TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Zizirskienė triūsia prie tapybos darbų

2010 04 10 0:00
Pasak V.Pračkailos, kasdien užsitempęs sijono jis nelaksto, Apolionija atsiranda tik scenoje.
Asmeninio archyvo nuotraukos

Turbūt nedaugelis žino, kad nedegančią ir laiko tėkmės nebijančią kultinę "sudegusio teatro" artistę Apolioniją Zizirskienę įkūnijantis humoristas Vaidas Pračkaila laisvalaikiu ima į rankas teptuką, dažų ir tapo. Vyras šypteli, išgirdęs žmonos pastabą, neva abu su šeimos katinu susirgo didybės manija. Katinas nelaka iš mažo dubenėlio, tik iš statinės, o sutuoktinis vien prie didelių paveikslų triūsia.

Šį pavasarį V.Pračkaila Alytaus kultūros ir komunikacijos centre atidaręs pirmąją personalinę tapybos darbų parodą, tvirtina visada vaizdavęs šiokį tokį tapytoją. "Sovietiniais laikais kolūkyje dirbau dailininku. Kai po "perestroikos" viskas pabiro, tvirčiau įsikibau Zizirskienės sijono. Tačiau vis tiek neatitrūkau nuo meno - rūpinausi pasirodymų reklama, fotosesijomis, kūriau koncertinius drabužius, scenografiją, - pasakoja jis. - 20 metų vis pasvajodavau apie tapybą, kartais nuliedavau kokią akvarelę. Šiai parodai pradėjau rengtis prieš trejus metus: prisipirkau dažų, teptukų, porėmių, vis užsirašydavau įvairias mintis, o praėjusį pavasarį - praplyšau. Ekspozicijoje - 37 darbai. Kai kurie jų yra dviejų, trijų ar net penkių dalių. Beveik visi - ne smulkūs."

Stengėsi "nuo dūšios"

- Kaip paveikslus įvertino parodos lankytojai?

- Dabar tautiečius sunku kuo nors nustebinti, juolab kad dailininkų, kaip ir muzikantų, ant kiekvieno kampo - po šešis. Tik štai apie rimtai tapančius humoristus neteko girdėti. Pasakodamas apie kai kuriuos savo darbus negaliu išvengti plačios šypsenos. Pavyzdžiui, paveikslas "Kampe tupi" - tai didžiulis "psichodelinis" kūrinys. Visas ryškiai raudonas, o kampe šiek tiek pajuodinta. Kas ten tupi? Gal baubas, o gal koks susireikšminęs valdžios "durnelis"? Džiaugiausi netrumpu kito paveikslo pavadinimu "Nusiprausęs medis išbrido iš ežero. Valgys obuolį". Daugelis šypteli jį perskaitę.

Į parodos atidarymą susirinkę draugai, artimieji ir giminės sakė esą nustebinti, klausė: "Ar tu dar ir paišai?!" Mano aplinkos žmonės moka džiaugtis viskuo, tad paveikslų labai nekritikavo. O ką kalba svetimi, dar negirdėjau. Jei sumals į miltus - tegul. Stengiausi "nuo dūšios". Pirmas blynas iškepė visai skanus. Kam nepatinka, tegu nežiūri, o kam įdomu, gali įlįsti į tinklaraštį adresu http://menas.blogas.lt/

- Ar Apolionija prikišo rankas prie paveikslų?

- Ta Zizirskienė prilipo kaip lapas. Ji netapo, nors menišką akį taip pat turi. Pavyzdžiui, dėl makiažo. Pabandyk iš moteriškės, kukliai tariant, "metuose", padaryti jaunesnę! (Juokiasi.)

Kai rengiausi parodos atidarymui, Zizirskienė labai padėjo savo kulinariniais gebėjimais. Dar praėjusią vasarą beveik kibiru naminio vermuto užpylė rojaus obuoliukų ir vyšnių. Parodos išvakarėse primaišė "prausbliūdį" savo firminio "vinegreto". Šie jos darbai buvo įvertinti puikiai.

- Kaip jūsų kūrybą - aktorystę, dailę - vertina šeima?

