TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Visa šeima - kibinų kepėjai

2013 02 15 6:02
Tėtis Marijanas, mama Marina ir dukra Ieva Liutkevičiai visada buvo neabejingi kibinams, o dabar tai jų verslas. / Romo Jurgaičio nuotrauka

Marina ir Marijanas Liutkevičiai savo įkurtoje kibininėje darbo rado visiems šeimynykščiams - trims paaugusiems vaikams ir vyriausiai šeimos moteriai - Marijano mamai. Veikli šeimyna davė darbo dar penkiolikai žmonių.

Tradiciškai kibinus geriausiai kepa karaimų kilmės žmonės. M.Liutkevičienė prisipažino, kad jos gyslomis karaimų kraujas neteka, tačiau tai nesutrukdė moteriai prieš trejus metus imtis kibinų verslo. "Visą gyvenimą svajojau turėti nuosavą maitinimo verslą. Dirbau ekonomiste, revizore didelėje maitinimo įstaigoje, taigi sukaupiau nemažai žinių", - kalbėjo Marina, kurios svajonė pagaliau buvo įgyvendinta.

Ji prisipažino, kad savo šeimai nuolat kepė kibinus, eksperimentavo ir pagaliau nutarė šį patiekalą pasiūlyti platesnei publikai. "Per ilgametę praktiką pagaliau atradau receptūrą, kuri, mano nuomone, yra tikrai puiki. Kiekvieną kartą, kai kepdavau kibinus, jie išeidavo vis geresni ir geresni. Nenutolstant nuo tradicinės receptūros pagaliau pavyko padaryti beveik tobulą tešlą. Paruošti mėsos įdarą šiek tiek paprasčiau, o didžioji kibino paslaptis - tešla. Pirmas kąsnis, kurį kandame dar be mėsos, turi būti įsimintinas. Kai pajutau, kad esu pasirengusi, ėmiau kurti kibininę Didžiojoje Riešėje, kurioje su šeima ir gyvename. Pavadinimo ilgai galvoti nereikėjo, pavadinome ją Riešės kibinine", - šypsodami pasakojo moteris.

Greita ir patogu

Pasak Marinos, kibinų verslas patrauklus tuo, kad net skubantys žmonės gali nesugaišdami daug laiko užbėgti nusipirkti šių mėsos pyragėlių ir lėkti savais keliais toliau. Ji kategoriškai nenori pritarti skeptikams, šaukiantiems, kad kibinai, kaip ir mėsainiai, sūrainiai ar kiti panašūs gaminiai, priskirtini prie nesveiko maisto kategorijos. "Tikrai ne. Tai tradicinis, ilgus šimtmečius keptas, valgytas ir mėgtas patiekalas. Užsisakęs kibiną su sultiniu, žmogus kokybiškai ir sočiai pavalgo", - įsitikinusi Marina.

Pasiryžusi imtis nuosavo verslo moteris metus tam kruopščiai rengėsi, kai atidarė kibininę, dar metus stojosi ant kojų, kol reikalai ėmė klostytis stabiliau. Kartu su M.Liutkevičiene dirba visi šeimos nariai, tačiau samdoma dar nemažai žmonių, ir juos reikėjo mokyti. "Tikrai užtrukome apie metus, kol išmokome dirbti "lygiai", išvengti problemų ir netikėtumų", - prisipažino Marina.

Jos vyras Marijanas šeimos verslo įmonėje eina direktoriaus pareigas, vyriausioji 25 metų dukra Ieva sukasi po kavinės salę, aptarnauja klientus. Kai Liutkevičiai neseniai praplėtė verslą ir atidarė dar vieną kibinų prekybos vietą, vyriausioji dukra ėmėsi ten rūpintis darbo tvarka. Mergina studijuoja prekybą ir administravimą, rimtai rengiasi ilgainiui perimti mamos pareigas. Du jaunesni sūnūs, devyniolikmetis studentas Darius ir septyniolikmetis moksleivis Adomas, taip pat padeda tėvams ir sesei šeimos kibininėje.

"Jaunėlis Adomas dar mokosi mokykloje, todėl jam net šiek tiek draudžiame nuolat būti čia, nes reikia koncentruotis į mokslus, o štai Darius, kuris studijuoja aviaciją ir skrydžių valdymą, tikrai įsitraukęs į bendrą šeimos darbą. Jis yra pagrindinis mūsų produkcijos išvežiotojas užsakovams. Kai tik atitrūksta nuo mokslų, Adomas mielai mums padeda salėje arba virtuvėje", - didžiausiais savo pagalbininkai didžiavosi M.Liutkevičienė. Sūnaus ir marčios kibininei daug laiko bei jėgų skiria ir Marinos anyta Jadvyga. Nors yra sulaukusi garbaus amžiaus, vyriausioji šeimos moteris bendram labui dar nudirba nemažai darbų.

