TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Z.Vaišvila: "KGB "kūrė" mano įvaizdį"

2008 03 10 0:00
Z.Vaišvila: "Įdomumo dėlei pasižiūrėjau, ką KGB buvo apie mane surinkusi, kaip turėjau būti pristatomas viešumai."
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kovo 11-osios Akto signataras, vienas pirmųjų Valstybės saugumo departamento vadovų Zigmas Vaišvila - vienas žinomiausių Lietuvos "stabdžių". Sustabdė Ignalinos AE trečiojo bloko statybą ir dėl to nė kiek nesigaili. Stabdė KGB dokumentų grobstymą. Gailisi, kad proceso nepavyko suvaldyti iki galo.

Sustabdė statybas.

- Ar studijos Maskvos universiteto Branduolinės fizikos institute Dubnoje lėmė, kad tapote naršiu Ignalinos AE (IAE) trečiojo bloko statybos priešininku? Jei anuomet jo statyba nebūtų žaliųjų judėjimo iniciatyva sustabdyta, tai gal dabar nereikėtų kelti tiek aistrų dėl IAE darbo pratęsimo?

- Domėtis atominės energetikos saugumu paskatino Černobylio įvykiai 1986 metų balandį. Savaitgalį po šios nelaimės su šeima sodinome svogūnus Jonavos rajone. Tik per populiarią Lenkijos radijo programą išgirdome apie tai, kas įvyko. Man grįžus į Fizikos institutą, kuriame dirbau, tapo aišku, kas atsitiko iš tikrųjų, kokios gali būti pasekmės. Tai stipriai "užvedė", pradėjau kryptingai rinkti informaciją apie Černobylį, IAE saugos padėtį. Vykstant karštoms diskusijoms 1988 metų vasario 11-ąją ir gimė pirmasis Lietuvoje ekologijos klubas "Žemyna".

Anuometinių teiginių neatsisakau. Viskas, ką teigėme, pasiteisino. "Žemyna" sugebėjo surinkti 700 tūkst. parašų dėl trečiojo IAE bloko statybos sustabdymo. Statybos buvo sustabdytos. Lietuva buvo pirmoji tai padariusi. Vėliau jos buvo sustabdytos visoje Tarybų Sąjungoje tam, kad būtų padarytos tam tikros saugumo korekcijos, kurios atliktos ir IAE, t. y. apribotas strypų judėjimas, kad kilus nevaldomai padėčiai branduolinė reakcija ne plėstųsi, o sloptų. Teko atsisakyti 25 proc. reaktorių galios.

Samprotauti, reikėjo ar nereikėjo tęsti trečiojo reaktoriaus statybą, nėra prasmės, nes atkūrus nepriklausomybę SSRS toliau nefinansavo projektų Lietuvoje. Tačiau galėjome išsaugoti, pavyzdžiui, Kauno sraigtasparnių remonto gamyklos - vienintelės tokio pobūdžio gamyklos Sovietų Sąjungoje - unikalius įrengimus ir užsakymus, skaičiuojamus dešimtimis milijonų JAV dolerių. Tačiau kai kurių dešiniųjų pseudopatriotizmas, kairiųjų, grįžusių į valdžią po Seimo rinkimų, sutrikimas ir politinės valios trūkumas visa tai sužlugdė. Dėl tokių pavyzdžių labai liūdna.

Kalbėdami apie šių dienų atomines aktualijas, vėl atsidūrėme panašioje takoskyroje. Skaudu, kad Drūkšių ežero ekologinė sistema jau yra žlugusi, tačiau tenka priminti, kad toje vietoje yra tektoninių lūžių. Bene prieš šimtą metų už keliolikos kilometrų nuo Visagino, Latvijos teritorijoje, buvo užregistruotas aštuonių balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas. Nesakau, kad negalima ten statyti naujos AE, vis dėlto klausimas, ar tai reikia daryti, esant net ir labai mažai katastrofos tikimybei? Juk esame labai maža tauta, tačiau nė vienas politikas apie tai nė neužsimena. Statyti AE neišsprendus atliekų klausimo neleis TATENA.

