TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vladimiro Tarasovo vienuolikos dalių romanas

2007 06 23 0:00
V.Tarasovo planai paprastai numatyti porai metų į priekį.
Nuotrauka: © Lietuvos žinios

"Esu laimingas, kad darau tai, ką noriu daryti, ir man, atrodo, puikiai sekasi. O paslaptis labai paprasta: reikia mylėti gyvenimą, save tame gyvenime ir visus, kurie yra aplink tave", - sakė LŽ džiazo virtuozas Vladimiras Tarasovas.

Šimtaprocentiniu vikingu save vadinantis Vladimiras Tarasovas į namus Vilniuje šią savaitę grįžo tik porai dienų. Menininko keliai iš Vokietijos ir Prancūzijos vedė į Sankt Peterburgą ir Maskvą.

Jubiliatą pagerbia Rusija

Birželio 29 dieną džiazo virtuozui, kompozitoriui, režisieriui ir instaliacijų meistrui V.Tarasovui sukanka šešiasdešimt metų. Birželio 21 ir 22 dienomis jubiliato laukė koncertai Sankt Peterburge, o birželio 28 ir 29 dienomis - Maskvoje. Rusijos sostinės šiuolaikinio meno centre "Mars" liepos 27 dieną atidaroma menininko vaizdo darbų ekspozicija. Rugsėjį V.Tarasovo parodą ir koncertą rengia gimtasis Archangelskas, iš kurio džiazo muzikantas išvažiavo prieš 35 metus.

Vilniuje V.Tarasovas gyvena nuo 1968-ųjų. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje jubiliato koncertas numatytas gruodžio 27 dieną. Metų pabaigoje turėtų pasirodyti "Baltų lankų" išleistas menininko instaliacijų albumas "Garso žaidimai". Ši leidykla 1998-aisiais išleido ir V.Tarasovo knygą "Trio" apie legendinį trejetą (Viačeslavą Ganeliną, Vladimirą Čekasiną bei patį autorių), nuo 1971-ųjų 15 metų grojusį šiuolaikinę džiazo muziką.

Pirmadienį, vos grįžęs iš Paryžiaus, V.Tarasovas Vilniuje dar spėjo parepetuoti su V.Čekasinu prieš birželio 21 dienos koncertą Sankt Peterburgo filharmonijoje. Šiuo renginiu Rusijoje paminėtas ir saksofono virtuozo V.Čekasino šešiasdešimtmečio jubiliejus.

Antradienį prie Baltojo tilto V.Tarasovas baigė ir išbandė instaliaciją "Antroji upė". Ji buvo pristatyta šiąnakt, per vieną iš "Vilniui - Europos kultūros sostinei 2009" skirtų projektų "Tebūnie naktis!"

Imtis ciklo "Dantės upės" menininką įkvėpė Dante Alighieri "Dieviškoji komedija". Instaliacija "Pirmoji upė" buvo parodyta šiemet Šiuolaikiniame meno centre per festivalį "Jauna muzika". Ciklą "Dantės upės" iš viso sudarys penkios instaliacijos.

Iš vikingų giminės

"Esu pamoras, šimtaprocentinis vikingas, - tvirtino pašnekovas, paklaustas apie gimtąjį kraštą. - Aišku, dabar Archangelskas ne toks, kokį prisimenu - mediniai namai, medinės gatvės. Dabar ten - betonas, stiklas. Labai stipriai viskas pasikeitė ir nemanau, kad į gera. Gaila, bet taip jau yra. Toks šiuolaikinis gyvenimas, bet vis tiek - esu ten gimęs ir tie vadinamieji pamorai, vikingai, man labai artimi. Malonu, kad mane prisimena, kai ten nuvažiuoju. Prašo groti festivaliuose, surengti parodą muziejuje."

Menininko tėvai jau mirę. Archangelske gyvena vyresnysis brolis Levas Tarasovas. Dabar jis jau pensininkas, anksčiau dirbo mechaniku. Buvo ir jūreivis - kaip tėvas. Visi Tarasovų šeimoje buvo jūreiviai, nes Archangelskas - uostas.

Džiazo muzikanto žmona Valentina Tarasova dėsto choreografiją M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Dukra Marija ką tik baigė audiovizualinių menų vadybos bakalauro studijas Muzikos ir teatro akademijoje ir rengiasi stoti į magistrantūrą. V.Tarasovas pritarė dukters pasirinkimui, nors ji M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje įgijo baleto specialybę. Mokėsi baleto ir Amerikoje, kai ten dirbo tėvas. Septyniolikmetis sūnus Piotras - M.Mažvydo vidurinės mokyklos moksleivis. Labai gerai mokosi, groja būgnais, puikiai, kaip ir Marija, šneka angliškai, domisi programavimu ir jau sukūrė kelis animacinius filmukus. Pats jiems ir muziką parašė.

"Prieš kelerius metus kartu su Petru grojome Birštono džiazo festivalyje. Jis buvo parašęs kelias kompozicijas, - prisiminė tėvas. - Visada buvau prieš nurodinėjimą vaikams: darykite tą, darykite aną! "Life is easy" ("Gyvenimas lengvas" - angl.). Tegul pats sprendžia, ką daryti. Man - šešiasdešimt, jam liepos mėnesį sukaks aštuoniolika metų. "Go!" ("Eik!" - angl.) Petras rimtas žmogus, ir man tai labai malonu matyti."

