TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vokiška daina nesiliauja skambėti

2016 10 01 6:00
Kalbėti vokiškai Ervinas Peteraitis išmoko iš naujo jau būdamas suaugęs. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Jau šį pirmadienį, spalio 3 dieną, Vilniaus vokiečių bendruomenės ansamblis atliks protėvių dainas sostinėje, Vokiečių gatvėje. Čia bus pakabinta ir atminimo lentelė vokiečių kalba. Penkiolika metų šiam sambūriui vadovaujantis Ervinas Peteraitis ypač didžiuojasi, kad jo tautiečiai dar Sąjūdžio laikais susitelkė į bendruomenę ir iki šiol aktyviai dalyvauja kultūriniame bei socialiniame Lietuvos gyvenime.

„Manau, Lietuvos vokiečiai gali pagrįstai didžiuotis, kad per įsimintiną didžiulį Sąjūdžio mitingą Vilniaus Vingio parke mūsų tautietė Ana Valter kreipėsi į žmones ir paragino burtis į bendrijas, dirbti Lietuvos labui, o mes, sostinės vokiečiai, susirinkome Rašytojų sąjungos salėje ir paskelbėme, jog kuriame savo bendriją. Įregistravome ją 1989 metų balandžio 1-ąją. Buvome vieni pirmųjų“, – prisiminė tobulai lietuviškai kalbantis iš Tauragės kilęs E. Peteraitis.

Vilniaus vokiečių ansamblis - dažnas įvairių švenčių dalyvis./Asmeninio albumo nuotraukos

Reikėjo drąsos

Pasak Ervino, sovietmečiu, ypač netrukus po Antrojo pasaulinio karo, vokiečių tautybės žmonės Sovietų Sąjungoje buvo labai demonizuojami – prisipažinus, kad esi vokietis, grėsė Sibiras ar tremtis į kitą gūdžią vietą. Todėl kuriant bendriją kai kas siūlė elgtis atsargiai: pasivadinti lietuvių-vokiečių kultūros draugija. „Tada atsakiau: „Nė velnio. Ko mes bijome?“ Mano bičiulis lietuvis taip pat pritarė: „Ko jūs bijote? Žydai, ukrainiečiai gali kurti bendrijas, o vokiečiai – ne?“ – pasakojo E. Peteraitis.

Vienas Vilniaus vokiečių bendruomenės kūrimo iniciatorių ir ilgametis jos vadovas Ervinas teigė, jog pirmais gyvavimo metais bendruomenei priklausė per 70 sostinėje gyvenusių vokiečių. Tačiau kai susivienijusi Vokietija paskelbė priimanti iš buvusios Sovietų Sąjungos repatrijuoti pageidaujančius tautiečius, nemažai jų išvyko į istorinę tėvynę. „Deja, ne visi norintys grįžti į Vokietiją buvo priimami geranoriškai, – neslėpė E. Peteraitis. – Dalis pateikusiųjų prašymus išvažiuoti gavo gana paniekinamus atsakymus iš vokiečių valdininkų. Buvo rašoma, neva jie prarado vokišką mentalitetą, o vienai „vilko vaikais“ vadinamų moterų, kurią trylikametę, paliktą išvežtų tėvų, užaugino lietuvių šeima, priekaištauta, kad ji 1948 metais, sulaukusi šešiolikos, pasirinko būti lietuvių tautybės. Bet kaip kitaip tais laikais mergaitė galėjo išlikti? Prisipažinusi esanti vokietė, būtų ne tik pati nukentėjusi, bet ir ją užauginusią šeimą pastūmėjusi į mirtiną pavojų.“

Tauragės Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kapinėse.

Buvo pamiršęs kalbą

Vilniaus vokiečių bendruomenės pirmininko gyvenimas irgi primena įtempto siužeto filmą. Ervinas gimė netoli Tauragės, vos už 800 metrų nuo buvusios Lietuvos ir Vokietijos sienos esančiame Šaltaičių kaime, savanorio, Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordino kavalieriaus Andriaus Peteraičio šeimoje 1939 metų spalio 12 dieną 12 valandą ir buvo 12-as vaikas. Kai pagrandukas išvydo šį pasaulį, jau griaudėjo karas, kuris skaudžiai palietė ir Peteraičių šeimą. Šio pasienio kaimo istorija ypatinga, mat čia gyveno tik naujakuriai. Jiems, kaip Lietuvos kariuomenės savanoriams, gynusiems Lietuvos nepriklausomybę, buvo padalyta grafui Vasilčikovui priklausiusi žemė.

