TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Visos mintys - apie teatrą

2006 08 05 0:00
Pasak teatralo Sakalo Uždavinio, kiekvienam menininkui kartkartėmis kyla minčių pakeisti savo profesinį gyvenimą.
Petro Malūko nuotrauka

Savo veiklą teatre režisierius ir aktorius Sakalas Uždavinys vadina ne kūryba, o darbu. "Tai - procesas. Jis vyksta visą laiką, net jei nesu teatre", - tikina teatralas.

Režisierius ir aktorius Sakalas Uždavinys, 10 metų gyvenęs Kanadoje, ten studijavęs teatro meną, savo patirtį ir idėjas dabar įgyvendina Lietuvoje. Naujausias teatralo projektas - spektaklis pagal vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigio pjesę "Moteris iš praeities". Režisierius šiam pastatymui nusprendė ieškoti aktorių Lietuvoje dar nelabai įprastu būdu - skelbti atranką.

Įdomi medžiaga

- Kodėl pasirinkote vokiečių dramaturgo Schimmelpfennigio "Moterį iš praeities"?

- Visų pirma, todėl, kad ši pjesė nebloga. Kita vertus, Schimmelpfennigis yra vienas įdomiausių šiuolaikinių Vakarų Europos dramaturgų. Beje, man yra tekę vaidinti Cezario Graužinio režisuotame spektaklyje "Už geresnį pasaulį" pagal šio autoriaus pjesę.

- Ar "Moteris iš praeities" jus kuo nors "užkabino"?

- Būna, perskaitai pjesę ir net nežinai, kodėl ji tau įdomi. O būna, kad žinai, kaip ir kas turėtų atrodyti jau pirmąkart perskaitęs kūrinį. Įdomi medžiaga, norisi ją "paknibinėti". Taip ir "Moteris iš praeities" - įdomi, gerai parašyta, turinti keistų niuansų, tokių kaip laiko kaita. Pjesėje laikas šokinėja - tai dešimt minučių į priekį, tai keturias dienas atgal.

- Lietuvoje neįprasta rengti aktorių atrankas...

- Pamenu, teatro režisierius Jonas Jurašas darė atranką, kai po ilgo laiko grįžo į Lietuvą ir statė "Smėlio klavyrus".

- Tačiau parvykęs iš Kanados atrankos nerengėte, kai kūrėte spektaklius "Kazanova" ir "Ponas Kolpertas"?

- Ne, tąkart aktorius kviečiau. Sakykim, "Ponas Kolpertas" buvo statomas Kauno valstybinio dramos teatro scenoje. Jo vadovai norėjo, kad spektaklyje ir vaidintų šio teatro aktoriai. Be to, pats esu ten dirbęs kaip aktorius, tad pažįstu savo kolegas.

Jaunimui - galimybė atsiverti

- Kodėl šį kartą sumanėte ieškoti aktorių per atranką?

- Noriu pamatyti teatrinį jaunimą, suteikti galimybę jam atsiverti. Tikrai neįsivaizduoju, kaip dabartiniais laikais prasimušti ką tik akademiją baigusiems jauniems aktoriams. Jie parodo diplominius spektaklius, o kas toliau? Eiti pas kokio nors teatro meno vadovą ir tikinti: "Esu talentingas, duokite man darbo"?

- "Moters iš praeities" herojai - vidutinio amžiaus žmonės, o jūs kviečiate jaunus aktorius.

- Skaitydamas pjesę paraidžiui randi, kad trijų herojų amžius - apie 40 metų. Ir du paaugliai. Tačiau amžius teatre - labiau santykinis dalykas, ne taip, kaip kine, kur yra daugiau realizmo.

Be to, vyresni aktoriai, dirbantys repertuariniuose teatruose, labai užsiėmę. O dar jie turi ir papildomų darbų, nes piniginis atlygis, kurį gauna teatruose, visiškai menkas.

- Kodėl spektakliui pasirinkote Menų spaustuvės erdvę?

