TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Visus sunkumus susikūrėme patys

2007 12 10 0:00
"Ten, kur mes žvelgiam su panieka, iš aukšto, kaip viską žinantys arbitrai, ten yra išmintis. Gyva, gryna, nesugalvota, neišvestinė, ne pedagogikos tikslais pasakyta", - sako V.Juknaitė.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Rašytoja Vanda Juknaitė, išleidusi jau antrą knygą apie sudėtingo likimo vaikus, gilinasi į jų psichologiją ir ieško atsakymo, kaip pasikeitė žmogus, paveiktas modernybės, kokie joje glūdi pavojai, kodėl jauni žmonės taip nebrangina savo gyvenimo.

Rašytoja, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja V.Juknaitė prisipažino, kad knygos jai tarsi pačios nukrinta iš dangaus. Prieš penkerius metus išleidusi "Išsiduosi balsu" skyrė benamiams gatvės vaikams, šiemet išleistojoje "Tariamas iš tamsos" - pokalbiai su nereginčiais, negirdinčiais, nusikaltusiais, sutrikusio intelekto, sudėtingo likimo vaikais. Pati autorė šiuos pokalbius pavadino sukrečiančia autentika.

Būtinoji sąlyga - ryšys su kitu

- Jau daug metų bandote visuomenei parodyti, kaip mąsto, ko trokšta, kaip būties pilnatvės siekia likimo nuskriausti vaikai, organizuojate jiems vasaros stovyklas. Tai tarsi raktas, kaip jiems galima padėti. Kas lėmė tokį jūsų pasirinkimą?

- Tai buvo jau labai seniai. Pats gyvenimas įtraukė. Viskas prasidėjo, kai susirgo mano vyresnysis sūnus. Tada buvome išmesti į visai kitą tikrovę, teko pažinti kitokį egzistencijos būdą. Paskui atėjo grupė studentų ir sako man norintys ką nors gera padaryti, bet nežinantys ką. Ir paprašė padėti. Tokia buvo vasaros stovyklų beglobiams vaikams pradžia.

Ne tik mes, niekas tuo metu neturėjo jokio supratimo apie socialinį darbą. Patys neturėjome patirties, taigi nežinojome, kaip vienoj ar kitoj situacijoj elgtis, nuo ko pradėti. Buvo labai sunku. Bet iš tų metų liko aukso vertės patyrimas.

Tas nežinojimas, kas yra socialinis darbas, buvo svarbiausia darbo su vaikais sėkmės sąlyga. Tai atvėrė pačią esmę, ne socialinio darbo, o žmogiškų ryšių gyvuonį. Kadangi neturėjau jokių išankstinių nuostatų, netrukau pamatyti, kad vaikai iš mūsų nebūtų ėmę duonos, jei ji būtų buvusi dalijama be meilės. Gatvės vaikai - laisvūnai, jie gyvenimo nevertino, neturėjo ką čia prarasti, jie sutikę būtų mirti badu. Jie buvo su mumis dėl atviro, nuoširdaus žmogiško ryšio. Naikinančioj laiko virsmo suirutėj mes laikėmės vieni kitų. Mums, ne mažiau kaip mes jiems, buvo reikalingas jų neišsenkamas optimizmas ir drąsa gyventi. Kai visi aplink tik ir aimanavo, gatvės vaikai niekuo nesiskųsdavo. Toks jų požiūris į gyvenimą atsirado, manau, dėl to, kad jie niekada neturėjo kam skųstis, neturėjo namų, saugios aplinkos, maisto, artimųjų, kurie jais rūpintųsi. Dėl šios priežasties visų jų gyvenimai nesusiklostė, teisingiau, susiklostė tragiškai.

Kad žmogus užaugtų žmogum, jam gyvybiškai reikalingas saugus, patvarus, patikimas ryšys su kitu žmogumi. Tėvo ir motinos vaikui niekas negali pakeisti. Tai būtinoji sąlyga. Be pirmųjų globėjų meilės vaikui neatsiranda pamatinis pasitikėjimas gyvenimu. Tai atsitinka ir tada, kai tėvai su vaikais nebendrauja ar bendrauja per mažai.

