TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Violeta Mičiulienė skundžiasi tik veidrodžiui

2014 05 03 6:00
"Kadaise džiaugdavausi, kai mane atpažindavo. Dabar noriu likti nepastebėta", - šypteli V.Mičiulienė. BTV archyvo nuotrauka

Humoristė, BTV humoro laidos „Prajuokink mane“ komisijos narė Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė kartais juokiasi iš gailesčio. Moteris niekada nesiskundžia, tačiau pati visada išklauso kitų bėdas ir žarsto patarimus. Ji trykšta energija ir teigia, jog niekada nebuvo susidūrusi su kitu kraštutinumu – depresija.

- Esate BTV humoro šou „Prajuokink mane“, kurio dalyviai juokina žiūrovus, komisijos narė. Dažnai juokiatės iš mandagumo?

- Pasitaiko. Kartais juokiuosi iš gailesčio, ypač jei dalyvauja nejuokingas vyresnio amžiaus žmogus. Gaila jo pastangų, nes jis mano, jog tai, ką daro, yra juokinga. Būna, kad nutaisau grimasą, kuri suvokiama kaip šypsena, o iš tiesų matau nesąmonę ir nesuprantu, kas vyksta.

Komisijoje sėdi du žmonės – aš ir aktorius Mantas Stonkus. Skirtingi poliai: vyras ir moteris, jaunesnis ir vyresnė. Kas nejuokinga man, Mantui juokinga, ir priešingai. Mums nenusispjauti į tai, ką darome, todėl vėliau analizuojame tautiečių pasirodymus.

- Bet jei kvatoji iš to, kas nejuokinga, juokintojas turbūt mano, kad labai gerai pasirodė.

- Ne. Kad ir kaip būtų keista, kai nejuokingas dalyvis prieina pasiimti už pasirodymą laimėtą šimtą litų, jis tiesia man ranką, o akyse įžvelgiu, kad žmogus viską supranta. Jis man tyliai sako „ačiū“. Dažnai dalyvis laimi šimtinę dėl to, kad kalba tai, kas aktualu jam, o ne pasakoja seną sumedėjusį anekdotą, kurį girdi šimtas antrą kartą.

V.Mičiulienė įsitikinusi, jei moters gyvenimo šūkis „Aš pati!“, vyrui nėra ką veikti. /Asmeninio archyvo nuotrauka

- Žiūovams tapote žinoma kaip BTV humoro serialo „Miesčionys“, TV3 laidos „Puikusis šou“ ir ekranizuotų anekdotų projekto „Dzin“ personažas. Jums gėda dėl kurio nors iš šių projektų?

- Atsakysiu taip: jie nebuvo tai, ką norėčiau daryti. Trokštu vaidinti teatre. Tai – mano sielos ilgesys. Tačiau manęs paprašo būti televizijoje, ir aš joje esu. Kitas dalykas: ar man tai patinka, ar ne. Išvardyti projektai nebuvo tie, nuo kurių atsigaudavo siela, kurie keldavo pasitenkinimą. Bet kokį darbą stengiuosi padaryti kiek įmanoma geriau, bet televizijoje nematau to, kas mane stulbintų.

Sulaukiu nemažai kritikos, ypač iš pažįstamų. Jie mane pjauna: „Dieve, juk tu visai ne tokia. Esi protinga moteris. Kodėl vaidini kvailus personažus?“ Bet juk darbo nesirenki – jis tave pasirenka.

Jei bent trims žmonėms patinka tai, ką darau ekrane, džiaugiuosi. Kartą ėjau gatve su sūnumi Jokūbu. Jis pasakė: „Tu nepastebėjai, bet prieš mus ėjo pavargusi pagyvenusi moteris, kuri gyvenime patiria mažai džiaugsmo. Pamačiusi tave ji pražydo šypsena ir nužingsniavo laiminga. Mamyt, tai, ką tu darai, yra menkavertis produktas. Bet jei tavo veikla džiugina žmones, tai gerai.“

- Viešumas turi ir neigiamų dalykų. Susiduriate su jais?

- Labai retai. Buvo toks atvejis, kai parduotuvėje pajutau, kad kažkas stovi man už nugaros. Atsisukau ir pamačiau pagyvenusią moteriškę, kuri net iškišusi liežuvį telefonu filmavo, ką aš perku. Negera... Antradienį buvau banke. Pasijutau nepatogiai, nes man įėjus nuščiuvo penkiasdešimt žmonių, visi ėmė žiūrėti į mane: „Na ir ką?“ Čia kita viešumo medalio pusė, bet ji netrukdo man gyventi. Tai tik prieskonis, kad „nepasikeltum“ ir neužsimirštum. Išmokau nekreipti dėmesio. Kadaise džiaugdavausi, kai mane atpažindavo. Dabar noriu likti nepastebėta.

Dažnai susimąstau apie politikų vaidmenis. Turėtų būti sunku nieko nedarant būti nemylimam ir atsakyti už kitų nuveiktus ar nenuveiktus darbus. Negalėčiau gyventi kalta be kaltės. Tai – baisu. Beje, per praėjusius rinkimus miriau iš juoko. Man skambino septynių partijų atstovai ir siūlė būti jų veidu! Stebėjausi, kodėl mane kviečia. Gal šalia karaliaus reikalingas juokdarys? Sakiau: „Atsiprašau, bet jau priklausau partijai, kuriai pati vadovauju.“ Savo partija vadinu žmones, kurie mane supa.

- Nebyliojo kino žvaigždė Charles'as Chaplinas yra pasakęs, kad diena be juoko – veltui iššvaistyta diena. Pritariate?

