TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Žemės stebuklų aruodas - bedugnis

2006 04 22 0:00
"Gamta moko nešvaistyti energijos be reikalo. Didžiausi atradimai padaromi miegant ar tingint", - juokauja jau 50 metų žiniasklaidoje besidarbuojantis Zenonas Butkevičius. Gintaro Mačiulio nuotrauka

Žurnalistas Zenonas Butkevičius apie gamtą kalba pagarbiai, o apie gamtosaugą - ironiškai

Nė lapė nesulojo, kai radijo laidos "Gamta - visų namai" vedėjui, savaitraščio "Žaliasis pasaulis" redaktoriaus pavaduotojui Zenonui Butkevičiui sukako 70 metų. Atšventė jis tą jubiliejų tyliai su namiškiais.

Tačiau šis aukštas ir liesas vyras turi tiek energijos, kad net keliems užtektų. Dažnas tokių metų retai nuo krosnies nulipa, o Butkevičiaus straipsnių apie gamtą ir gamtosaugą pilna laikraščiuose, žvalus jo balsas kiekvieno šeštadienio paryčiais budina Lietuvą.

- Gal darže augini stebuklingą augalą ar kitą energijos paslaptį turi?

- Stebiuosi, kai pagiria už darbštumą, mat tinginiavimas - man maloniausias laiko leidimas. Laimė, kasdien taksas Bušas bent kartą išveda mane pasivaikščioti. Maloniausia man - pusiau gulomis su knyga ar žurnalu rankose, šalia - kava, o dantyse - cigaretė. Toks "kaifas" užima didžiąją mano dienos dalį. Dar šiek tiek - internetas. Kai informacijos susikaupia tinkamos formos pluoštelis, - jau tik technikos reikalas ją perkelti į straipsnelį ar radijo laidą.

- Kodėl susidomėjai gamta? Genai kalti dėl tokio pasirinkimo ar kas kita?

- Prieš 50 metų gatvėje sutiktas bičiulis Gediminas Tursa, dabar žinomas gamtininkas ir medžiotojas, pasakė, kad Gamtos apsaugos komitete reikia žmogaus, propaguojančio gamtosaugą. Tuomet studijavau Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, o darbo labai reikėjo. Pasisekė, priėmė. Praktinių ir teorinių gamtos žinių davė būtent tas darbas, o vėliau - labai įdomūs dešimtmečiai žurnale "Mūsų gamta".

Aišku, mano gamtos pažinimas buvo gana diletantiškas, nes privalėjau šį tą išmanyti - nuo slieko iki mamuto, tačiau šiame žurnale galiojo šventa taisyklė: jokių biologinių netikslumų, juo labiau klaidų. Net autoritetingų autorių pranešimai būdavo rūpestingai tikrinami ir atmetami, jei tik kildavo menkiausių įtarimų. Tas darbas buvo tikra likimo dovana. Senokai nebėra "Mūsų gamtos", bet po pamėgtą žemuogių pievelę tebevaikštau.

Gyvūnai beprasmiškai nežudo

- Parašei daugybę pasakojimų apie gamtą. O kas tau pačiam joje įdomu, keista? Pavyzdžiui, ką manai apie jos idealizavimą - esą joje nėra žudynių, palaidumo, vogimo ir panašių esą tik mums, žmonėms, būdingų dalykų?

- Nuostabiausia gamtoje - naujienų begalybė. Naujausi technikos laimėjimai tyrinėjant ją padeda už kiekvieno kampo atrasti stebėtinų dalykų, apie kuriuos dar vakar nė nenumanėme. Tai tiesiog lavina, kurios nebegali suvirškinti turėdamas įprastą universitetinį išsilavinimą, todėl mokslininkai specializuojasi. Kartais man net jų gaila - žino beveik viską, tarkim, apie dešinę žiogo koją, bet nepasakys, kodėl koalos sterblė atsiveria į užpakalį...

