TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

ŽAS: tylenis, lyrikas, sportininkas

2009 10 17 0:00
LÎ archyvo nuotrauka

Būdamas kelerių metų Gidonas Šapiro-Bilas su malonumu klausydavosi operinių melodijų, nors kartais jų tekdavo išprašyti su kaprizais ir ašaromis. Marius Berenis-Tru Sabaka galėdavo ištisas valandas klausytis pasakų ir piešti. Liną Zarecką-Chorą tarsi magnetas traukė sportas: krepšinis, futbolas, slidinėjimas. Visa tai ir dar daugiau papasakojo grupės ŽAS narių tėčiai.

Apie ŽAS trijulę - Bilą, Tru Sabaką ir Chorą, - atrodytų, žinome viską. Per 16 grupės gyvavimo metų apie jos narius parašyta ne viena dešimtis straipsnių, sukurpta šimtai žinučių, parodyta daugybė reportažų. O kokie šie vyrai buvo maži? Kaip ŽAS muzikinę veiklą ir grupę lydinčius skandalus vertina tėvai? Ar jie nebandė sūnų atvesti į doros kelią? To pasiteiravome Gidono, Mariaus ir Lino tėčių: Telšių apskrities gydytojo tarnybos vedėjo Zelmano Šapiro, ekonomisto, buvusio ilgamečio Jaunimo teatro direktoriaus, dabar jau pensininko Adolfo Berenio ir inžinieriaus elektriko, dabar taip pat jau pensininko Gintauto Zarecko. Visi trys pašnekovai tarsi susitarę tvirtino nemėgstantys dėmesio ir mažumėlę varžėsi fotografuojami. Z.Šapiro net prisipažino, kad pirmą kartą su žurnalistais kalba ne apie darbą, o apie asmeninius dalykus. Beje, šiandien, spalio 17-ąją, jo sūnui Gidonui sukanka 35-eri.

Tylėdavo kaip partizanas

Anot Z.Šapiro, vaikystėje Gidonas buvo įdomus vaikas: tylus, mąslus, mokantis išsireikalauti to, ko nori. "Kai gimė, iš pradžių kurį laiką labai daug verkdavo, nenorėdavo valgyti, sunkiai užmigdavo. Pamenu, kaip jį migdydavau: būdavo, atsigulu šalia ir užsimerkiu, o jis mažyčiais pirštukais vis bando man praskleisti akių vokus. Norėdavo, kad drauge būdrautume, - pasakoja vyras. - Vaikščioti Gidonas pradėjo būdamas maždaug 15 mėnesių, prašneko pirmiausia ne lietuviškai, bet žydiškai. Nuo pat mažens sūnus mėgo stebėti, tirti aplinkinius. Kai sulaukdavome svečių, visada būdavo su mumis tame pačiame kambaryje, tačiau neįkyrėdavo nė vienam suaugusiajam. Tiesiog sėdėdavo sau tyliai ar žaisdavo, nesikišdavo į pokalbį, bet atidžiai klausydavosi, apie ką šnekučiuojamės. Kitaip tariant, tirdavo aplinką."

Mokykloje, pasak pašnekovo, būsimam "žasui" sekėsi vidutiniškai. "Buvo smalsus tinginys, - šypteli tėtis. - Amžinai ramus, gal šiek tiek drovokas, sakyčiau, net truputį užsisklendęs. Galbūt krėsdavo eibių, bet mudu su Jenta - Gidono mama - nelabai ką apie tai žinojome, nes šis tylėdavo kaip partizanas. Ir dabar sūnus nedaugžodžiauja - naujienas greičiau sužinau ne iš jo, bet iš spaudos ar televizijos. Tarkim, kad išsiskyrė su ilgamete drauge arba kad po 8 metų pertraukos vėl pradėjo mokytis universitete."

Šiandien Gidonas, daugeliui geriau pažįstamas kaip Bilas, studijuoja antrame tarptautinių santykių ir politikos mokslų magistrantūros kurse. Zelmanas džiaugiasi sūnaus sprendimu mokytis toliau. "Pagaliau galutinai subrendo, - švelniai pasišaipo. - Iškart po bakalauro studijų nesimokė, nes tingėjo, be to, kaip tik tuo metu grupė ŽAS išgyveno klestėjimo laikotarpį."

