TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Visą gyvenimą švenčiantis žydėjimą

2009 03 25 0:00
R.Rakauskas neseniai pasirodžiusią solidžią monografiją vadina gyvenimo knyga.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"XX amžiaus Europoje dar yra tokia tauta, kuri švenčia žydėjimą", - kadaise apie fotomenininko Romualdo Rakausko fotografijų ciklą "Žydėjimas" rašė vienas prancūzų žurnalas.

"Tu meluoji, žmonės taip negyvena", - prieštaravo fotografui dukra žinoma menininkė Eglė Rakauskaitė prieš porą metų sukurtame filme "Tėvas". R.Rakauskas pripažino, kad darbuose paskendę kaimiečiai gal ir nemato to žydėjimo, be režisūros neapsieita. Kita vertus, be "Žydėjimo" nebūtų buvę ir R.Rakausko. Šis ciklas svarbiausias ir neseniai pasirodžiusioje monografijoje "Romualdas Rakauskas. Fotografijos".

Pasak knygos sudarytojos Agnės Narušytės, ir dokumentiką, kurioje atpažįstama tikrovė, galima vadinti melu, nes išvengiama tokių kadrų, kur žmogus pasirodytų blogas, negražus pats sau. O tos kitos fotografijos, it literatūros tekstai apie gyvenimą, tarsi meluoja, tačiau gali pasakyti daug tiesos. Abiem atvejais menininkas sako savo vidinę tiesą apie mūsų gyvenimą.

"Esu gyvas, "mandras" ir turiu tokią knygą, - per monografijos pristatymą Vilniaus rotušėje džiaugėsi 65-mečio sulaukęs R.Rakauskas. - Man reikia to žydėjimo, to gerumo. Taip man atrodo gyvenimas ir už tas nuotraukas galiu prieš pono Dievo teismą atsistoti."

Amžinas "nemunietis"

- Esate prasitaręs, kad norite "padžiauti fotoaparatus". Ar tikrai atsisakysite fotografijos?

- Tas "padžiovimas" yra sąlyginis, nes pabėgti nuo to, kas tavo kraujyje, kas visą gyvenimą gal net ir varė į priekį, neįmanoma. Gal bus ne toks intensyvus fotografavimas. Aš net skaitmenos dar neturiu - visas tas senasis važiavimas su juostiniais nikonais. Skaitmena juk ir galvoje turi būti įvedama, prie jos man reikia pratintis ir aš nenoriu. Jau buvau pasakęs, kad išfotografuosiu paskutinę juostelę ir perku "Nikon 700". Žiūriu - dar dešimt juostelių nusipirkau. Bijau, kad tą "Nikon 700" taip ir stumsiu nuo savęs.

- Gal prisimintume pradžią, 1968 metais Vilniaus rotušėje (tuometiniame Lietuvos dailės muziejuje) surengtą keturių jaunų fotomenininkų Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Viliaus Naujiko ir jūsų darbų parodą, Stanislovo Žvirgždo pavadintą tarsi esminiu lūžiu Lietuvos fotografijoje.

- Visuomenėje fotografija labai sunkiai prasimušė į meną, o tais metais Dailės muziejus įsileido pirmąją fotografijos parodą. Galima sakyti, kad simboliškai tada fotografija Lietuvoje tapo pripažintu menu.

Į tą parodą atvažiavau jau iš Kauno, nes 1967 metais pradėjau dirbti "Nemuno" žurnale. Prieš "Nemuną" dirbau "Mūsų gamtoje" ir jau buvau surengęs parodą "Lietuvos gamta" tuometiniame "Vilniaus" kino teatre. 1965 metais buvo išėję "Vilniaus šiokiadieniai" ir už šį albumą su A.Sutkumi gavome V.Mickevičiaus-Kapsuko žurnalistų premiją.

- Kaip jūs iš lituanisto tapote žurnalistu?

