TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Žalias Vilniaus rūbas plyšta ir nyksta

2008 01 03 0:00
"Linkusiesiems pataikauti esu nepatogus", - neslepia dendrologas K.Labanauskas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kai kalba pakrypsta apie medžius, šio vyro akys prisimerkia, o žodžiai veja vienas kitą. Medžiai - jo sena meilė. Dėl jų jis pasirengęs daug kam.

"Vaikščiojanti enciklopedija", - taip kai kurie vilniečiai vadina dendrologą, parkotyrininką Kęstutį Labanauską.

Jį vieną dieną gali pamatyti karštai besiginčijantį kultūrininkų dispute Vilniuje, kitą - tolimame Žagarės ar Plungės dvaro parke, kuriuos, kaip ir šimtus kitų Lietuvos parkų, K.Labanauskas yra išvaikščiojęs ir gali pasakoti apie juos ištisas valandas, o trečią dieną, žiūrėk, jis rodo talkininkams, kaip sodinti ąžuoliukus Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne.

Daug metų darbavęsis Lietuvos paminklų restauravimo institute, vėliau Kultūros vertybių apsaugos departamente, dabar K.Labanauskas "užtarnautame poilsyje". Bet nelabai ilsisi - ir dabar jo pilna ten, kur svarstomos kultūros, gamtosaugos ir kitos visuomeninės aktualijos, ir dabar jis, kaip anksčiau, sielojasi dėl pamirštų ir naikinamų Vilniaus želdynų.

Tarsi pavainikė

- Vilnius ir kai kurie kiti šalies miestai nuo seno garsėjo žaluma - parkais, skverais. O kaip yra pastaraisiais metais?

- Iš pirmo žvilgsnio žalumos nelabai sumažėjo, tačiau ji mūsų miestuose neteko aiškios perspektyvos, nėra ginama. Niekada nežinai, kada ir kuris valdininkas nuspręs, jog tų ar kitų želdynų nebereikia, vietoj jų kas nors bus statoma. Želdynų priežiūra, naudojimas yra išskaidyti, tam nesukurti atskiri savivaldybių padaliniai. Želdynai - viena svarbiausių ekologinių vertybių, tačiau elgiamasi su jais kaip su kokiu palaikiu daiktu, kurį stumdo iš vieno kampo į kitą.

Vienas skaudžiausių praradimų Vilniuje - Buivydiškių parkas. Pagal garsaus kraštovaizdžio architekto Antano Tauro projektą šį parką sukūrė buvusio Žemės ūkio technikumo (dabar kolegijos) dėstytojai, moksleiviai, jų tėvai. Tačiau nemaža parko dalis buvo išdalyta sklypams, ir ten užvirė namų statybos.

Panašus likimas ištiko ir garsaus gamtininko Tado Ivanausko, kurio 125-ąsias gimimo metines neseniai minėjome, sukurtą sodybą Obelynėje prie Kauno. Joje šis plačios erudicijos mokslininkas sukaupė originalų augalų rinkinį, dendrofloristinį parką ir pomologinę - vaismedžių veislių kolekciją - tiesiog paminklą žmogaus kūrybingumui. Tačiau sūnus pradėjo šią žemę pardavinėti. Buvo galima paieškoti išeities, sumokėti kompensaciją ar rasti kokį kitą kompromisą. Tačiau buvo nutylėta.

Vis dažniau ir vis daugiau žaliųjų plotų atriekiama namų, viadukų statyboms, keliams, gatvėms. Suprantu, kad neretai tai neišvengiama, tačiau vis dėlto skaudu.

Iš peties - nebūtina

- Praėjusį pavasarį sutikau jus pikete, kuriame buvo protestuojama prieš tuomečio mero Artūro Zuoko skubėjimą patvirtinti Vilniaus bendrąjį planą. Ar naujoji Vilniaus miesto taryba želdynais rūpinasi labiau negu ankstesnė?

- Vilniaus bendrasis planas atlapojo duris urbanizacijai žaliųjų miesto plotų sąskaita. Naujoji miesto valdžia dar trumpai vadovauja - nenorėčiau vertinti. Tiesa, ji nusprendė gaivinti Sereikiškių parką. Ši sveikintina iniciatyva siejama su 2009 metais, kai Lietuva švęs savo vardo paminėjimo tūkstantmetį, ir kai Vilnius bus paskelbtas Europos kultūros sostine.

