TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Z.Čepaitės Londono spalvos ir garsai

2010 10 02 0:00
Prisijaukinti Londoną Z.Čepaitei pavyko ne iš karto.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Ketverius metus Londone gyvenančiai ir žurnalistinį darbą emigrantų spaudoje dirbančiai Zitai Čepaitei labiausiai patinka, kad britų vyrai į moterį žiūri kaip į asmenybę, o ne kažkokį vyro priedėlį. Pasak lietuvės, jie kur kas jautresni moteriško balso tembro skalei. "Didžiosios Britanijos vyrai mus girdi, nes vietinės moteriškės iki mūsų gerokai pasidarbavo - pramankštino jų smegenis", - juokiasi ji.

Susitikti pokalbio su Zita susitariame Londono "Liverpool Street" stotyje. Pačiame didmiesčio centre stūksančiame įspūdingame senos traukinių ir metro stoties pastate - įprasta marga žmonių minia. "Vėluosiu. Vėl metro linijos važiuoja netvarkingai", - atskrieja Zitos žinutė. Laukiu jos prie traukinių tvarkaraščio švieslentės ir stumiu laiką skaitydama vieną nemokamai dalijamą londonietišką laikraštį. Iš spalvingos minios išnyra Zita, po pažastimi pasispaudusi tą patį leidinuką. "Netoli yra graži vieta, rasime kavinukę, ten ir pasikalbėsime", - pasiūlo. "Gerai susipažinai su Londono grožybėmis ir kavinaitėmis?" - klausiu. Z.Čepaitė prisipažįsta, kad šiame rajone jai teko pusmetį pagyventi, todėl neblogai pažįsta apylinkes.

Gyvenimo vingis

Nors Zita Lietuvoje darė sėkmingą žurnalistės karjerą, kurį laiką net buvo kultūros ministro patarėja, pastaruosius ketverius metus jos gyvenimo ir darbo vieta - Londonas. Kyla natūralus klausimas - kas paskatino palikti Tėvynę, patinkantį darbą ir atvažiuoti į beveik nepažįstamą didmiestį? "Iš Kultūros ministerijos išėjau gana garsiai trinktelėjusi durimis. Po kurio laiko pastebėjau, kad vis dažniau atsitrenkiu į uždarytas duris, esu stebima ir atsiranda nesuvokiamų trukdžių. Jaučiau, kad kažkam labai smarkiai nepatikau", - pasakoja Z.Čepaitė.

Moteris prisipažįsta, kad sprendimas išvažiuoti nebuvo lengvas žingsnis. "Gali sakyti ką nori, tačiau pati savo kailiu patyriau, kad ryžtis emigruoti yra sunku", - teigia ji. Pasak Zitos, juodąjį gyvenimo laikotarpį kiekvienas žmogus permąsto ir ieško būdų, kaip pakeisti situaciją. Jos pasirinkimą, kur pradėti naują gyvenimą, nulėmė bičiulė. "Turėjau Londone gyvenančią draugę, todėl atvažiavus buvo ir šioks toks užnugaris, nebuvau visai viena nepažįstamame mieste", - prisimena moteris. Taip 2006 metais Zita nutūpė Didžiosios Britanijos sostinėje.

Naujame mieste viską teko pradėti nuo pradžių. "Skaičiau skelbimus, ieškojau bet kokio darbo. Taip radau Londone leidžiamo lietuviško laikraščio "Infozona" skelbimą, kad jie ieško reklamos vadybininkės. Nors iš principo toks darbas - ne man, bet savo CV jiems nusiunčiau. Šiaip - dėl viso pikto", - pasakoja ji.

Tačiau pradžioje Z.Čepaitės darbinė karjera nė iš tolo nepriminė turėtosios Lietuvoje - teko padirbėti valytoja nakvynės namuose, viešbutyje, prižiūrėti garbaus amžiaus senutę. "Dirbau bet kokį darbą, už kurį mokami pinigai", - šypteli. Tačiau ji ir toliau atkakliai ieškojo priimtinesnio darbo.

