TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Žemiški lakūno J.Kairio malonumai

2008 08 23 0:00
Pavasaris namuose, prie žydinčios sakuros su žmona Birute.
Asmeninio albumo nuotrauka

"Ar norite parodysiu atrakciją?" - klausia ir šelmiškai nusišypso lakūnas Jurgis Kairys. Rankos susuka vairą į vieną pusę ir praėjusio amžiaus automobiliukas "Citroen C2" ima suktis ratu bei juokingai smagiai pypsėti. Miesto "lenktynininkai", galingomis mašinomis penktadienio vakarą atvykę prie Vilniaus sporto rūmų, plačiai šypsosi. J.Kairio net naujausiu galiūnu "neperspjausi".

- Kaip ši mašinytė atsidūrė pas jus? - paklausėme J.Kairio.

- Prieš trejus metus atvažiuoja mano draugai ir sako: "Manome, kad tau reikia tokios rimtos mašinos." Atsakiau: "Jei jau taip manote, matyt, tikrai reikia (juokiasi)." Nežinojau, kaip mašina atrodo. "Kas čia per nesusipratimas", - pamaniau, kai pamačiau automobiliuką ant tralo.

Sutvarkiau dokumentus, bet nevažinėjau. Tik šią vasarą išsitraukiau. Turėjau daugiau laiko, nes nusprendžiau ilgiau pabūti Lietuvoje. Sutvarkiau mašinytę. Kelissyk pasivažinėjau, žiūriu - cirkas. Visi šypsosi, patenkinti, juokiasi, supranta humorą.

56-erių aštuoniolikmetis

- Pastarąjį kartą Lietuvos publiką iš proto varėte 2000 metais, kai Kaune po pėsčiųjų tiltu per Nemuną skridote aukštyn ratais. Kada vėl pasirodysite tautiečiams?

- Man įdomu, mąstau apie tai. Tik esu išdraskytas po pasaulį, įsisukęs į įvairius renginius. Todėl susikoncentruoti vienam pasirodymui gana sudėtinga. Bet norėčiau ekstremalaus renginio Lietuvoje. Turiu ką parodyti.

- Dažnai skraidote Japonijoje, buvote ten apie 60 kartų. Kas jus sieja su šia šalimi?

- Šiemet buvau tik kartą, per savo gimtadienį, rengėme aviacijos šou. Du lėktuvai palikti Japonijoje. Spalį ten vėl grįžtu su "Oro banditais". Tai pilotų trijulė - aš, Robertas Ericas Fry iš Naujosios Zelandijos ir japonas Yoshihide Muroya. Kartu rengiame pasirodymus.

- Prieš porą metų amerikiečių pilotas Jimas LeRoy pakvietė jus duetu atlikti dvi programas. Per šou nardėte, lenktyniavote ugnies kamuoliuose ir dūmuose. Amerikietis jus pasirinko, kai du jo kolegos, stipriausi Amerikos akrobatinių šou pilotai, per programą žuvo. Prieš metus J.LeRoy atlikdamas pavojingus triukus irgi žuvo. Ar kartais neapima baimė, kad ir jums gali nepasisekti?

- Su kitu pilotu esame pasirengę vėl parodyti tą programą. Kai suvokiu, ką darau, tada nebijau. Ko nesuprantu, nedarau.

Per mūsų šou mačiau keletą rizikingų dalykų, bet negaliu detalizuoti.

Tą pačią dieną, kai žuvo J.LeRoy, ir mano lėktuvo variklis sustojo. Skraidžiau virš Utenos žirgyno. Reikėjo tūpti, ieškoti galimybės likti gyvam. Lėktuvas nukentėjo nedaug, galbūt greitai bus vėl ore. Kalbėti apie pavojingas situacijas, kurias esu patyręs, yra tas pats, kaip kalbėti apie tai, kiek kartų gimiau.

- Šiemet jums sukako 56-eri. Ar dar nesinori ramybės, sėslaus gyvenimo?