Jeigu jau šnekame apie ekonomiką, Elektrėnų elektrinė visiškai patenkintų mūsų valstybės poreikius, kuriems talkintų ir Kruonio HAE, galimybės pirkti naktinę elektros energiją. Dėl garsiųjų elektros jungčių - kodėl parduodant "Mažeikių naftą" strateginiam Lenkijos investuotojui, kuris, beje, yra Lenkijos valstybinė įmonė, mūsų politikai negalėjo pareikalauti iš Lenkijos valdžios susitarimo dėl elektros tilto statybos?

Sausio paradoksai

- Kalbamės Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse. Esate rašęs: "Net Kovo 11-osios apsisprendimas, toks, atrodytų, paprastas ir aiškus, įvyko tik apie 01.30 val., po eilinio V.Landsbergio pokalbio telefonu su Stasiu Lozoraičiu." Ar tikrai viską lėmė būtent šis skambutis?

- Kovo 10-ąją AT Sąjūdžio klubas išsiskirstė neapsisprendęs. Kovo 11-oji buvo sekmadienis, o pirmadienį turėjo rinktis neeilinis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame turėjo būti svarstomas ir reglamentuotas išstojimo iš SSRS klausimas, ko iki tol nebuvo. Įstatymo projektą buvome skaitę. Labai panašų mechanizmą įgyvendino be jokių tautų apsisprendimų ES.

S.Lozoraitis vykdė vieną pagrindinių užduočių - zondavo Vašingtono reakciją - kaip bus elgiamasi, jei mes peržengsime tą Rubikoną. Jo nuomonė ir perduodamas signalas buvo vienareikšmiai - "Mes nesuprantame, kodėl jūs delsiate."

Supratau tuometę V.Landsbergio padėtį - atsakomybė už viską pirmiausia tektų jam, tapusiam pirmuoju valstybės asmeniu. Situacija buvo kritinė, tad žengti lemiamą žingsnį reikėjo aiškaus apsisprendimo. Stebino ir tai, kad Sąjūdžio klube gal tik apie dešimt žmonių buvo nusiteikę vienareikšmiškai skelbti nepriklausomybę, nes tai buvo deklaruota einant į rinkimus.

Ir tik naktį iš kovo 10-osios, kai jau iš anksto viskam buvo pasirengta, pamatėme įeinantį V.Landsbergį po pokalbio su S.Lozoraičiu. Jam jau nereikėjo ko nors sakyti - buvo matyti iš jo veido, kad lūžis įvyko. Nepriklausomybės atkūrimo "mašina" įsisuko.

Tai buvo savotiškas jausmas. Nuo Sąjūdžio pradžios tempas buvo beprotiškas, įvykis vijo įvykį. Nežinau, kaip kiti, bet po viso to maratono, įvykus balsavimui dėl Nepriklausomybės, viduje pajutau didelę tuštumą. Lyg ir žinojome, kad taip turi atsitikti, tačiau ribą peržengus užgriuvo didelė atsakomybės našta - juk niekas nežinojo, kas mūsų laukia ateinančiomis dienomis ar mėnesiais.

Kalbant apie Kovo 11-ąją, Lietuva buvo pirmoji, paskelbusi visišką nepriklausomybę. Tad mums ir buvo sunkiausia. Sausio 13-oji irgi įvyko Vilniuje. Nors juridiškai viską padarėme nepriekaištingai - jei taip nebūtų buvę, jei būtų rastas koks nors "kabliukas", tai Sausio 13-oji būtų įvykusi kur kas anksčiau. Ir elgiamasi būtų buvę kur kas drąsiau, brutaliau, - tuo nė kiek neabejoju. Įvykiai tuo metu buvo tokie spartūs, kad nei Komunistų partija, nei saugumas, nei Maskva nesugebėjo laiku ir adekvačiai reaguoti.