Rašant knygą "Tariamas iš tamsos", teko iš panagių pergalvoti daugybę dalykų. Atsakyti sau į daugybę klausimų. Prisiminiau, kad nuo vaikystės buvau linkusi į socialinį darbą. Kartą suorganizavau gvardiją vaikų ir mes visi išėjome prie upės už pusantro kilometro nuo kaimo. Kai kuriems vaikams buvo ketveri, treji metukai, man pačiai - šešeri. Ta kelionė baigėsi tuo, kad įbridom visi į didesnius už save ajerus, pasaulis pasibaigė, ir pasiklydom.

- O kokia buvo jūsų vaikystė?

- Kaip ir visų mano kartos žmonių, ji sudėtinga. Tėvai buvo išgyvenę karą. Aš galvoju dabar, kas buvo žmonėms baisiau išgyvent: ar karą, kai šaudo, kai akivaizdu, kas priešas, ar pokarį.

Kai pradėjau suvokti save esant, kartu suvokiau, kad gyvenimas yra kažkoks dviprasmiškas. Tėvai nieko neaiškino, jiems patiems visa buvo nauja, reikėjo išmokti gyventi naujoje sovietinėje tikrovėje. Be to, aiškinti vaikams būtų buvę pavojinga, jie visada galėtų ne vietoj prasitarti. Mes žiūrėdavom į savo tėvus ir matydavom, kaip jie kalba: su vienais žmonėmis vienaip, su kitais kitaip. Savaime ir patys mokydavomės, kur šnekėti viena, kur kita. Jautėm, kad reikia klausytis išplėtus ausis ir akis, kad ko nors blogo neatsitiktų. Žmonės buvo labai prislėgti.

Atsimenu, kad mes dažnai neturėdavom duonos. Valdžia liepė nupjauti pasėtus rugius, mat vadovautasi tada buvo mintimi, kad jei žmogus turės savo rugių pasisėjęs, tai dar jų galės pasivogti iš kolūkio (sunkiau bus įrodyti, kad jie vogti). O be to, žmonių užvaldymo idėja diktavo, kad žmogus, kuris turi savo duonos, bus beveik nepriklausomas.

Labai ryškiai prisimenu iš savo vaikystės, kad mama į miestelį išeidavo duonos apie vidurnaktį, eilėje stovėdavo naktį ir parnešdavo tik tiek, kiek buvo leidžiama vienam nusipirkti. Kartą, kai ji išėjo duonos, mes su seserim sumanėm mamai pagaminti valgyt. Suradom truputį miltų, išplakėm košę ir ant varnalėšų lapų prieš saulę prikepėm blynų. O, pasirodo, tai buvo paskutiniai miltai... Vaikystė labai daug ko išmokė.

Modernybė pakeičia žmones

- Kaip pasikeitusios gyvenimo sąlygos pakeičia žmogų?

- Kiekvienas laikas turi savo sunkumų ir savo pavojų. Dabar jau matom, kad vartotojų visuomenėje gyvenimas nė kiek ne mažiau sudėtingas ir prieštaringas.

Mes su didžiausiomis viltimis laukėm jaunosios kartos, o dabar nustebę matom, koks jaunimas sutrikęs. Palikti patys sau jaunuoliai jau yra išbandę viską, ir tuštuma, nebeturėjimas ko laukti yra dažno iš jų gyvenimo palydovas.

Laikas iš tiesų be galo sudėtingas. Be socialinių kultūrinių pokyčių, mes dar turėjome radikaliai modernizuotis, tiesiog persirgti modernybe. Mes ją privalėjom perprasti greitai, staigiai. Kiti pokyčiai užgožė suvokimą, kad modernybės prigimtis iš esmės yra griaunamoji ir kad krizė yra nuolatinė modernybės būklė.

