TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ž.Bandorienė: "Alyvos stipresnės už smogą"

2008 03 12 0:00
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Ž.Bandorienė yra apdovanota ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiumi.

Šiemet jau trečią kartą vilnietė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Živilė Bandorienė pirmininkavo Nacionalinio diktanto vertinimo komisijai. "Malonumas", - pasakė ji apie šį darbą. Viena vertus, atitrūko nuo popierių krūvų ant savo stalo Pedagogų profesinio rengimo centre (PPRC), kuriame dirba Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyresniąja metodininke. Kita vertus, smagu dalyvauti nuostabioje pilietinėje akcijoje.

Su mokytoja kalbamės ne tik apie diktantą. Beje, jo rašytojams sekėsi geriau nei pernai ar užpernai, nors kai kas nežinojo, kaip rašyti teksto autoriaus V.V.Landsbergio pavardę: praleisdavo d ar s. Nuogąstauja rašė be nosinės. Klupdė skyryba.

"Sakyčiau, nebeliko vidinės klausos, - svarsto mokytoja. - Mus supa garsai garseliai, o jaunoji karta dar kišasi į ausis visokius aparatėlius, iš kurių sklinda tokio stiprumo "muzikos garsai", kad visi aplinkiniai gali klausytis. Tai ir susilpnėja vidinė klausa. Juk pauzės dingo. Dingo jų pojūtis. O kokia televizijos ir kai kurių radijo stočių kalba? Greitakalbystės srautas. Kai intonacija nebesvarbi, sakinio logika, žodžio gražumas, kalbėjimo raiška niekinama, tai ar svarbus kablelis, brūkšnys, daugtaškis, klaustukas? Gyvename šauktukų karalystėje..."

- Ką manote apie lietuvių kalbos rašybos sunkumą? Eretiška mintis: nebūtų nosinės žodyje nuogąstauja - vis tiek visi viską suprastų.

- Erezijų buvo, yra ir bus visais laikais. Viena jų - kad lietuvių kalba iš viso nereikalinga, nes sena ir mirštanti, nes ir mes mirštanti tauta. Taigi kalbėkime pusiau angliškai, pusiau rusiškai, dar kokiu nors pusiau. O tas vargšes nosines palikime ramybėje. O ar jūs, jūsų kolegos, draugai, tėvai, pagaliau vyriausiasis redaktorius nesate gyvi paminklai? Neliks mūsų, neliks nei tos labai senos ir sunkios kalbos, nei nosinių. Pasaulio universitetuose studijuojama baltistika, ir lietuvių kalba imama kaip gyvos archajikos pavyzdys. Kiek baltų kalbų jau mirė, o mes vis dar gyvi vaikštome. Ir nenorime gražiai, taisyklingai kalbėti, vieni kitais pasidžiaugti su nosinėmis ar be jų...

- Jūs savo mokinius labai spaudėte prie kalbos dalykų?

- Jų reikia paklausti. Aš beletristė, ne kalbininkė. Kai susitinku kokį jau pražilusį mokinį, sako, kad žino, kur nosinę rašyti. Gražus komplimentas.

- Kokiam reikia būti, kad ir po kurio laiko sulauktum komplimentų?

- Reikia būti savimi. Ir į mokinius žiūrėti kaip į kolegas. Kai buvau jauna, eidavau pas juos į klasę mažumėlę bijodama ir norėdama užkariauti. O kaip tu užkariausi mokinį? Turėdamas truputį smegenų. Sekasi, jei gerai išmanai dalyką ir visą laiką save tobulini. Niekada nereikia manyti, kad esi pats išmintingiausias, teisingiausias, tobuliausias, gražiausias, tiesiog švarraštis. Ar įsivaizduojate gyvenimą su švarraščiu? O jeigu toks mokytojas stovi prieš klasę su iškeltu piršteliu?

- Koks buvo jūsų metodas?

- Man apskritai tas žodis keistokas... Maniškis metodas? Gal impresijos, asociacijos. Svarbu žinoti, ką sakysi mokiniams, o kaip - diktuoja jie ir pamokos situacijos. Mano buvusieji pasakoja, kad kartą atėjusi į klasę paklausiau: kaip šiandien kvepėjo sniegas?

- O kaip?

- Kaip ir dvidešimt pirmajame amžiuje, kai jo retkarčiais iškrenta iš dangaus: saulėtame vėjyje išgairintais skalbiniais, gaivumu, skaidrumu. Uoskite, kai jo bus.

- Kai pagalvoji, sunku mokytojui, visada buvo ir bus sunku...