- Sausio 13-oji jums turėjo būti įsimintina dar ir todėl, kad tapote ministro pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Iki šiol apie tas dienas ne viskas pasakyta iki galo - vieno premjero paslaptingas dingimas ir jo aplinkybės nutylimos, įvairiai pasakojama apie ketinimus AT rūmus paversti Pilėnais ir panašiai. Kokie dalykai iš tų dienų jums įstrigo ryškiausiai?

- Ryškių epizodų daug, pradedant nuo stumdymosi AT kieme sausio 7-8 dienomis, kai mūsų milicijos karininko, besiveržiančios minios prispausto prie AT sienos, klausiau, kodėl jie neatvyko sutartu laiku, o atsakymą gavau, kad tuometinis vidaus reikalų ministras M.Misiukonis įsakęs atvykti valanda vėliau, negu buvo sutarta išvakarėse V.Landsbergio kabinete.

Nežinau, ką turėjo galvoje Audrius Butkevičius kalbėdamas apie Pilėnus, tačiau tomis dienomis tikrai netrūko iniciatyvos, o man teko koordinuoti ir derinti visų Lietuvos jėgos struktūrų veiksmus, nes būta ir nereikalingos konkurencijos, ir aibės nesusipratimų. Nors iš tiesų AT viduje buvo daug butelių su degiu skysčiu, nuo kurių kilimai būtų liepsnoję labai skaisčiai. Buvo ir žmonių, kurie neatlaikė įtampos, juos tekdavo išlydėti pro duris.

Žinoma ir A.Butkevičiaus iniciatyva iškasti tunelį, kuriuo galėtų pasitraukti valstybės vadovai. Netikėtai, berods sausio 9-ąją, V.Landsbergis klausė mano nuomonės. Atsakiau paprastai: "Vytautai, mūsų vieta čia. Argi neaišku, kad daug kas norėtų, jog mūsų čia neliktų?"

Beje, jau tuo metu Kaune, Linksmakalnyje, buvo dislokuotas specialios paskirties tarybinės armijos dalinys, kuris neformaliai vadinosi "vakarine Tarybų Sąjungos ausimi". Ten įrašinėjo visus "reikalingus" pokalbius. Jau buvo technologijos, kurios leisdavo atskirti, kas kalba pagal balsą, ir atpažinus jį įrašinėti pokalbius pagal šį požymį.

Tomis dienomis iš Linksmakalnio į AT man ir atnešė pluoštus pasiklausymo įrašų. Juose V.Landsbergio, Kazimieros Prunskienės, Kazimiero Motiekos balsai buvo gerai identifikuoti, o mano balsą, sužinojau, kad ne visada pavykdavo atpažinti. Ir atnešė ne lietuviai, o ten dirbęs karininkas rusas. Jis dar ir patarė, kaip reikia kalbėti, naudoti sutartinius žodžius. Beje, S.Lozoraitis ir V.Landsbergis telefoninių pokalbių metu vienas kitą vadindavo pusbroliais. Tai buvo nors šiokia tokia maskuotė.

Reikia pripažinti, kad tuo metu gavome labai daug geranoriškos pagalbos - net iš tarybinių jėgos struktūrų. Daug kas suprato, kas vyksta. Ne visi žino atvejį, kai prie televizijos akis į akį susitiko mūsų milicininkas ir SSRS specialiojo dalinio karininkas, kurie buvo kartu tarnavę tarybinėje armijoje. Lietuvis klausia: "Ar supranti, ką tu darai?" Atsakymas trumpas: "Supratau." Rusas sustabdo tankų judėjimą žmonių link, tačiau trenkia automato buože lietuviui per galvą - niekas neturi suprasti, kas iš tikrųjų ir kodėl įvyko. Tokių atvejų buvo daug.

Gal ne visi žino ir tai, kad po Sausio 13-osios penkias paras Lietuvoje nebuvo registruotas nė vienas kriminalinis nusikaltimas.