Į modernybės atneštus pavojus Vakarų pasaulis ėjo daugybę metų, įvardydamas tuos pavojus, bandydamas nuo jų apsisaugoti. Pas mus viskas vyko greitai. Modernybė, be visų pranašumų, turi ir labai daug pavojų. Pastarieji virsmo metai jauniems žmonėms buvo pavojingi tuo, kad tą įtampą, gyvenimo baimę, kurią jautėm visi, vaikai jautė šimteriopai ir ją turėjo išgyventi dažniausiai vieni, nes tėvai jiems neturėjo laiko.

Karas ne keliuose, o galvose

- Kaip galima apibūdinti modernybės laikų jaunimą?

- Šie jaunuoliai visiškai nesisaugo, jie elgiasi neatsakingai, jie nevertina gyvenimo. Apie tai byloja paauglių mirtys avarijose, įvairūs susižalojimai. Juk nebūna savaitės, kad negirdėtume tokių pranešimų. Šitaip savęs nesaugo, taip bravūriškai elgiasi su gyvenimu tik beglobiai vaikai. Karas vyksta ne keliuose, o jų galvose.

Aš savo studentų paklausiau, kas turi šiemet žuvusių savo pažįstamų, giminių, bendraamžių. Du trečdaliai pakėlė rankas.

Jei aš nebūčiau mačiusi benamių gatvės vaikų iš arti, ir ne vienus metus, taip nekalbėčiau. Prisimenu, kai mes tuos vaikus atsivežėm pirmą kartą į stovyklą, jau pirmąją dieną pamatėm, kad jie absoliučiai nemoka savęs saugoti. Sakytum, neišsivysčiusi savisaugos juslė. Šie vaikai elgiasi taip, kaip žmogus, kuris nežino, kad ugnis degina.

Nusivedėm mes juos prie upės. Buvo siaubas. Tada supratom, kad mums reikia keisti programą, nes mes jų neišlaikysim gyvų.

Viso to priežastis labai paprasta: vaikas, kuris nepatyrė ramios, nuoširdžios, atsakingos globos, jis ne tik kad neišmoko, bet ir intuityviai neturi jokios motyvacijos saugotis. Tai pirmasis beglobio vaiko bruožas. Iš čia kyla ir agresija, pavojus kitiems. Tada suvokiau, kad tai būdinga visiems šios kartos vaikams. Juk jų bendravimas su tėvais nutrūkęs, jie išgyvena vienatvę. Pamačiau, koks čia slypi baisus pavojus, nuo kurio jau niekas negali apsaugoti.

Be to, tokie vaikai, kuriuos augino televizorius, neįsivaizduoja, kad jų poelgiai turi realių pasekmių. Štai pavyzdys, kurį man pasakojo įvykio liudininkai: viename miestelyje du klasės draugai aštuoniolikmečiai, išlaikę vairavimo egzaminą, nusprendė išbandyti, kurio nervai stipresni. Jie turėjo miestelio gatve važiuoti vienas prieš kitą, kuris pirmas pasitrauks į šalį, tas pralaimės. Ir, pasirodo, abiejų nervai buvo labai stiprūs, nė vienas nepasitraukė į šalį. Automobiliai kaktomuša trenkėsi vienas į kitą, ir abu jaunuoliai žuvo vietoje.

- Tad galima daryti išvadą, kad ši liga būdinga ne tik našlaičiams, bet ir tiems, kurie turi tėvus, tačiau nesulaukia iš jų dėmesio?