- Buvau rašantis žmogus. Jau baigdamas vidurinę į Mažeikių rajoninį laikraštį "Pergalės vėliava" rašiau reportažus iš mokyklos, apie ūkio darbus, taip pat novelytes. Įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Antrame kurse pradėjau daug fotografuoti. Nuo trečio kurso jau dirbau "Literatūroje ir mene" etatiniu darbuotoju, be to, prasidėjo parodos, rašyti tiesiog nebuvo kada. Iš lituanistų pabėgau ir mano diplominis žurnalistikos darbas buvo labai gerai įvertintas. Fotonovelė - naujas žanras ir iš tikrųjų aš pirmas Lietuvoje pagavau tą ryšį tarp literatūrinės miniatiūros ir nuotraukos. Iš viso buvo apie 50 fotonovelių ir man sakė nešti į "Vagos" leidyklą, knygelė išeitų. Tada maniau, kad būtų per silpna, dar dešimt metų padirbėsiu ir tada išleisiu. Nė velnio! Buvau užmetęs tuos rašymus ir tik per tokį žemaitišką užsispyrimą - jei nepadarysiu, kas daugiau padarys - susiėmiau ir oje kaip sunkiai grįžau į rašymą, bet fotonovelių knyga "Vilties šviesa" išėjo.

Dabar, kai jau tiek esu nugyvenęs, galiu pasakyti, kad žurnalistika yra mano kraujyje. Tik tam ir esu sukurtas. Nors ta mano žurnalistika buvo privilegijuota: "Literatūra ir menas", "Nemunas" - meniniai dalykai, "Mūsų gamta" - peizažai. Visi svarbiausi mano darbai sukurti dirbant "Nemune".

- Šiame žurnale išdirbote nuo pirmo iki paskutinio numerio.

- Esu amžinas "nemunietis". 1967 metais Kaune įkūrė "Nemuną", ir man taip pasisekė. Reikėjo buto, neseniai buvau vedęs, turėjo gimti dukra Eglė. Buto, kurį nuomojomės, šeimininkė pasakė: "Jokių vystyklų, jokių vaiko verksmų - einate lauk!" Atsitiktiniausiai Gedimino prospekte sutikau Antaną Drilingą, "Nemuno" vyriausiąjį redaktorių, ir jis man sako: "Eik pas mane į "Nemuną", po trijų mėnesių gausi butą." Taip ir padariau. "Nemunas" man labai patiko ir labiausiai tiko: vėl literatūrinė aplinka, menininkai, pagrindinis reikalavimas - duok gražią nuotrauką.

"A mon nerek!"

- Žurnalą pakeitė savaitraštis "Nemunas", o jūs toliau bendradarbiaujate, rašote "Fotovi(t)ražus".

- Taip, greitai bus dveji metai. Jaučiu didžiulį entuziazmą rašyti. Smagu tuo požiūriu, kad galiu panaudoti daugelio metų praktiko patirtį. Žmona manė, kad išeisiu į pensiją, gulėsiu ant sofutės ir žiūrėsiu "teliką". Dar baisiau! Parodos rengiamos, metraščiai leidžiami... Šventa atsigavimo vieta man yra Niūronių kaimas Anykščių rajone.

- Ne Žemaitija?

- Čia visai kita istorija. Kai tėvuką išvežė į Sibirą, mes su mama iš Akmenės pabėgome į Anykščius. Man buvo penkeri. Kai tėvukas grįžo iš Sibiro, buvau devintokas. Grįžome atgal į Žemaitiją. Mažeikiuose baigiau mokyklą ir iškart įstojau į Vilniaus universitetą. Žodžiu, gimtoji Žemaitija - man gana svetimas kraštas. Brangiausia vieta - Anykščiai, nes ten visa jaunystė buvusi. Man ten gerai ir gamta labai graži. Įdomiausia, kad ir žmona kilusi iš Anykščių, nors susipažinome Klaipėdoje.

Kai fotografavau ciklus "Užuovėja" ir "Mūsų veidai", nutariau, kad reikia ir savo gimtajai Akmenei paminklėlį pastatyti. Nuvažiavau į Šv. Onos atlaidus, iki dešimties juostų per tas tris valandas sąžiningai iššaudžiau, parvažiuoju namo, ryškinu - viena juosta tuščia. Kas čia per velniava?! Dar dvi juostos tuščios... Pasirodo, baterija buvo išsikrovusi, o aš neatkreipiau dėmesio. Gimtojoje Akmenėje trys juostos va šitaip! Kaip užkeikta. O ir trijose likusiose nieko gero neįkliuvo.