Man labai nemalonios spekuliacijos tomis temomis. Nesuprantu Sausio 13-osios medalio. Taip, tai pergalė, tačiau ji turi būti kukli ir su deramu atminimu. Gyvenimas parodė, kad šis medalis daug ką supriešino, suskaldė, jis davė pagrindą aibei nesusipratimų. Neskanu, kada kai kurie asmenys nori pasirodyti svarbesni už kitus, kurių tomis dienomis buvo dešimtys tūkstančių, kai atsiranda istorijoje, pavyzdžiui, AT gynybos štabas, kurio nebuvo. Buvo tik atskirų jėgos struktūrų veiklos koordinavimo štabai ir begalė nesusipratimų.

Kad nebūtų įvairių interpretacijų ir neaiškumų, Signatarų klubo valdyba jau senokai Seimo valdybai siūlė išspausdinti AT komisijų - "Dėl sausio 8-osios įvykių" bei "Dėl Alberto Šimėno dingimo" - medžiagą ir išvadas. Pats kalbėjausi su beveik visais šių įvykių pagrindiniais dalyviais, daug ką mačiau ir žinau, kaip tų įvykių fone atrodė tiek kairioji, tiek dešinioji šalys, garsūs patriotai, patyliukais sprunkantys iš AT. Atspausdinus tuos archyvinius dokumentus, apklausas, susipažinus su šaltiniais, nekiltų noras spekuliuoti visuomenės nežinojimu. Tačiau Seimo valdybai paaiškėjo, kad tų dokumentų Seime nėra! Kur jie, kodėl jų niekas neieško? Juk tai tiesiog kriminalas. Kur nors paslėpti, nes šių išvadų paviešinimas būtų nemalonus daug kam ir iš kairės, ir iš dešinės.

- Tokie nuslepiami istoriniai dalykai ir toliau palieka įtarumą, susipriešinimą, nors esate sakęs, kad mūsų vidaus susiskaldymas yra dirbtinis?

- Didina ir nusivylimą visais be išimties politikais. Neseniai Gediminas Ilgūnas pateikė savo samprotavimus, tačiau, anot jo, blogiukai yra tik dešinieji. Aš žinau, kad ir kai kurie labai žinomi kairieji minėtose situacijose, švelniai tariant, labai nekaip atrodė. Nesakau, kad visi. Vien vieno ar kito žmogaus memuarai archyvų nepakeis - beveik visuose atsiminimuose tikrai daug netiesos.

Prisiminkime Sausio 13-osios puolimą. Kai kurie didieji patriotai iš Kauno, kai tankai šaudė S.Konarskio gatvėje, ramiai "miegojo" čia pat esančiame "Draugystės" viešbutyje. Tačiau tą naktį, trūkstant kvorumo dėl įgaliojimų užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui, išvykusiam į Lenkiją, suteikimo, į AT, mano nuostabai, atėjo Vladimiras Beriozovas, Justas Vincas Paleckis, Liudvikas Sabutis. Atėjo ir balsavo. Jų veiduose buvo matyti nerimas ir visiška nežinia, bet jie atėjo. Kita vertus, kai kurie kairieji, paskyrus Gediminą Vagnorių premjeru, o mane vicepremjeru, siūlė likusiems ministrų kabineto nariams, susirinkusiems Vyriausybės rūmuose, tapti faktiškai kolaborantinės vyriausybės nariais, nes, anot jų, AT jau viskas, ir tai vienintelis būdas išvengti kraujo praliejimo. Anuometinės Vyriausybės narių garbei reikia pasakyti, kad visi iki vieno atsisakė tai daryti. Tai aprašė a. a. buvęs ryšių ministras Kostas Birulis.

Už KGB rūmus - interpeliacija

- Balys Gajauskas yra pareiškęs, esą "tapęs saugumo vadovu Z.Vaišvila visiškai nesidomėjo saugumo reikalais". Dar daugiau - VSD leidote darbuotis buvusiems KGB nariams.