- O ar jis tada bus žalesnis? Ar bus spėta sutvarkyti, pagražinti žaliuosius jo plotus?

- Svarbiausia - pasirūpinti, kad parkai ir kiti žalieji miesto plotai nebūtų prišiukšlinti, kad juose būtų organizuojami įvairūs renginiai, grotų muzika - ir žmonės juos pamėgs, lankysis. Nebūtina senuosius parkus iš pagrindų atnaujinti. Jų unikalus grožis išryškėja net ir nedaug paglobojus: truputį paretinus ar pagenėjus medžius, apkarpius krūmus, nušienavus vejas ir pan.

Mieste prigyja sunkiai

- Daugelis vilniečių prisimena sidabrinius klevus prie buvusio "Vaikų pasaulio", liepas ir kaštonus šalia Aplinkos ministerijos pastato ir t. t. Šių medžių seniai nebėra. Ar prieš juos pjaunant jūsų nuomonės buvo klausiama?

- Klausė pageidaudami nekomplikuoti. Prisimenu, mano kolegos susižvalgė ir sako: ką gi, yra svarbesnių dalykų negu medžiai.

Minėtosios liepos ir kaštonai turėtų gulėti ant Aplinkos ministerijos vadovų sąžinės - jie ne tik neprieštaravo, kad šie medžiai būtų nupjauti, bet to dar prašė. Tiesa, keletas kaštonų buvo iškasta ir nežinia kur išvežta - esą pasodins. Abejoju, ar tai pavyko.

- Prie miesto savivaldybės pastato taip pat pasodinta suaugusių medžių. Keista buvo žiūrėti į juos juosiančius lynus.

- Pusė šių medžių jau nudžiūvo, o kiti leisgyviai. Persodinti medį ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jei jį išlupa nutraukdami mažąsias šaknis, medis dažniausiai neprigyja, o jei ir prigyja - vargsta. Praradęs gyvybingiausias šaknis, naujomis sąlygomis jis negali prisitaikyti. O ir tas sąlygas reikia labai gerai įvertinti - koks dirvožemis, vieta, drėgnumas, apšvietimas ir t. t. Bet pas mus dažniausiai dirbama paskubomis, pamiršus senolių išmintį - septynis kartus atmatuok, aštuntą - kirpk.

Medžiai irgi kenčia

- Ar patinka naujos vokiškos liepos Vilniaus Gedimino prospekte? Kai kurie miškininkai sako galėję pasiūlyti ne blogesnių, tačiau gerokai pigesnių mūsiškių.

- Ir man pakritikuoti liežuvis niežti, bet skubių išvadų nedarysiu. Tie medžiai pateko į sudėtingą aplinką, ir ar ji jiems tiks, dar sunku pasakyti. Galimas dalykas, kad specialiuose medelynuose užauginti medžiai mieste geriau prigyja negu parvežti iš miško medelynų. Pažiūrėkite, kas atsitinka seniesiems mūsų medžiams, kai labai "sumiesčionėja" jų aplinka - jie nyksta vienas po kito. Apsiputojusių, grybeliu sergančių liepų pilna visuose šalies miestuose.

- Nemažai vilniečių jaudinosi, kad bus iškirstos Lukiškių aikštės liepos, net rišo prie jų protesto plakatus. Medžiai liko stovėti.

- Taip, tačiau daug Lukiškių liepų, ypač tos, kurios pasodintos prie pat gatvių, serga ir kenčia. Penkerius, galbūt dešimt metų ištvers, tačiau keisti jas kitais medžiais vis tiek reikės.

- Anksčiau jūs rūpinotės žaliuoju Gedimino kalno rūbu - kurį medį ten iškirsti ir kurį - globoti.

- Dabar tai daro kiti žmonės, tačiau dirbama panašiu principu - kertama tik tada, kai tai būtina, pavyzdžiui, vėtros aplaužo. Tačiau daug tenykščių medžių jau artėja prie natūralios savo gyvenimo pabaigos. Klevų amžius - apie 150 metų, o Gedimino kalnas jais pradėtas želdinti XIX amžiaus pabaigoje.

- Tad galbūt jau netrukus Gedimino kalnas vėl taps plikas, koks buvo senovėje?