- Taip! Bet jei žengi į klasę, privalai už durų palikti visas asmenines bėdas. Matyti - va čia sėdi žmogiukai irgi su savo problemomis. Mąstyti - kaip čia juos išjudinus? Mokytojas turi būti diplomatas. Eruditas. Inteligentas. Ir žinoti, kur iš Gabrielio Garcia Marquezo "Šimto metų vienatvės" pradingo viena veikėja - ta, kuri sienas graužė...

Kai pradedi nuo sniego, jiems jau įdomu, kas čia dabar bus. Tada jau galima ir apie V.Mykolaitį-Putiną prabilti. O ne: "Laba diena, prašau sėsti, atsiverskite knygas."

Bet kodėl jūs pas mane atėjote?! Į Seimą neketinu balotiruotis, partijai jokiai nepriklausau, net nebemaištauju. Tyla - gera byla.

- Pritildė darbas PPRC?

- Tiesiog suvokiau, kad geriau nebedraskyti savęs.

- Ar maištaudama konfrontavote su ministerija, kuriai centras pavaldus?

- Ne. Tačiau mąstantis žmogus visada turi būti opozicijoje, argumentuotoje opozicijoje ir tai derinti su lojalumu. Valdžios nebijau. Nei sovietmečiu nebijojau.

- Vadinasi, kaip mąstanti opozicija įtinkate.

- Taigi dirbu, savigarba neleidžia tinginiauti, be to, juk savame krašte gyvenu, saviems padedu, kaip ir man kolegos, lietuvių kalbos mokytojai ekspertai, ministerijos kuratorės. Mano matymas toks: yra bendras tikslas, bendri darbai. Juos reikia atlikti nedejuojant, nesibarant. Lituanistinė bendruomenė tarsi kamerinis orkestras, kurio instrumentai nuolatos turi būti derinami. Neturi dominuoti mušamieji. Dabar begalinė dinamika, daugybė skubių darbų, kuriuos laiku reikia atlikti... O kur dar kvalifikacijos tobulinimo seminarai lituanistams...

- Spintoje susidėjote savo parengtas metodines knygas.

- Čia knygos mokytojams, kaip analizuoti kūrinius. "Milžino paunksmė" (Balio Sruogos 100-sioms gimimo metinėms), "Antano Vaičiulaičio tylos ir ramybės pasaulis" ir "Vytauts yr gyvs", skirta V.Mačerniui. Viršeliams panaudojau savo buvusios mokinės Tojanos Račiūnaitės, dabar menotyrininkės, piešinius. Piešta per literatūros pamokas - šiandien tai būtų vadinama dalykų integracija. 1990 metais išeidama iš Vilniaus 23-iosios vidurinės mokyklos į Švietimo ir kultūros ministeriją, pasiėmiau šiuos piešinius.

- Mokiniams turbūt labai patikdavo, kad esate artistiška?

- Taigi teatrą turėjau! Jis buvo pamokų tąsa. Buvo nuostabi ir mokinių, ir mano saviraiška. Repetuodavome mokyklos koridoriuose, aktų salėje, kur jokių užuolaidų, dekoracijų, užkulisių - viskas atvira, sąlygiška, įdomu; patys mokiniai siūlydavo mizanscenas, muziką ir taip toliau. Kaip tada buvo, geriau paklauskite Dariaus Meškausko ar Sauliaus Balandžio, ar režisieriaus Igno Jonyno, ar Tauro Čižo, ar Lino Paugio... Tai buvo aštuoniolika laimingiausių metų: su pamokomis, teatru, visais 23-iosios mokiniais.

- Nelė Savičenko irgi iš 23-iosios.

- Jos mokyti neteko. Bet organizuodama kokius nors renginius esu kvietusi deklamuoti. Ji išsiskyrė iš kitų merginų savo stotu ir gražia savigarba. Ne visi nuėjo į teatrą. Bet visi išmoko stovėti ir mokyklinio teatro, ir gyvenimo scenoje, pamėgo teatro meną.

- Kaip rinkdavotės, ką statyti?

- Man patiko pačiai rašyti pjesiukes, scenarijus. (Jie voliojasi kažkuriuose stalčiuose). Iš kelių kūrinių padaryti vieną. Kai pasirodė pirmoji Valentino Zaikausko knygelė, iš penkių novelių parašiau scenarijų "Papasakok, ką matai". Šiame mūsų vaidinime Jaunimo teatre apsilankė pats rašytojas. Oi kaip jaudinomės! Laukėme jo įvertinimo. Atsimenu, kaip jis pasakė, kad tai buvo nepaprastai švarus skambėjimas! (Rašytojas aklas.) Štai tokie gražumai iš praeities.