Kas ieško - tas randa

"Kai jau nustojau aktyviai belstis į visas potencialių darbdavių duris, sulaukiau skambučio iš "Infozonos" laikraščio. Jie manęs paklausė, ar vis dar noriu dirbti lietuviškoje spaudoje. "Žinoma, noriu", - atsakiau", - kaip toliau klostėsi reikalai pasakoja Z.Čepaitė. Pasikalbėjusi su lietuviško laikraščio savininkais, ji pradėjo dirbti šio laikraščio redaktore. Dabar pašnekovė juokiasi, kad emigrantų spaudoje dirbantis žurnalistas tampa labai plataus profilio specialistu. "Čia nėra kaip Lietuvoje - politikos, ekonomikos, sporto, kultūros skyrių. Pats rašai apie viską - emigrantų problemas, sveikatos reikalus, šalies istoriją ir kultūrą. Na, gal apie žemės ūkį tik neteko kurpti straipsnių, nors apie įdarbinimo problemas angliškuose ūkiuose rašiau", - prisimena ji. Zita teigia, kad išeivijos spauda dažniausiai neturi galimybės samdyti daugiau žurnalistų, keleto žmonių darbą tenka nudirbti vienai.

Stebina tautiečių apgavystės

Z.Čepaitė sako, kad adaptuojantis Londone didžiausią nuostabą ir nemalonius jausmus jai kėlė čia jau kojas apšilusių lietuvių polinkis apgauti, pasipelnyti iš "šviežiai" atvykusių, šalies gyvenimo subtilybių dar neišmanančių tautiečių. "Lietuvių yra pačių įvairiausių - nuoširdžių, supratingų, sėkmingai dirbančių ir širdingų. Tačiau stebina, kad nemažai yra ir tokių, kurie naivius atvykėlius stengiasi "išdurti", pasipelnyti iš jų nežinojimo?" - stebisi Z.Čepaitė.

Jai irgi teko tai išbandyti savo kailiu. "Keista, kai žmogus pažada padėti, o paprasčiausiai ima ir pasinaudoja tavo naivumu, nežinojimu, nesusigaudymu. Nepatyriau didelių nemalonumų, tik smulkių, tačiau nemažai skaitytojų skundžiasi, kad tampa apgavysčių aukomis", - sako Zita.

Kraustymosi meistrė

Zita juokiasi, kad gyvendama Londone ji tapo tikra persikraustymo eksperte: "Išmokau susipakuoti drabužius per rekordiškai trumpą laiką. Galiu išduoti paslaptį - jų nebūtina nuiminėti nuo pakabų. Tiesiog reikia įsigyti didesnį lagaminą ir iš vienos spintos į kitą susikraustai per porą valandų." Moteris prisipažįsta, kad kraustytis iš vieno būsto į kitą Londone jai teko daugybę kartų. "Keletą kartų keičiau būstą pagyvenusi jame vos pusantro mėnesio. Kodėl? Dėl kaimynų. Labai svarbu, kad namie būtų rami, gera atmosfera, o tokį butą rasti sunku. Tenka nemažai eksperimentuoti. Matai, kad netinka - ieškai kitur", - pasakoja Zita.

Dabar ji gyvena nuomojamame kambaryje Rytų Londone. "Didžioji lietuvių bendruomenė su savo problemomis ir džiaugsmais gyvena būtent ten. Todėl ir aš persikrausčiau. Negaliu atitrūkti nuo įvykių", - gyvenamosios vietos pasirinkimo motyvus aiškina žurnalistė.

Kai tik atvykusi apsigyveno pas draugę Vakarų Londone, kelionė į darbą rytinėje miesto dalyje užtrukdavo apie pusantros valandos. "Siaubingi atstumai, palyginti su Vilniumi, - šypsosi ji. Z.Čepaitė teigia iki šiol negalinti atsistebėti, kiek daug lietuvių gyvena Londone. "Vis dar nepriprantu, kad mūsų čia tokia gausybė. Dabar gyvenu Kening Taune, jis visai netoli Bektono, kurį tautiečiai vadina Bektonimis ir sako, kad Bektonys - Londono lietuvių sostinė", - juokiasi pašnekovė.