- Manau, dar apie šimtmetį Gedimino kalnas atrodys panašiai, kaip dabar, nes ant jo auga ir atrinkti stipresnieji iš pokariu pridygusių savaiminių medžių. Tiesa, norėta kai kurias kalno vietas visiškai "atverti". Nepritarčiau tokiems drastiškiems darbams, juk medžiai sulaiko eroziją, tik nereikia po jais mindyti žemės. Be to, ir tradicija: jau penkta vilniečių karta su kalno medžiais gyvena.

Tūkstančiai ąžuolų

- O kaip vertinate sakūrų parką Vilniuje ir panašias naujoves?

- Jos dažnai yra vienadienės, neapgalvotos ir skubotos. Prisimenu, kai valdininkai džiaugėsi: japonai duos sakūrų. Perspėjau, kad imtų iš šiauriausių Japonijos vietų, kur sąlygos medžiams augti labiau panašios į mūsiškes. Bet po pasodinimo buvo labai sausringa vasara, ir sakūros pradėjo sparčiai džiūti. Laimė, spauda susidomėjo - kils skandalas, kaip reikės pasiteisinti japonams? Tada suskato medelius laistyti, tačiau kelios jų dešimtys nebeatsigavo.

Ir vieta, kur jie pasodinti, rizikinga - ten saulės atokaita. Japonijoje daug ne tik saulės, bet ir drėgmės, o pas mus dažna vasara sausringa. Bet rūpestingai prižiūrimos sakūros galbūt ten ir užaugs.

Tačiau būta ir gerų iniciatyvų - pavyzdžiui, vadinamosios tūkstantmečio giraitės. Buvau vienas tos idėjos sumanytojų: pasodinti Lietuvos vardo tūkstantmečio garbei tūkstantį ąžuolynų. Tam pritarė nemažai žmonių visoje Lietuvoje. Jau žaliuoja ąžuolynai Vilniuje, Agluonėnuose, Anykščių, Skuodo rajonuose ir kitur, turbūt jau per šimtas tokių giraičių. Tiesa, svajojau apie tūkstantį jų, maniau - tebūnie jos regionuose, apskrityse, o tada neatsiliktų ir savivaldybės, po to - parapijos, seniūnijos - štai ir tūkstantis...

Medžių sodinimas - tai viena galimybių padaryti gražų darbą, kad galėtum prieš išeidamas iš gyvenimo vaikams, anūkams pasakyti: globokite, prižiūrėkite mūsų medžius. Juk tai - mūsų istorijos dalis. Lietuvoje istorinių medžių, nors ir nedaug, dar yra, ir jais didžiuojamasi ne be pagrindo.

Mados praeina

- Bandyta sostinėje sodinti ir palmes.

- Daugelis, pavartę spalvingus žurnalus ar pakeliavę po užsienį, susižavi ir pradeda sodinti palmes, citrusinius augalus ir panašią egzotiką. Nesu prieš egzotų kolekcijas - jų visada buvo, yra ir bus, tačiau kai tų kolekcijų yra dešimtys, o saviškių augalų tik vienas kitas - peršasi išvada, jog želdynų kultūros beveik nėra. Pabandykite rasti tokią kolekciją, kurioje būtų galima susipažinti su visais mūsų krašto savaiminiais medžiais - nėra tokios.

Mano mokytojas dendrologas Leonas Čibiras sakydavo: sveikame parke svetimžemių medžių turi būti ne daugiau kaip 15 proc., antraip jie pradės "pjautis" ir po keliolikos metų nuskurs.

- O kurią egzotiškų medžių kolekciją mūsų šalyje labiausiai vertinate?

- Kęstučio Kaltenio sukurtą Skinderiškio dendrologinį parką Kėdainių rajone. Šis žmogus padarė fenomeną - vienas sukūrė ištisą botanikos sodą. Ir tai nebuvo tik margumynų kolekcionavimas, kaip daugelio kolekcininkų - K.Kaltenis savo medžius stebėjo, vertino, atrinko mūsų sąlygoms ir t. t. Įspūdingą medžių kolekciją pasodino ir šviesaus atminimo Mosėdžio gydytojas Vaclovas Intas.

- Planuojama išleisti Želdynų įstatymą. Gal jis palengvins jų gyvenimą?