Viskas buvo svarbu: geras literatūrinis turinys, žodis, muzika, judesys. Ėmiausi ir Justino Marcinkevičiaus "Ikaro". Jį reikėjo adaptuoti jaunam vaidintojui ir žiūrovui. Per tą "Ikarą" D.Meškauskas į Konservatoriją buvo pakviestas. Režisierė Dalia Tamulevičiūtė po spektaklio Jaunimo teatre atėjo ir sako: "Na, Dariau, tai kada tu baigi, kada? Būtinai ateik liepos mėnesį į stojamuosius." Tėvai pyksta, nori, kad Darius būtų ekonomistas. O aš savo auklėtinį gėdinu: "Tu, B.Dauguviečio proanūkis, į kokią dar ekonomiką?! Tik į Konservatoriją." Dabar Darius laimingas, kad yra puikus aktorius. Ir tėvai didžiuojasi. "Ikare" tik keli vaidmenys, o vaidintojų - apie trisdešimt. Ką daryt? Sakom - tebūnie graikų choras, tebūnie sirtakis. Paskui keletą metų jį šokdavo abiturientai su lydinčiąja klase per paskutinį skambutį.

Mes nevaidinome teatro, mes jį žaidėme, todėl buvo smagu, linksma, kartais ir graudu, kartais ir publiką pravirkdindavome, kartais pykdavomės. Išsipykstam, išsitrankom, o kitą dieną, žiūrėk, jau ir atsirado tai, kas nepasisekė aną kartą. Ir pati esu vaidinusi. Tada tai kilo skandalas! Švietimo skyriaus inspektorė kėlė klausimą, ar turiu teisę užimti mokinio vietą. Kur jie, tie dvidešimt trečiosios artistai, režisieriai? Nei mokyklos nebėra, nei jų visų bematyt... Noriu nulenkti galvą a.a Laimai Tupikienei. Ji labai domėjosi mokyklų teatrais: stebėdavo, bendraudavo, padrąsindavo, užtardavo, jei koks nors valdžios žmogus nusišnekėdavo. Onė Baliukonytė iš "Moksleivio" redakcijos ateidavo pasižiūrėti. Bet juk ir Onės nebėra, ir režisierės D.Tamulevičiūtės. Apie ją, nuostabią pedagogę, galėčiau įdomių dalykų papasakoti, kaip ji bendravo su mokiniais, mokytojais. Bet kitą kartą.

- Kaip tie jūsų mokiniai suprasdavo, ko iš jų norite?

- Ach, gal iš akių, gal iš intonacijos ar pauzės... I.Jonynas, dabar režisierius, sykį piktinosi: "Nu nieko mes nesuprantam, ko ta Bandorienė iš mūsų nori." "Raminkitės, - sakydavau, - ateis laikas ir suprasite." Argi ne? Dabar labai pasiilgstu to praėjusio laiko, kurio dar neieškau, bet jau ateina metas pradėti paieškas.

- Mokiniams papasakodavote ir apie per vieną naktį perskaitytą M.Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą".

- Buvo taip, buvo. Slapta keliavo M.Bulgakovas iš rankų į rankas. Gavau vienai nakčiai. Perskaičiau. O kaip nepasidalinsi naujienomis su mokiniais?!

- Vilniuje teatru garsėjo dar viena mokykla. Konkurentė?

- Taip, buvo 9-oji ir 23-ioji. Ir dar A.Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykla-internatas (dabar jis kitaip vadinasi). Violeta Tapinienė, Živilė Bandorienė ir Aristoldas Kubilius. Graži konkurencija buvo. Mes turėjome teisę pasirodyti Jaunimo teatre, publika susiskirstydavo: vieni už 23-iąją, kiti už 9-ąją. Visiems įdomu, ką padarė vieni, o kuo nustebins kiti. Kūrybinė konkurencija.

- Dabar tokių pajėgių teatriukų mokyklose nebegirdėti. Pasikeitė mokiniai?

- Yra tų teatriukų. Tik mokiniams kiti reikalavimai, daugybė informacijos, kitoks gyvenimas, mąstymas, kitokia net konkurencija. Jaunas žmogus nebeturi laiko panirti į vidinę tylą, įsiklausyti į save. Neseniai dar dirbau "Gabijos" gimnazijoje. Įdomūs tie mokiniai, bet juos suvaldyti, pažaboti yra sunkiau. Paprašyti, kad įsiklausytų į save ir vidinę tylą - tikrai kebli užduotis.

- Pasikeitė ir mokytojai. Pažiūri į streikininkus ir galvoji, inteligentai čia ar turgininkai.