Dar mane stebina tvarka ir disciplina gyvūnijos pasaulyje - neretai ji negailestinga. Kiekviena gyvūnų rūšis turi savo dekalogą, o jį pažeidus padariniai būna sunkūs ar net lemtingi. Tų Dešimt Dievo įsakymų veikimą matome gyvūnų grupėse ar bendruomenėse. Kiekvienas privalo gerai žinoti savo vietą ir pareigas bei šventai jas vykdyti. Kitu atveju - mirtis ar pašalinimas iš grupės, o tai tolygu mirčiai.

Mes žavimės skruzdžių ar bičių bendruomenėmis, tobulu jų gyvenimo ritmu ir kartais klausiame savęs - kodėl žmonės taip negali? Tačiau vargu ar būtume patenkinti, jei tokia tvarka staiga įsigalėtų, tarkim, Vilniuje, kuris yra žmonių skruzdėlynas. Ir bičių avilys, ir skruzdėlynas taip tvarkingai gyvena dėl to, kad ten nėra asmenybių. Nėra ambicijų, gyvenimo tikslų, galioja tik savas dekalogas, kurio svarbiausias įsakymas skamba taip: tu esi niekas, o skruzdėlynas ar bičių avilys - viskas. Taigi galime tik stebėtis ir didžiuotis, jog savo skruzdėlynuose, kuriuose kunkuliuoja ambicijų ir interesų aistros, vis dar šiaip taip gyvename. Gamtoje tai būtų neįmanoma.

Beje, kai tikrame skruzdėlyne prisiveisia daug vabzdžių - parazitų, vaišinančių skruzdes narkotizuojančiomis medžiagomis (panašiai kaip mūsų miestuose), šios spjauna į pareigas, ramiai žiūri, kaip tie parazitai ėda jų vaikus ir vis taikosi nulaižyti naują kvaišalų dozę. Žinoma, toks skruzdėlynas greit žūva.

Jei gamtoje atsirastų tokių patikimų tiekimo šaltinių, kokius turime mes, žmonės, lengvą alkoholį vietoj vandens mielai pasirinktų daugybė gyvūnų. Tai ne kartą įrodyta laboratorijose. Taigi ir blaivybės propaguotojams gamta - ne geriausias pavyzdys.

Dar liūdnesni turėtų būti homoseksualistų priešai. Žymus etologas, Nobelio premijos laureatas Konradas Lorenzas stebėjo ilgai trunkančią žąsinėlių draugystę ir jų meilės ryšius. O viena vargšė žąselė juos abu buvo įsimylėjusi, bet tie nekreipė į ją dėmesio. Savo tikslą ji pasiekė gudrumu: tiems taikantis dar kartą poruotis, pati staiga palindo po apačia, į šoną nustumdama žąsinėlį, ir taip susilaukė mažylių. Tačiau tie bjaurybės tėvystės neprisiėmė, žąselei vaikus teko auginti vienai, o tai žąsims nebūdinga.

Paleistuvavimas gamtoje - kasdienybė. Ištikimybės saitų nepripažįsta daugybė poromis vaikus auginančių paukščių, slapta nuo haremo šeimininko su jaunais meilužiais į brūzgynus sprunka linksmos beždžionėlės, nors gerai žino, kad užkluptos gaus į kailį.

Gyvūnų pasaulyje rasime ir vagysčių, ir klastos, pavyzdžiui, kai jauni vilkai ar kojotai tyliai nugvelbia brolio ar sesers neapdairiai paliktą be priežiūros kaulą ir kažkur skuba slėpti, paskui kitose vietose kasa ir užlygina žemę, tarsi ten lobis būtų paslėptas. Galima pasakyti - smulkmena, kaulas. Kažin. Tas kaulas gal jiems atrodo toks pat svarbus kaip mums - nugvelbtas milijonas.

