TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vyras - kaip dovana moteriai

2009 03 07 0:00
R.Laurinaitienė teiraujasi žurnalistės: "Turiu valdingumo, ar ne?"
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Tuoj bus minima Moters diena. Nesigilinkime, verta ją švęsti ar ne. Geriau pasvarstykime, kokia dovana moteriai būtų geriausia. Gal tobulas vyras? O jei sutuoktinis yra psichiatras, psichoterapeutas ar seksologas - su tokiu gyvenimas darnus ir harmoningas? Nusprendėme pakalbinti šių profesijų atstovų žmonas.

Prašnekinti žmonas vyrų, kurių profesija - padėti psichologinių ir kitokių bėdų prispaustiems žmonėms, nebuvo paprasta. Kai kurios atsisakė bendrauti su spauda. Vis dėlto trys kišenėje žodžio neieškančios moterys - psichiatro psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio žmona Rasa, seksopatologo Viktoro Šapurovo antroji pusė Violeta Janėnaitė ir Olego Lapino sutuoktinė Dalia - LŽ sutiko papasakoti apie vyrus ir šeimos gyvenimą.

It batsiuvio žmona.

Pirmiausia klausiame, ar psichiatru psichoterapeutu dirbantis vyras gali būti dovana sutuoktinei? "Įsivaizduokime, kad batsiuvys grįžta namo ir puola žmonai siūti batų, virėjas - virti barščių, kirpėjas - daryti šukuosenos, - lygina R.Laurinaitienė. - Taip žiūrint, esu batsiuvio žmona. Kai vyras darbe dešimt valandų klausęsis skundų pareina namo, man belieka užsičiaupti. Tada dažniausiai ant stalo jam būna palikta vakarienė. Jis net valgo vienas. Aš pasitraukiu į kitą kambarį. Mat jam reikia duoti laiko grįžti į gyvenimą, nuo visko atsikvėpti."

Anot R.Laurinaitienės, tuo metu į sutuoktinį neverta kreiptis dėl problemų, bet žmona nori išsikalbėti. "Kadangi moteriai per parą reikia pasakyti apie 10 tūkst. žodžių, šiek tiek su vyru pašneku. Tai darau rytais, kai jis mane veža į darbą - nors matau, kad manęs nesiklauso", - šypsosi E.Laurinaičio žmona.

Paauglystėje atrodė genialus

"Kartu esame nuo 12 metų. Man jis yra vaikinas iš klasės", - sako E.Laurinaitienė. Moteris prisimena paauglystę, laikus, kai abu mokėsi Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje. Pasakoja, kad Eugenijus visada atrodė genialus. Toks įspūdis, jog viską mokėjo nesimokydamas. Dar ir kitiems sugebėdavo išaiškinti.

Moteris teigia, kad dabar E.Laurinaitis kitoks nei anuomet. "Jei klausiu apie žvaigždes, muilą ar dar ką nors, jis sako: "Nežinau." Tada stebiuosi: "Velniam už tavęs tekėjau?" Tikėjausi, kad man į viską bus atsakyta. Kaip tais laikais, kai parodydavau žvaigždę, o jis atskaičiuodavo ir pasakydavo, kokia ji. Pažiūrėdavęs į blynus išvardydavo, iš ko jie pagaminti. Išmanė visas sritis. Ne viena tai pastebėjau, - tvirtina R.Laurinaitienė. - Norėjau, kad toks ir liktų."

Pasirodo, dabar E.Laurinaitis labai atsakingas ir atsako tik į tuos klausimus, kuriuos tikrai išmano. Žmoną toks atsakingumas net nervina. Ji kartais juokais svarsto: gal geriau būtų gyventi su traktorininku, nes tas, visą dieną aręs laukus, norėtų pasikalbėti; o atsakydamas į klausimus nebijotų nepataikyti.

