TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Visi keliai vedė prie archyvų

2010 09 21 0:00
L.Žilevičius daugiau kaip dvidešimt metų skyrė Lietuvos archyvams, išblaškytiems po visą buvusią Sovietų Sąjungą.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Vilnietis Leonidas Žilevičius - tikras archyvininkas. Daugybę laiko ir jėgų jis skyrė Lietuvos archyvams, išbarstytiems po visą buvusią Sovietų Sąjungą, rankioti, o į savo gyvenimą atidžiau pažvelgti panoro tik dabar, perkopęs aštuonias dešimtis.

Nuotraukomis, užrašais, įrašais dokumentuota ir paties archyvininko praeitis. Sklaidydamas juos prisimena vaikystę, tėvus, brolius, studijas ir pirmąjį darbą. Nuolatinį kraustymąsi iš vienos vietos į kitą. Kai galiausiai avantiūristo dvasia nurimsta, jis leidžiasi į keliones po Rusiją, kitas buvusias sovietines respublikas - ieškoti su Lietuva susijusių archyvų.

Iš dviejų lagaminų.

Per daugiau kaip dvidešimt metų komandiruotėse į Maskvą, Sankt Peterburgą, Smolenską, Tverę ar Tbilisį L.Žilevičius surinko daugybę ten išvežtos Lietuvos architektūros, literatūros, mokslo archyvinės medžiagos. Nuo 1992 metų, kai buvo nutrauktas Lietuvos kultūros palikimo paieškų finansavimas, archyvininkas sukauptą turtą, kad nebūtų išgrobstytas, saugojo savo bute, rūsyje ar net užkastą po žemę. Ištisus rulonus juostų, tūkstančius archyvinių dokumentų puslapių, vertingų visam Lietuvos kultūros paveldui. Galiausiai archyvai buvo perduoti Istorijos institutui. Jų vertė gerai suprasta ekspertuojant Vilniaus Žemutinės pilies projektą, kai dėl papildomų tyrimų buvo važiuojama į Maskvą, Sankt Peterburgą ar kitur. Anksčiau perimti archyvai būtų leidę sutaupyti nemažai lėšų.

Tarp archyvininko surastų vertingų dokumentų - ir Lietuvos vyskupijų, bažnyčių, vienuolynų vizitacijų aktai, kuriuose smulkiai aprašytas jų inventorius, dekoras, įkūrimas, istorinės datos. L.Žilevičiui pavyko grąžinti Lietuvai Sankt Peterburgo centriniame istorijos archyve aptiktą Simono Daukanto "Istorijos žemaitiškos" rankraštį - parengtą spausdinti vieno kunigo gražiai perrašytą istoriko juodraštį. Archyvininkas neslėpė, kad net širdis ėmusi smarkiau plakti, kai tada, prieš daugelį metų, Centrinio istorijos archyvo saugykloje ant krūvos dokumentų lotynų kalba pamatė lietuvišką knygą. Tarp jo aptiktų daugiau kaip dviejų tūkstančių Peterburgo dvasinės akademijos disertacijų - Antano Baranausko, Maironio, Motiejaus Valančiaus, kitų žymių lietuvių darbai. Jų originalai taip pat grąžinti į Lietuvą.

L.Žilevičius pasakojo, kad vykdamas į vieno ar dviejų mėnesių komandiruotes veždavosi du sunkiausius lagaminus: viename - aparatūra, o kitame - maistas ir baltiniai. Pats ieškodavosi viešbučių, gyvendavo ir visai prastuose bendrabučiuose, ne vienas kambaryje. Pasitaikydavo, kad būdavo ir apkraustytas, rasdavo apšviestas juostas, nes išėjus į darbą kai kas tuose lagaminuose pasirausdavo. O vėliau, kai surastus archyvus perduodavo valstybei, prašydavo tik vieno, kad būtų parašyta, kas juos surado ir pasistengė, kad būtų grąžinti.