Kai tėčio nebūna, sūnus dirba jo studijoje, įrengtoje Tarasovų name Pilaitės mikrorajone. Kadaise ten buvo sumanytas menininkų miestelis, tačiau dabar gyvena turbūt vienintelio V.Tarasovo šeima.

Lyg upė plauktų

Menininko darbai paprastai suplanuoti dvejus metus į priekį. Jis dažnai kviečiamas į užsienio šalis koncertuoti ir rengti instaliacijų parodas. Iš naujausių V.Tarasovo sumanymų - instaliacija "Septima", skirta mylimai Venecijai, paprastai aplankomai dukart per metus, ir numatyta įgyvendinti Maskvoje.

Šiemet V.Tarasovo garso projektai buvo pristatyti per antrąją Maskvos bienalę. Projektas "Inside Out" - Bro mieste Čekijoje ir Azerbaidžano sostinėje Baku.

Taip pat šiemet pasirodė visų V.Tarasovo solinių darbų rinkinys: 11 kompaktinių plokštelių ir instaliacijų DVD "Sound Games". Tikrai nekomerciniam leidiniui ilgai ieškota lėšų, galiausiai kreiptasi į "Ford Foundation" Niujorke. Fondo atstovui buvo pasakyta, kad norima išleisti Lietuvoje gyvenančio būgnininko solinių darbų rinkinį, o amerikietis, pamatęs V.Tarasovo pavardę, tik perklausė, ar tai tas pats džiazo muzikantas, kurio koncerto klausėsi Niujorke. "Ford Foundation" apmokėjo visas leidybos išlaidas ir pasirūpino, kad solinių darbų rinkinys būtų išleistas aukščiausiu lygiu.

"Vienuolika solinių programų ATTO galima skaityti kaip romaną, - pripažino autorius. - Tokia ir buvo idėja. Ne kaip atskiros variacijos, o kad iš vienos į kitą plokštelę būtų pereinama, lyg upė plauktų. Labai malonu kaip rašytojui turėti visas savo knygas. Nors šis romanas jau turi tęsinį."

V.Tarasovo solinė programa ATTO XII jau skambėjo per festivalį "Mene ir vienas - karys". Vilniaus "Cafe de Paris" šeimininkas Augustinas Beinaravičius sumanė, kad solo grotų įvairių šalių roko, bliuzo, hiphopo ir kitokios muzikos atlikėjai.

"Pamaniau, ką aš ten darysiu?! - prisipažino džiazo muzikantas, pakviestas surengti savo muzikos vakarą. - Tačiau buvo įdomu. Apžiūrėjau tą barą. Labai skirtinga publika. Ar galėsiu per savo vakarą patraukti tą jaunimą, kuris galbūt visą dieną klausėsi technomuzikos?! Pamėginau ATTO XII. Viskas gerai!"

Trio

V.Tarasovas visada mielai prisimena, koks svarbus jam buvo dar sovietmečiu Vilniuje gyvavęs legendinis šiuolaikinio džiazo trio. "Man labai malonu, kad susiėjome čia, Lietuvoje. Tada tik Lietuvoje buvo galima ką nors padaryti, - pabrėžė pašnekovas. - Kiekvienas turėjome savo individualumą ir vėliau tas individualumas perėjo į mūsų kompozicijas. Dabar jau galima sakyti, kad suradome savo stilių. Mus galima atpažinti. Tai labai svarbu - menininkas turi būti atpažįstamas. Žiūri į paveikslą: juk čia - Linas Katinas! O čia - Algimantas Kuras. Čia groja Vladimiras Čekasinas, o ten - Charlie Parkeris. Atverti knygą - juk čia Fiodoras Dostojevskis! Ir trio istorija padėjo ne tik man, bet ir V.Čekasinui, ir V.Ganelinui. Ir ta refleksija, ką darėme išsiskyrus trio, buvo labai svarbi."

Džiazo muzikanto ieškojimai, aišku, tebevyksta. V.Tarasovo įsitikinimu, jei menininkas teigia, jog jis suprato, ką reikia daryti, viskas - menas baigiasi.

Būgnininkas

"Kuo ilgiau groju tuo instrumentu, tuo labiau suprantu, kad daug ko nežinau, kad jis man atvėrė visai kitą garsų pasaulį, - prisipažino pašnekovas. - Man patinka vadintis būgnininku. Man patinka būgnas - turbūt vienintelis pasaulyje autentiškas instrumentas. Tas archaiškas instrumentas turi labai stiprią vidinę dvasią."

Tikrų muzikantų džiazo virtuozas mato ir tarp jaunų žmonių Lietuvoje, tačiau didele ne tik Lietuvos, bet ir visos posovietinės erdvės džiazo tragedija vadina tokią padėtį, kai muzikantai priversti ieškoti kompromisų, kad išgyventų. Jei niekas nepadės, jie neturės galimybės groti ir kūrybiškai mąstyti. O juk tik tada, kai turės ką pasakyti kaip menininkai, jie bus reikalingi. Taip pat ir užsienyje.