- Taip. Visame pasaulyje girdime pranešimų apie vaikus, šaudančius savo bendraamžius, mokytojus. Pedagogai prisipažįsta bijantys mokinių. Dauguma šių tiesiog neturi motyvacijos gyventi. Kai aš paklausdavau vaikų, kas juos galėtų sulaikyti nuo tokių žingsnių, jie atsakydavo: "Gal jei kam nors būtum labai reikalingas." Štai neseniai spauda rašė, kad vienas žmogus iš Vokietijos parkeliavo namo pėsčias. Atrodo, juokinga istorija, bet kas gi jam padėjo sugrįžti į namus? Jis pasakojo: kai jam buvo labai sunku, kai pavargęs alkanas gulėdavo kur nors miške, jam atrodydavo, kad lengviau jau būtų buvę nesikelti ir taip užmigti amžinai. Tačiau jį nuo to sulaikydavo viena mintis apie mamą. Pagalvodavo apie ją, pasidarydavo jos gaila, ir įgaudavo jėgų eiti į priekį.

Kiek dabar tėvų, išvykstančiųjų uždarbiauti į užsienį ir paliekančiųjų savo vaikus. Šiemet nutiko atvejis, kai nusižudė mergaitė, rodos, dešimties metų. Jos tėvas buvo išvykęs į Airiją uždarbiauti. Ji sakė: tegul sugrįžta tėvas arba aš nusižudysiu. Ir ji taip padarė.

Juk dešimtmečiam vaikui normaliomis sąlygomis net tokia mintis apie savižudybę neturėtų ateiti į galvą.

Kai kalbėjausi su vaikais, klausiau, kaip jiems atrodo, kodėl taip kiti elgiasi. Vienas berniukas man paaiškino: "Taip jie prašo tėvų meilės." Tai aš buvau supratusi dirbdama su gatvės vaikais. Tokiu baisiu būdu jie irgi šaukiasi pagalbos.

- Savo knygoje pokalbiais su vaikais jūs tarsi norite parodyti daugybei tėvų, kaip mąsto vaikai, kur tėvai daro klaidas?

- Knygoje "Tariamas iš tamsos" aš kalbuosi su vaikais, kurie turi ypatingų sunkumų, jų gyvenimai labai sudėtingi. Kalbuosi dėl to, kad mes pamatytume pasaulį jų akimis. Jeigu tie tėvai, kurie išvyko uždarbiauti į užsienį, išgirstų vaiko mintis, patirtų jo siaubą, niekada taip nepasielgtų. Pirmiausia, išvažiavus tėvams, vaikui sukasi mintis: gal jis jo nemyli, kad paliko, gal jam kas nors ten atsitiks, gal jis iš ten negrįš. Ir vaikas jaučiasi labai nesaugus. Tai jau geriau išmesti vaiką iš devinto aukšto ir tada važiuoti. Juk padariniai tokie patys. Tokie palikti vaikai bus pirmieji, kurie vienas prieš kitą bandys, kurio nervai stipresni. Jie neturės motyvacijos gyventi, jie nebus niekam įsipareigoję, nes jie neturi žemės po kojom.

Per darbus tėvai nemato vaikų

- Kas laukia tokių vaikų?

- Tokių vaikų laukia du keliai. Arba žmogus labai anksti subręs (bet tai labai sunku, vaikas turi laiku suaugti), arba nuslys.

Tokie vaikai būna labai daug ką išbandę. Jie dar būdami mažučiai žino, kas yra fizinis artumas. Ir į tą vienas kito glėbį, akivaizdu, juos pastūmėja vienatvė. Tačiau kokią paguodą vienas kitame gali rasti penkiolikos metų paaugliai?

Vien dėl to, kad yra vidinė tuštuma, viskas jau išbandyta, tokiam jaunimui reikia nepaprastai didelio greičio, reikia šokti su guma nuo bokšto, reikia kokių nors išgyvenimų, kad tą vidinę tuštumą užpildytų - trūksta patikimo ryšio su kitu žmogumi ir su gyvenimu. Pasak amerikiečių psichologų, ir narkotikų prevencijos pagrindinis dalykas, galintis ištraukti žmogų iš narkotikų liūno, yra tvirti nuoširdūs ryšiai. O kaip jie gali būti tvirti, jei vaikai jau miega, kai tėvai pareina iš darbo? Kai susitinka tik kelioms minutėms virtuvėje? Juk taip augo dabartinė jaunoji karta, nes pastaruosius penkiolika metų tėvai dirbdavo keliuose darbuose ir savo vaikų beveik nematydavo.