Operinė muzika

Kokios muzikos būsimasis "žasas" Bilas klausėsi vaikystėje? "Kai buvo visai mažiukas, maždaug pusantrų metų, klausydavo operinių melodijų! O kaip kaprizydavosi, kaip jų reikalaudavo! - porina Z.Šapiro. - Mūsų namuose muzika skambėjo nuolat. Kai Gidono senelis, mano tėtis, įsigijo pirmą magnetofoną, iš kažkur gavome linksmų lietuviškų dainuškų kasetę. Dabar jau tiksliai neprisimenu, bet vienos priedainyje buvo, atrodo, tokia eilutė: "Morta, Morta, dar po kvortą", kitos - "Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus". Gidonui tos dainos nepaprastai patikdavo. Vaikščiodavo po kambarį laikydamas rankose įsivaizduojamą mikrofoną ir traukdavo visa gerkle." Anot Bilo tėčio, sūnus nuo mažens mėgo saviveiklą. Noriai dalyvaudavo darželio, mokyklos renginiuose.

Ar sūnus papasakojo, kad su draugais subūrė muzikinę grupę ŽAS? O gal tėvai apie tai sužinojo iš žiniasklaidos? "Panašiai ir buvo, - sako Zelmanas. - Su žmona neseniai buvome grįžę gyventi ir dirbti atgal į Telšius (Vilniuje visa Šapiro šeima gyveno kelerius metus - aut.), Gidonas liko sostinėje, mūsų privatizuotame bendrabučio kambarėlyje. Pasirodo, būtent jame vaikinai įrašinėjo vieną pirmųjų savo vaizdo klipų. Kai su žmona per televizorių pamatėme savo būstą, tegul ir trumpam virtusį bordeliu, išvydome tą balaganą, ant grindų išmėtytus švirkštus ir visa kita, mudu ištiko šokas. Ar davėme velnių? Kaip ir ne. Visada buvome liberalūs tėvai. Supratome, kad vaikinai kvailioja, vaidina. Tai buvo jų saviraiška. Jaunimui reikėjo tokios muzikos. Man asmeniškai pirmosios ŽAS dainos savo turiniu buvo visai priimtinos."

Pusantro žydo

Z.Šapiro puikiai pažįsta visus grupės vaikinus ir tik nusišypso išgirdęs ar perskaitęs juos apibūdinančią tradicinę etiketę - skandalistai. "Gal jie ko nors ir prikrėsdavo, to nežinau, juk kartu negyvenau, - nutęsia, - tačiau esu įsitikinęs, kad visi tie skandalai - įvaizdžio dalis. Vyrai su malonumu jį kūrė, o žiniasklaida padėjo. Iš šalies žiūrint gali atrodyti, jog tas ketvertukas, tiksliau sakant, dabar jau trijulė - velnio nešta ir pamesta. Neseniai ją labai taikliai apibūdino Rolandas Skaisgirys: vienas - storas, kitas - amžinai įsimylėjęs, trečias - tinginys. O iš esmės visi jie yra protingi bernai. Su Gidonu, Mariumi ir Linu galima kalbėti ne tik apie "žasus", jų kuriamą muziką, bet ir papolitikuoti, padiskutuoti įvairiausiomis gyvenimiškomis temomis."

Pasak Z.Šapiro, po mamos mirties sūnus į Telšius grįžta retokai - per pastaruosius septynerius metus buvo parvažiavęs vos kelis kartus. "Tačiau mums tai - jokia problema bendrauti. Pats dažnai būnu Vilniuje, tad matomės. Be to, susiskambiname, susirašome per internetą", - teigia pašnekovas. Zelmaną pažįstantys Žemaitijos sostinės gyventojai ne kartą yra girdėję šį juokaujant, kad mieste likę vos pusantro žydo: jis pats, o ta pusė - retkarčiais namo grįžtantis sūnus.

