrėdavo į kūrybingesnių kolegių darbą ir bandydavo pakartoti. Beje, dažnai prieš Verbų sekmadienį viena rišėja kitai tiesiog neparduodavo savo verbos, kad ši nenukopijuotų jos darbo“, – buvusią konkurenciją tarp verbų rišėjų prisiminė J. Norkūnienė.

Kadangi verboms rišti naudojamos spalvingos darželio gėlės sausučiai, sagutės, muilinės gubojos ir pievų gėlės šlamučiai, kraujažolės, jonažolės, kurių dauguma yra vaistiniai augalai, etnografė juokauja, kad Vilniaus krašto verbą užpylus spiritu išeitų „Trejų devynerių“ trauktinė.

Prieš Verbų sekmadienį rišėjoms būna tikras darbymetis./Asmeninio albumo nuotrauka

Formų įvairovė

Kaip teigė Janina, tradicinės Vilniaus krašto verbos yra kelių būdingų formų: volelinės – jų raštuose vyrauja rombai, skersinės ir vainikinės juostos, trikampiai, zigzagai. Yra keletas jų rūšių: povo akis, povo plunksna, varlės akis. Joms surišti reikia daugiau laiko ir meistriškumo, tad jas riša tik vyresniojo amžiaus rišėjos.

„Plokščiosios verbos gali būti vienpusės ir dvipusės. Vienpusės skirtos šventųjų paveikslams puošti. Dvipusių abi pusės būna skirtingos: viena ryškesnė, iš dažytų augalų, kita ir natūralių spalvų žolynų. Plokščiosios širdelės formos primena Kaziuko mugės meduolius ir vadinamos Kaziuko širdelėmis“, – pasakojo etnografė. Dar viena verbų forma – vainikinės. Jos rišamos iš ryškiai žaliai dažytų tankiažiedžių pipirnių, puošiamos dažytais ar natūralių spalvų daržo sausučiais. Dėl padrikos formos dar vadinamos kaimiškomis arba senamadėmis. Rykštelinės verbos – tai ant plonų lazdynų rykštelių sukomponuotos smulkios puokštelės. Jos pradėtos rišti ir išpopuliarėjo tik XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, o figūrinės – paplito praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Šios gali būti šakotos, surištos iš atskirų detalių ir pagal formas vadinamos grybais, burbulais, medeliais, šakočiais. Dažnai vienoje verboje rišami keli skirtingi elementai, sujungiami volelinėms verboms būdingais motyvais.

Beje, Čekoniškių verbų rišėjoms priklauso ir didžiausios bei mažiausios Lietuvos verbų rekordai. Didžiausia buvo 6,4 m aukščio, mažiausia – vos 6 centimetrų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"