Jeigu kas mano, kad tie ryšiai kada nors užsimegs, klysta. Niekada. Vaikystėje žmogus taip, kaip augalas, įsišaknija. Jei vaikystėje nėra ryšio, bendravimo, šaknys bus skurdžios, trumpos, nes joms trūks vandens. Toks žmogus jau užaugęs šaknų neišleis. Be ryšio su artimaisiais einame į tokią tuštumą, į neapykantą vienas kitam.

Saugumo jausmas

- Tad ką daryti šiandien vaikui, jei tėvai neskiria jam pakankamai dėmesio? Kas gali jam padėti?

- Visus sunkumus žmogus yra sukūręs savo rankomis. Jie nenukrito jam ant galvos. Tad bendromis pastangomis, sąmoningai supratus galima situaciją keisti. Niekas kitas už mus situacijos nepakeis. Mums atrodo: sukurta jau tiek daug tarnybų, vaikas gali kreiptis pagalbos į psichologą, į mokytojus, socialinius darbuotojus, tačiau jų pagalba yra epizodinė.

Sugrąžinti žmogui saugumo jausmą gali tik nuolatinis nuoširdus ryšys. Ypač vaikui jis svarbus. Jam labai svarbūs tėvai. Prisimenu, prieš keletą metų Suvalkijoje iš prasigėrusios, valkataujančios, vaikų neprižiūrinčios motinos atėmė du vaikus ir nugabeno juos į vaikų namus. Kai socialiniai darbuotojai kalbėjosi su šiais aštuonerių devynerių metų vaikais, jie vien raudojo ir prašėsi pas mamą. Išsivysčiusiose šalyse jau seniai suprasta, kad atimti vaiką iš šeimos reikia tik kraštutiniu atveju, socialiniai darbuotojai ten dirba šeimoje, moko rūpintis vienus kitais.

- O su kuo sieti jaunimo agresyvumą mokyklose?

- Kaip dabar žvelgiama į mokytoją? Gabūs jaunuoliai nenori būti mokytojais. Aš visą gyvenimą dirbu Vilniaus pedagoginiame universitete ir pastebėjau, kad dabar baigusieji nebeina dirbti į mokyklas. Ir ne maži atlyginimai yra esminė priežastis. Ir aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimai, sakyčiau, nenuostabūs. Kaip susiklosto tokia įtempta padėtis? Jei tėvai neturėjo namie laiko vaikui, vaikas, pamatęs mokykloje suaugusį žmogų, kuris su juo bendrauja, kalba, būna su juo pusę dienos, mano, kad šis žmogus gali būti jam artimas. Jis iškart į mokytoją natūraliai, spontaniškai, be jokių piktų ketinimų intuityviai deda visas viltis. Ir, suprantama, trisdešimties vaikų klasėje mokytojas kiekvienam negali atiduoti viso savęs. Tada kyla vaikų neapykanta, pyktis, nuoskauda, mokytojas yra provokuojamas: tu silpnas, niekam tikęs, tu mūsų nemyli. Antagonizmas visą laiką didėja.

Prisimenu, sovietmečiu buvo kalbama, kad, rodos, 60 procentų pedagoginio universiteto auklėtinių nenori eiti dirbti į mokyklas. Tai dabar tas procentas dar didesnis, tik 10-15 procentai nori eiti į mokyklą.

Išsivysčiusiose šalyse seniai trūksta mokytojų. Kai pas mus prasidėjo švietimo reforma, džiaugėmės, kad tokio trūkumo nėra. Atrodė, ir nebus. Per dešimt metų viskas pasikeitė. Įžengėme į tą pačią krizę.