Ar Gidonui svarbi tėvo nuomonė? "Visada galiu jam pasakyti tai, ką manau. Mielai išklausys, bet vis tiek pasielgs taip, kaip pačiam atrodys teisingiausia", - šypteli Z.Šapiro. Baigiantis pokalbiui Zelmanas pusiau juokais, pusiau rimtai užsimena, kad sūnus neklausąs ir patarimo, kurį jis duodąs labiau ne kaip tėvas, bet kaip medikas - kurti šeimą. "Gidonui jau 35-eri. Pats laikas turėti vaikų, o ir man anūkų norėtųsi... - atsidūsta vyras. - Kita vertus, tokių dalykų nesuplanuosi. Kaip jau bus, taip."

Norėjo, kad būtų dailininkas

Mariaus Berenio-Tru Sabakos tėtis Adolfas, išgirdęs, jog pokalbis suksis apie sūnaus vaikystę, šypsodamasis perklausia, ką būtent norėčiau sužinoti. "Turbūt manote, kad Marius buvo nutrūktgalvis? Anaiptol, - patikina vyras. - Iš pradžių, kol lankė darželį, sūnus buvo lyriškas, susimąstęs. Galėdavo kiaurą dieną savo kambaryje gulėti ant grindų, išsitiesęs ant pilvo, ir klausytis muzikos ar pasakų plokštelės arba piešti. Ir Mariui sekdavosi tai daryti. Piešti mėgo ir trejais metais vyresnis jo brolis Paulius. Slapta vyliausi, kad kuris nors iš berniukų užaugęs taps dailininku. Net į dailės būrelį abu buvau nuvedęs, bet tiek vienas, tiek antras nuėjo į vos porą užsiėmimų. Paulius susidomėjo šachmatais, o Mariui labiau prie širdies buvo teatras. Jis yra vaidinęs šviesaus atminimo Valerijos Karalienės, vėliau jos mokinio Gedimino Storpirščio studijose."

A.Berenis tvirtina neturėjęs ypač didelių problemų dėl sūnų elgesio. "Žinoma, išdaigų jie iškrėsdavo, kaip daugelis berniukų buvo judrūs, nenuoramos, bet ne chuliganai. Neprisimenu, jog mokykloje būtų ko nors prisidirbę tiek, kad paskui man būtų reikėję traukti juos iš bėdos už ausų, - pasakoja vyras. - Marius buvo vidutinių gabumų mokinys, labiau linkęs į humanitarinius mokslus, Pauliui geriau sekėsi matematika. Tiesa, kalbant apie tą berniukišką judrumą, - ne kartą ir ne du lakstydamas Marius yra be galo skaudžiai virtęs, o sykį važiuodamas dviračiu už kažko užkliuvo ir taip vožėsi žemėn, kad gydytojai dėl visa pikta skyrė kelių dienų lovos režimą. Tada lyg tyčia visi ruošėmės vykti poilsiauti į Palangą. Kelionę teko atidėti."

Dainos "gimdavo" virtuvėje

Prieš susiburiant "žasams" sūnus, pasak A.Berenio, buvo metalistas, su keliais bendraminčiais grojo grupėje "Regredion". Tačiau ši gyvavo neilgai. "Mudu su žmona nuo pat pradžių žinojome, kad Marius muzikuoja ir ką būtent groja, - tvirtina tėvas. - Kaip į tai reagavome? Na, niekada nebuvome perdėm konservatyvūs, davatkiški. Ne vienus metus dirbau Vilniaus jaunimo teatro direktoriumi, Nijolė pagal specialybę - dailininkė-dizainerė. Į viską žiūrėjome liberaliai, puikiai supratome, kad sūnui muzikinė grupė yra vienas iš saviraiškos būdų. Panašiai mąstė ir Lino Mažeikos, tai yra Lino Karaliaus-Ezopo, tėvai. Buvome kaimynai."