- Apskritai Lietuvoje mąžta inteligentų. Jie ir nemadingi. Ir tas žodis nuvertėjęs. Valdžioje, Vyriausybėje nematau inteligentų. O, tarkim, sutinki kokį nors kaimo žmogų, klausai jo kalbos ir matai, kad jis iš prigimties inteligentas, junta pasaulį, mato jį šviesų. Juk mums dabar viskas bjauru. Bet juk saulė tokia pat graži, mėnulis toks pat romantiškas ir paslaptingas, žemė taip pat kvepia ir sniegas, kai retkarčiais pabyra. Žydinčių alyvų aromatas prasiveržia pro visą Savanorių prospekto smogą. Prieš porą savaičių išgirdau paukštį: na kad jis rėkauja, kad praneša apie savo buvimą. Gamta. Va tokius dalykus ir reikia pamatyti.

Mano kartos žmonės ir už mane kiek jaunesni norėdavo būti mokytojais. Dabar nueina į mokyklą be pašaukimo, be meilės. Ir jie kankinasi, ir mokiniai kankinasi, ir vieni ant kitų pyksta. Bet nenorėčiau būti kategoriška. Todėl sakau, kad viskas sąlygiška. Pažįstu daug puikių mokytojų įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Garbė jiems.

Norite dar kokios mintelės apie dabartį? Prašom. Perėjome iš socializmo į juodąjį kapitalizmą. Ir dabar tas virsmas tęsiasi. Gal ir nereikia norėti, kad gatvėje žmonės vaikščiotų šviesiais veidais, kad nesistumdytų, kad žinotų, jog ne jie vieni gyvena. O dabar atrodo, kad yra tik "aš", o "tu", "mes" dingo.

- Kas dar voliojasi jūsų stalčiuose?

- Turiu R.Granausko novelių apysakos "Bružas" inscenizaciją, jo paties palaimintą. Ketinau statyti. Scenarijų irgi yra. Nesureikšminu tų savo kūrybinių galių. Turiu - tebūnie. Bet dabar man smagiau mąstyti, tarkim, apie skruzdėlę ar apie tai, kur būsim, kai numirsim: mėnulyje ar debesyse.

- Sakėt, neleidžiate sau blogai atrodyti. O koks jūsų stilius?

- Žmogus turi būti modernus ir mąstymu, ir apranga. Fui, A.Čechovą perfrazuoju. O stilius - klasika. Patikima ir stabili.

- Kodėl nenurimo mokyklos ilgesys?

- Todėl, kad dabar esu šimtą kartų protingesnė, metai padovanojo išmintį, atlaidumą, apglaistė maksimalizmą, bet nepasendino sielos. Gal tai ir yra Dievo dovana, kurios dar tinkamai neįvertinau?

- Kodėl jums neparašius knygos iš tos patirties?

- Tegu rašo grafomanai! Kam tai reikalinga?

- Juk tvirtinate: kas moka imti, pasiims.

- Kartais jaučiuosi truputį darbo nualinta ir atrodo, kad jau nebegalėčiau minčių sudėlioti. Tingiu rašyti.

- Taip sako ir jūsų bičiulis R.Granauskas.

- Bet parašo - iš to duoną valgo. Ne, tegu būna viena grafomane mažiau. Kažkada labiausiai norėjau būti aktore. Neleido tėvai. Tapau mokytoja. Iš pašaukimo, beje. Bet ar būčiau buvusi laimingesnė teatre, šito nesužinosiu.

- Tėvai neleido į įtartinoką teatro pasaulį?

- Studijavau Šiaulių pedagoginiame institute, kad būčiau arčiau namų, Žemaitijos. O mano vaikystė praėjo Vilniuje. Tėvai bėgo nuo rusų ir atsidūrė gražiuosiuose Alsėdžiuose. Aš neturiu tėviškės. Į Vilnių sugrįžau kaip į vaikystės miestą. Aguonų gatvėje liko mūsų butas, daug knygų, baldai. Sykį per metus pasuku ta gatve, pasižiūriu į langus, atplūsta prisiminimai. Liko nuotraukos: kokia graži buvo mama, kokios gražios tos praeities moterys. Kai vartau albumus, ilgiuosi smetoniškosios tėvų jaunystės. Žinoma, idealizuoju, bet tie veidai nuostabūs: tėvų, jų draugų.

- Šiauliuose mokytojavote penkiolika metų, po to - 23-ioji Vilniuje, po to - ministerija?

- Ministerijoje dirbau, kaip sakau, D.Kuolio laikais, 1990-1992 metais. Penkiolika metų - Pedagogų profesinės raidos centre. Tačiau be mokyklos vis tiek negalėjau, šešerius metus išdirbau Vilniaus licėjuje, paskui nuėjau į "Gabijos" gimnaziją. Bet išmušė tokia valanda, kai įsakiau sau - gana. Reikia iš visur laiku išeiti ir tyliai uždaryti duris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"