Viekšnių orbitoje

Kadaise Viekšniuose prie namų L.Žilevičius sodino su tėvu liepas. Ir namas pageltusioje nuotraukoje statytas tėvo, iš dalies mūrinis, iš dalies medinis, su "gonkomis". Buvusi tokia graži sodyba dabar baigia sugriūti. Kitoje nuotraukoje - kooperatyvo bankelis, sudegęs per karą, ir vienintelis Viekšniuose buvęs policininkas. Jis puikiausiai tvarkė miestelį. Nebuvo nei girtuoklių, nei nešvarumų gatvėse, viskas nušluota, nugrėbta. O štai ir visa kooperatyvo draugija. Viduryje - mama Elena Žilevičienė, buvusi buhalterė. Tėvas Jonas Žilevičius - kooperatyvo narys. Baigęs komercijos mokyklą, dirbo mokytoju. Iš pradžių mokytoja buvo ir mama.

"Aš mokiausi kunigų seminarijoje. Mama labai norėjo, o tėvelis - priešingai. Buvo geras psichologas ir tiesiai pasakė: "Iš tavęs kunigo nebus, be reikalo laiką gaišti", - prisiminė pašnekovas. - Buvo stalininis laikotarpis. Kai Telšių seminariją uždarė, grįžau atgal į Viekšnius. Turėjau baigti vienuoliktą klasę, kad gaučiau brandos atestatą. Vis dėlto nebaigęs mokyklos išvažiavau į Klaipėdą. Ten buvo labai blogai, badavau, tačiau mane priėmė į teatrą kaip choro artistą. Gerai dainavau. Nesigiriu. Balsas buvo tikrai geras. Siūlė ir į konservatoriją stoti, bet nuėjau mokytis į neakivaizdinę suaugusiųjų mokyklą."

Vėliau buvo Kauno dramos teatro studija. Priėmė be jokių egzaminų. Tačiau teko išeiti, kaip ir iš Klaipėdos teatro. "Prisigyvenome, kad kunigai pradėjo mokytis studijoje!" - pasakė tuometis Kauno teatro direktorius.

Jaunasis aktorius vėl grįžo į Viekšnius. Ten gastrolių atvažiavo Juozo Miltinio teatras iš Panevėžio. Vakare L.Žilevičius pasakė kalbą, pasveikino atvykusią trupę. Po spektaklio J.Miltinis atėjo vakarienės pas buvusį savo mokytoją. Iš žemaičių bajorų kilęs J.Žilevičius materialiai padėjo ne tik jam, bet ir skulptoriui Broniui Pundziui, dailininkui Antanui Gudaičiui, taip pat baigusiems Viekšnių mokyklą. Tą vakarą J.Miltinis pakvietė L.Žilevičių pas save į teatrą. "Turi gerą medžiagą", - tik tiek tepasakė.

Pas J.Miltinį

"Panevėžyje režisierius pasirūpino, kad gaučiau butą ir labai mane globojo, - pasakojo pašnekovas. - Bet buvo labai prasti atlyginimai ir jis mane dar įtaisė muzikos mokykloje dėstyti ritmiką, nes tokį dalyką buvau baigęs. Ir įsimylėjau savo dabartinę žmoną. Ji dainavo ansamblyje. Užsimaniau vesti. Miltinis baisiausiai prieš.

Nors prastas artistas buvau. Nesukūriau nė vieno rimto vaidmens. Labai mėčiausi. Vis dėlto vedžiau dainininkę Bronislavą ir išvažiavome į Biržus."

Ten L.Žilevičius įsidarbino kultūros namų direktoriumi. Vėliau buvo atleistas "už glaudžius ryšius su klerikalizmu". Grįžo atgal į Panevėžį. J.Miltinis vėl priėmė į teatrą ir vėl spektakliuose dalyvaudavo dažniausiai kaip statistas.

"Tokia buvo tvarka, kad mėgdavo išgerti visi teatralai, tačiau režisierius rinkdavosi dažniausiai jaunuosius, kurie dar mokosi. Ir už jo išsirinktus vynus mokėdavome mes. Grįždavome tuščiomis kišenėmis, - juokėsi pasakotojas. - Žmona su dukrele alkanos laukdavo. Galiausiai pasakė, kad negalės gyventi, jei ir toliau taip bus. Reikėjo ieškoti papildomo darbo. Sutariau vadovauti saviveiklai vidurinėje mokykloje. Pasirinkau statyti Žemaitės "Marčią". Prašiau žmonos pinigų knygai nusipirkti - nebeturi. Tad nušvilpiau ją Anykščių kultūros namuose per gastroles. Sužinojo J.Miltinis. Atėjo Gediminas Karka į mano butą ir surado tą nukniauktą knygą. Aišku, mane iš teatro išvarė."