"Niekada negrojau komercinės muzikos, nes žinau, kad menas neatleidžia kompromisų. Kodėl myliu džiazą?! Džiazas yra laisvė ir tu esi laisvas, - kalbėjo V.Tarasovas. - Jei manai, jog šiandien truputį pagrosi per priėmimą, o rytoj vėl grįši prie džiazo, - viskas. Tu grosi džiazą kaip per tą priėmimą. Turi būti atviras ir nemeluoti muzikai."

Garsas yra viskas

Džiazo muzikantas daugiau kaip dešimt metų bendradarbiavo su žymiu prancūzų choreografu Josephu Nadju. Jis pagal V.Tarasovo muziką pastatė kelis spektaklius. Pašnekovas prisiminė, kad su teatru yra susijęs nuo pat vaikystės. Grojo Archangelsko dramos teatro orkestre, būdamas keturiolikmetis pats vaidino scenoje.

V.Tarasovas visą gyvenimą susijęs ir su poezija, literatūra. Dar nuo tų laikų, kai gyveno pas menininkus dirbtuvėse Sankt Peterburge, pas Ilją Kabakovą Maskvoje, o vėliau Vilniuje darė daug performansų pas dailininką Valentiną Antanavičių, dažnai - pas A.Kurą. Ir su poetais - Dmitrijumi Prigovu, Timūru Kibirovu, Sigitu Geda, Kornelijumi Plateliu, Kerry Shawnu Keysu. Gotlando saloje Visbyje - su rusų literatūros klasiku Andrejumi Bitovu. Menininkas įsitikinęs, kad žodis taip pat yra instrumentas. Frankfurto knygų mugėje prieš kelerius metus skambėjo jo Sonatina keturiems poetų balsams, obojui, kontrabosui ir perkusiniams instrumentams. Eilės buvo sakomos angliškai, rusiškai, kiniškai ir lietuviškai.

"Viskas, ką dariau, susiję su garsu, - kalbėjo pašnekovas. - Išskyrus gal vienintelę instaliaciją "Kalėdų vainikas". 2000-ųjų išvakarėse septyniose nerestauruotose Vilniaus bažnyčiose pristačiau degančių žvakių, nes Šv. Petro ir Povilo bažnyčia švietė nuo fejerverkų, o Augustinų bažnyčia stovėjo tokia kukli. Ir prisiminiau, kad garsas yra, net kai jo nėra. Kaip Edvardo Muncho paveiksle "Šauksmas".

Vis dėlto Šv. Kazimiero bažnyčia menininkui artimiausia. Kai dar grojo Juozo Domarko vadovaujamame Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, kasdien eidamas į Filharmoniją pažvelgdavo į bažnyčios bokštą. Be varpų ji atrodė lyg be akių. Gavęs prof. Leopoldo Digrio ir dabartinio Telšių vyskupo Jono Borutos pasiūlymą, instaliacijų meistras su džiaugsmu ėmėsi gaivinti varpinę. "Varpeliai šv. Kazimierui" bažnyčios bokšte nesiliauja tilindžiavę, net kai nėra, atrodo, nė menkiausio vėjelio.

Tokia nuolatinė V.Tarasovo instaliacija Lietuvoje - vienintelė. Prancūzijoje, Chateau D'Oiron, yra drauge su I.Kabakovu sukurtas darbas "Koncertas musėms". Vokietijoje netoli Kylio ežere, prie Zalcau pilies, kur rengiami muzikos festivaliai, prieš 11 metų kartu su I.Kabakovu sukurtą instaliaciją "Muzika ant vandens" menininkui neseniai teko restauruoti.

"Visi instrumentai buvo išvogti. Ir kam prireikė tų vamzdelių?! Niekada nebūčiau pamanęs, kad taip gali nutikti Vokietijoje, - pasakojo pašnekovas. - Reikėjo iš naujo viską daryti. Ačiū Dievui, dabar instrumentai groja, paukščiai kartu su jais dainuoja ir gulbės plaukioja aplink patenkintos."

Prisimenant viską

V.Tarasovas jau baigia rašyti antrą knygą - apie parodas, muziką ir viską, kas buvo iširus V.Ganelino trio. Grįžta ir į laikus prieš trio. Autobiografiniame esė kalba apie muziką, džiazą, vizualiuosius menus, prisimena Archangelską, draugus, keliones.

"Įdomiai tas mūsų protas veikia, - stebėjosi pašnekovas. - Rašau: "Archangelskas, 1961 metai", ir iškart viską prisimenu. Naujametinės eglutės viršuje - ne žvaigždė, o iš visų pusių sukasi skaičiai 1961. Dar anksčiau, 1951-1952 metais, prisimenu, vokiečiai buvo paleisti iš kalėjimo, o vaikai šaukė: "Fašistai!" Priėjo tėvas ir pasakė: "Ne fašistai - vokiečiai. Karas baigėsi". Visą gyvenimą tai prisiminsiu."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"