TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vyndarė ragauja tik pagal savo receptūras sukurtą gėrimą

Ne taip lengva pasidaryti gero naminio vyno. Reikia turėti sirpių uogų, žinoti sudedamųjų dalių santykius, tam tikrą įrangą, pagaliau jautrų liežuvį, kad galėtum atskirti subtilaus skonio ir kvapo gaminą nuo mėgėjiško „vaisiuko“.

Batėgalietė Olga Vilkelienė - viena iš tų gamintojų, kurios nei draugams, nei sau nesiūlo vyno erzaco, kitaip sakant, prasto gėrimo. Suvokusi, jog vyndarės rūpesčiai neperžengia jos kantrybės ir kruopštumo ribų, moteris jau beveik dešimtmetį gamina puikų, anot Omaro Chajamo, širdį paglostantį ir mintis išlaisvinantį vyną, o artėjant šventėms nenaršo parduotuvėse, ieškodama importinio brangvynio. Ji - Lietuvos vyndarių asociacijos narė, dalyvaujanti krašto moterų asociacijos „Jonavietė“ veikloje, remianti jos akcijas.

Vėlyvo rudens rūpesčiai

„Vyno skonį  nulemia vyno rūšis, todėl stengiuosi auginti tik gerai mūsų kraštuose derančius, ska­niomis uogomis pasižyminčius vynmedžius“, - sako Olga ir kviečia pasižvalgyti po savo sodybą.

Nors dabar vėlyvas ruduo, ant stiebų dar galima rasti vieną kitą užsilikusią uogų kekę. Šeimininkė renkasi tik dviejų rūšių vynuoges "Lora" ir "Izabella", kurios čia, sody­bos prieglobstyje, kyla penkiomis eilėmis į viršų, palikdamos kitapus tako vietos ir remontantinėms avietėms. Vasara, anot vyndarės, buvo nebloga, nestigo kaitrios sau­lės, tad ir uogos gerai prisirpo. Vis dėlto švelnus oras - dar ne viskas, reikia nemažai žmogiškų pastangų. Aviečių stiebai jau apkarpyti beveik iki žemės, netrukus teks rinkti ir deginti išdžiūvusias vynuogių ša­keles, lapus, kad pavasarį uogyno neužkariautų kokie nors kenkėjai.

Į vynuogyną it kokia gamtos dalis įsiterpia ir spalvingieji bityno nameliai. Bitės nesusivilioja uogų kvapu, todėl šios jų ir netraukia, o šit širšės - tikros užpuolikės, tad skinant jų reikia pasisaugoti.

Aplinka svarbiau už būstą

Olga ir Vytautas Vilkeliai šią sodybą, įsiterpusią tarp upės ir miško, įsigijo prieš dešimt metų. Namo jau nebuvo likę vien degėsiai, todėl teko kurtis iškuo­ptame, pertvarkytame tvarte. Lai­kosi čia lig šiolei, išgražinę pastatą ak­menimis, senoviniais rakandais, nors puoselėja suma­nymą įsirengti ir normalų būstą. Pirmiausia ėmėsi „infrastruktūros“ - sustabdė nuo kalno plūstančius šaltinius, nukreip­dami jų srovę į tris tvenkinius, susirentę pirtį, šildomą pavėsinę, kurioje gali ir su svečiais paben­drauti, ir su anūkais paišdykauti, išgerti taurę vyno. Už kelių žingsnių - vyno rūsys, atsiradęs iš per­tvarkyto dar­žovių „kapčiaus“, kurio nišose puikuojasi įvairios formos buteliai, slepiantys savo viduje įvairaus skonio gėrimus. Se­niau­siam čia laikomam vynui dar ne tiek daug - septyneri metai.

Uogyno priežiūra - tik mažoji rūpesčių dalis. Kiek Olgos rankomis pasodinta pušaičių, kaštonų, riešutmedžių, kiek Vytautas, plušęs anksčiau „Achemos“ cechuose, įskiepijo laukinių medelių! O mo­liūgų, moliūgų! Užpernai prekybos centrui „Maxima“ Vilkeliai pristatė 35 tonas šių geltonšonių daržovių. Beje, tvirčiausiai ūkininkams įsikurti padėjo krapai ir svogūnai. Jei per metus prekybai sugebi pristatyti 10 tonų svogūnų ir toną krapų, gali būûti ramus - nebadausi. Augintojai tikisi, kad neblogo pelno šeimai atneš ir plačialapiai kopūstai, kurių šiemet taip pat gerai užderėjo.

„Gaila, negalime prisidurti dau­giau žemės. Netoli, link Mykoliškių, plyti tušti, apleisti plotai, bet jų savininkai kažkur toli, gal Lenkijoje. Kartą bandėme išsinuomoti, bu­vome net sutartį jau pasirašę, tačiau žmonės persigalvojo, sakė, baisu, kad nepriva­tizuo­tume tų šabakštynų. Taip ir stovi „plėšiniai“, pikt­žolės vis tolyn plinta“, - sako O.Vilke­lienė.

Pabudusi vyndarių prigimtis

Olga - ukrainietė, kilusi iš Zapo­rožės krašto, tačiau kaip tenykščiai vyndariai gamina šį širdį glostantį ir mintis išlaisvinantį gėrimą, beveik nepamena. Teko šitas paslaptis perprasti iš naujo, nors užsidegimo turbūt pridėjo ir kai kurios, kad ir šykščios, asociacijos, vaikystėje it pasakoje regėtos didžiulės vyno talpyklos.

Ką ji galėtų patarti prade­dantiems vyndariams? Svarbu laikytis fermentacijos terminų, trunkanči iki trijų mėnesių. Turinį būtina praskiesti distiliuotu ar šaltinio vandeniu, antraip vynas bus „sunkus“, nelengvai ryjamas. Vilkelių vynas paprastai siekia 13 laipsnių, jei kieno nors 16-18 laipsnių, tai jau, žinok, spirituotas. Lietuvos vyndarių asociacijoje, jungiančioje jau 20 narių,  vertinami tik natūralūs naminiai vynai. O vertinti, žinia, turi teisę tik kvalifikuoti vyno žinovai, someljė, kurie net iš kvapo nuspėja, kuri rūšis pelnys aukščiausius įvertinimus, o kuri - šiaip sau, vaisiukas.

Vyno žinovų komisija, susi­renkanti keliskart per metus Zyplių dvare (Šakių r.), šalia „pačių pa­čiausių“ produktų pažymėjo ir batėgaliečių vynus, įtraukė juos į „vertų paminėti lietuviškų vynų” katalogą. Tarp šių pateko ir saldus „Vito naminis vynuogių vynas“, pusiau saldus vynuogių ir aviečių „Arn Zik“ vynas, taip pat saldus vynuogių ir juodųjų serbentų vynas „Marčelo“. Pirmąjį gamintoja skyrė savo vyrui, o du pastaruosius - dukrai ir sūnui, kurie nemažai padeda sodybos puoselėjimo dar­buo­se, čia įsivaizduoja ir savo ateitį.

„Kartais mėgstu paeksperi­mentuoti. Šiemet bandžiau gaminti vyną iš rožių lapelių, kitą kartą įmečiau keletą šilkmedžio uogų - irgi neblogas, tik saldesnis. Ir agrastų, ir vyšnių neatsižadu, svar­bu išlaikyti dalių santykį, neper­saldinti. Pavyzdžiui, pasaldinti  20 litrų tūrio reikia keturių kilogramų cukraus“, - nebijo atskleisti kai kurias technologijos paslaptis sodybos šeimininkė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"