- Draugai, matydami, kaip gyvenu, sako, kad man - daugiausia septyniolika metų. Arba aštuoniolika. Pats savęs klausiu, kada subręsiu. Trokštu būti laisvas. Kilniu požiūriu. Norėjau, kad mano valstybė būtų laisva, kad žmonės būtų laisvi, kad pats būčiau laisvas, kad šalia arba virš manęs nestovėtų kokia "durna" valia.

- Kaip įsivaizduojate save "subrendusį"?

- O gal to nereikia? Man atrodo, kad vaikystė yra pats gražiausias laikas.

J.Kairys - rusų lakūnas?

- Britų bulvarinis laikraštis "The Sun", įtraukęs jus į pavojingiausius triukus atlikusių pasaulio žmonių dešimtuką, teigia, jog esate rusų lakūnas. Kaip manote kodėl?

- Galbūt dėl to, kad gimiau Sibire. Gal todėl, kad ilgus metus priklausiau SSRS akrobatinio skraidymo rinktinei. O gal taip rašantys žurnalistai palaiko Rusiją. Nežinau. Mano tėvų, senelių, prosenelių kapai yra Varniuose. Jie visi kilę iš ten.

- Kaip buvote, taip ir esate Lietuvos lakūnas?

- Kartą būdamas Motegyje (Japonija), rengdamasis varžyboms, parašiau kreipimąsi į kelis laikraščius. Pasakiau, kad nežinau, kokiam kraštui, kokiai valstybei atstovauju. Kaip koks savavalis, kaip iš bambukų šalies, neturinčios nei federacijos, nei sporto departamento, nei aeroklubo, kurie rūpintųsi, kad atstovautum savo valstybei. Grįžti iškovojęs pasaulio čempiono titulą, o tavęs net nepasveikina. Pradėjau mąstyti, kokiai šaliai galėčiau atstovauti. Tai artimiausi mūsų broliai baltarusiai. Ir latviai. Bet kuo dėti tie latviai? Tai gal žemaičiai? Nesupras. Būdavo, vietoj šalies užrašau: Beržės kaimas.

Japonai klausė, ar nenorėčiau gyventi Japonijoje. Atsakiau: taip, norėčiau, jei mano šalį kas nors okupuotų. Bet pačią pirmą dieną, kai ji taptų laisva, sugrįžčiau namo.

- Pykstate ant valstybės?

- Taip, tai pyktis. Valstybė turi gerbti žmones. Jei yra pasiekta laimėjimų, padaryta darbų, jie privalo būti parodomi. Jei atstovauji valstybei ir nepasiseka, tau gali pateikti priekaištų. Jei pasiseka ir laimi, tave turi įvertinti bent moraliai, pasveikinti...

- Dovanoti angarą lėktuvui laikyti (jau dešimt metų pilotas nesėkmingai bando gauti leidimą angarui statyti)...

- Ne apie tai kalbu. Valstybė neturėtų dovanoti tokių dovanų.

Galbūt reikėjo suteikti sąlygas, kai rengdavausi pasaulio čempionatui. Dabar jau niekam nebesiruošiu ir man nieko nebereikia. Savo noru lioviausi dalyvauti varžybose (pastarąjį kartą pilotas dalyvavo jose ir laimėjo pasaulio Didįjį prizą 2006 metais - aut.). Kuriam galui turiu save kišti, važiuoti ir kalbėti, kad atstovauju Lietuvai. Kam to reikia? Kurį laiką taip dariau ir maniau, jog mane supranta. Pasirodo, ne. Sporto organizacijos nenori, kad dalyvaučiau, niekada nėra manęs palaikiusios. Gyvenu ramiai, darau tai, kas man įdomu ir patinka.

- Kas patinka geriausiam pasaulio akrobatinio skraidymo meistrui?

- Patinka akrobatinio skraidymo šou. Tai viename, tai kitame pasaulio krašte. Susitinku su draugais, skraidau. Mėgaujuosi skrydžiais. Stengiuosi palaikyti lygį, tobulėti.