A.Berenis prisimena, kad Gidonas su Mariumi ir Linu, kurie pažįstami nuo vaikystės, susidraugavo per vyresnįjį sūnų Paulių, mat abu kadaise dirbo Amerikos ambasadoje. "Kaip prie kompanijos prisidėjo Linas Zareckas, tiksliai nepasakysiu. Reikėtų klausti pačių vaikinų, kur jie vienas kitą "atrado", - paaiškina pašnekovas. - Dažniausiai visas ketvertukas rinkdavosi mūsų namuose. Pagrindinė meno dirbtuvė buvo virtuvė. Čia vaikinai generuodavo savo idėjas, kurpdavo tekstus ir melodijas. Iš jų ir atsirado pirmosios dainos."

Mariaus tėtis prisipažįsta niekada nebuvęs "žasų" gerbėjas, nes jam patinka šiek tiek kitoks muzikos stilius. Paklaustas, kaip vertino grupės įvaizdį, juk vaikinai nuo pat pirmųjų dienų spaudos buvo "pakrikštyti" skandalistais, Adolfas tik nusišypso. "Kažin ar visuose tuose straipsniuose ir reportažuose yra nors pusė tiesos, - palinguoja galvą. - Bernai tyčia elgdavosi provokuojamai. O žurnalistai už to užkibo. Kai kurie suprato žaidimo taisykles, likusieji viską priėmė už gryną pinigą. Niekada nekreipiau ir nekreipiu dėmesio, kas rašoma apie Marių. Štai tik draugams Bulgarijoje kartą patariau įvesti Mariaus vardą ir pavardę į paieškos sistemą internete, kai šie pradėjo domėtis, kuo užsiima mano sūnus. Straipsniai jiems padarė velnišką įspūdį."

Ten daugiau saulės

Neseniai viename interviu Marius pavadino savo tėvus tikrais hipiais, teigė pavydintis jiems avantiūrizmo, mat šie jau daugiau kaip metus džiaugiasi naujaisiais namais Bulgarijoje. Anot "žaso", tėvai pareiškė norį daugiau saulės, šviesos ir ėmėsi įgyvendinti savo sumanymą. "Kodėl emigravome? Esu įsitikinęs, kad kartais gyvenime reikia iš pagrindų šį tą pakeisti. Permainos priverčia apie daug ką susimąstyti, perkainoti ar iš naujo susidėlioti vertybes. Kai manęs kas nors klausia, ar nebuvo gaila palikti Lietuvos, atkertu, kad nepalikau, tiesiog šiuo metu gyvenu kitur, - aiškina A.Berenis. - Bulgariją pasirinkome atsitiktinai, čia neturime jokių giminių. Gyvename centrinėje šalies dalyje, labai gražiame priekalnio kaime, maždaug 500 metrų virš jūros lygio. Mūsų namas - kraštinis, pro langus matyti Balkanų kalnai. Nuostabus vaizdas." Pašnekovas patikina, kad jam ir žmonai gyventi naujoje vietoje labai patinka. Šiltas, švelnus klimatas, draugiški žmonės, panašios ar net šiek tiek mažesnės nei Lietuvoje kainos. "Prie namo turime 10 arų žemės, yra nedidelis vynuogynas, sodas. Ar galima norėti ko nors daugiau?" - retoriškai klausia vyras.

Tru Sabakos tėvas juokauja, kad sūnaus iš Lietuvos varu neišvarytum, o štai juodu su žmona Nijole ilgai nesvarstė. "Būta čia ko, - nusikvatoja. - Juk bet kada galime grįžti atgal į Vilnių. Arba sugalvojame, kad norime aplankyti saviškius, sėdame į lėktuvą ir skrendame. Štai ir dabar grįžau, nes mūsų namuose sostinėje vyksta remontas. Reikia prižiūrėti, kas ir kaip. Prieš tai porai savaičių buvo parlėkusi žmona." Pašnekovas atsiprašo, kad dėl remonto bute dabar tokia netvarka, sako nebepamenąs, į kurią dėžę sudėtos šeimos nuotraukos, dėl to negalįs LŽ duoti nė vienos fotografijos, kurioje Marius - mažiukas.

