TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vilniaus latvius sutelkė Atgimimas

2016 06 11 6:00
Vilniaus latvių draugijos vadovė Gunta Ruonė. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Anuomet Sąjūdžio organizuotuose mitinguose lietuviškų trispalvių jūroje išsiskyrė viena kita tamsiai raudona ir balta latviška vėliava. Jas į renginius nešėsi Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto studentai latviai, sveikinantys Atgimimą, sykiu – išreiškiantys savo tapatumą.

Nudžiugę ir susidomėję prie jų prisidėjo kiti Vilniaus latviai. Tokios yra Vilniaus latvių draugijos ištakos.

Ne vien latviai

Jau 23 metus draugijai vadovaujančios Guntos Ruonės (Gunta Rone) dėka latviai atrodo solidi bendrija. Šiuo metu Vilniuje gyvena apie 360 latvių: draugijai priklauso ne visi (nors dalis renginiuose dalyvauja), tačiau ji itin svarbi tiems, kurie puoselėja latvišką tapatumą ir stengiasi perduoti jį vaikams ir anūkams.

Draugijos nariai – ne vien latviai. Yra lietuvių, kurių tėvai ar net seneliai kitados mokėsi ar buvo kitaip susiję su Latvija. Yra estų, kurie gyveno ir mokėsi Rygoje. Draugijos veikla domina Latvijos patriotus lietuvius, taip pat latvių kalbos besimokančius studentus.

„Viena vaikų karta jau užaugo, – didžiuojasi G. Ruonė. – Auga kita. Mūsų draugija subūrė apie dešimt šeimų, kur vyras lietuvis, žmona latvė.“

Vilniaus latvių draugija džiaugiasi maloniu bendradarbiavimu su Latvijos Respublikos ambasada Lietuvoje. Su ambasada organizuoti renginius – ir įdomiau, ir galimybės didesnės, – pabrėžia G. Ruonė. – O ambasadorius – jau septintas. Laikas bėga...“

Artimiausias renginys, kuriame dalyvaus Vilniaus latviai – trečiąkart Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose švenčiama septynių Baltijos ir Šiaurės šalių Vasaros šventė. Dalyvauja lietuviai, latviai, estai, danai, norvegai, suomiai, švedai. Šiemet vilniečiai į šventę kviečiami birželio 16-ąją. Kiekvienos tautybės atstovai pristato savo vasaros saulėgrįžos švenčių tradicijas, papročius, taip pat savo nacionalinius valgius. Dainuojama ir šokama. „Mes, latviai, ir šiais metais pinsime vainikus“, – sako G. Ruonė.

Vasaros šventė Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose. Gunta Ruonė dešinėje./Asmeninio albumo nuotraukos

Lyguo, Lyguo!

Žolynų vainikai, gėlių puokštės, floristinės kompozicijos – būtinas latvių Lyguo šventės atributas. Latviams tai labai svarbi diena – jie moka ir pasipuošti, ir atšvęsti. „Lyguo šventės tradicijos senos, turinčios gilias šaknis, įdomios, gerai išlikusios iki šių dienų, – pristato G. Ruonė. – Lietuviai truputį kitaip švenčia – sveikina Jonus, Janinas. Latvijoje – visuotinės iškilmės. Visuose kampeliuose: ir kaimuose, ir miesteliuose, ir didmiesčiuose. Rygoje, Dauguvos krantinėje, vyksta dideli koncertai, senamiestyje veikia žolynų turgus, kur galima įsigyti vainikų ir puokščių. Žodžiu, šventė – nacionalinė, tautinė.“

„Jei kalbėsime apie patiekalus, pirmiausia tai sūris, – pasakoja G. Ruonė. – Latvių sūriai ypatingi. Jāņu siers (Joninių sūris) kuo toliau, tuo įvairesnių variacijų susilaukia: į pagrindinę (tradicinę) sūrio masę pridedama įvairių prieskonių. Šventė taip pat neįsivaizduojama be pyragėlių su lašinukais. Ir ne šiaip ten lašinukais, o rūkyta krūtinine: skania, minkšta, sluoksniuota mėsyte. Lietuvos prekybos centrų kepami pyragėliai su lašinukais – toli gražu ne tai: juose vien lašiniai, supjaustyti dideliais gabalais. Ir tešla ne ta. Mūsų merginos jau įgudusios iškepti juos kaip reikiant. Vasario mėnesį Tautinių bendrijų namuose vyksta Duonos šventė. Kiekvienos tautybės atstovai savo duona vaišina kitus. Mes kepame tuos pyragėlius. Jeigu jų mums prisireikia daug – kokiam nors renginiui, atsivežame iš Rygos, iš geriausių konditerijos įmonių. Kas ragavo, suprato, kad Lietuvoje tokių nėra. Receptūra ištobulinta ir originali, kaip ir latviškų saldainių „Karvutė“ ar garsiojo Rygos balzamo. Sūrius irgi vežamės iš Latvijos, įvairių etnografinių regionų, taigi per šventes ant stalo padedame nuo 10 iki 20 rūšių sūrių.“