- Labai įdomu. VSD įkūrė K.D.Prunskienės kabinetas ir vadovu paskyrė Mečį Laurinkų, kuris ir suformavo branduolį iš buvusių KGB darbuotojų. Sausio įvykių metu pas mane atėjo M.Laurinkaus sukomplektuoti vadovaujantys VSD darbuotojai ir pareiškė, kad jei jie apsisprendė dirbti Lietuvai, dėl ko pavojus buvo iškilęs ir jų šeimoms, tai jie nori tikrai dirbti, o ne tik gauti algą. Tarnybos vadovas faktiškai juos paliko likimo valiai. Iškviestam Mečiui sakau, kad reikia dirbti, o jis tik mikt kairėn, mikt dešinėn. Buvo matyti, kad jam apie darbą kalbėti yra sudėtinga, bet paprašė leisti dar mėnesį tęsti darbą. Terminas baigėsi 1991 metų kovo 19-ąją, referendumo dėl SSRS išsaugojimo dieną.

M.Laurinkui atsistatydinus, kurį laiką jo pareigas laikinai ėjo išeivis iš prokuratūros Viktoras Zedelis, darbas įsisiūbavo. Vėliau G.Vagnorius ir V.Landsbergis paprašė manęs perimti šias pareigas, nes, anot jų, VSD vadovo posto labai siekė kauniečiai, reikia rimtą alternatyvą priešpastatyti. Sutikau tik su sąlyga, kad neilgam, nes darbo Vyriausybėje ir taip buvo apstu.

Tačiau esminiai darbai ir įvykiai šiame fronte prasidėjo po pučo Maskvoje, kai G.Vagnorius mane paskyrė vyriausybinės komisijos "Dėl SSRS Valstybės saugumo komiteto padalinio Lietuvoje uždarymo" pirmininku, kurio funkcija buvo perimti VSK dokumentus, turtą ir juos inventorizuoti. Po pučo SSRS VSK pirmininko pareigas laikinai ėjo Šebaršinas, jis vadovavo ir užsienio žvalgybai. Savo atsiminimuose jis aprašė pokalbį su manimi. Kaip tai nutiko? Žinodamas liūdną KGB dokumentų išplėšimo patirtį Tbilisyje, paskambinau jam, ir mes ilgai bei dalykiškai šnekėjomės.

Kitą rytą į Vilnių atvyko jo pavaduotojas Lebedevas - mūsų žiniomis, vienas reakcingiausių ir priešiškiausių mūsų atžvilgiu šios sistemos vadovų. Vilniaus KGB rūmuose tuo metu buvo permesta saugumui pavaldi pasieniečių kuopa, jiems buvo įsakyta šauti, jei kas bandytų įeiti į vidų. Mano darbo kabinete Vyriausybės rūmuose (dabar - Užsieno reikalų ministerijos rūmai) prasidėjo derybos dėl šio SSRS VSK padalinio likvidavimo, o tuo pat metu į šiuos garsius rūmus veržėsi minia. Emanuelis Zingeris, Kazimieras Uoka ir kiti AT deputatai - toje pačioje minioje. Derybas tekdavo kartais nutraukti ir bėgti įstrižai aikštės raminti minią ir prašyti dar kantrybės. Prie Respublikinės bibliotekos vyko mitingas.

Staiga per radijo transliaciją išgirstu, kad ir V.Landsbergis kviečia minią eiti šių rūmų link. Ačiū Dievui, radijo ryšiu pavyko iškart susisiekti su juo ir prašyti stabdyti minią - dar valanda kita, pasirašysime sutartį, pastatysime ir savo sargybą, palengva pradėsime perimti. Garbė V.Landsbergiui, jis greitai susiorientavo ir pradėjo minią raminti.

Derybos su Lebedevu truko beveik parą. Galiausiai pasirašėme sutartį, drauge įėjome į VSK pastatą, mes pastatėme policijos apsaugą, o Lebedevas įsakė saviškiams, kad nuo šios valandos bus dviguba sargyba, vėliau palengva bus perduodama Lietuvos valstybei. Tai, beje, buvo pirmoji pasirašyta tarpvalstybinė Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos sutartis, kuria SSRS sutiko likviduoti KGB padalinį Lietuvoje.

