TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Vytautas Kernagis jaunesnysis: „Jaučiau būtinybę įkurti fondą“

2013 10 02 13:58
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Jis žiūri tiesiai į akis ir kalba paprastai. Paklaustas apie tėvą nedaugžodžiauja. Sako, kad niekada netaps kūrėju, tačiau lietuvišką kūrybą nepaprastai mėgsta.

Tai – Vytautas Kernagis. Jaunesnysis. Nors jo pase tokio prierašo nėra. Šiuo metu jis yra įmonės „Gera dovana“ komercijos direktorius, Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA Tarybos narys ir „Vytauto Kernagio fondo“ vadovas. Greitai taps dar ir dviejų vaikų tėvu, nes jo žmona Rima laukiasi antrojo vaikelio. Tačiau Vytautas ras laiko ateiti į tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį „Tai-aš“. Ne tik todėl, kad jaustų būtinybę domėtis, bet todėl, kad mėgsta šio žanro muziką.

- Jūsų tėvelis, maestro Vytautas Kernagis, galima sakyti, yra festivalio „Tai-aš“ krikštatėvis. Šįmet jis vyks jau vienuoliktą kartą. Ar pamenate jo pradžią?

- Absoliučiai ne. Dar prieš vienuolika metų taip nesidomėjau dainuojamąja poezija, nes užsiiminėjau visai kitais dalykais. Tuo metu dar nebuvau taip į tai įsitraukęs, kad prisiminčiau.

- Kada pažinote šį festivalį?

- Na, prieš kokius penkis metus turbūt. Jau po tėvo mirties, kai pradėjau rinkti visą jo archyvą, domėtis kas kur vyksta. Tada ir su Juozu Žitkausku susipažinom, ir su Storpirščiu (Gediminu – red. past.) pradėjom daugiau bendrauti.

- Kodėl anksčiau nejautėte poreikio domėtis tokiais festivaliais, renginiais?

- Na, manau, natūraliai nebuvo to poreikio, nes aš užsiiminėjau savo darbais. Dar galbūt tiesiog nebuvo progos. Baš buvau įmonės („Tiketa“ – red. past.) vadovas, o festivaliai ir renginiai buvo tėvo veikla. Bet likimas taip sudėliojo, kad turėjau bent dalinai žinoti apie visą tokią veiklą, tada atsirado visokių naujų momentų.

- O per tuos penkerius metus, kada stebite ir domitės festivaliu, kas nors pasikeitė? Ar jis Jums atrodo reikalingas?

- Be abejo jis yra reikalingas. Jo formatas yra absoliučiai kitoks nei kitų festivalių, vykstančių lauke. Tad tikrai manau, kad jo reikia. Bet aš pats į šį festivalį žvelgiu galbūt kiek kitaip. Na, ne kiek kitaip, kiek iš kitos pusės. Pirmais metais ėjau tik kaip žiūrovas, antrais metais jau kaip žiūrovas ir organizatorių pažįstamas. Tas „žiūrovas“ po truputį blanko ir dabar aš į viską žiūriu daugiau iš užkulisinės pusės. Tai tas keitėsi, o pats festivalis... Na, jis auga ir didėja – tai yra sveikintina. Bet ar jis turėtų kaip nors keistis...šioje vietoje neturiu savo nuomonės. Man patinka taip, kaip yra.

- Penkis metus festivalyje „Tai-aš“ yra teikiama Vytauto Kernagio vardo gitara. Ją jau yra gavęs Domantas, Andrius Kulikauskas, Saulius Bareikis, Virgis Stakėnas ir Gediminas Storpirštis. Kas, Jūsų nuomone, dar liko neįvertintas ir tokį apdovanojimą turėtų gauti šįmet?