Iš kino pasaulio...

Vėlesnis Šeduvos kinofikacijos skyriaus viršininko darbas L.Žilevičiui sekėsi. Per pusę metų nemažas, bet atsilikęs ir pragertas kino tinklas tapo pirmaujančiu Šiaulių krašte. Kilnojamasis kinas kaimuose beveik 200 proc. vykdydavo planus, tačiau reikėjo, kad ir stacionaras, t. y. kino teatras mieste, planą vykdytų. "Sugalvojau tokią versiją, - dar vieną jaunystės avantiūrą prisiminė archyvininkas. - Šeduva buvo paskalų miestas. Pasakiau savo mechanikams, kad paskelbtų, jog gavome pasaulyje garsų vokiečių filmą "Mano svajonių mergaitė". Bemat išpirko visus bilietus. CK pirmasis, antrasis, trečiasis sekretoriai, vykdomojo komiteto pirmininkas - visa valdžia su žmonomis užėmė geriausias vietas. Afišoje parašėme, kad bus rodomas užsienietiškas trofėjinis filmas. Visus trofėjinius vokiečių filmus reklamuodavo be pavadinimo, ir juridiniu požiūriu viskas buvo gerai. Kai susėdo kailiniuoti ponai šaltoje salėje, pradėjo rodyti filmą. Irgi trofėjinį, tačiau jau nuvalkiotą "Baletą ant ledo". Salė tik suūžė visa, o pirmasis išrūko saugumo viršininkas su žmona."

Žinoma, iš Šeduvos L.Žilevičius turėjo išvykti. Vėliau beveik metus buvo Vilniaus "Aušros" kino teatro direktoriumi. Atliko pastato kapitalinį remontą ir - tos vietos prireikė kitam. Negalėjo skųstis atleistas. Išvažiavo į Joniškėlį. Ten vyresnysis brolis agronomas Virgilijus dirbo augalų bandymų stoties direktoriumi.

"Jis surado darbą ir man. Po kurio laiko grįžau pas žmoną. Įsidarbinau ekspeditoriumi Žemės ūkio ministerijoje. Ten mano dėdė dirbo mokslo darbuotoju", - neįtikimą ir painią gyvenimo istoriją pasakojo archyvininkas.

... į turizmo komerciją

Galiausiai, kai atsirado galimybė organizuoti turizmą, L.Žilevičius tapo pirmuoju gidu ir turizmo sistemos kūrėju Lietuvoje. Jam tikrai sekėsi. Nuo Vilniaus ekskursijų biuro direktoriaus iškilo iki Kultūros ministerijos Turizmo valdybos viršininko pavaduotojo. Apie aukšto lygio ekskursijas Lietuvoje sužinojo ir Maskva, tuometis Leningradas. Gerai įvertintas turizmo sistemos kūrėjas buvo išsiųstas į Vidurinę Aziją - Taškentą, Samarkandą, Bucharą, kad ten padėtų organizuoti ekskursijų darbą.

"Tačiau ir vėl pradėjo prieš mane organizuotis, kad išgrūstų iš turizmo, - toliau pasakojo L.Žilevičius. - Viename laikraštyje net pasirodė straipsnis "Ekskursijos ir komercija". Labai tiktų šioms dienoms. Buvo sudaryta partijos ir vykdomojo komiteto komisija - faktams patikrinti ir objektyviai nuspręsti. Mane svarstė Vilniaus miesto vykdomojo komiteto partinės organizacijos biuro posėdyje, tačiau priėjo išvadą, kad prieš mane buvo rezgamos intrigos."

Gelbstint vertybes

Kai iš turizmo darbuotojų buvo pradėta reikalauti išsilavinimo, L.Žilevičius įstojo į technikumą neakivaizdiniu būdu studijuoti bibliotekininkystę. Metais anksčiau baigęs, įstojo į Dailės institutą. Pasirinko menotyrininko specialybę. Dar studijuodamas pradėjo dirbti Paminklų apsaugos inspekcijoje, buvo paskirtas bažnyčių inventorizuoti.