Kaip daromas Jāņu siers, ponia Gunta matė dar vaikystėje, kai vasarodavo Duobelėje, atvykusi iš gimtosios Rygos. „Prieš Lyguo visi daržai būtinai turėjo būti nuravėti, kiemas ir visi trobesiai išpuošti, karvės – vainikuotos, – prisimena ji. – Vakarop visi savais būreliais su vaišių krepšiais traukdavo miesto estrados link. Čia – dainos, šokiai...“

Latvio žodis ir garbė

G. Ruonė džiaugiasi pernai atgijusia latvių vaikų klubo veikla. Prieš 20 metų šeštadieniais iš Subatės į Vilnių važinėjo mokytoja Viola Jasmanė ir Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos patalpose mokė vaikus latvių kalbos, pažindino juos su latvių kultūra. „Dabar tie vaikai jau sukūrę savo šeimas, – sako G. Ruonė. – Kai kas emigravo, dalis tebegyvena čia. Klube su mūsų mažaisiais dirba už lietuvio ištekėjusi Lyga Tytė-Petrauskė. Yra apie 15 įvairaus amžiaus vaikų. Dirbama kas antrą šeštadienį. Išskirčiau tradicinį metų pabaigos mūsų susitikimą per Adventą: mūsų vaikai mums padainuoja, parodo, ką išmokę. Kalėdų senelis atneša dovanų.“

Pasak draugijos pirmininkės, toks klubas ugdo bendrystės jausmą. Gali būti, kad užaugę tie vaikai laikysis kartu, drauge puoselės savo tautinę tapatybę vienijami bendrų jausmų. O kiekviena išmokta kalba – turtas.

Įdomu, kokius lietuvių ir latvių skirtumus įvardytų Vilniaus latvė G. Ruonė? „Nepalaikykite nekuklumu, bet skirtumus tikrai jaučiu ir suprantu, – dėsto ji. – Lietuva ir lietuviai yra patyrę didžiulę Lenkijos ir lenkų įtaką. Mes – vokiečių. Nori nenori įtaka yra, tai matyti papročiuose, žmonių charakteriuose, mentalitete.“

„Latviui žodis – šventa, – tęsia pašnekovė. – Jis svarbiau už viską. Davei žodį, privalai ištesėti. Arba neduok. Mano mama sakydavo: dėl savo nabagystės neturėtum prarasti savo garbės. Jei eini kur nors, į svečius ar į kokį subuvimą, privalu susiruošti taip, kad neišsiskirtum iš kitų, turi dalyvauti, kaip visi – tavo gal ir skurdesnė padėtis neduoda jokių privilegijų. Tai garbės reikalas. Arba neik iš viso. Taip pat labai svarbus punktualumas. Sutarėm – ir taip turi būti. Tokie dalykai gaunami su motinos pienu.“

„O dirbtinės gėlės? Latvijoje ant kapų jų nepamatysi, – lygina G. Ruonė. – Latvijoje nėra tokio kapų kulto, kai paminklai statomi tarsi varžantis su kitais, kurio didesnis, pompastiškesnis. Gerai, kad žmones jau pradėjo stabdyti specialistai, architektai. Ar ne geriau būtų kukliau? Juk ne ta pompastika esmė. Atminimas lieka širdyje. Tegu būna vienas žiedelis, bet gyvas. Ar, pavyzdžiui, pušies šakutė.“

Vilniaus latvių draugijos etnografinis ansamblis Karliui Ulmaniui skirtos parodos atidaryme Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. 1997 metai.