- Nedaug iš jo tikiuosi, kaip ir iš kitų įstatymų. Teko prisidėti iš pradžių jį kuriant, tačiau kadangi buvau kritiškas, tai manęs nenorėjo klausyti ir matyti darbo grupėje. Jau tada supratau, kad šis įstatymas rašomas biurokratams, mėginamas pritaikyti visoms žinyboms - ne kad jos pagal jį pasitemptų, bet kad jis joms tiktų.

Blizgučių laikai

- Dar palyginti neseniai veiklumu garsėjo Vilniaus gamtos apsaugos draugija, kurios aktyvus narys buvote ir jūs. Ne kartą ji buvo rakštis sostinės valdininkams. Dabar šios draugijos nebegirdėti. Kas atsitiko? Jau viskas Vilniaus gamtosaugoje gerai?

- Gal pasirodysiu skeptikas, bet manau, jog nemaža mūsų, visuomenininkų, buvome žmonės, kurie visada per petį dairėsi, ką jo bosas pasakys. Orientacija į valstybės pinigų kapšą bei ministerijų dėmesį buvo ir tada.

Potvyniai ir atoslūgiai - dėsningi reiškiniai. Tačiau sutinku, jog visuomeninėje gamtosaugoje esama nemažai nusivylimo. Turbūt turi įtakos ir dabartinė kartų kaita. Tarp mūsų buvo daug žmonių, kurie, kaip sakoma, nužengę nuo žagrės ar bent vaikystėje ją matę, - jiems labai niežėjo rankos sodinti medį ar išravėti piktžolę.

Be to, būta didelių visuomenės autoritetų - geografas Česlovas Kudaba, kraštovaizdžio architektas A.Tauras ir kiti, kurių nuomonės valdininkai nedrįsdavo neklausyti, nes šviesuoliai numatė daug ėjimų į priekį. Tarkime, viename paskutinių Č.Kudabos rašinių "Artinimas vakaro" paminėta tai, kas jau įvyko ir dabar vyksta: blizgučiai, šou "bizniai" ir panašūs vienadieniai dalykai gožia tikrąsias vertybes.

O dabartinė vadinamoji kompiuterinė karta - išprususi, apsiskaičiusi, tačiau jau be to rankų niežėjimo. Jei dabar jaunimą išjudini - padeda, tačiau didelio noro gražinti gamtą nejaučia. O juk žmogus buvo, yra ir liks gamtos vaikas. Būdamas tik tarp dangoraižių ir kompiuterių jis skursta kaip netinkamoje vietoje ar nevykusiai pasodintas medis.

Tradicijos stiprina

- Kuri vieta Vilniuje jums yra mieliausia?

- Žalioji miesto "karūna" - Kalnų, Pilių ir Sereikiškių parkai. Kuris miestas, ir dar pačiame savo centre, turi tokių nuostabių gamtos turtų? Ten dažniausiai ir vedu savo svečius ar draugus. Tik gaila, kad takai ir laiptai ten vietomis blogi, nelengva jais vaikščioti.

- O kai liūdna, - prie kurio medžio ieškote stiprybės? Galbūt prie seniausio Vilniuje Sereikiškių ąžuolo?

- Ateinu ir prie jo, bet jis truputį slegia savo invalidumu. Dažniau traukiu prie įdomaus ąžuolo, kuris auga Vilnios šlaite netoli Pūčkorių atodangos. Mane traukia šis labai sveikas, gyvybingas medis. Dar turiu "paguodos našlaitį" - šis Kalnų parke. Skurdus ąžuoliukas, išdygęs, galima sakyti, per klaidą - kažkoks paukštis jį į krūmą pasėjo, ir ąžuolėlis jį praaugo, išsistiebė, bet, savo nelaimei, turi aršų kaimyną klevą, kuris jį engia.

- Kiek pasodinote medžių?

- Nemažai. Daugiausia per talkas. Pavyzdžiui, Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne prie Jono Basanavičiaus tėviškės, be kitų, pasodinau ir ąžuoliuką, sudaigintą iš Stelmužės ąžuolo gilės.

- Neseniai vaikštinėjau po Kalnaberžės parką Kėdainių rajone. Anksčiau jis buvo prižiūrimas, o dabar apleistas. Tačiau kai kuriems kitiems parkams, tarkim, Zyplių ar Vidiškių dvaruose, pasisekė labiau - menininkai, verslininkai juos kelia naujam gyvenimui.