Lygiagrečiai tuo pat metu turėjo vykti ir mano derybos su SSRS VRM įgaliotu atstovu dėl garsiojo Vilniaus OMON likimo. SSRS vidaus reikalų ministras V.Bakatinas derybininku paskyrė savo pavaduotoją Demidovą. Šiam nereikėjo vykti iš Maskvos - jis labai dažnai būdavo Vilniuje. Beje, mūsų VRM pastate faktiškai iki pat pučo įvairiais pretekstais būdavo šios sistemos atstovų. Užuot derėjęsis, Demidovas lakstė tarp Vyriausybės rūmų, OMON bazės Valakampiuose, Šiaurės miestelio ir sprendė, kaip OMON būrį nugabenti į Šiaurės miestelį, iš ten - į Vilniaus oro uostą. Taip su juo jokios sutarties ir nepasirašėme. Vėliau sužinojau, kad faktiškai jis ir buvo tas Maskvos žmogus, kuris koordinavo Vilniaus OMON veiklą Lietuvoje iki pat pučo dienų.

Kai su Lebedevu grįžome į mano kabinetą ir aš atidariau lietuviškos degtinės butelį, po trečios taurelės išgirdau: "V žizni takovo duraka ne videl." Tokiais žodžiais Demidovo veiksmus tą dieną įvertino tikrai ne draugiškiausiai nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu nusiteikęs Lebedevas. Priešiškos pusės pareigūnas, kuris drauge su savo vadovu Šebaršinu suprato, kad klausimus reikia spręsti ir išspręsti nedelsiant. Priešingu atveju pasekmės būtų neprognozuojamos.

Grįšiu prie B.Gajausko ir jo vadovaujamos Komisijos KGB veiklai tirti. AT, kad ir kiek jos bei V.Landsbergio prašiau, taip ir nenusprendė, ką ši AT komisija turi daryti, kokie jos įgaliojimai. Todėl ir prasidėjo vienas po kito nesusipratimai ir net atviri konfliktai. Mandagiai pasakius, AT komisijos nariai pradėjo naudotis savo neapibrėžta padėtimi. Ne kartą man skambino iš VSK rūmų Baltino kabineto, kuriame buvo įsikūręs mano vadovaujamos vyriausybinės komisijos dėl dokumentų perėmimo ir inventorizavimo štabas, kad toks ir toks deputatas po pažasčia ar portfelyje jau išsineša dokumentus. Tekdavo bėgti iš Vyriausybės į KGB pastatą ir, stebint apsaugininkams, grąžinti kolegas atgal į Baltino kabinetą ir paprašyti visų akivaizdoje dokumentus ar kompiuterinius diskus padėti į vietą. Vyriausybinė komisija buvo sudariusi mišrias darbo grupes, į kurias buvo įtraukti atstovai po vieną iš įvairių mūsų struktūrų, jie vienas kito nepažinojo, todėl sėkmingai pranešinėjo mums apie vienas kito netinkamus darbelius. Nežinau, kaip turėdavo jaustis tie deputatai, sugrąžinti Zigmo su "pasiskolintais darbui" dokumentais atgal į Baltino kabinetą. Tad netrukau sulaukti interpeliacijos.

Politikos jau gana

- Jei 1992 metų rinkimai būtų buvę jums palankūs, ar ir toliau būtumėte noriai likęs politikoje?

- Dalyvavau tuose rinkimuose daugiausia iš inercijos. Jei kalbėtume apie mano išėjimą iš didžiosios politikos, man tikrai pakako to, ką mačiau paskutiniais darbo mūsų Vyriausybėje mėnesiais, kai po interpeliacijos G.Vagnoriui, pastarasis visiškai nusišalino nuo darbo, ir beveik visi vadovavimo Vyriausybei darbai užgriuvo ant manęs. Per tą laiką prisižiūrėjau tiek, kad tikriausiai užteks visam gyvenimui. Po vieno labai atsakingo ir, drįstu tvirtinti, pasiteisinusio mano sprendimo - iš tarpvalstybinės sutarties išmečiau privačią lietuvišką įmonę tarpininkę - mano ir V.Landsbergio keliai tylomis išsiskyrė. Buvau paskutinis iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, kuris pasitraukė nuo V.Landsbergio. Atėjo A.Abišalos vadovaujama Vyriausybė.

