TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Žaliame Beržyngatvio dvare

2009 06 29 0:00
K.Kymantaitė su dukromis A.Banaityte (kairėje) ir A.Gregorauskaite.
Asmeninio Aušros Banaitytės albumo nuotrauka

Prieš šimtą metų, neilgai trukus po to, kai pasirodė pirmasis "Lietuvos žinių" numeris, per šventą Petrą ir Povilą Kuršėnuose gimė Kazimiera Kymantaitė.

Aktorė, režisierė, skaitovė, "pasakorka", unikali gaivalingos prigimties asmenybė. Laumė, kaip ji kartais save vadindavo. K.Kymantaitė, režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko mokinė, Romualdo Juknevičiaus, Algirdo Jakševičiaus bendražygė, į teatro istoriją įėjo kaip lietuviškų veikalų inscenizuotoja ir statytoja, o ją pažinojusiųjų atmintyje išliko tiesiog kaip labai savitas, fejerverkiškas žmogus. Pasak aktorės Laimos Štrimaitytės, "niekada nežinojai, kada iššaus". Iššaudavo sąmoju, siautuliu, kūryba. Ne vieną buvusįjį šalia K.Kymantaitė ragino užrašinėti jos mintis, posakius, sumanymus. Kad ir kaip gaila, pati jų nefiksuodavo.

1950-aisiais, K.Kymantaitei primygtinai prašant, o gal ir reikalaujant, Banaičių šeima iš paties Vilniaus centro persikėlė į visišką miesto pakraštį, negrįstą Beržų gatvelę, šalia kareivinių, lentpjūvės ir pelkės. Keitėsi gatvės pavadinimas, pastatų numeracija, aplink pridygo naujų statinių, bet visada buvo taip: žalias, dvarelį primenantis namas baltomis langinėmis ir raudonu stogu. Tokios spalvos turėtų išlikti ir ateityje, įsitikinusi dabar šiame "žaliame dvare" šeimininkaujanti pianistė, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos koncertmeisterė Aušra Banaitytė.

Kažkada Banaičių kieme tarp vaiskrūmių, piliarožių, bijūnų, flioksų ir kitokių gėlių stovėjo pora avilių. Šeimininkai - kultūros ministras Juozas Banaitis ir režisierė bei aktorė K.Kymantaitė - išmoko bitininkauti. Medaus bitės prinešdavo iš Vingio parko grikių laukų. Avilių senokai nebėra, tačiau įžymiojoje verandoje ant seno stalo ir dabar stovi indas medaus - saviškiams ir svečiams.

"Ši rami vieta mums labai brangi, - sako A.Banaitytė. - Ji visiems tarsi tėviškė: ir mums, K.Kymantaitės dukroms, ir mūsų vaikams."

"Nėra dienos, kad čia gyvendama neprisiminčiau tėvų, - prisipažįsta 65 metų pianistė. - Ir pernai mirusio savo vyro pianisto Jurgio Bialobžeskio. Visi šiuose namuose turėjo savo mėgstamus kampus, savus įpročius... Kai pati likau našlė, supratau, ką turėjo galvoje mama, sakydama, kad ji visada viena. Tada negalėjau suvokti: "Kaip tai viena?! Juk esame mes, dukros, yra anūkai, be to, ji nuolat tarp žmonių: ir darbe, ir namuose."

Svetainėje ant fortepijono guli neseniai pasirodęs K.Kymantaitės šimtmečiui skirtas leidinys "Reikalauju kūrybos laisvės!", sudarytas Bernadetos Markevičienės (buvusios K.Kymantaitės bendramokslės iš lituanistikos studijų Vilniaus universitete laikų) ir dukros Agnės Gregorauskaitės. Išgirdusi, kad B.Markevičienė sukakčiai rengia knygą, A.Gregorauskaitė pasiūlė suvienyti pajėgas, kad leidinys dar geriau atsiskleistų nepaprastą režisierės asmenybę ir savitą kūrybą. Knyga jau pristatyta Kuršėnuose, ten žymiosios kraštietės atminimui atidengtas koplytstulpis.

Pasak A.Banaitytės, ji išvengė lyginimų su mama. Iki šiol pasitaiko, kad žmonės nustemba sužinoję, jog yra dar viena K.Kymantaitės dukra. Kai kas mano, kad Andrius Bialobžeskis yra Agnės Gregorauskaitės sūnus. Lyginimų su mama ir senele daugiau sulaukia pastarieji, kadangi abudu yra aktoriai.

"Mūsų visų trijų vienodos akys, - A.Banaitytė tęsia panašumų ir skirtumų temą. - Mamos, mano ir Andriaus. Visi trys mėlynakiai. Tai bobutės, Juzefos Valterytės-Kymantienės "palikimas".