- Ji atviresnė eksperimentams, kurių neretai bijo repertuarinių teatrų meno vadovai. Kai tenka su jais kalbėti, daugelis pirmiausia klausia, ar turiu "žiūrovinę" pjesę.

Menų spaustuvė sumanė programą "Atvira erdvė" ir laukė įvairių sričių menininkų paraiškų. Šioje erdvėje galima drąsiau leistis į ieškojimus. Net sąmoningai daryti "klaidą", manant, kad ji gali nuvesti įdomiu keliu ir atverti dalykų, kurių gal nė pats neįsivaizdavai.

"Pats sau ponas"

- Aktoriaus ir režisieriaus duonos ragavote ir čia, ir kitapus Atlanto. Gal galėtumėte palyginti?

- Sudėtinga lyginti vakarietišką teatrą ir lietuvišką. Mes dirbame pagal rusišką, Rytų Europos sistemą. Vakaruose kitoks yra teatro organizavimas ir infrastruktūra. Repertuarinių teatrų ten nedaug. Net ir tie surenka trupę metams ar dvejiems. Ir dažniausiai tai daro vadinamieji festivaliniai teatrai.

Vakaruose įprasta naują spektaklį rodyti 3-6 kartus per savaitę, ir taip 2-3 mėnesius. Tai vadinama "run" - bėgimu. Paskui trupė išsiskirsto. Jei spektaklis turi didelį pasisekimą, jis dar vežamas į gastroles. Labai sėkmingas darbas po pusmečio ar metų gali būti atnaujinamas.

- Vadinasi, teatralai ten nėra "pririšti" prie vieno teatro ir net prie konkrečios vietos - miesto ar šalies?

- Taip.

- Lietuvoje jūs irgi esate laisvas teatralas. Kaip jaučiatės, kas yra gerai, o kas - blogai būti "nepririštam"?

- Esi nepriklausomas ir pats sau ponas. Gali rinktis kokią nori pjesę. Kita vertus, turi eiti ir siūlyti medžiagas spektakliams, ieškoti galimybių dirbti. Kartais kūrinys, kuris tau atrodo tikrai geras, teatro meno vadovo akimis, nėra dėmesio vertas dalykas.

- Tokiais atvejais negalite įgyvendinti savo kūrybinių sumanymų?

- Būna ir taip. Be to, tenka derintis prie teatro repertuaro koncepcijos.

- Gal teatrai nenoriai įsileidžia nepriklausomus režisierius? Ar sudaro jiems galimybę kurti?

- Manau, visi teatrai nori, kad spektaklius statytų ir nepriklausomi režisieriai. Bent jau priima pasiūlymus.

Noras keisti savo gyvenimą

- Kanadoje gyvenote 10 metų. Kaip jums šovė į galvą mintis ten važiuoti?

- 1984-aisiais baigiau akademiją ir iškart patekau į Kauno dramos teatrą. Dirbau ten 8 metus. Tada išvažiavau į Kanadą.

Manau, nerasite menininko, kuris kokiu nors momentu nenorėtų visko nutraukti ir imtis ko kito, kuriam nekiltų minčių kardinaliai pakeisti savo profesinį gyvenimą. Tokioje situacijoje kiekvienas elgiasi savaip.

- Į Kanadą išvažiavote 1992 metais...

- Pasitaikė proga ir ja pasinaudojau. Iš pradžių Kanadoje net minties neturėjau ieškoti darbo pagal profesiją. Penkerius metus į teatro pusę nė nežiūrėjau. Net spektaklių nelankiau. Matyt, reikėjo, kad atvėstų galva.

- Bet vėliau Viktorijos universitete studijavote teatro režisūrą.

- Po penkerių metų vėl pradėjau dairytis į sceną, žiūrėti, kas vyksta Kanados teatriniame pasaulyje. Ten dirbama visai kitaip, negu mes esame įpratę Lietuvoje. Supratau, kad ne pro šalį būtų susipažinti išsamiau ir pasimokyti.

- Kanadoje ne tik studijavote, bet ir vaidinote spektakliuose, režisavote?

- Taip, Vankuveryje ir Viktorijoje.