Profesijos štampas

Gyvenimo būdą, elgseną, net charakterio ypatybes nori nenori veikia profesija ir tai, kokias pareigas žmogus eina. Moteris sako, kad kadaise vyro profesiją išduodavo namie vartojamos frazės, tarkime: "Tai tavo problema." Tada R.Laurinaitienė atsakydavo tuo pačiu. Ir E.Laurinaitis nustojo savo šeimoj naudoti psichoterapijos formules.

R.Laurinaitienė - pedagogė, apie 30 metų dirbusi mokykloje. Dabar Vilniaus apskrityje kuruoja švietimo sritį. Pašnekovė teigia, jog profesinio atspaudo nejautusi: "Žmonės sako, kad buvau visai nepanaši į mokytoją. Kai kurie kolegos tuo net piktinosi. Mat buvau netipiška. Pavyzdžiui, dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą, bet nemėgau viešai deklamuoti eilėraščių."

Vis dėlto R.Laurinaitienė prisipažįsta turinti pedagogams būdingo valdingumo. Kalbos intonacija nėra mokytojiška, bet žvilgsnis - įdėmus.

Kaip šuo su kate

Klausiama, ar sutuoktinių charakteris ir temperamentas labai skiriasi, R.Laurinaitienė sako: "Labai - kaip šuns ir katės." Negi taip ir gyvena - kaip šuo su kate? Pašnekovė vaizdingai paaiškina: "Mano vyras - tipiškas šuo; visada linksmas, pasiruošęs bendrauti. Aš esu katė, mėgstanti komfortą, norinti būti viena, kad niekas nejudintų. Tačiau mūsų atvejis toks: kai kačiukas ir šuniukas auga kartu nuo mažens, jie būna dideli draugai. Todėl, nors labai skirtingi, esame drauge ir vienas kitą gerai pažįstame. Suprantu, kad šuo kremta kaulus, jis supranta, kad katė kerta žuvį. Ir vienas kitam netrukdome to daryti."

Šeimoje įprasta, kad vyras keliasi pirmas ir ruošia pusryčius, žmona - pietus ir vakarienę. Sutuoktinis dar eina į parduotuvę. Labiausiai nemėgsta šluostyti dulkių. "Jis viską moka. Bet nuo pirmos dienos išgrūdau jį iš virtuvės - nepakenčiu vyrų, kurie kilnoja puodus, - aiškina R.Laurinaitienė ir teiraujasi žurnalistės: - Turiu valdingumo, ar ne?"

Tėvelis - kaip šventė

Šeimoje nėra vienvaldžio vadovo. "Strategija - vyro, taktika - mano", - karo terminais paaiškina R.Laurinaitienė. Sutuoktiniui guodėjos nereikia, jis, pasak žmonos, niekada nebuvo linkęs išsipasakoti, nes yra vyras. "Sakote, būna plepių? Maniškis yra vyras tikrąja žodžio prasme", - patikina pašnekovė. Kartais R.Laurinaitienė mato, kad sutuoktinis namo grįžta susierzinęs. Ji teiraujasi kodėl. Vyras po truputį atsiveria ir paaiškina.

Jei kartais kyla kokios tarpusavio pykčio žiežirbos, atsiprašo ir taikosi tas, kuris supranta esąs neteisus. Rimtai nesipyksta, nes nuo mokyklos laikų pripratę viską nuleisti juokais ar pasišaipyti.

Laurinaičių dukros Sigita ir Lina pasirinko žurnalistės ir psichologės profesijas. Psichologiją studijavo ir ta, kuri dirba žiniasklaidoje. Sekė tėvo pėdomis? "Jis - it dievaičio statula, - švelniai šaiposi R.Laurinaitienė. - Namie būdavo mažai, bet kai grįždavo - kokia šventė! Su tortais ir arbūzais! Mama buvo bjauri kasdienybė, nes primindavo, kad reikia ruošti pamokas, tvarkytis... Dar dukros lankė mokyklą, kurioje dirbau; kai kada ir joms dėstydavau. Visa tai buvo man nepalanku."