Užsienyje šiuo metu gyvena ne tik Mariaus tėvai, bet ir vyresnysis brolis. Šis į Ameriką išvažiavo prieš gerą dešimtmetį. "Nors mus su sūnumis skiria nemaži atstumai, tarpusavio ryšys dėl to nenukenčia. Bendraujame internetu, susiskambiname. Fantastiškas išradimas tas internetas! Jei kada nors jo kūrėjams būtų statomas paminklas, tikrai nepagailėčiau pinigėlių, mielai prisidėčiau", - juokiasi A.Berenis.

Moterys "žasų" nesupranta

Adolfas mano, kad sūnui svarbi tėvo nuomonė, bet primygtinai savo patarimų neperša. "Net dėl moterų?" - bandau provokuoti. Juk ŽAS vyrukams ne itin gerai sekasi su jomis sutarti. Marius buvo vedęs, o neseniai išsiskyrė su ilgamete drauge. L.Karalius buvo vedęs dukart ir abu sykius nesėkmingai, L.Zareckui šeimos gyvenimas taip pat nesusiklostė. Neseniai vienišių gretas papildė ir Gidonas. "Net dėl moterų, - nusišypso pašnekovas. - Kur čia šuo pakastas, kad jiems su antrosiomis pusėmis - štai taip? Gal moterys jų tiesiog neįvertina... Šiek tiek skeptiškai žiūriu į šių laikų paneles. Mano manymu, dauguma jų turi barakudiškų bruožų, kitaip tariant, gaudo vyrus, iš kurių tikisi kokios nors naudos. Negaliu sakyti, kad mums, vyrams, nepatinka būti gaudomiems. Kartais net norisi būti sugautiems. Tiesiog reikia mokėti tai padaryti. Kiti svarbūs dalykai - kantrybė, supratimas, didelis pasitikėjimas vienas kitu. Ne kiekviena moteris nori ir gali prisitaikyti prie tokio gyvenimo būdo, ritmo ir tempo, kokiu gyvena "žasai": repeticijos, koncertai, važinėjimas po miestus, duoklė gerbėjoms. Daugeliui moterų nepatinka, kai jų mylimuosius dėmesiu atakuoja kitos."

Sporto paviliotas

Lino Zarecko-Choro tėtis Gintautas sako, kad sūnus vaikystėje buvo geras ir drausmingas. "Kaip visi tarybiniai vaikai. Neklaužadų tais laikais juk nebūdavo, - juokiasi jis. - Jei rimtai, su žmona Laima auginome du sūnus - Linas turi ketveriais metais jaunesnį brolį Arūną, tad natūralu, kad jie ir paišdykaudavo, ir neklausydavo. Tačiau chuliganiškai niekada nesielgė." Pašnekovo teigimu, abu sūnūs mėgo sportuoti. Lankė futbolo, krepšinio treniruotes, Linas dar ir labai aktyviai slidinėjo, bet vėliau ši sporto šaka nežinia kodėl nusibodo, tad metė ją. Sporto "žasas" nepamiršo iki šiol - ne vienus metus yra futbolo klubo "Prelegentai" narys, o nuo 2006-ųjų eina klubo prezidento pareigas. G.Zarecko nuomone, ši komanda - ypatinga. "Nors nėra profesionalūs sportininkai, žaidžia išties puikiai, - tvirtina vyras. - Kai rugsėjo pradžioje mūsų šalies rinktinė pasaulio futbolo čempionato atrankos varžybose taip gėdingai pralaimėjo Farerų Salų komandai, kažin kodėl pagalvojau, kad "Prelegentams" būtų pavykę geriau pasirodyti. Ne kartą esu buvęs varžybose ir mačiau, kaip jie žaidžia. Tikrai aukštas lygis." Linas su tėčiu - aistringi futbolo gerbėjai. Kelis sykius drauge yra vykę net į užsienį stebėti rungtynių. Kartu su jais važiavo ir bičiuliai Marijonas Mikutavičius, Martynas Starkus su tėvais, keletas kitų gerai pažįstamų pramogų verslo atstovų. "Kartą gimtadienio proga Linas man padovanojo kelionę į Škotiją, Glazgą. Nesvarbu, kad tada mūsiškiai pralošė, vis tiek buvo labai smagu, - pasakoja Gintautas. - Dar abu esame stebėję futbolo rungtynes Belgrade."