Nuo mažens K.Kymantaitės dukros Aušra ir Agnė daugybę laiko praleisdavo teatre, buvo vedžiojamos ir į repeticijas, ir į vakarinius spektaklius. Atsimena scenos kvapą, užkulisius. Tik buvo griežčiausiai prisakyta nekelti triukšmo ir nelandžioti, kur nereikia, pavyzdžiui, per spektaklį neišeiti į sceną... "Sykį, - pasakoja Aušra, - sėdėdama žiūrovų salėje, per "Žaldokynę", kartu su personažu Rūta užtraukiau: "Prie Ebro upės, prie upės Ebro čigonė juodžiausia sėdėjo." Matyt, man buvo nepaprastai gražus šis romansas. Ir iš viso - teatras labai viliojo, atrodė kažin kas didingo. Tikriausiai, ta trauka persidavė ir mano vaikams. Iš pradžių mums nė į galvą nebūtų atėję, kad Andrius taps aktoriumi. Jis tik nuo kokios devintos klasės pradėjo visus vakarus leisti teatre, nors nuo pat mažumės labai draugavo su Baba. Ne tik Andrius - mama daug ir mielai bendravo su visais anūkais. Ir keliavo, ir visur važiuodavo: į pajūrį ir kitur. Žodžiu, buvo fantastiška draugė. Mano vaikai su ja ir pas ją yra praleidę daug laiko."

K.Kymantaitės namuose apskritai viešėdavo daug svečių. Visiems čia patiko, ne tik aplinka, dar labiau - šeimininkės asmenybė. "Kad su ja buvo labai įdomu, - žinomą tiesą pakartoja ir A.Banaitytė. - Tikrai. Tokia aštrialiežuvė, žodžio kišenėje neieškojo... Mes su Agne išaugome šiltuose ir geruose, ne kokiuose bohemiškuose namuose. Tėvai labai rūpinosi dvasine mūsų sveikata. Gal ir galėjo susidaryti įspūdis, kad čia traukia nesibaigiančios svečių voros, bet jei taip būtų buvę, kada gi ji tuos didžiulius darbus būtų nudirbusi? Tiek spektaklių pastatyta, vaidmenų sukurta, literatūros kūrinių perskaityta."

Dukrai iš mamos darbų labiausiai įstrigo 1961 metais pastatytas spektaklis "Kraujas ir pelenai" pagal Justino Marcinkevičiaus poemą: "Įsiminė dailininkės Juzefos Čeičytės dekoracijos. Galima sakyti, jų visai nebuvo, vien kelias, ant kurio ir vyko veiksmas; keitėsi tik įvairiai ištapyta galinė uždanga ("zadnikas"). Atsimenu "Marčią" su senaisiais aktoriais: Juozu Sipariu, Broniumi Kisieliumi, Ona Juodyte, Lidija Kupstaite, Napoleonu Naku, Teofilija Vaičiūniene. Ir mama ten vaidino, Zolienę. Prisimenu Monikos Mironaitės režisuotus "Katės namus": kai tik juos rodydavo, mes, vaikai, keliaudavome į teatrą. Mama vaidino pagrindinį vaidmenį. "Paskenduolės" buvo labai gražus pirmas variantas, bet jis taip sunkiai "ėjo", būta tiek peripetijų, smulkiai jų net nežinau.

- Pasirodo, ta pati nemirtingoji "Žaldokynė" sunkiai skynėsi kelią į sceną. Ar namuose režisierė išsiduodavo, kad sunku?

- Po "Žemės maitintojos" kritikos ji tiesiog buvo sunkiai susirgusi... Kas vyksta teatre, žinojome: kas su kuo konkuruoja, pykstasi, taikosi, kaip reiškiasi kieno ambicijos ir panašiai. Kadangi mama buvo ekstravertė, mes visada jausdavome jos nuotaikas. Apskritai labai jausdavome, kad ji stato spektaklį. Oi! Visi gaudavome ir barti, ir priekaištų sulaukdavome, kad ko nors nepadarėme, nesutvarkėme, kad esame niekam tikę ir panašiai. Mano tėvas buvo labai santūrus, iš jo mažai ką galėjai sužinoti apie jo darbą. O mama pareidavo įširdusi arba puikiai nusiteikusi. Dirbo ir mąstė ji tikrai įtemptai. Tai nereiškia, kad tada namie daug triukšmaudavo, tiesiog kartais ko nors klausiama neatsiliepdavo: mes susiprasdavom, kad nereikia lįsti, trikdyti, matyt, jos galvoje dėliojasi labai rimti dalykai, pavyzdžiui, būsimo spektaklio vaizdiniai. Mes su Agne visada žinojome: jeigu smarkiai gavome barti (į kailį nesame gavusios niekada), netrukus mama atneš pyragaičių. Būdavo, ji pakelia triukšmą, išlekia, paskui pareina su skanėstais. Matyt, pasijusdavo kalta, kad vaikus aprėkė. Mums net patikdavo, kad ji pakėlė triukšmą.

- Ar muzikės kelią jums parinko tėvai?

- Mane atidavė mokytis į muzikos mokyklą, ir tiek. Ką jie svarstė, ar buvo ką numatę, nežinau. Tėvui visada atrodė, kad kiekvieną reikėtų pamokyti muzikos. Sutinku. Natų rašto išmanymas - tarsi raidžių pažinimas ar svetimos kalbos mokėjimas - didelis turtas, už kurį esu labai dėkinga tėvams. O paskui viskas taip susiklostė. Su muzika susiję ir mano vaikai: Martynas - profesionalus kompozitorius, Andrius daug metų dainavo "Ąžuoliuko" chore.