- Pritariu. Negaliu be juoko, nors mano humoras suprantamas ne visiems. Juokas – vienas atsipalaidavimo ir bendravimo būdų. Tai ne žingsnis, o šuolis prie žmogaus. Humoras man padeda visur jaustis savai ir daug paprasčiau susikalbėti. Nebelieka bendravimo sienos.

- Lietuviai mėgsta skųstis dėl valdžios ir mažo atlyginimo. Dėl ko skundžiatės jūs?

- Nesiskundžiu. Tėtis Eduardas Trečiokas išmokė pirmiausia ieškoti pozityvo. Niekada negalėjau skųstis, kad man blogai. Su savo bėdomis ir problemomis turiu susitvarkyti pati. Vienintelis žmogus, kuriam išsikalbu, yra moteris veidrodyje. Visi išsikalba man ir klausia patarimų. Guodžiu našles, įdarbinu draugų vaikus, reguliuoju plastines operacijas ir remontuoju mašinas. Pati niekam neskambinu skųstis – man net nešauna į galvą tai daryti.

Jeigu kas nors klausia nuomonės apie visiškai nevykusį renginį, filmą, įvykį ar žmogų, iš pradžių pasakau, kas man patiko. Tada tariu „bet“... ir galiu kalbėti nors keturias valandas, tačiau pašnekovas jau būna užfiksavęs pirmą sakinį. Man baisiausia, kai lietuviai neigia dėl neigimo. Susidaro įspūdis, kad kai kurie įsikrauna energijos, jei kam nors yra blogai. Mane tai gniuždo.

- Renginiuose, kuriuos vedate, „buduliai“ siūlo jums išgerti?

- Retai pasiūlo pavalgyti, tačiau išgerti - dažnai. Paaiškinu, kad dirbu, ir atsisakau. Nepasakoju, jog nevartoju alkoholio: „Atsiprašau, bet aš negeriu.“ O man sako: „Žinau – skaičiau. Tik norėjau patikrinti.“

Prieš gerą dešimtmetį supratau, kad alkoholis man neskanus. Išragavau visų rūšių svaigiuosius gėrimus ir nusprendžiau atlikti bandymą – išgerti, kai to norėsiu. Taip ir nepanorau. Nenoriu nei šampano su burbuliukais, nei brendžio, nei gaivaus vyno. Mano gyvenime nėra vietos alkoholiui.

Vieną karštą vasaros dieną sėdėjau namie ir pamačiau alaus reklamą. Pamaniau, kad norėčiau stiklinės šalto, putojančio alaus. Nusiunčiau sūnų Matą į parduotuvę, bet kol jis atnešė, noras praėjo. Džiaugiuosi, kad abu sūnūs taip pat nėra alkoholio mėgėjai, tik kartais išgeria su draugais. Tai – mano įtaka. Nebuvau mama, kuri pro pirštus žiūri, kai jos šešiolikmetis vaikas su bičiuliais namie gurkšnoja alų. Geriantis vyras nepatikimas nei šeimoje, nei darbe, nei gyvenime. Nemėgstu girtaujančių žmonių.

- Esate tikra energijos bomba. Vyrams tokios patinka?

- Patinka, bet jie tokių bijo. Vyrui norisi jaustis stipriosios lyties atstovu. Jis mėgsta, kai šalia - silpna moteris, tada pats gali tapti stipresnis. Jei moters gyvenimo šūkis: „Aš pati!“, vyrui nėra ką veikti.

Visi klausia: „Iš kur turi tiek energijos?“ Atsakymas paprastas: tokia esu. Toks pat ir mano tėtis. Jam aštuoniasdešimt metų, bet yra labai energingas. Visi mano genties žmonės nesiskundžiantys, aukštai iškeltomis galvomis, pasijuokiantys iš savęs ir pasaulio, visuomet pozityvūs.

- Neretai tie, kurie trykšta energija, gerai žino, kas yra kitas kraštutinumas – depresija. Patyrėte tai?

- Ne, tačiau esu mačiusi, kaip atrodo šios ligos kamuojamas žmogus. Kartais mane apninka depresinė nuotaika, bet dažniausiai ji kyla iš neturėjimo ką veikti. Būna, kai esu pervargusi, nematau gyvenimo prasmės, imu nusivilti darbu, mąstau, kad jis sunkus. Tokiais atvejais prisimenu ekskursiją į vieną vyno fabriką. Ten mačiau žmogų, kuris sėdi ir aštuonias darbo valandas žirklutėmis karpo stumbražoles, o paskui kiša jas į stumbrinės butelį. Ar galėčiau dirbti tokį darbą? Ne.

Kai neturi kuo užsiimti, iškyla didžiulis ir baisus klausimas: „Kodėl?“ Pradedi analizuoti. Nereikia gilintis – reikia džiaugtis. Praeities jau nebėra, o ateities gali nebūti, todėl viskas yra čia ir dabar. Niekas nieko neatneš ant lėkštutės, turi veikti pats.

- Kadaise „Naujųjų lietuvių“ lyderis Gintaras Reklaitis-Gincė sakė, kad tebemyli visas merginas, kurias turėjo. Man tai nuskambėjo žiauriai gražiai. Mylite vyrus, su kuriais buvote susiejusi savo gyvenimą?

- Niekas nenutrūksta. Nežinau, ar tebemyliu juos, bet nė su vienu buvusiu vyru nebendrauju piktuoju. Palaikau santykius net su tais, kurie smarkiai mane įskaudino. Širdyje niekam nelaikau pykčio. Moteriškė privalo turėti meilės. Esu už vienpusę meilę, nes abipusė meilė baigiasi buitimi. Vienpusė meilė išgryninta skausmo, ji pakylėta. Tiesa, tokios nesu patyrusi. Mano gyvenimo vyrai suprasdavo, kad jie man šį tą reiškia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"