TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Visiems reikalinga Mingailė

2007 04 21 0:00
Mingailė Murmulaitienę pažįsta bene visi Lietuvos vaidybinio kino režisieriai.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Koks yra vaidybinio filmo montuotojo, šiais laikais vadinamo ir montažo režisieriumi, darbas? Apie tai bene daugiausia gali papasakoti Mingailė Murmulaitienė, šį darbą dirbanti apie penkiasdešimt metų. Šalia jos prie montažinio stalo ilgas valandas yra praleidę dauguma lietuviško vaidybinio kino režisierių.

Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininko režisieriaus Gyčio Lukšo teigimu, vaidybinių filmų montuotojai Mingailei Murmulaitienei mūsų kino istorijoje tenka išskirtinė vieta. Ji dirbo su kino meistru Vytautu Žalakevičiumi, Raimondu Vabalu, Algirdu Araminu, Marijonu Giedriu ir kitais. Montavo ir jaunesnės kartos režisierių Audriaus Stonio, Šarūno Barto bei Tomo Donelos filmus. Paties Lukšo juostos taip pat buvo jos rankose. "Visiems reikalinga Mingailė", - apibendrino Lukšas.

Peiliuku ir teptuku

Mingailė pradėjo dirbti tais laikais, kai dar nebuvo montažinių stalų. Pusiau perlaužtu skutimosi peiliuku - taip buvo taupoma, kad ilgiau užtektų - buvo nuskutamas kino juostos kraštas, tada ant jos teptuku tepami klijai ir suklijuojama.

Tokia buvo lietuviško kino montavimo pradžia. "Kadangi nebuvo montažinių stalų, montuodavome aklai", - sakė Mingailė. Nuo acetono rankos buvo pūslėtos. Už kenksmingas darbo sąlygas nemokamai duodavo pieno. Šiandien žiūrint to meto filmus sunku patikėti, kad reikėjo tiek sunkaus ir kruopštaus rankų darbo - juostos sumontuotos profesionaliai.

Pirmosios pamokos

"Kai atėjau į Kino studiją 1956 metais, iš pradžių mane priėmė mokine. Nuvedė į laboratoriją, parodė, kaip atrodo juosta, kaip ji ryškinama. Maniau, nieko nesuprasiu, kas čia daroma. Tuo metu apskritai nežinojau, kas yra kinas ir kaip jis daromas", - pradžią prisiminė Mingailė. Pirmosios pamokos buvo juostos klijavimo. Jai teko dirbti dubliaže, kronikoje. Matė, kaip montuojami vaidybiniai filmai: gaunama dalimis nufilmuota medžiaga, tvarkoma, sinchronizuojama, užrašomi numeriai... Vieną dieną Mingailei buvo pasakyta, kad ji turės montuoti filmą, kurį stato režisierius Žalakevičius. Tai buvo vaidybinė juosta "Adomas nori būti žmogumi". "Tuo metu apie montažą nieko neišmaniau, mane mokė Žalakevičius", - teigė Mingailė.

Sulankstomoji lova

Kino režisierių ir charakteris, ir kūrybinis braižas buvo skirtingi. Filmų montuotoja šiuos kūrėjus turėjo suprasti, pajusti. "Prie režisierių tekdavo prisitaikyti. Reikėdavo įgyvendinti jų sumanymus. Su vienais būdavo lengviau, su kitais - sunkiau. Bet jei sutikdavau dirbti su kuriuo nors režisieriumi, dirbdavau sąžiningai, padėdavau įgyvendinti sumanymus", - aiškino pašnekovė. Būdavo, kad baigiant montuoti filmą iš montažinės neišeidavo po tris paras. Kartą ji net apsiverkė, kai po tokio darbo krūvio jai buvo pasiūlyta dar vieną naktį nemiegoti ir pataisas daryti iki pat traukinio į Maskvą išvažiavimo, - tuo metu būtent ten buvo sprendžiama, ar filmą galima rodyti sovietiniams žiūrovams. "Neverk, mes tau čia sulankstomąją lovą atnešime", - bandė raminti tuo metu Lietuvos kino studijai vadovavęs Žalakevičius. "Kam ji man reikalinga, neturėsiu kada prigulti", - atkirto filmų montuotoja.