- Tai labai sveikintina, nors neretai ir pavojinga. Ne veltui sakoma, jog gerais norais ir kelias į pragarą grįstas: būna, kad tas geradarys siekia parke įkurti tik linksmą kampelį, o apie istoriškumą negalvoja arba tik vaidina galvojantį. Tačiau vis dėlto gerų pavyzdžių yra daugiau negu blogų. Mes dar ne tiek daug nuo gamtos nusisukę, nemažai žmonių tebeturi gamtamaniškų šaknų, juos intuityviai traukia Žemė ir jos želdynai.

Man skaudu girdėti kalbas, esą tokie jausmai - tik atgyvena, kad ir Lietuva taps kaip, tarkim, Belgija, kur iš žemdirbystės gyvena tik keli procentai žmonių. Bet juk svarbu ne tai. Ar tikrai kiekvienas kompiuterininkas nori visada matyti prieš save tik kompiuterį ir nieko gamtiško? Drįstu tuo abejoti. Nemažai miesto žmonių net visam laikui pasitraukia iš miesto į kaimą, ir ten juos aplanko kūrybinis įkvėpimas - pavyzdžiui, gamtininkas Henrikas Gudavičius, inžinierius Apolinaras Čepulis ir kiti.

Ir kodėl tą žemės trauką reikia vadinti atavizmu, atsilikimu? Manau, tai nacionalinis mūsų bruožas. Reikėtų ne atgrasyti žmones nuo kaimo, o palaikyti jo gyvastį bei tradicinį mūsų gyvenimo būdą, kad jis neišnyktų.

Stebisi vienadieniais

- Kuriuos savo darbus laikote pavykusiais, o kas nepasisekė?

- Turėjau laimės Paminklų restauravimo institute darbuotis su kultūrininkais Gabrielium Landsbergiu-Žemkalniu, Vladu Drėma, Napoleonu Kitkausku. O didžiuoju želdynų mokytoju laikau Leoną Čibirą, su kuriuo taip pat nemažai bendradarbiavau. Drauge su juo įdėjome nemažai pastangų perkeliant didžiąją botanikos sodo dalį iš Vilniaus Vingio parko į Kairėnus. Kairėnų dvaro parkas ligi tol buvo taip nugyventas, kad beveik pasmerktas išnykti. Kai greta atsirado botanikos sodas - parkas atgijo antram gyvenimui.

Teko prisidėti ir gaivinant Kauno botanikos sodą, Palangos, Užutrakio parkus. Ypač įsiminė Rietavo parko restauravimas. Garsus šis parkas ir šiandien.

Norėčiau Lietuvos vardo tūkstantmečiui išleisti monografiją apie tūkstantį Lietuvos parkų. Medžiagos turiu sukaupęs daug, parašiau jau apie pustrečio milijono spaudos ženklų.

- Kaip sekasi bendrauti su naujais politikais ir verslininkais? Kai kurie jų puošia savo namų aplinką, net kuria prie jų egzotiškų augalų parkus.

- Mažai kas iš jų į tas savo vilas kviečia konsultuoti, nes turbūt žino, jog savo nuomonės neslepiu. Kai tenka dalyvauti pasitarimuose, kur svarstomi parkų ir kitų želdynų klausimai, dažniausiai esu jų oponentas, keliu nepatogius klausimus. Galbūt ir todėl retai kur mane kviečia - linkusiesiems pataikauti esu nepatogus. Sąjūdžio laikais dalyvavau bent dešimties komisijų veikloje, dabar - tik vienos kitos.

Tačiau ir pats tų komisijų veikla esu ne kartą nusivylęs. Visada stebino kai kurių žmonių pastangos dirbti be didesnės perspektyvos, be svarstymo, ką paliksime po savęs, siaurumas, vienadieniškumas. Dažnai taip norėdavosi paploti per petį: bičiuliai, padarykime ką nors tokio, kad išliktų ilgam! "Ne, - sako, - nėra kada, dabar reikia šį tą greitai "prasukti".

Ir žmogus suka bei suka šitaip visą gyvenimą, o jo pabaigoje žiūri - jau nebėra ką sukti, bet rezultatai tokių "prasukimų" - graudūs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"