"Radau tikrą chaosą, - prisiminė L.Žilevičius. - Naršydavau po šiukšlynais paverstas bažnyčias, o Dominikonų bažnyčios zakristijoje pamačiau kažką užmaskuotą sienoje, užkaltą lentomis. Pasiėmiau laužtuviuką, nulaužiau jas. Žiūriu - didžiulis paveikslas, vaizduojantis Švč. mergelę Mariją su kūdikiu, užklijuotas plonyčiu rūkomuoju popieriumi tarsi norint išvežti. Inventorizuotą renesansinį paveikslą, kadaise padovanotą Vilniaus bernardinams, o jų atiduotą vienuolėms bernardinėms, tada paėmė Dailės muziejus. Dabar jis puošia Katedrą."

Sovietmečiu toks inventorizavimas padėjo išgelbėti daug meno vertybių: ne tik paveikslų, bet ir bažnytinių drabužių, liturginių reikmenų. Baigęs studijas, menotyros specialistas buvo priimtas į Paminklų restauravimo institutą. Jame dirbo iki nepriklausomybės.

"Į Rusiją pradėjau važinėti dar sovietmečiu, kai tik baigiau Dailės institutą. Tada ir pradėjau ieškoti archyvų. Rusų mokslininkai, akademikai, pažįstami iš to laiko, kai Vilniuje juos lydėdavau ekskursijose, buvo pasakę, kad galiu kreiptis į juos, jei ko reikės. Turėjau nemokamą bilietą ir į Ermitažą. Laimė buvo pažinti visas jo sales ir jei kas atvažiuodavo iš Lietuvos, vesdavau jiems lietuviškai ekskursijas, - pasakojo L.Žilevičius. - Turėjau sąlygas Ermitažo mokslinėje bibliotekoje gauti tai, ko kitur nėra. Visa archyvinė medžiaga vien apie Onos ir Bernardinų bažnyčias. Naujos, neskelbtos koncepcijos su nuotraukomis, iliustracijomis. Jei imčiausi rašyti, knyga galėtų išeiti. Ankstyvoji gotika Vilniuje. Ištakos. Vėlyvoji Vilniaus gotika. Medžiaga visa sukaupta, bet ją dar reikia apdoroti."

Istorijos institutui perduota keliasdešimt tūkstančių saugojimo vienetų archyvų. Namie likusi archyvinė medžiaga dar nesutvarkyta. Ją archyvininkas norėtų atiduoti savo gimtajam kraštui - Mažeikių rajonui, Telšių kraštui, kad žmonėms, kurie domisi, nereikėtų važiuoti į Vilnių. Biblioteką, enciklopedijas ir kitus leidinius taip pat nuspręsta palikti Žemaitijos žmonėms.

"Nuėjau tikrai labai sunkų gyvenimą. Turėjau labai daug visokių ydų. Tačiau svarbiausia buvo ieškoti ir ką nors rasti. Dirbti ir kaip nors išgyventi. Dar labai svarbu buvo muzika. Visa spinta pridėta kompaktinių plokštelių. Mano tėvelis amžinatilsį Liepojoje gyveno kartu su Dvarionais. Vėliau, kai tik atvažiuodavo į Vilnių, būtinai aplankydavo Balį Dvarioną, nors jis buvo gerokai jaunesnis. Su vyresniu jo broliu lankė tą pačią komercinę mokyklą Liepojoje, - mintimis į praeitį grįžo pašnekovas. - Dabar rašau prisiminimus. Iš mūsų tėvai nepaprastai daug reikalavo. Visas vasaras iš miestelio išveždavo į kaimą, kur turėjome ūkį. Mačiau tą kaimą, tuos paprastus žmones, savanorius, kurie aštuonių ar dešimties hektarų ūkiuose dirbo nuo ryto iki vakaro. Bet ir turėjo. Buvo pavalgę, apsirengę, į bažnyčią arkliais važiuodavo. Viskas nuo žmogaus darbštumo priklausė. Prisimenu Viekšnių mokytojus. Kaip jie dirbo, buvo mokinių nepaprastai gerbiami ir patys šventai tikėjo savo mokiniais. Mano tėvelis Viekšnių vidurinėje mokykloje išdirbo 47 metus. Prisimenu Viekšnius. Jie nėra tokie seni, kaip visi sendina, bet įdomūs."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"