Vaikų brangakmeniai

- Ar su tais vaikais, kuriems padėjote, su kuriais bendravote, paskui išlieka ryšys?

- Būna labai įvairiai. Pavarčiau knygos "Tariamas iš tamsos" rankraščius, tai, kas liko už puslapių, stalčiuje. Pavarčiau ir radau tokių brangakmenių! Kai vaiko akimis žvelgi į pasaulį, matai visiškai kitą tikrovę. Man atrodo, kad mums reikia mokytis, jų klausti, ką daryti, kaip elgtis. Reikia atsisėsti su jais ir kalbėtis. Jie pasakys, ką reikia keisti, ką reformuoti, o ne visus sprendimus nuleisti iš aukštai.

Kai neregių vaikų paklausiau, kas jiems sunkiausia, jie atsakė, kad sunkiausia, jog tėvų nėra šalia. Įsivaizduojate, vienas berniukas, apakęs dešimties metukų, irgi atsakė, kad ne staiga po traumos atsiradusi neregystė jam sunkiausia, o tai, kad reikėjo prisitaikyti gyventi toli nuo tėvų...

Mokinys - kompiuterio priedas

- O vertinimas mokyklose ar nesumenkina žmogiškumo? Vertinama pagal testus, pliusiukus, minusiukus. O kur mąstymo, vaizduotės vertinimas?

- Kai mes pradėjom reformuoti mokyklą, viskas prasidėjo nuo testų. O kas tie testai? Mygtukų spaudymas. Istorikai buvo protingesni, ir per istorijos egzaminą tokio vertinimo atsisakyta. Atsirado išmintingų žmonių, kurie suprato, kad reikia ne testą sužymėti, o rašyti istorijos pasakojimą. Tada aišku, kaip vaikas supranta epochą, kaip ją gali įvardyti. Lituanistai sugalvojo testą. Vaikai orientuojami tik į vieną vienintelį teisingą atsakymą. Jokio mąstymo nereikia. Jokios vaizduotės.

Ir jei žmonijos ateities viltys yra su kuo nors siejamos, tai tik su žmogaus vidiniais ištekliais ir su vaizduote. Testas - mygtukų spaudymas, tokiu būdu mes rengiame ne mąstantį žmogų, o kompiuterio priedą. Žmogui labai svarbi vaizduotė, kuri leistų jam pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis.

Mano pašnekovė Loreta, pavyzdžiui, sakė: "Aš negaliu savęs įdėti į reginčio žmogaus širdį." Mūsų kalba tai reikštų - aš negaliu pamatyti pasaulio reginčio žmogaus akimis. Loretai atrodo, kad suprastume vieni kitus, turime įdėti save į vienas kito širdį.

Pasirodo, jau išrastos technologijos, kad tokių žmonių dar negimusių motinos įsčiose galima būtų atsikratyti, kad jie neateitų į pasaulį ir niekas mums nepasakytų, koks vertingas pats gyvenimas. Ta nereginti mergaitė man pasakė, kad gyvenimas jai yra brangiausia, kas yra šioj žemėj. Kai paklausiau kodėl, ji atsakė, kad jai viskas yra brangu, kas yra pasaulyje, kad ir mažas akmenukas.

Bet labiausiai nustebino Loretos žodžiai: "Aš turiu save pačią. Gyvenimas man brangiausia, kas yra žemėje." Prieš tai teologijos žodyne buvau perskaičiusi tokias eilutes: "Džiaugsmingas savęs paties turėjimas, savo gyvenimo kaip dovanos suvokimas yra Dievo buvimo įrodymas." Bet kai vaikas man šią mintį pasakė kitais žodžiais, aš buvau priblokšta. Ji tikrai to niekur neperskaitė, nes neregiams nėra labai daug tokio pobūdžio knygų išversta. Savo gyvenimą ji suvokia kaip dovaną, nors ji neregė ir tragiško likimo. Šalia tokio vaiko nurimsti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"