Dukros buvo linkusios rinktis vyrus pagal tėvo pavyzdį. Nors mama sakė, kad tokių neras, regis, joms pasisekė. Dabar Laurinaičių šeima gerokai padidėjusi: dukros ištekėjo, susilaukė vaikų, per abi - keturių mergaičių ir vieno berniuko. Kaip kitados jos, dabar anūkės "aplipusios" senelį E.Laurinaitį. Didelė šeima - šaunus dalykas. Kartais vyresnieji Laurinaičiai stebisi: "Kiek daug iš mūsų dviejų išėjo!"

Seksualus - protingas vyras

E.Laurinaitis visada dirba labai daug. "Prie to pripratau, bet nesusitaikiau", - šypsosi R.Laurinaitienė. Moteris stengiasi tai pakeisti, vyras žada mažiau dirbti, bet galiausiai viskas lieka kaip buvę. Tačiau atostogas Laurinaičiai leidžia drauge: kartą per metus - užsienyje, kai vyras dalyvauja kongrese ir vėliau sutuoktiniai dar pasilieka toje šalyje, kitą - pajūryje, nes ten poilsiauja dukros su šeimomis.

Svarbiausias dalykas - Laurinaičiams niekada nebūna nuobodu. "Mano vyras - labai įdomus žmogus. Net kai tyli", - tvirtina moteris. Ir dar: R.Laurinaitienės nuomone, seksualiausias dalykas - vyro protas.

O sutuoktinis - labai protingas.

Nepaisė tėvų nuomonės

Nors kadaise per tuoktuves uošvė prognozavo šeimai vos trijų mėnesių laimę, šiandien psichoterapeutas-seksopatologas Viktoras Šapurovas ir jo žmona bendrosios praktikos gydytoja Violeta Janėnaitė skaičiuoja 25 bendro gyvenimo metus. Per tą laiką išgyventa daugybė gražių akimirkų, užauginti dukra Viktorija ir sūnus Martynas. Pastarasis jau sukūręs savo šeimą, ir tėvai tuo labai džiaugiasi.

Kaip susipažino ir vienas kitą pamilo du medikai? Apie tai kalbamės Violetos darbo vietoje - vienoje poliklinikų, esančių sostinės centre. "Gaila, nėra nė vieno laisvo kabineto, teks mudviem šnekėtis tiesiog koridoriuje, - droviai šypteli ji. - Privatumo nedaug, bet prisėskime. Nesu pratusi duoti interviu. Mano istorija paprasta. Baigusi studijas gavau paskyrimą į Trakus, Greitosios medicinos pagalbos stotį. Viktoras čia jau dirbo. Pamenu, pačią pirmą dieną atbėgo pažiūrėti, kokių naujų specialisčių "padavė". Iš karto krito man į akį, spėju, kad ir aš jam. Vesdavau jam ligonius, dažnai kartu budėdavome. Kažkaip sutapdavo, kad po darbo kartu važiuodavome namo į Vilnių. Taip pamažu ir prisivažinėjome." Ji neslepia, jog tarp vaikinų neturėjo didelio pasisekimo. "Šansų ištekėti gal šis vienas ir tebuvo. Pasinaudojau juo, - nusikvatoja. - Jei laiką būtų galima atsukti atgal, nieko nekeisčiau, viską daryčiau taip pat."

Moteris atvirauja, kad abiejų tėvams, ypač jos, labai nepatiko vaikų išrinktieji. "Mama pyko, jog esame skirtingų tautybių, kultūrų: aš - lietuvė, Viktoras - pusiau rusas, pusiau žydas. Tvirtino, esą tokie santykiai nebūsią laimingi, truksią vos kelis mėnesius, - pasakoja Violeta. - Tačiau širdžiai neįsakysi."

Nebe toks pavydus

V.Janėnaitės manymu, ilgos ir tvirtos santuokos pagrindas - tarpusavio supratimas, pagarba vienas kitam, bendri interesai, noras būti kartu. O meilė? "Ir meilė. Kaip be jos, - šypsosi pašnekovė. - Aišku, šiandien ji kitokia nei draugystės pradžioje, bet tai natūralu."