- Oi, aš manau, kad Lietuvoje yra labai daug neįvertintų žmonių ir menininkų. Bet tos gitaros istorija yra labai keista. Ją įsteigė AGATA ir pradžioje ji buvo skirta metų atradimui dainuojamosios poezijos žanre, todėl pirmaisiais metais ją ir gavo Domantas Razauskas. O paskui viskas pasisuko taip, kad tą gitarą gauna ne jaunieji atlikėjai, kuriems tas prizas iš pat pradžių buvo skirtas, bet atlikėjai pasižymėję dainuojamojoje poezijoje ir palikę vienokį ar kitokį pėdsaką. Kas šiais metais ją gaus – palūkėkim. Tai turėtų nuspręsti AGATA, o aš esu jos Tarybos narys ir, manau, mes jau ten tikrai nuspręsime kam ją skirti. Kol kas palikime intrigą. Kaip čia dabar išduosiu kam... (šypsosi) Bet šiaip manau, kad menininkų dar labai daug neįvertintų. Ir visas tokias iniciatyvas kaip tam tikro prizo įsteigimas aš visada palaikysiu.

- Na, sunku pasakyti, nes pats žanras yra savotiškas. Jis nereikalauja „Siemens“ ar „Žalgirio“ arenos. Čia yra daugiau kontakto turėjimas. Bet, manau, kad tų klausytojų yra tikrai daug. Vien sprendžiant iš to, kad neįmanoma gauti bilietų į koncertus jau prieš kelias savaites. Tad mano siūlymas tiesiog būtų padaryti dar kelis papildomus koncertus, kad visi norintys galėtų pasiklausyti.

Vytauto Kernagio suolelis Vilniaus Gedimino prospekte / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

- Jūsų namuose skamba dainuojamoji poezija?

- Žinoma. Nėra taip, kad tik tuo gyvenu, bet tikrai turiu įvairiausių kompaktinių plokštelių, kurios sukasi ne tik namie, bet, tarkim, ir vakarėlių metu. Ir šiaip aš esu toks didelis „lietuvninkas“ ir esu už lietuvių kalbą. Ir labai palaikau tuos žmones, kurie sugeba ne tik dainuoti, bet ir kurti lietuviškai. To jaunimas iš esmės nemoka daryti – didžioji dalis kuria angliškai, nes taip yra paprasčiau: toje kalboje vyrauja vienskiemeniai žodžiai ir ką beparašysi, tas skambės.

- O pačiam niekada nekilo minčių kurti?

- Ne, niekada. Ir, manau, kad tikrai nekils. Tiesiog kiekvienas turi daryti tai ką daro ir aš tikrai nesu tas „kūrėjas“. Nereikia visko gadinti.

- Greitai tapsite dviejų vaikų tėveliu. Ar norėtumėte, kad Jūsų vaikai pasektų senelio pėdomis?

- Aš norėčiau, kad jie būtų sąžiningi ir laimingi žmonės. Manau, svarbiausia, kad jie atrastų save ir darytų tai, ką nori daryti , o ne kieno pėdomis paseks. Bent mes tikrai neturim tokio tikslo.

- Minėjote, kad buvote atsiribojęs nuo tėvo veiklos.

- Aš niekada nebuvau į ją įnikęs – taip reikėtų sakyti. Bet prieš penkerius metus, kai viskas taip susiklostė, reikėjo pradėti tuo domėtis ir kažkas turėto tai daryti.

- O kodėl Jūs sakote „reikėjo“ ir „turėjo tai daryti“? Jautėte kažkokią būtinybę?

- Taip, jaučiau būtinybę įkurti fondą, jaučiau būtinybę apsaugoti autorines teises, jaučiau būtinybę sudėlioti archyvą, kad niekas neprapultų, nes buvo pradėtų, bet neužbaigtų darbų. Ir per penkis metus kaip fondas, manau, esame tikrai daug padarę. Ir dar galvoju, kad labai teisinga buvo tai, jog toks fondas buvo įsteigtas ir kad jis egzistuoja.

- Jei tektų grįžti – viską darytumėte taip pat?

- Absoliučiai taip pat.

- Tačiau dėl fondo metėte tuometinį savo darbą „Tiketoje“.

- Taip, tada buvo labai daug veiklos.

- Bet prieš beveik dvejus metus grįžote į savo vėžes – vėl ėmėtes vadovauti įmonei. Tada tai buvo tas momentas, kai pasakėte sau „Stop, užtenka“?

- Taip. Nuo fondo įkūrimo metus dar dirbau „Tiketoje“, paskui du metus dirbau tik fonde. Bet jam gyvuojant trečius metus pasakiau: „O, dabar jau yra padaryta, sutvarkyta ir visi žinom kur kas yra“.

Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

- Fondo veikloje dalyvauja ir Jūsų mama bei sesuo. Kaip skirstotės pareigas?

- Na, manau, kad mums tai natūraliai išeina. Mama yra daugiau idėjų generatorė, aš vykdantysis, o sesuo irgi daugiau prie idėjinių dalyvių. Na, mes apsitariame, kad vienaip ar kitaip reikėtų kažką daryti , bet jeigu reikia išleisti knygą ar kokia kompaktinę plokštelę, tai darau aš.

- Turėjote idėjų apie Vytauto Kernagio muziejų. Ar jis bus, ar tai taip ir liko tik idėja?

- Na, tokia idėja vis dar yra. Tiesiog prieš penkerius metus atrodė vienaip, dabar atrodo kitaip. Festivalis „Akacijų alėja“ turėjo idėją atidaryti dainuojamosios poezijos muziejų ir mes jiems padovanojome patį pirmą eksponatą. Tačiau jau praėjo pusantrų metų ir niekas nevyksta, nes jie neturi patalpų. Todėl dabar galvoju, kad čia reikia žiūrėti plačiau ir atidaryti dainuojamosios poezijos, kaip žanro, muziejų. Nes šis žanras sovietmečiu gyvavo vienaip, po Nepriklausomybės paskelbimo kitaip, o šiomis dienomis, dvidešimt pirmame amžiuje, vėl viskas kitaip, žanras labai atsigavęs ir, sakyčiau, čia jau yra trečias etapas. Tokiame muziejuje tikrai būtų ką parodyti ir papasakoti. Tad tokia idėja apie muziejų yra, tik ji yra evoliucionavusi į kitokią formą.

- Ar tikitės, kad fondo veiklą pratęs Jūsų vaikai ar anūkai?

- Nemanau, kad tai yra kažkokia būtinybė. Fondas buvo daugiau juridinio asmens atsiradimas, kuris būtų įvairių iniciatyvų, susijusių su Vytautu Kernagiu, centras. Toks buvo pirminis tikslas. O kai anūkai galės tuo užsiimti, tai fondas jau penkis kartus iš esmės bus pakeitęs savo formą. Nemanau, kad po dvidešimties metų bus tiek veiklų, kad fondas galėtų vien Kernagiu užsiimti. Čia jau reikia plačiau žvelgti.

- Ar norėtumėte, kad po dvidešimties metų Vytautą Kernagį atsimintų?

- Aš manau, kad ir po penkiasdešimties metų jį atsimins – norime mes to ar ne. Nes jis paliko labai ryškų įspaudą. Bet norėtųsi, kad išliktų jo požiūris, mintys ir idėjos, kad kas nors tai puoselėtų – tai yra svarbu.

- O kokį požiūrį pats esate perėmęs iš tėvo?

- Pirma mintis, kuri dabar atėjo į galvą, tai noras padėti jauniems žmonėms. Pastaruosius metus mes (fondas – red. past.) mažiau tuo užsiimam, bet anksčiau tikrai labai daug tuo užsiėmėme. Galiausiai, turime studiją, kur jaunimas gali ateiti pagroti, įsirašyti kažką. Na, kaip ir tėvas, aš noriu suteikti jauniems menininkams, dainuojamosios poezijos rėmuose, kažkokias galimybes tobulėti. Nes tėvas visada buvo už tai, kad nestovėtų niekas vietoje, kad judėtų, kad vystytųsi, kad kažkas augtų.

- Scenoje jis buvo labai ryškus. Namuose – toks pat?

- Be abejo.

- Ar jis buvo Jūsų autoritetas?

- Taip. Tikriausiai kaip ir daugeliui žmonių.

- Gal galite papasakoti ką nors iš vaikystės?

- Nepapasakosiu. Tokiais atsiminimais reikia dalintis, kai yra tam momentas, kai gali pasakyti: „Ai, jo, aš atsimenu buvo taip“.

- Esate momento žmogus?

- Tikriausiai taip. Niekada neturiu pasiruošęs „špargalkės“ kaip ką papasakoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"