Slaptas ingredientas

Pasak M.Liutkevičienės, gerų kibinų paslaptis - meilė šiam darbui. "Kepant kibinus reikia nepagailėti ypatingo ingrediento - meilės, - šyptelėjo moteris. - Tas, kuris gamina maistą, turi mėgti šį darbą, tada patiekalai tikrai bus skanūs. Jeigu dirbama skubant, automatiškai, atmestinai - gero rezultato nelauk. Mes kepame labai daug kibinų, bet tai mums nėra virtę rutina ir konvejeriu. Viskas gaminama itin kruopščiai ir tik rankomis." Anot Marinos, padidėjus apyvartai virtuvėje buvo bandyta naudoti mechanines pjaustykles, tačiau greitai jų atsisakyta ir grįžta prie rankų darbo. Nors laiko sugaištama daugiau, kokybė šeimos verslui yra prioritetas, kurio ji nežada atsisakyti.

M.Liutkevičienė pasakojo, kad nuolat eksperimentuoja ir prigalvoja visokių įdarų šiems tradiciniams karaimų pyragėliams. Ji siūlo paskanauti ne tik įprastų kibinų, kepamų su aviena ar kiauliena, bet  ir su daržovėmis, varške, vištiena. Saldumynų mėgėjai gali užsisakyti kibinų su šokolado ir lazdynų riešutų įdaru. "Vis norisi padaryti ką nors naujo, netradicinio, įdomaus. Dabar kaip tik puoselėjame viltį patiekti keletą naujų desertinių kibinų - turėtų būti įdomu ir skanu", - svarstė Marina. Vis dėlto lietuviai labiausiai vertina kibinus su kiauliena, o linkusieji į gurmaniškumą - su aviena. Šeimos kibininėje šie tradiciniai pyragėlių įdarai gardinami papildomais komponentais: kiauliena skaninama sūriu, vištiena - pievagrybiais, varškė - špinatais arba džiovintais pomidorais ir trupučiu rūkytos šoninės. M.Liutkevičienė patikino, kad galėtų prigalvoti ir daugiau variantų, bet kol kas fantazijos polėkius stabdo verslo apimtis.

Šaknys - Turkmėnistane

Marina užsiminė, kad yra kilusi iš Turkmėnistano, todėl jos šeimoje ypač populiarūs Vidurio Azijos patiekalai. Kai nori palepinti saviškius, moteris gamina tradicinius šios šalies valgius. "Net kibininės lankytojams siūlome turkmėniškos sriubos šurpos. Dažnai ją verdu ir namie. Tai ir sriuba, ir antras patiekalas, nes gaminama iš avienos, daržovių, yra labai tiršta, kvapi ir skani", - pasakojo M.Liutkevičienė.

Jos šeimoje taip pat mėgstami turkmėniški mantai, kurie šiek tiek primena didelius koldūnus. Marina juokėsi, kad viešojo maitinimo įstaigoje mantus valgyti truputį nepatogu, nes pagal tradiciją tai reikia daryti rankomis. "Ant garų virtas didelis koldūnas su avienos įdaru turi būti valgomas rankomis. Kai jis pjaustomas lėkštėje, išbėga visas sultinys. Tada tai jau nebe mantas, o tiesiog mėsa tešloje. Kadangi Lietuvoje rankomis valgyti nepriimta, tikrų mantų niekur ir neparagausi, tik namie", - nusišypsojo Marina.

Vyrui ir vaikams moteris dažnai gamina plovą ir dar vieną turkmėnišką patiekalą - lagmaną. Lietuvio ausiai egzotiško pavadinimo valgis verdamas iš naminių makaronų (lakštinių) ir tiršto avienos, daržovių bei įvairių prieskoninių žolių troškinio. "Kiekvienam dedama į dubenėlį lakštinių ir užpilama šiuo troškiniu. Nepaprastai skanu", - patikino M.Liutkevičienė.

Nors nuosavas verslas atima beveik visą laiką, Marina mėgsta, ištrūkusi į kokią nors kelionę, gilintis į kitų šalių virtuvių subtilybes. Be besąlygiškos meilės Vidurio Azijos patiekalams, ji jaučia silpnybę italų virtuvei. "Labiausiai mane žavi tai, kad itališkus valgius nesunku gaminti, o pats maistas - lengvas, neapsunkina skrandžio", - sakė pašnekovė. Ir prasitarė, jog juokais derasi su vyru, kad šis, nusistovėjus verslo reikalams, išleistų ją pakeliauti po svečius kraštus, pasisemti naujų kulinarinių idėjų, pagaliau tiesiog atsipūsti ir pailsėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"