- Ar tai, ką pasakojote, guls į atsiminimus?

- Kai ką esu užsirašęs, turiu dokumentų, tačiau tikrai neišsinešęs. Beje, saugumas buvo palikęs dokumentų, kuriuose atsispindi išeivijos ir mūsų inteligentijos veikla. Atrodė, kad tie maišai palikti specialiai - imkite ir neškitės. Buvo palikta informacijos ir kompiuteriuose, kurią VSD specialistams pavyko iššifruoti ir kuri buvo labai nevienareikšmė - dalis teisybės, sumaišytos su akivaizdžiu melu. Tad atskirk, jei gudrus, ir jei nežinai konkrečių aplinkybių. Tačiau ji labai greitai pradėjo "voratinkliais" draikytis "Lietuvos aide". Prasidėjo nekontroliuojama situacija, kuri naudinga buvo tik mūsų valstybės nedraugams.

Įdomu buvo sužinoti, ką KGB buvo surinkusi apie mane, kaip turėjau būti pateikiamas viešai. Esą tai jaunas, nepatyręs, karštas išsišokėlis. Savotiškas šablonas, tačiau gana veiksmingas. Pavyzdžiui, informacija, kad aš, atseit, buvau Vengrijoje komjaunimo statybinio studentų būrio vadas, kuriame buvo ir Vitas Tomkus, prekiavęs šiuo bei tuo. Tuojau po šios publikacijos "Lietuvos aide", atsiradusios ne be A.Skučo ir V.Landsbergio pagalbos, man skambino į Vyriausybės rūmus žmogus ir prisistatė, kad tai jis buvo to būrio vadas. Tiesiog sutapo jo ir mano inicialai (ZV). Žmogus sako: "Aš galiu viešai apie tai pasakyti." Atsakiau, kad ačiū, nereikia, nes aš gyvenime tuo metu dar nebuvau buvęs Vengrijoje. Vis dėlto, pasirodo, būtų buvę neblogai - jau tada žiniasklaida buvo ganėtinai veiksminga.

- KGB charakteristika buvo netiksli?

- Esu Šaulys. Tačiau gyvenime mokytis ir daryti kompromisus teko labai dažnai. Kantrybės man pakanka. Nuo Sąjūdžio pradžios visada susitardavome ir pasidalydavome darbus. Tačiau, kai dėl ko nors susitari ir kas nors prisiimto įsipareigojimo neįvykdo, o tu esi šalia, tai neretai susidarydavo situacijos, kad traukinys netrukus nuvažiuos, o mes visi liksime vietoje, kur stovime. Todėl neretai tekdavo paskutinę minutę imtis darbų pačiam. Vyresniesiems arba vilniečiams neretai gal būdavo nepatogu ką nors nemalonaus pasakyti į akis oponentams, su kuriais juos, pavyzdžiui, iki tol siejo profesiniai santykiai. Tai žmogiška, tačiau klausimus reikėdavo spręsti. Ir spręsti neatidėliojant. Tad suteikdavau pretekstų kuriamam mano įvaizdžiui patvirtinti.

Svarbiausia, ko norėčiau palinkėti visiems - pradėti mąstyti, analizuoti. Tada atsiranda noras diskutuoti ir veikti, o veikiant drauge galima gauti ir rezultatų. Apatija ir beviltiškumo jausmas naudingas tiems, kurie naudojasi padėtimi. Nebūkime abejingi. Kovo 11-oji - mūsų visų bendras rezultatas. Visi mes ją kūrėme, visi tai matėme.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"