Skrydžiai Lietuvoje, Europoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje... Visur yra draugų, gerbėjų. Visur padarau savo juodą darbą, kad pasiekčiau tikslą - išvesčiau minią iš proto, sukurčiau šou. Turiu suteikti publikai laimės.

40 laipsnių šalčio

- Gimėte 1952 metų gegužės 6 dieną Šaripove, Krasnojarsko krašte. Kaip jūsų tėvai atsidūrė Sibire?

- Mamos tėvai - Benediktas ir Morta Taurusevičiai - turėjo žemės, su broliu Antanu Taurusevičiumi valdė apie 40 hektarų. Vėliau, kai liko viena močiutė, mama padėjo jai žemę dirbti. Gyveno tik tiek, kad išgyventų.

1951 metais stribai vežė močiutę. Jai buvo per 70 metų. Kartu su ja nusprendė vykti ir mama Sofija, tuo metu jau ištekėjusi už Vlado, mano tėvo. Buvo gimęs ir vyresnysis brolis Vladas. Taip visi ir išvažiavo.

- Į Lietuvą atvykote būdamas šešerių. Ką prisimenate iš Sibiro laikų?

- Šiek tiek atsimenu Gledino kaimą. Vidury ėjo kelias, išvažinėtos duobėtos vėžės. Buvo matyti Sajanų kalnagūbriai, tekėjo upelis. Bijojau, kad ten šuniukas nenubėgtų, nenuriedėtų į vandenį. Prisimenu apžėlusias karves - jos žiemodavo lauke, tvartų nebuvo. Šaldavo iki 40 laipsnių, bet ten žemyninis klimatas, tad žiemą būdavo labai gera - daug sniego, po kojomis girgžda...

Prisimenu tėvo prižiūrimą žirgyną. Jis visą gyvenimą susiejo su arkliais, su gamta. Iki pat pabaigos turėjo vieną ar du arklius. Labai mėgo gamtą, pažinojo ją, buvo apsiskaitęs. Jis baigė septynias klases. Tėvas visada norėjo sugrįžti į tą vietovę, kurioje buvo gerbiamas ir mylimas žmonių. Ten jis rado savo erdvę.

Laikau didžiausia savo nuodėme, kad nenuvežiau ten tėvo dar kartą, nors per atostogas. Kai jau paseno, jam būtų buvę malonu nuvykti, viską prisiminti, pasikalbėti su žmonėmis.

- Rugsėjo viduryje bus treji metai, kai žiauriomis aplinkybėmis netekote tėvo. Jis buvo nužudytas savo sodyboje, Beržės kaime. Mama jau kurį laiką gyveno su seserimi Zita, tėvas buvo likęs vienas vienkiemyje. Kodėl jis neišvažiavo gyventi su jumis ar su žmona?

- Jau buvome įkalbėję, kad persikeltų pas Vladą, mano brolį. Jau ir arklį sutiko pas jį nuvežti. Bet po savaitės pareikalavo, kad arklys vėl būtų parvežtas atgal. "Žiemavosiu čia", - pasakė.

Nieko negalėjome padaryti. Vienam jam buvo jau sunku. Dažnai lankydavome.

Tėvas vis klausdavo: "O kam tada to visko - žemės, namų - reikės?" Iki šiol nežinome, ką į tokius žodžius atsakyti. Laikas eina, toje sodyboje dabar niekas negyvena. Tik giminaičiai žemę dirba.

Tėvas buvo užsispyręs. Visada norėjo būti laisvas, savarankiškas. Atvažiavęs pas mane į svečius sakė: "Nežinau, ką čia veikčiau, "nudurnėčiau".

Žmona, sūnūs ir lėktuvai

- Iš to, kiek esate suplanavęs išvykų, matyti, jog retai būnate Lietuvoje. Ar nenorite ilgėliau čia pabūti?