Zita atsisakė atskiro buto, nors galėtų sau leisti tokį nuomotis. "Kam jis man? Užtenka padoraus kambario. Namie būnu trumpai, praktiškai grįžtu tik pernakvoti, tad kam mokėti didžiulius pinigus už butą, kuriame beveik negyveni? Geriau juos išleisti, pavyzdžiui, kelionėms", - aiškina.

Nostalgija neserga

Zita sako, kad daugeliui lietuvių emigrantų būdinga Tėvynės nostalgija jos nekamuoja. "Seniai išmokau tvarkytis su emocijomis. Dabar ne jos mane valdo, o aš jas. Kartais leidžiu sau pamąstyti apie Lietuvą, gal net paliūdėti, bet tik trumpai. Paskui tas mintis padedi į šoną ir daugiau apie tai nebegalvoji, tiesiog gyveni savo gyvenimą", - teigia ji.

Londone tarp lietuvės draugų yra keletas britų. "Susipažinome įvairiose netikėtose vietose - Skotland Jarde, "Metropolitan Police", Nacionaliniame muziejuje, dar kažkur, kur būdavau darbo reikalais. Su britais nesunku užmegzti kontaktą. Bet susidraugauti nelengva. Tačiau pati noriu su jais bendrauti - dėl kalbos lavinimo. Be to, man patinka angliškai kalbėti", - sako Z.Čepaitė. Ji rodo iniciatyvą bičiuliautis, o britai tam maloniai pasiduoda. Kadangi jie yra nepaprastai mandagūs, užmezga draugystę su atkaklia lietuve.

Zita kvatojasi, kad gali pradžiuginti lietuvius vyrus - jos nuomone, britų vyrija nė kiek ne geresnė nei lietuvių. "Gal tiksliau būtų sakyti, kad lietuviai - nė kiek ne blogesni nei britai", - pasitaiso. Anot moters, padraugavusi su britų vyrais ji priėjo prie išvados, kad viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus - tiek lietuvių, tiek britų yra pačių įvairiausių. "Mano draugas - britas žurnalistas. Todėl abu turime daug bendrų pomėgių, panaši mūsų pasaulėžiūra. Dviejų žmonių santykiuose tai ir yra svarbiausia, o ne tautybė", - įsitikinusi Zita. Jai labiausiai patinka, kad britai vyrai į moterį žiūri kaip į asmenybę, o ne kažkokį vyro priedėlį. "Čia visada jaučiuosi išgirsta. Lietuvoje dažniausiai vyrai manęs negirdėdavo. Britai daug jautresni moteriško balso tembro skalei. Jie mus girdi, nes vietinės moteriškės iki mūsų gerai pasidarbavo - pramankštino jų smegenis", - juokiasi ji.

Myli Paryžių - gyvena Londone

Netikėtai nuskamba Zitos ištarta frazė, kad iš pradžių Londonas jai labai nepatikęs. "Esu Paryžiaus gerbėja. Labai myliu tą miestą. Moku ir prancūzų kalbą. Tačiau nepakankamai, kad galėčiau ten dirbti. Todėl pasirinkimas buvo vienas - važiuoti į Londoną", - prisipažįsta. Tačiau ilgainiui Londonas "užkariavo jos širdį". "Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio kaip Paryžiuje. Londoną pamilti prireikė nemažai laiko, bet jausmas galiausiai atsirado. Dabar ta meilė gal net stipresnė nei toji - iš pirmo žvilgsnio", - samprotauja lietuvė.

Z.Čepaitė sako, kad gyventi didmiestyje įpareigoja net jos vardas. "Vardas "Zita" finikiečių kalba reiškia "miesto gyventoja". Matyt, turiu labai stiprią vardo atneštą lemtį gyventi didmiestyje, nors esu gimusi kaime", - mano moteris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"