Tiek metų su vyru išgyvenusi moteris tvirtina iš sutuoktinio žvilgsnio, veido išraiškos nujaučianti, ką šis pasakys, kaip pasielgs. Matanti, kada bręsta konfliktas, kada geriau pasitraukti į šoną, o kada, priešingai, prisiartinti. "Viktoras visada buvo labai impulsyvus, ko gero, toks ir liks. Tiesa, pastaruoju metu šiek tiek ramesnis, gal čia senatvė jį taip veikia? - juokiasi. - Kitos ryškesnės charakterio savybės - principingumas, staigumas. Beje, Viktoras - nepaprastai didelis gurmanas. Jei pietaujame ar vakarieniaujame ne namie, renkamės kitų šalių kavines arba restoranus. Vyras - dažnas gurmanų parduotuvių lankytojas, tad namie gausu įvairių stiklainėlių ir indelių konservuotų bei marinuotų alyvuogių, daržovių, mėsos, vaisių, uogų, jūros gėrybių."

Smalsu, kokį sutuoktinio būdo bruožą, jos nuomone, labiausiai nugludino 25 bendro gyvenimo metai. "Gal tapo tolerantiškesnis, nebe toks pavydus, - svarsto moteris. - Išleidžia, kur noriu, nekontroliuoja."

Mokslinis požiūris

Kai vyras psichoterapeutas, šeima aplinkiniams turėtų būti darnių santykių pavyzdys. Tai išgirdęs V.Šapurovas nusišypso, patikina, kad teiginys iš dalies teisingas: problemų juodviem su žmona taip pat kyla, bet mažiau, o ir visos bėdos lengviau ir greičiau išsprendžiamos. Ar V.Janėnaitė irgi su tuo sutinka? "Viktoras teisus, - linkteli galvą žmona. - Kiekvieną situaciją jis stengiasi išnagrinėti moksliškai, įsigilinti į šios priežastis, pasekmes. Jo nuomone, kuo mažiau nutylėjimų, tuo mažiau nesusipratimų, iš kurių ilgainiui gali išsirutulioti konfliktai. Mudu labai daug kalbamės. Todėl pykstamės tikrai rečiau nei kitos poros."

Su Viktoru, pasak pašnekovės, ypač gerai sutaria vaikai. "Fantastiškas tėvas. Nuolat kartoja vaikams, kad nėra tokio dalyko, kurio jie negalėtų pasakyti ar paklausti, o jis nepasistengtų suprasti ir atsakyti. Dėl to jų tarpusavio santykiai nepaprastai artimi. Kiekvieną sekmadienį tradiciškai rengiame šeimos pietus. Susėdame prie vieno stalo ne tik pavalgyti, bet ir pasikalbėti, pasidalyti per savaitę patirtais įspūdžiais, naujienomis", - pasakoja Violeta.

Nekenkti šeimai

Dėl ko sutuoktiniai dažniausiai ginčijasi? Turbūt ne dėl buities? "Kaip pirštu į akį, - patikina moteris. - Buities rūpesčiai neverti konfliktų. Kol vaikai buvo maži, darbus dalydavomės po lygiai. O dabar kiek tos buities ir likę? Butas nedidelis, vos 35 kvadratų, abu dirbame nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, negi grįžę namo dar ginčysimės dėl dulkių, nusėdusių ant stalo, ar kriauklėje paliktų neplautų puodelių? Kaip anksčiau, taip ir dabar, Viktoras nesutaria su mano mama. Santykiai net paaštrėjo. Tad nuolat esu tarsi tarp dviejų ugnių. Tačiau jei jau kadaise ryžausi tekėti, nieko nebepakeisi. Beje, kol buvo gyva Viktoro mama, aš su ja irgi ne itin bičiuliavausi."

Pašnekovė tvirtina, jog susikivirčijus abu stengiasi žengti pirmuosius žingsnius paliaubų link: "Ramiai pagalvoji, kad neverta buvo pyktis, pasikalbi su mylimu žmogumi ir toliau gyveni. Viena mėgstamiausių Viktoro frazių, kuri ir man labai patinka: "Nieko nedarysiu, kas pakenktų mūsų šeimai." Kad ir ką veiktume, abu stengiamės ja vadovautis."