Repeticijos garaže

Mokykloje, anot tėčio, Linui sekėsi vidutiniškai. "Nors gal reikėtų sakyti, kad visai neblogai. Juk pagal penkiabalę vertinimo sistemą mokėsi daugiausia ketvertais", - porina jis. G.Zareckas prisimena, jog dar mokyklos laikais sūnus su draugais buvo susibūrę į kažkokią grupę, nes vis prašydavo, kad tėvai leistų jiems repetuoti garaže. "Matyt, nelabai turėjo kur, - šypteli vyras. - Linas mušė būgnais. Vienu metu net specialius kursus lankė, kad išmoktų. Nestabdėme šios veiklos, supratome - vaikinukams reikia, jie taip nori išreikšti save, išsišėlti. Tokia jau ta paauglystė, jaunystė."

Pasak pašnekovo, ŽAS kompanija atsirado kiek vėliau, kai Linas jau buvo pilnametis. "Prisimenu, vieną dieną paprašė, kad mudu su mama įsijungtume televizorių, nes transliuos jo grupės pasirodymą. Jei atvirai, žiūrėjome tą koncertą ir galvojome: kaip čia tas mūsų vaikas štai tokiu keliu pasuko? Muzika - sunkusis metalas, salėje pilna šėliojančio jaunimėlio, jie patys ant scenos irgi ne angelėlius vaidina. Regis, ne tokį auginome... Kurį laiką nelabai pritarėme šiai Lino veiklai. Kartą net priverčiau jį kaip reikiant pasitrumpinti plaukus, juk ilgaplaukis vaikščiojo. O kaip pyko, kaip nenorėjo kirptis! Paskui iškart vėl pradėjo auginti plaukus, pareiškė, kad draugai tokios jo šukuosenos nepagyrė. Dabar nė neįsivaizduoju sūnaus be "uodegėlės", - juokiasi G.Zareckas.

Dvigubos dėmesio atakos

Kai kalba pasisuka apie ŽAS nariams lipdomas skandalingųjų etiketes, G.Zareckas pritaria Gidono ir Mariaus tėvų nuomonei, kad iš tiesų jų sūnūs nėra tokie. "Pažįstu visus grupės narius. Nei jie skandalingi, nei be galvos, kaip rašoma spaudoje, - palinguoja galvą pašnekovas. - Nekvaili bernai. Jie sąmoningai kūrė tokį įvaizdį, ir akivaizdu, kad sėkmingai."

G.Zarecko nuomone, iš visos ŽAS kompanijos Linui tam tikru požiūriu galbūt buvo sunkiausia. Mat buvusi žmona Asta Pilypaitė - taip pat žinomas žmogus, dainininkė. "Vadinasi, buvo dvigubai atakuojama ir kišamasi į asmeninius šeimos reikalus. Nei mudu su Laima, nei Astos tėvai nenorėjome, kad juodu skirtųsi. Tačiau tai tik mūsų nuomonė, gyventi ir spręsti iškilusias problemas reikėjo jiems. Svarbiausia, kad abu būtų laimingi ir abiem viskas kuo geriausiai susiklostytų. Iš pradžių, kai tik sužinojome, kas ir kaip, labiausiai buvo gaila mergaičių - anūkėlių Saulutės ir Rūtelės. Tačiau yra kaip yra. Juk sakoma, kai tėvai laimingi, tegu ir gyvendami atskirai, tada laimingi ir jų vaikai."

G.Zareckas teigia, jog Linas nuo mažens labai savarankiškas. Tačiau visada tėvams pasako, ką ketina daryti, nepalieka nežinioje. "Aplanko mus, dažnai susiskambiname. Ir dukrelių nepamiršta atsivežti. Pasiilgstame anūkėlių - nepaprastai šaunios mergaitės", - tvirtina Choro tėtis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"