„1941 metų kovą tėvai atsisakė repatrijuoti į Vokietiją, nes tikriausiai netikėjo, kad sovietų okupacija bus tokia brutali, niekinanti, griaunanti. Pats karas mūsų sodybą aplenkė, tačiau kai sovietų armija 1944 metų spalio 10 dieną užėmė Tauragę, traukdamiesi vokiečiai davė mūsų šeimai 25 minutes mantai susikrauti ir išsivežė į Vokietiją“, – kalbėjo Ervinas. Iš vyresnės sesers pasakojimų jis žino apie visai neblogą gyvenimą Vokietijos perkeltų asmenų stovyklose, apie vaikų darželius, kuriuose buvo vokiška tvarka, nors pats menkai ką prisimena.

„Kai po Stalino, Churchillio ir Roosevelto susitarimo Jaltoje rusams buvo leista gaudyti visus buvusius sovietijos gyventojus ir grąžinti juos, mus irgi parvežė atgal. O grįžtant vos pavyko išvengti Sibiro. Gerai, kad mama mokėjo rusiškai, tad Minsko stotyje susitarė su karininku ir šis mūsų vagoną prikabino prie sąstato, keliaujančio į Lietuvą. Be abejo, šį sandėrį lėmė vagone keliaujančių šeimų sudėtinis kyšis. Kadangi sodyba Šaltaičiuose jau turėjo kitus šeimininkus, mama su šešiais vaikais laikinai prisiglaudė Tauragėje, mažame butuke pas tėvo giminaičius. Po maždaug trijų mėnesių gavome gal 10–12 kv. m būstą. Tuo metu tėvas buvo atskirtas nuo šeimos ir blaškėsi kažkur Pomeranijoje, o kai 1947 metais sugrįžo į Tauragę, pasirūpino erdvesniu būstu“, – sudėtingą šeimos istoriją atskleidė Ervinas.

Lietuvos vokiečių dainų šventėje Šilutėje vyko šiltas susitikimas su čia apsilankiusia Vokietijos vidaus reikalų sistemos darbuotoja.

Nors vaikystėje visi šeimoje kalbėjo vokiškai, bet kai grįžo į Lietuvą, mama patarė gimtąja kalba nešnekėti. Mokydamasis lietuviškoje mokykloje Ervinas beveik visai pamiršo kalbėti vokiškai. Vėl išmoko jau suaugęs. Juokavo, kad sužinojęs, jog iš Vakarų Vokietijos atvažiuos teta, pamanė – ši nemoka lietuviškai. „Todėl pradėjau mokytis vokiečių. Dabar kalbu puikiai, net vertėjauju“, – prisipažino vokiečių bendruomenės vadovas.

Ekrane įkūnijo vokiečius

1962 metais E. Peteraitis išvyko studijuoti į Vilnių, įstojo į tuomečio Kultūros-švietimo technikumo Dramos skyrių. Ervino teigimu, kursas buvo labai stiprus, net keturi iš penkių baigusiųjų buvo priimti į profesionalius teatrus. Jo bendramokslis – teatro visuomenėje puikiai žinomas režisierius Jonas Vaitkus.

Vilniaus vokiečių ansamblio dalyviai nuolat dalyvauja Vilniaus tautų mugėje.

Daugiau kaip 40 metų aktorius E. Peteraitis dirbo Lietuvos televizijoje, buvo kviečiamas vaidinti mūsų krašto ir Rusijos kino studijų filmuose. Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, E. Peteraičio kūrybinėje biografijoje atsirado ir Holivudo kino juostų sąrašas. Viena jų – „Pasipriešinimas“. Šiame filme pagrindinį herojų įkūnijo pasaulinio garso aktorius Danielis Craigas. „Man dažniausiai tekdavo vokiečių karių, karininkų, esesininkų vaidmenys. Lietuviškuose, klasika tapusiuose filmuose „Sodybų tuštėjimo metas“ (rež. Almantas Grikevičius) ir „Savaitgalis pragare“ (rež. Vytautas Žalakevičius) taip pat vaidinau vokiečių karininkus. Dabar esu sudaręs sutartį su Lietuvos aktorių agentūra, ji man atstovauja. Gaila, kad šiuo metu užsienio filmų kūrėjai aplenkia Lietuvą dėl neprotingai padidintų mokesčių. Šiaip džiaugiuosi, nes be darbo sėdėti netenka. Bendradarbiavau su humoro laida „Ragai“. Žmonės parduotuvėse, troleibuse ar gatvėje atpažįsta mane ir kaip buvusios populiarios grupės „Die2kai“ narį“, – pasakojo E. Peteraitis.

Vilniaus vokiečių bendruomenės pirmininkas gana dažnai lankosi Vokietijoje, dalyvauja Hiutenfelde, Vasario 16-osios gimnazijoje, organizuojamose kultūros dienose, kituose renginiuose. Nors protėvių žemėje jaučiasi gerai, vis dėlto nugali patriotizmas. „Būdamas ten jaučiu, kad esu iš Lietuvos, o ji daugeliu atvejų gali būti pavyzdys kitoms šalims“, – pabrėžė pašnekovas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"