Veikla – iš entuziazmo

Latvija ne taip ir toli, kelias į Rygą geras. „Nuvažiuojam, – sako G. Ruonė. – Vasarį su vyru dalyvavome Raimondo Paulo 80-mečio jubiliejaus koncerte Rygoje. O kaip nevažiuoti? Esame su juo nemažai bendravę. Anksčiau Raimondas dažnai lankydavosi Lietuvoje, čia gyveno jo dukra Anetė su vyru suomiu. Aš iš jaunystės prisimenu, kaip jis Rygoje grodavo šokiams, buvau gal 16 metų mergaitė. Tada šokiams grodavo orkestrai, dainininkai dainuodavo gyvai.“

Artėja Baltijos valstybių šimtmečių jubiliejai. G. Ruonė juos švęs ir Lietuvoje, ir Latvijoje. Latvijos užsienio reikalų ministerija labai pagyrė Vilniaus latvius – jie jau padarė įžangą į sukakčių minėjimą. Rugsėjo 20 dieną Vilniaus universitete organizuojama lietuvių ir latvių istorikų konferencija apie Latvijos valstybės formavimąsi.

Konferencijų Vilniaus latviai yra surengę ir daugiau, tarkim, skirtą didžiajam latvių rašytojui Rainiui. Jam, G. Ruonės iniciatyva, Vilniuje ant kampinio Pylimo ir Trakų gatvių pastato atidengta atminimo lenta. 1889–1891 metais Rainis čia dirbo Vilniaus apygardos teisme.

G. Ruonė – visuomeninio maitinimo inžinierė technologė. „Dabar pensininkė, – prisistato ji. – Visuomeninė veikla – iš entuziazmo, aš be veiklos negaliu. Visą gyvenimą buvau labai aktyvi. Bendravimas su žmonėmis man – didžiausias turtas. Laimė – ne pinigai, o kai esi reikalinga, gali ką nors nuveikti, kai tavo veikla tau suteikia malonumo, o kitiems galbūt yra naudinga. Nesvarbu, kad sunku. Tik duok, Dieve, sveikatos. Bet ta veikla ir prideda sveikatos, optimizmo – turi eiti, pasitempti.“

Daug metų G. Ruonė dirba Tautinių bendrijų taryboje. Dabar išrinkta jos pirmininke. „Negerai, kad vis dar nėra Tautinių mažumų įstatymo, – įvardija ji problemą. – Šiandien neapibrėžta, kas iš viso yra tautinės mažumos. Į Lietuvą atvyksta vis naujų tautybių atstovai, ir jų bus dar daugiau, taigi galvoti ir priimti sprendimus reikia dabar: ką laikysime etninėmis tautinėmis mažumomis, o ką – imigrantais. Kad paskui dėl to nebūtų nesklandumų, trinčių.“

Pasak G. Ruonės, Lietuvoje gyvena 154 tautybių žmonės. Tautinių bendrijų taryboje yra 20 tautybių atstovai.

. . .

* Jau prieš kelis šimtus metų latvius viliojo Vilniaus aukštosios mokyklos. Vilniaus universitete iš pradžių daugiausia studijuodavo latvių studentai katalikai iš Latgalos. 1585 metais Vilniuje buvo išleista pirmoji latviška knyga – Petro Kanizijaus „Mažojo katekizmo“ vertimas. XIX amžiuje nemažai latvių mokėsi Vilniaus karo mokykloje.

* 1909 metais Vilniuje buvo įkurta latvių draugija, turėjusi savo biblioteką, chorą. Nuo XX amžiaus pr. Vilniuje veikė latvių saviveiklinis teatras.

* 1923 metais Kaune susikūrė Lietuvių-latvių vienybės draugija. Labai aktyvūs buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentai latviai, 1927 metais įkūrę korporaciją „Sidrabeņa“.

* Sovietmečiu Vilniuje bei kituose miestuose pradėjo formuotis nauja latvių karta – meilės emigrantai; atvykusieji dirbti ar mokytis į Lietuvą; sugrįžusieji iš Sibiro; negalėjusieji prisiregistruoti Latvijoje. Taip pat į didžiuosius miestus sparčiai pradėjo keltis antros, trečios ar ketvirtos kartos latviai iš kitų vietovių, ypač iš Lietuvos ir Latvijos pasienio.

* Parengta pagal knygą „Caur sidraba birzi gāju... / Sidabriniu beržynėliu keliavau...“ (V., 2014)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"