- Šią vasarą ketinau ilgiau pabūti Lietuvoje. Tik yra taip, kad būdamas namie daug laiko skiriu lėktuvams. Nelieka laiko artimiems žmonėms, draugams. Neseniai juokiausi: "Pasimylėjau su lėktuvais."

- O ką žmona?..

- Nieko. Mano gyvenimas jau toks yra. Supranta, ką darau. Ji dėstė anglų kalbą mokykloje, bet taip pavargo, kad nusprendė pailsėti. Antri metai yra laisvesnė, gali daugiau laiko skirti namams, vaikams, man.

- Ką veikia jūsų sūnūs?

- Vyresnysis Mantas baigė ekonomikos magistrantūrą, dirba nekilnojamojo turto srityje. Simas mokosi verslo vadybos ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.

- Ar Kairio pavardė kaip nors veikia jų gyvenimą?

- Mes niekada nesiejame savo likimų su pavarde. Būti neutraliam daug patogiau, nei turėti štampą. Man bjauru žiūrėti, kaip rusų garsenybės klijuoja savo vaikams žvaigždžių etiketes.

- Ar dažnai būna taip, kaip šiandien, kad jums grįžus iš kelionės namie nieko nėra?

- Labai retai. Negaliu būti vienas. Kai Maskvoje dirbau lakūnu bandytoju, gyvenau vienas bute. Klausiau savęs, ar galėčiau priprasti? Nebent jei namo grįžčiau vien pailsėti. Penkiolika minučių galiu ištverti, daugiau - sunkiai.

- Ką mėgstate veikti savo malonumui?

- Būdamas jaunas nenustygdavau vienoje vietoje. Ir dabar mėgstu visokį judėjimą. Būčiau nieko prieš nuvažiuoti į kartingus, tik kad jau vėlu (su pilotu kalbėjomės penktadienio vakarą - aut.).

- Ar nesijaučiate pavargęs? Pasakojote, kad šiąnakt prastai miegojote.

- Taip, buvau Italijoje. Ten velniškai karšta. Savaitę prieš tai buvau užsidaręs angare, ruošiau italams lėktuvą. Paskui staiga patekau į karštį. Reikia ištvermės priprasti prie 30 laipsnių. Ir miegoti tokiomis sąlygomis nepavyksta.

- Lakūnams tenka didelis fizinis krūvis. Kaip saugote savo sveikatą?

- Kol kas sveikata "veža". Nelabai daug ką turiu prižiūrėti. Šiuo požiūriu man pasisekė, esu apdovanotas.

Partijai netarnaus

- Esate ekstremalas, o jūsų žmona Birutė?

- Mudu skirtingi. Man įdomu aviacija, sportas, judėjimas. Ji mėgsta būti namie. Bet esu vieną kartą vedęs - tai viską pasako.

- Daug keliaujate, sutinkate žmonių, į jūsų akiratį patenka naujų dalykų, greičiausiai pasitaiko ir visokių sijonuotų pagundų... Kaip dėl to keičiasi požiūris į Lietuvoje likusius šeimos narius, draugus?

- Mano gyvenime visada šalia yra žaidimas. Jei žaidimas gražus, esu laimingas. Sutinku labai daug įvairių gražių žmonių. Mane supa ir moterys. Fantastiška, kai pasaulyje gali jaustis komfortiškai, matyti patenkintus žmones.

Džiaugiuosi, kad atsikračiau kai kurių draugų Lietuvoje. Suvokiau, jog kai kurie jų - menkystos. Nebenoriu grįžti prie tam tikrų santykių, prie paksų, ganusauskų ir kitų.

- Dabar populiaru žinomiems žmonėms eiti į politiką. Ar jūs svarstote tai?

- Iki šiol esu raginamas eiti į rinkimus. Bet aš niekam nepriklausau. Tai - Lietuva. Kaip ją suskirstysi? Nenorėčiau tarnauti grupuotėms, kurios be sąžinės mulkina žmones.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"