- Ar dalyvavote atrankose, kurios ten įprastos?

- Kanadoje būtų neįprasta, jei atrankos nebūtų. Lietuvoje teatrinė bendruomenė yra tokia nedidelė, kad teatralai geriau ar blogiau, bet pažįsta vieni kitus. Kanada - gerokai didesnė valstybė. Visų teatralų pažinoti neįmanoma. Be to, šioje šalyje yra nesuskaičiuojama daugybė mokyklų, studijų ir kursų, skirtų aktoriams rengti. Ten galima net baigus dviejų savaičių vaidybos kursus teigti, jog esi aktorius. Sunkiai skiriama riba tarp profesionalo ir mėgėjo.

Apskritai Kanadoje profesionalūs teatralai jaučia poreikį tobulintis, todėl lanko kursus, meistriškumo mokyklas. Iš dalies dėl to, kad jie nedirba repertuariniuose teatruose. Gali genialiai suvaidinti viename spektaklyje ir kurį laiką neturėti darbo - 6 ar 7 mėnesius. Tada jie per tokius kursus stengiasi "palaikyti formą".

Nenutrūkstantis procesas

- Ar Kanadoje įgyta patirtis praverčia Lietuvoje?

- Be abejo.

- Savo veiklą jūs vadinate ne kūryba, o darbu?

- Tai nenutrūkstantis procesas. Nuo tada, kai beveik nieko neišmanydamas stojau į akademiją, iki dabar. Visą laiką galvoje kažkas sukasi, net tuomet, kai dirbi visiškai su teatru nesusijusius darbus. Manau, taip yra kiekvienam menininkui.

Procesas nenutrūko nė tais metais, kai gyvenau Kanadoje ir į teatro pusę net nežiūrėjau. Šioje šalyje išmokau tokių dalykų, kokių nebūčiau išmokęs Lietuvoje. Nesakau, kad jie geresni ar blogesni, tiesiog kitokie nei čia.

- Ar gyvendamas Kanadoje žinojote, jog grįšite į Lietuvą, ar vykti namo nusprendėte spontaniškai?

- Iš pradžių apie grįžimą į Lietuvą negalvojau. Bet ir neprisiekinėjau, kad išvažiavau visam laikui. Vienu metu man buvo įdomu, naudinga, net būtina gyventi Kanadoje. Tačiau tam tikru momentu pajutau - viskas, reikia kur nors judėti, kažką keisti. Todėl dabar esu čia, Lietuvoje.

- Ir neketinate išvažiuoti?

- Kol kas nematau priežasties. Nors taip pat negaliu prisiekti, kad neateis diena, kai suprasiu, jog vėl atėjo laikas kažką keisti.

Žmona visada šalia

- Esate linkęs viską apgalvoti ar dažniau priimate spontaniškus sprendimus?

- Man atrodo, kad stengiuosi apgalvoti, bet niekada neišeina taip, kaip sumanai.

- Ar jūsų šeimoje dar yra teatralų?

- Senelis Vincas Uždavinys buvo žurnalistas, fotografas, keliautojas. Tėvas - inžinierius. Mama dėstė Pedagoginiame universitete. Brolis - verslininkas, šiuo metu gyvena Kanadoje. Žmona - vadybininkė.

- Ar žmona visada jus palaiko - keliavo drauge į Kanadą, grįžo į Lietuvą?

- Esame susituokę 20 metų, mes visada kartu...

Trumpai

Sakalas Uždavinys baigė aktoriaus meistriškumo studijas Lietuvos muzikos akademijoje. 8 metus dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre. 10 metų gyveno Kanadoje. Ten Viktorijos universitete studijavo teatro režisūrą, dalyvavo įvairiuose meniniuose projektuose.

Uždavinys sako nebraižęs ant durų staktos brūkšnelių, kiek tiksliai yra sukūręs vaidmenų teatre ir kine, režisavęs spektaklių. Tačiau suskaičiavę sužinojome, kad jo kūrybinį bagažą sudaro per 50 spektaklių ir gal 18 kino filmų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"