Į Ylakius nuvariau, rupūže, vos ne tris šimtus kilometrų. Ir ten nepasisekė. Supratau kodėl. Žemaičiai yra santūresni žmonės. Galiu papasakoti, kaip per "Žydėjimo" ciklą buvo. Jį fotografuoti pradėjau Dzūkijoje. Po savaitės varome į Žemaitiją. Varniuose matau: eina toks įdomus senis, obelys žydi. Sakau žemaitiškai, kad bus paroda, rengiu knygą, nufotografuosiu ir jį. "Nenuoro", - atsako. Aiškinu jam, kad taip reikia. "A mon nerek", - apsisuko ir nuėjo.

Nuvažiuoju į Tverus. Žiūriu - artėja juodas lietaus debesis. Kaštonai gražiai žydi. Čia toks apšvietimas ir vaikučiai žaidžia. Vieną "bachūriuką" pasikviečiau. Girdžiu, jo mama šaukia: "A neisi nomei! Neprasidiek čia su vėsuokes!" Tik spėjau nufotografuoti - dingo. Rupūs miltai, iš Žemaitijos nieko nėra "Žydėjime". Tas Tverų berniukas vienintelis išliko. Kodėl mano gimtoji Žemaitija tokia užsidariusi, nesileidžia fotografuojama?! Gal kad aš veidmainiauju - juk myliu Aukštaitiją, Anykščius. Nors smagu būti žemaičiu. Kraujas juk žemaitiškas.

Patogus socializmui?

- "Žydėjimas" jums visų brangiausias ir svarbiausias. Kaip pavyko tuo juoduoju sovietmečio periodu tokį grožį matyti?

- Buvau labai patogus socializmui - šviesus, poetiškas matymas. Tokia buvo mano dvasinė nuostata, taip norėjau matyti.

- Kaip reaguoja kūrėjas ir tėvas, kai dukra sako: "Meluoji, taip nebūna"?

- Dėl režisūros negaliu visų laurų prisiimti sau. Aš metu idėją, o penkiasdešimt procentų - kas kaip padaro. Važiuoju kartą ir pakelėje, žiūriu, mergaitės laukia vestuvininkų kaulyti saldainių, keliui užtverti nusipynusios ilgą pienių vainiką. Greta žydi obelis. Sakau mergaitėms, kad nufotografuosiu jas prie tos obels. Tikriausiai būčiau taip ir nufotografavęs su vainiku rankose, o mergaitės čikt ir užsidėjo jį ant kaktų. Vainikas taip ir nubangavo, gyvatė. Iš esmės nuotrauka jų - ne mano.

Net ir "Pavasario mergaitėse": jeigu modelis nepadeda, neimprovizuoja, niekas neišeina. Pasakai tik pradinę situaciją ir turi pati pajausti. Abipusis žaidimas.

- "Nemunas" buvo vienintelis žurnalas, tais laikais publikavęs aktus.

- Vyriausiojo redaktoriaus nuopelnas. Sovietų Sąjungoje A.Drilinga buvo jauniausias redaktorius ir jo norai buvo labai geri. Nutarė "Nemuną" padaryti tokį, kokio žurnalo dar nėra. Iš karto parinko keturkampį formatą, siaubingai nepatogų, netelpantį į jokią pašto dėžutę, ir leido literatūrinį žurnalą jaunimui. Populiarumas buvo žvėriškas, nes visi kiti varydavo ant vieno kurpalio. O "Nemunas" dar, įsivaizduokite, aktus pradėjo publikuoti! Aktas yra - iš karto komjaunimo CK papeikimas. Tokie buvo partinės nomenklatūros žaidimai. Maskva irgi kartais "skalpuodavo".

Legendinė istorija, kai Kazachstane tarnaujantiems lietuviams tėvai nusiuntė "Nemuno" žurnalų ir jie pakliuvo generolams. Tie iškart į Maskvą: kaip galima Sovietų Sąjungoje pornografinį žurnalą leisti?! Redaktorius sugebėdavo įrodyti - menas, gražus kūnas, antika. Tačiau "Nemunas" buvo populiarus ir dėl labai geros publicistikos. Papeikimų A.Drilingai buvo susikaupę gal jau keliasdešimt ir dar "Nemunas" išspausdino Vytauto Kubiliaus "Talento mįsles", skandalingiausią straipsnį, kur "brandaus socializmo" laikais suabejota socialistinio realizmo metodu. Žodžiu, paskutinis taškas, ir A.Drilingą atleido.

- Dirbant "Nemune" atsirado ir ciklas "Įkvėpimo žemė"?