Tačiau vienu dalyku, būdingu žmonėms, gyvūnų tikrai negalime kaltinti - beprasmiškomis žudynėmis. Medžiojama tiek, kiek reikia tam kartui, o jei pasiseks - šiek tiek antriems pietums. Logika paprasta: peržengus protingą ribą bus sunaikintas gyvenimo pagrindas. Žinoma, būna išimčių, pavyzdžiui, kiaunių šeimos žvėreliai, įpuolę į vištidę, nebesuvaldo aistros ir kruvinai pasiautėja. Kartais tuo kaltiname vilkus - įsisuko į avių būrį ir daug jų pripjovė. Taip jau būna, nes vilkams reikia vaikus mokyti medžioti. Pasibaigus pamokoms, vėl viskas stoja į savo vietas. Gamtoje galioja šventas energijos taupymo dėsnis - kuo ilgiau miegoti, kuo mažiau judėti.

O gamtos idealizavimas... Jį pradėjo, matyt, Jeanas Jacques'as Rousseau, bet labiausiai tai suklestėjo romantiškojo XIX amžiaus antroje pusėje. Ne tik gamtos, bet ir senovės. Mums tai buvo labai svarbu tautinio atgimimo požiūriu - iš praeities sėmėmės stiprybės. Tai graži pasaka, tegul ji gyvuoja per amžius. Teisybė šiek tiek kitokia. Ilgus šimtmečius, plečiantis žemdirbystei, miškas buvo labai rimtas priešas. Jį reikėjo iškirsti ar sudeginti, išrauti kelmus, paruošti dirvą, per keletą metų ją nualinti auginant javus, o paskui kirsti ar deginti naują plotą ir t. t. Tad "miškas senovės lietuvį rengė ir maitino" - taip, bet tik iškirstas. Pasižiūrėk į šių dienų Suvalkiją, kurią dar Vytauto laikais ištisai dengė miškai ir krūmai.

Idealizmas kartais - žalingas

- O ar nepasigendi buvusio gamtosaugos idealizmo? Jos valdininkų armija vis didėja, kuriama vis daugiau aplinkosaugos projektų. Tačiau visa tai - dažniausiai tik dėl atlyginimo... Ar nemažėja tikrųjų gamtos mylėtojų, ar nestumiami jie užkrosnin, ar tai nerodo vis silpstančios gamtosaugos?

- Man šviesiausias gamtininkas, pažiūros į darbą ir pareigą pavyzdys - tai buvęs Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Viktoras Bergas, kurio gimimo šimtmečio jubiliejų neseniai paminėjome. Beje, jis pagal išsilavinimą matininkas, į gamtosaugą pakliuvęs atsitiktinai, bet greit daug ko išmokęs ir tapęs puikiu organizatoriumi, vadybininku.

Šiuo metu tokie idealistai kaip Bergas nė dienos neištvertų. Kai sukasi rūsčios rinkos ekonomikos girnos, idealistų projektai gali būti net žalingi. Todėl ir į žmones, apsvaigusius nuo pirmykščio gamtos grožio ir tyrumo, žiūriu su atlaidžia šypsena: tegul džiaugiasi nors svajonėmis...

Daug naivumo ar tuščio oro drebinimo matau ir visuomeninių judėjimų veiksmuose, pavyzdžiui, Žaliųjų. Jie savo reikalavimus ir norus taiko prie dabartinių sąlygų, o rimtai dirbant reikėtų žiūrėti, kaip parengti Lietuvą tiems laikams, kai joje gyvens 10-15 mln. žmonių.

Žmogus - gamtos duobkasys?

- Jei jau apie ateitį prakalbome... Kartą, kai su gamtininku Broniumi Šablevičiumi naktį žygiavome per girią klausytis pelėdų, jis taip svarstė: gamta sukūrė žmogų tam, kad šis ją sunaikintų, t. y. sukūrė savo duobkasį. Iš tiesų gal tik taip galima paaiškinti nuolatines žmogaus pastangas kirsti šaką, ant kurios jis pats sėdi: besiplečiančius miškų kirtimus, mašinų srautus ir taršą, jo didenybės polietileno valdžią, vis didesnį mūsų norą siekti maksimalaus komforto? Juk nei augalai, nei gyvūnai nekelia rankos prieš savo maitintoją gamtą?