Paklausta, ar vyras psichoterapeutas - dovana moteriai, pašnekovė nusikvatoja: "Daugelis turbūt taip ir galvoja. Neva bus supratingesnis, nuovokesnis. Manau, ne vyro profesija, o jis pats man yra dovana. Labai pasisekė, kad sutikau Viktorą. Tik štai... savo pavardės iki šiol taip ir nedavė."

Nuojauta neapgavo

Praėjusį mėnesį psichoterapeutas Olegas Lapinas ir jo žmona Dalia - filologė, jau kurį laiką užsiimanti įvairių renginių, seminarų, mokančių žmones medituoti, organizavimu - atšventė 20-ąsias vestuvių metines. Sužinojusi pokalbio temą trijų vaikų - 19-metės Marijos, 17-metės Kotrynos ir 15-mečio Jono - mama ilgai nedvejoja, sutinka duoti interviu. "Kodėl gi ne? - šypteli. - Vyras psichoterapeutas moteriai - išties didžiulė dovana. Aišku, kalbu apie save, nežinau, kaip šį teiginį pakomentuotų kitų psichoterapeutų žmonos." Pašnekovė vadina Olegą ne tik geriausiu draugu, bet ir mokytoju, padėjusiu atsikratyti daugybės nuo mažų dienų ją lydėjusių baimių ir kompleksų.

"Mudu susipažinome per mano draugę. Atsitiktinai vienoje sostinės kavinukėje susitikome, o ši, pasirodo, laukė Olego, - panyra į prisiminimus. - Tą vakarą visi šiek tiek pabendravome, pasivaikščiojome po senamiestį. Tačiau tuo viskas ir baigėsi. O po kelių dienų mane persmelkė nuojauta, kad privalau būti su juo, kad šis žmogus - man skirtasis, nors tą vakarą mudu išsiskyrėme žinodami tik vienas kito vardą. Po pusmečio ta pati draugė pakvietė kartu švęsti Naujųjų metų, tarp svečių buvo ir Olegas. Taigi nuojauta manęs neapgavo."

Apsikeitė bruožais

D.Lapinienė dažnai dirba kartu su vyru. Padeda jam konsultuoti poras, kartu yra parašę dvi psichologines knygas. Kartą duodamas interviu sutuoktinis pavadino žmoną psichologe iš prigimties, į viską žiūrinčia blaiviau negu jis pats. Ar dėl bendros veiklos? "Gal, - šypsodamasi trukteli pečiais pašnekovė. - Olegas - daugiau matantis, aš - daugiau girdinti." Moteris sako pastebėjusi, jog per tiek santuokos metų jiedu su Olegu tarsi "apsikeitė" kai kuriais būdo bruožais. "Anksčiau aš buvau labiau ekstravertė, be galo mėgdavau bendrauti, tad mūsų virtuvėje nuolat sėdėdavo mano draugių. Olegui tai nelabai patikdavo. Vyras uždaresnis, be to, dėl darbo specifikos jam būtina sava, rami erdvė, - pasakoja Dalia. - Šiandien tokios erdvės, taip pat tylos, pabūti vienai vis labiau norisi man, jam - priešingai." Paklausta, koks sutuoktinio elgesys labiausiai erzina, D.Lapinienė sako: "Labai nepatinka, kai Olegas pradeda plauti indus - jis tai daro atmestinai, todėl turiu vėl plauti. Arba kai sudeda daiktus visai ne ten, kur jie turėtų būti. Paskui ieškau ir negaliu rasti. Mane tai siutina. Tačiau tai nereiškia, kad Olegas nepadeda namie. Visada mielai pagelbėja, mudu nesiginčijame, kuris kokio darbo imsis. O jei reikia apsispręsti dėl rimtų dalykų, visada tariamės, kalbamės."