- Kaunietis poetas Gintautas Dabrišius pakvietė į savo sodybą paatostogauti. Dukras susimetę nuvažiavome. Savaitę ten išbuvome, ant šieno miegojome. Aš kaip visada fotografuoju, o G.Dabrišius bitininkauja, šieną veža, krauna, dirba visus tuos tikrus žemės darbus. Toptelėjo mintis, kad mūsų garsieji rašytojai yra iš kaimo ir man reikėtų juos fotografuoti gimtinėse, su artimaisiais. Kas ten yra išlikę, neišlikę.

Sigitas Geda buvo pirmas, kai jau susitaręs nuvažiavau į Paterų kaimą prie Veisiejų. Išfotografavau velniškai daug - šešios juostos yra. Į ežerus plaukėme, žvejojome su tėvu ir darbų visokiausių buvo. Tada užsisuko visa mašina ir aš jau planuodavau, kur važiuosiu kitą vasarą. Susidarė visa knyga. Tiesa, dar fotografavau klasikų gimtines: Salomėjos Nėries, Kristijono Donelaičio, Maironio...

Iš jaunųjų buvo, pavyzdžiui, Jurgis Kunčinas, Ričardas Gavelis.

Tiltas

- Iš pradžių baiminotės, kad monografijai leisti dukra Eglė subūrė tokią "jauniklių komandą".

- Baiminausi, kad iš manęs nepadarytų kokio nors modernaus pagal save, bet, pasirodo, mano fotografijos nepasiduoda tiems modernizmams. A.Narušytė sakė, kad būtų norėjusi į vieną albumą sudėti visą R.Rakauską - ir "Naująją Lietuvos architektūrą", ir "Žalgirio" vyrus". "Naujoji Lietuvos architektūra" - grynai žurnalistikos kareivio įvykdytas užsakymas. Joms labai įdomu šiais laikais žiūrėti į tą architektūrą, bet ten juk R.Rakausko nėra. Gerai, jis sukomponavo tas erdves, bet man ten yra visiškai svetimi dalykai. "Žalgirio" vyrai"? Labai myliu "Žalgirį" ir pats buvau sportininkas, futbolą žaidžiau. Žodžiu, man tai svarbūs dalykai, bet meno ten nebelieka. Buvo išstumtas ir vienas toks įdomus žurnalistinių pastebėjimų ciklas "Žmonės": labai gerą Juozą Miltinį turiu, labai norėjau, kad daugiau Rimčio Gibavičiaus nuotraukų būtų, tačiau ir taip knyga žvėriškai stora išėjo.

Savo filme dukra Eglė sako, kad esame dvi salos, tarp kurių laikas jokio tilto nepermes. Va, kur tiltas tarp dviejų salų - ši knyga.

- Kaip vertinate Eglės kūrybą?

- Iš tikrųjų esame labai skirtingi. Dukrą priimu kaip visiškai savitą menininkę. Nei aš jos pasaulio galiu paveikti, nei ji - mano. Galime vertinti ir vertiname vienas kito pasaulius labai kritiškai. Ir dabar Eglei sakau, kad geriausias jos darbas buvo pradžioje - iš jazmino žiedlapių sukurta suknelė, kvepianti jazminais. Fantastiška! Į tuos moderniuosius dalykus žvelgiu šalčiau, nes čia yra tas pat kas su skaitmena. Ji turėtų būti galvoje, kad priimčiau su džiaugsmu tas instaliacijas, performansus ir visas šiuolaikines nesąmones - jau ne man duota.

Šiaip griežtokas tėvas buvau. Žmonai, kai Eglę pagimdė, buvo tik devyniolika, man - dvidešimt ketveri. Jauno tėvo galvoje - fotografija, žydėjimas, o kai Eglė ateina ko nors paklausti: "Neturiu kada, eik pas motiną." Nežinau, gal jai šiek tiek padėjo tas atšiaurus reiklumas. Jaunesnioji Lina, gimusi tiksliai tą pačią dieną, tik po ketverių metų, yra visai kitas vaikas. Ji praktiškas žmogus, galbūt labiau mamos pavyzdys. Man visą gyvenimą buvo vienintelis uždavinys uždirbti šeimai pinigų, o tvarką namuose palaikė žmona Dalia. Ji užaugino vaikus, man leido būti menininku. Dažnai būdavo, susimeti šeimyną į mašinikę ir važiuojame. Taip apvažiavome ir "Žydėjimą". Dalia labai daug idėjų yra pasiūliusi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"