- Daugelis mūsų veiksmų nebūdingi racionaliajai gamtos logikai. Tačiau kitaip ir būti negali. Reikalai, tiksliau, gamtos konstitucija, iš esmės pasikeitė nuo tų laikų, kai planetoje įsiviešpatavo viena vienintelė būtybė, kuri nepaklūsta natūralios atrankos dėsniams, - žmogus. Kuo didesnė tos būtybės valdžia, kuo įvairesnės galimybės, tuo mažiau paklusnumo. Teisės gyventi dažnai neberiboja produktyvaus amžiaus trukmė, sveikatos būklė. Jau senokai galioja visuotinis etikos principas - žmogaus gyvybė šventa, ją privalu gelbėti visais įmanomais būdais.

Šios normos nulemia visus mūsų santykius su aplinka. Rūtų darželis gali gražiai žydėti tol, kol to žemės plotelio neprireiks duonai auginti. O burnų - vis daugyn. Todėl į visus skambius gamtosaugos šūkius žiūriu skeptiškai: jei tik žmonijai būtinai prireiks, Amazonijos miškai bus iškirsti; jei pritrūks naftos ir dujų, gręžinių atsiras net Antarktidoje, nors tas žemynas saugomas visų šalių susitarimu; jei labai reikės, išnyks Serengečio nacionalinis parkas.

Neapgaudinėkime savęs. Jei rytoj Kryžių kalne ištrykštų galingas naftos fontanas, užtikrinantis mums arabų šeichų gyvenimą, iškart nutiestume vamzdį, o kad širdis būtų ramesnė, apgaudinėtume save: "Štai ir išgirdo Viešpats mūsų maldas".

Neseniai buvo paskelbta žinia, kad pasaulyje mūsų - jau 6,5 milijardo. Tas skaičius vis didės. Jau dabar daugiau kaip 2 milijardai Azijos gyventojų norėtų sėsti prie tokio pat turtingo pietų stalo, kaip tą daro aptingusios Europos ar Šiaurės Amerikos gyventojai. Ir jie teisūs. O juk žemės ištekliai nedidėja. Vadinasi, juos plėšime dar smarkiau. Kur tas kelias nuves, niekas nežino.

Dažnai save klausiu - ką saugome? Tuos miestus, tą kraštovaizdį, kurį kiekvienas prisimename iš vaikystės? Dabartiniai saugotojai, kurių rankose - valdžios svertai, pagal savo amžių turėtų labiausiai branginti tai, ką jie prisimena buvus prieš 50-60 metų. Atrodo, taip ir yra. Niekaip nesuprantu, kodėl žmones stumiame tolyn nuo pajūrio, nuo upių, ežerų, kiek įmanoma varžydami jų įsikūrimo ten galimybes. Kodėl nepalikus pusės kilometro ar kilometro "valdiškos" juostos palei jūrą, nuo Klaipėdos iki Šventosios, o toliau leisti kurtis - tegul dygsta gražių vasarviečių virtinė. Kodėl Lietuvoje taip sunku pasistatyti namą kur nors paežerėje ar prie upės? Ar dėl to, kad iki šiol ten sodybų nebuvo? Jų ir negalėjo būti, nes žmonės kūrėsi ne ten, kur gražiau, o ten, kur patogiau žemę dirbti. Laimė, gamtos apsaugos nebuvo tada, kai plėtėsi Palanga. Todėl turime Tiškevičių ansamblį.

Kai su specialistais kalbu apie Lietuvos gamtosaugos problemas, susiduriu su keistu reiškiniu: nė vienas jų negali įvardyti itin svarbių, sunkiai sprendžiamų. Kiekvienas šneka apie savo parapijos smulkmenas. Taip būna ne dėl to, kad tie specialistai prastai išmanytų savo reikalus. Tiesiog tų itin rimtų, sunkiai sprendžiamų problemų nėra! Bene didžiausia dabar - laiku ir tinkamai naudoti ES paramos lėšas. Visa kita - nuoseklus kelias ten link, kur kryptį mums rodo vartotojų civilizacijos direktyvos. Jos aiškios - kasmet didėjantis BVP ir vartojimo indeksas, rodantis ekonomikos efektyvumą. Prieš tą buldozerį neatsilaikys niekas, kaip neatsilaikė ir itin taupios, itin minimalistinės Rytų civilizacijos.