Pirmininkas virto zootechniku

Kartais tekdavo permontuoti jau baigtą filmą. Aramino filme "Laimingas laimės neradęs" pagrindinis herojus buvo kolūkio pirmininkas. "Maskvai toks sprendimas nepatiko, - pasakojo pašnekovė. - Kolūkio pirmininką reikėjo paversti zootechniku. O filmas jau buvo sumontuotas, net kopija atspausdinta. Kai pradėjome permontuoti, pamatėme, kad trūksta medžiagos. Norėdami pailginti filmą turėjome keisti dublius. Dėdavome ne tokį gerą, o tiesiog ilgesnį."

Tikslumas ir improvizacijos

Vieni režisieriai būdavo tiksliai numatę, kaip montuoti juostą, kiti nemažai improvizuodavo. Mingailė montavo daugumą režisieriaus Vabalo filmų, pradedant "Laiptais į dangų". "Jau filmuodamas Raimondas tiksliai žinojo, kaip kas turi būti. Buvo labai reiklus - bet kaip nepadarysi", - apie montažą sakė Mingailė. Bet juodu nesipykdavo, nesibardavo, režisierius elgėsi pagarbiai.

O štai Araminas montuojant kino juostą buvo linkęs improvizuoti. "Galvodavome kartu. Man buvo labai įdomu dirbti prie Aramino filmo "Kai aš mažas buvau". Viskas buvo nufilmuota realiai. Vieną epizodą montuodavome kaip realiai vykstantį veiksmą, kitą - kaip prisiminimą. Kartais kaitaliodavome, žiūrėdavome, kaip geriau: kurį nors epizodą rodyti kaip prisiminimą ar kaip realybę", - pasakojo Mingailė.

Vieni režisieriai mėgo trumpus kadrus, kiti, atvirkščiai - ilgus. Montažo ritmika galėjo būti labai įvairi. Kai ką režisieriams siūlydavo ir patyrusi filmų montuotoja, jie klausdavo jos nuomonės. "Priklausydavo nuo medžiagos, kurią gaudavau, - sakė Mingailė. - Nebuvo recepto, kaip montuoti."

Nauji montažiniai stalai

Ilgainiui filmus montuoti darėsi techniškai paprasčiau. Iš pradžių buvo pastatyti nors ir primityvūs, bet tikri montažiniai stalai. Tad krapštymasis prie juostos atimdavo mažiau laiko. Aštuntajame dešimtmetyje kino studijoje atsiradę nauji rusiški montažiniai stalai atrodė kaip technikos stebuklas. Ekrane galima buvo matyti vaizdą, kurį reikia montuoti. Juostai klijuoti buvo specialus prietaisas. Stalas veikė spaudžiant pedalus. Filmų montuotoja dar daugiau laiko galėjo skirti kūrybiškam darbui. O Kino studijoje tais laikais šurmuliavo gyvenimas: filmus statė prityrę kino meistrai, ateidavo gabaus jaunimo. "Naujųjų, pagerintų stalų ekranas buvo didesnis. Ir ritės sukdavosi paspaudus mygtuką. O aš iš įpročio vis ieškodavau rankenos, nes buvau pratusi sukti ranka", - šypsojosi filmų montuotoja.

Šiais laikais

Pastaraisiais metais Mingailė nebedirba, tik konsultuoja, kaip montuoti vaidybinius filmus. Kaip pati sako, jai nelabai prie dūšios šiuolaikinė vaizdo montavimo technika, bet sutinka duoti patarimų. "Montuojant režisieriaus Donelos filmą "Berniukas ir jūra" sėdėjo vaikinas, spaudė mygtukus, dirbo visą techninį darbą, o aš kaip konsultantė sėdėjau jam už nugaros", - sakė Murmulaitienė. Tai galima vadinti ir montažo režisieriaus darbu.

Filmų kaip žiūrovė ji iki šiol negali žiūrėti, nes mato visas montavimo klaidas, netikslumus ir panašiai. "Dukra sakė: su tavimi neįmanoma žiūrėti filmų, nes ne ten žiūri", - šypsojosi moteris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"