Išmoko būti savimi

Daugiau kaip dešimt metų D.Lapinienė domisi meditacija. "Kodėl? Ilgą laiką viduje jaučiau kažkokį chaosą, dažnai pati nežinodavau, ko noriu, kas esu. Nuolat patekdavau į tam tikras situacijas, kurios mane veikdavo, o aš nieko negalėdavau padaryti - tarsi būčiau aplinkybių auka, - aiškina. - Manau, tai susiję su auklėjimu. Buvau mokoma slopinti jausmus. Iš pradžių juos slėpiau nuo tėvų, paskui - nuo Olego. Buvau įsitikinusi, kad jų parodymas gali sugriauti mūsų meilę. Jei kildavo pyktis, užgniauždavau jį, šypsodavausi, dažnai nutylėdavau dalykus, kurie man nepatikdavo. Tačiau taip elgtis negalima!" Pašnekovė įsitikinusi, kad meditacija jai padėjo atrasti save, išmokė būti ne gerai, gražiai, laimingai, seksualiai ar dar kokiai nors, bet būti savimi. Iš pradžių artimieji naująją moters veiklą vertino skeptiškai, tačiau ilgainiui patys tuo susidomėjo. "Nė vieno nekviečiau, bet šeimoje jau medituojame trise: aš, Olegas ir vyriausioji dukra",- tvirtina.

Penktadienio akistatos

D.Lapinienė šypteli prisiminusi, jog stebėdama tėvų, ypač mamos, elgesį buvo sau prisiekusi, kad niekada nedarys taip, kaip ji. "Mano šeimoje viskas bus kitaip!" - nuolat sau kartodavau. Tačiau ištekėjusi ėmiau elgtis lygiai taip pat. Pavyzdžiui, pykstu, bet neigiu, kad pykstu, - pasakoja ji. - Olegui, matyt, trūko kantrybė. Pareiškė: "Nieko nebus, kiekvieną penktadienį po valandą kalbėsimės apie tai, kas tarp mūsų vyksta." Man jo pasiūlymas buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Išsakyti, kas negerai, kas nepatinka, nemokėjau. Negalėjau! Bijojau! Sutarėme, kad kol vienas kalbės, kitas tik klausysis, nesiteisins, nekritikuos, nepriekaištaus. Pirmos penktadieninės akistatos buvo nepaprastai sunkios. Jaučiau gėdą, kad esu tokia bloga, nes mylimam žmogui išsakau, koks man nepriimtinas jo elgesys. Kartu buvo ir pikta, jog vos prisiverčiu kalbėti. Klausytis taip pat buvo nepakeliama, atrodė, jei Olegas kritikuoja, daugiau nebemyli. Verkdavau, blykšdavau, beveik nuo kėdės krisdavau. Ilgainiui supratau, kad pokalbiai negriauna nei santykių, nei meilės. Priešingai - padeda daugiau suprasti."

Konfliktuoja sąmoningai

D.Lapinienės manymu, vyro darbas šeimą padarė darnesnę. "Psichoterapeuto profesija nepadeda išvengti nesutarimų, - tvirtina moteris. - Tačiau padeda juos greičiau išspręsti. Nerealu, kad tarp dviejų kartu gyvenančių žmonių nekiltų kivirčų. Juk būname visokie: pavargę, laimingi, pikti, liūdni, suirzę. Tomis akimirkomis, kai jaučiamės skirtingai, nesusikalbame." Anot pašnekovės, jų šeimoje visos problemos matyti iš karto. "Mudu sąmoningai "einame" į konfliktus, kad išspręstume keblias situacijas, - tikina D.Lapinienė. - Tačiau to nereikėtų suprasti pažodžiui. Tai nereiškia, jog mudu vienas ant kito šaukiame, trankome durimis, puolame daužyti lėkščių. Konfliktą suvokiame kaip savo pozicijų išdėstymą, išsiaiškinimą, kas tuo metu mums yra ne taip, ką galėtume pakeisti, kaip galėtume pasielgti, kad išvengtume dar didesnio nesusipratimo. Toks konfliktas - konstruktyvus, nes jo tikslas nėra apkaltinti ar įžeisti kitą."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"