Kitaip ir būti negali, kai tos būtybės, susiklosčius aplinkybėms, iš esmės pakeičia gamtos konstituciją. Jeigu apklaustume Lietuvos gyventojus, ką jie mano apie šalies gamtos apsaugą, esu tikras, kad dauguma atsakymų skambėtų taip: "Blogai. Dėl visko valdžia kalta". Jei mėgintume išsiaiškinti, ko žmonės nori, galų gale rastume, jog svarbiausia:

a) kad vasaros būtų gražios, o žiemos nei labai šiltos, nei labai šaltos;

b) kad pavasarį lietaus užtektų javams ir daržams, o rudenį - grybams;

c) kad meškeriotojų ir medžiotojų laimikiai būtų didesni;

d) kad per atostogas būtų gražūs orai.

Kiekviena politinė partija, įsipareigojusi įvykdyti šiuos pažadus, per rinkimus nugalėtų absoliučia dauguma net neužsimindama apie pensijų didinimą. Aš irgi už ją balsuočiau.

Didžiuotis medžiokle nebemadinga

- Neretai apie medžiokles ir medžiotojus rašai ar kalbi ironiškai. Tada kai kurie jų stebisi - juk Butkevičius irgi turi medžiotojo bilietą...

- Buvo tokia įdomi nerašyta tvarka - visi Gamtos apsaugos komitete ir jo padaliniuose dirbantys vyrai privalo medžioti. Tad medžiotojo bilietą turėjau, o aistros medžioti - ne. Ir kai "Mūsų gamtos" žurnalo redakcijoje kažkam reikėjo aukotis - šefuoti gyvūnų globos judėjimą, lengva širdimi tą bilietą padėjau į stalčių. Mat pagal pasaulinius gyvūnų globos standartus medžiotojai nieku gyvu negali būti gyvūnų globos draugijų nariais. Pripažįstama tik medžioklė duonai pelnyti (pavyzdžiui, tokių tradicijų laikosi Šiaurės tautos ar JAV, Kanados indėnai). Daugelis gyvūnų globėjų mano, kad sportinė medžioklė, gyvūnų žudymas savo malonumui - nusikaltimas.

Aš ne prieš medžioklę. Šiais laikais pusė Afrikos pelnosi iš pinigų, kuriuos ten atveža turtingi vakariečiai, norintys sumedžioti dramblį, antilopę ar liūtą. Medžioklė išgelbėjo daugybę rūšių nuo išnykimo. Tačiau šiandien tai jau ne svarbiausia gamtosaugos dalis. Vakarų šalyse politikai gali pasigirti žūklės laimikiais, bet jie laikosi principo "pagavai - paleisk". Jei koks nors pretendentas į aukštą postą viešai pasididžiuotų nušovęs gražų elnią ar stirną, tai būtų jo politinės karjeros pabaiga. Visuomenė tokių dalykų nebepriima. Jau daug metų mėginu tai paaiškinti mūsų medžioklėms tūzams, bet jų atsakas - pyktis.

- Kodėl geriausių savo rašinių neišleidi atskira knyga?

- Knyga - tai aukštesnis lygmuo, pretenduojantis į išliekamąją vertę, o periodika - na, ko iš jos norėti? Todėl kai pasako: parašei šlamštą - beveik neskauda. Jei pasakytų: išleidai niekalą - graužatis ilgam laikui. Taigi man taip gyventi patogiau.

Net savo laidos per radiją neklausau. Mat laikausi svarbiausio gyvosios gamtos principo - taupyti energiją. Toji laida pagal mano biologinį laikrodį labai ankstyva - 4 valandą 30 minučių, kartojama irgi per anksti, kai normalūs žmonės šeštadienį dar miega - 6 valandą 30 minučių. O energija labiausiai taupoma drybsant ar miegant. Jei kas turi katę, tegul pasižiūri į ją: maždaug 18 valandų saldaus snūduriavimo per parą. Va čia tai gyvenimas...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"