Kažkaip mes čia gerai gyvenome. Ne materialiuoju požiūriu: niekas ypatingai tų gėrybių, daiktų nesivaikė, neakcentavo. Gyvenome teatro pasaulyje. Tarp knygų. Tėvai vis pakišdavo ką nors perskaityti. Niekada jie nėra pasakę, kad gal per anksti mums skaityti vieną ar kitą knygą, kurią susirasdavome namų bibliotekoje. Agnė, parėjusi iš mokyklos, ne tiek ruošdavo pamokas, kiek skaitė knygas, todėl ji tokia apsiskaičiusi. Man atrodė, kad gal pamokas reikia paruošti, pianinu sąžiningai paskambinti.

- Ar po mamos mirties jums nekilo minčių namą tokioje geroje vietoje pelningai parduoti?

- Beržyngatvis - tikrai tarsi tėviškė. Visi saviškiai čia kartkarčiais užklysta. Labai sava vieta. Visokius čia esame pergyvenę sunkmečius, ir šį, ir tą. Niekas net nesvarsto, kad gal reikėtų parduoti. Čia švęsdavome Kalėdas ir Velykas, būdavo labai gražūs, ramūs Kūčių vakarai, kalėdiniai pietūs. Mama, tarp kitko, gerai ir originaliai gamino valgį. Nesilaikydama jokių taisyklių - ir čia ji vadovavosi išmone. Iškepdavo fantastišką jautieną su džiovintomis slyvomis. Prieskoninių žolių pirkti eidavo į netoliese esantį turgelį (dabar - vadinamasis Konarskio gėlių turgus). Įtrindavo mėsą viskuo, nežinau kuo, bet būdavo ypač skanu. Labai gardžiai orkaitėje iškepdavo obuolius, išskobdavo vidų, priberdavo cukraus ir cinamono, prikepdavo pilną skardą. Bandžiau pati, bet taip skaniai nepavyko, nors obuoliai - nuo tų pačių kiemo obelų. Bet jau kai mama gamindavo, tai pilnas kiemas, pilni namai indų, puodų, dubenų, įrankių, viskas visur: kažkas kambariuose sukrauta, kažkas lauke užmerkta. Žodžiu, ir gamino ji be galo kūrybiškai... Pjaustydavo griežinėliais neskustas bulves ir kepdavo, Andrius tokias labai mėgo. Kai pabandydavau aš, ji stebėdavosi: "Kaip čia dabar tau neišeina?! Taip paprasta: pabarstei druskytės, pakratei pipiriukų..." Kartais sakydavo: "Tu kaip tavo tėvas - su dviem kairėm rankom." Mama buvo tokia daugiabriaunė: nepavyksta apibendrinti, ir viskas... Ji nebuvo paprastas žmogus, su kuriuo visada lengva bendrauti. Nepakentė, kad jai kas nors vadovautų ar nurodinėtų: ir darbe, ir juolab gyvenime, tarkim, kada valgyti, kada miegoti. Beje, ji buvo vyturys, guldavo ir keldavo anksti, tai gana keista, teatralai paprastai pelėdos - tokia jau profesija. Pakilusi šeštą ryto mama, būdavo, žvanginasi po namus. Arba kai vasarodavome Nidoje: kol mes atsikeliame, ji jau išsimaudžiusi, grįžusi iš pajūrio, vadinasi, nužingsniavusi tris keturis kilometrus ir iš valgyklos anūkams parnešusi manų košės pusryčiams. Nepaprastas energijos ir kūrybingumo užtaisas, tiesiog neįtikimas. Galiu tik pakartoti, kad su ja buvo be galo įdomu ir niekada nenuobodu: nežinodavai, kas čia po valandos įvyks, ką čia Baba bus sumaniusi. Kol gerai matė, ji daug skaitė, viskuo domėjosi, apie viską turėjo tvirtą nuomonę. Mirė prieš dešimtį metų, 1999-ųjų gegužę, iki devyniasdešimtmečio pritrūko mėnesio su trupučiu."

***

Šiandien A.Banaitytei kompaniją palaiko trys šunys ir dvi katės. Beržyngatvio kieme K.Kymantaitę mena alyvos, obelys, ąžuolai, trys sidabrinės eglės. "Kartą mano vyras buvo atsivedęs kolegą, - pasakoja A.Banaitytė. - Tik įžengęs pro vartus svečias sako, kad pirmiausia mums reikėtų iškirsti egles: pavėsis, šešėlis, niekas neauga ir t.t. Apsidžiaugiau, kad mama šito negirdi. Pamačiusi, kad atėjo svečių, ji paprastai apsivilkdavo savo "kimono" stiliaus suknelę, ant kaklo užsikabindavo kurį nors masyvų papuošalą ir būtinai išeidavo pabendrauti. Jei būtų išgirdusi? Būtų pasakiusi ką nors labai skambaus ir įsimenamo visam gyvenimui. Žodžiu, būtų kilęs vietinės reikšmės triukšmas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"