- Šeima - didžiausias, gražiausias, nuostabiausias ir geriausias darbas, kurį jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus kuria visi penki Pračkailos. Sūnus Vainius per įvairius renginius dirba šviesos efektų operatoriumi, jaunesnioji dukra Vijolė administratoriauja, jeigu reikia - vertėjauja, vyresnioji Vylūnė - konsultuoja internetinės svetainės www.zizirskiene.lt klausimais, fotografuoja. Žmona Vaida tvarko buhalteriją, o prireikus gali ir apsaugininke pabūti. Tada nepraeis net fašistų tankai. Sugalvojęs kokį nors "bajerį", visada papasakoju žmonai. Jeigu ji šypteli, vadinasi, ir tautiečiams patiks, bet jei lūpų kampučius timpteli žemyn, tekstą dar reikia tobulinti.

Dėl tapybos šeima mane taip pat visokeriopai palaiko. Darbo kambaryje, vadinamajame knygyne, įkūriau dirbtuves. Čia iš karto, anot Petro Cvirkos, pasidarė "meniška netvarka". Daugėjant paveikslų tas meniškumas išplito po visus kambarius, net į rūsį.

Menišką gyslelę turi ir vaikai

- Namiškiams lieka laiko? O gal jis visas skirtas mūzų, įkvėpimo šaltinio paieškoms? Kaip leidžiate laisvalaikį?

- Kažin kodėl daugelis mano, kad dėl kūrybos turėtų nukentėti šeima. Anaiptol! Mes neskirstome darbų į kūrybinius ir kasdienius. Koncertuoju dažniausiai savaitgaliais, tad didžiąją laiko dalį būnu namie. Jie - ta tvirtovė, kurioje nurimsta širdis, auga geriausi vaikai, žydi gražiausios gėlės. O jei kartais ir parūksta dūmai, akių negraužia. Tik štai retai visi susibėgame į būrį. Viena dukra - Kaune, kita - Vilniuje, sūnus dar namie, nors kasdien į Alytaus kolegiją laksto. Tačiau yra gimtadieniai, Motinos, Tėvo diena. Matytumėte, kas Kūčių naktį darosi! Dar ir dabar paslapčia ateina Kalėdų Senelis ir sudeda dovanas ant šlepečių, paliktų po kalėdine puokšte. Kalėdų rytą suskaičiuojame, kad net penki Seneliai buvo atėję. Ką turiu galvoje sakydamas "po kalėdine puokšte"? Mūsų vaikai užaugo be tradicinės eglutės. Visi mokėjome eilėraštį "Eglutę parnešė iš miško, eglutei ašara ištryško". Saugodami žaliaskares iš pušies šakų ir visokių priedų komponuojame didžiules puokštes per visą sieną ar lubas. Užpernai šiaudiniais papuošalais padabinome palmę, o per praėjusias Kalėdas "kentėjo" televizorius, toršerai ir laiptų turėklai. Šakas puošėme obuoliais, uogomis, gilėmis, grybukais, saldainiais. Virš lauko durų pakabinome amalo šaką. Ji iki šiol kabo, ir kabos, nes neįleidžia į namus blogų minčių, suteikia sveikatos, laimės, meilės ir, žinoma, skatina kūrybą.

- Kokį profesinį kelią pasirinko vaikai?

- Rimtai prie meno nepalinko nė vienas. Nors menišką gyslelę turi visi trys, ypač Vijolė. Ji labai sėkmingai baigė Alytaus muzikos mokyklos akordeono klasę, dar šiek tiek skambina gitara, pianinu, dainuoja, gražiai piešia, siuvinėja. Tačiau studijuoja anglų kalbą. Vylūnė ir Vainius pasirinko kompiuterių mokslus. Vylūnė laisvalaikiu fotografuoja. Keliskart buvome surengę Zizirskienės fotosesijas. Net gražu žiūrėti, kaip dukra dirba, ieško įdomių rakursų, fonų. Dėl tų paieškų kaimynų karvei vos infarkto neįvarėme, nes prisireikė nuotraukos, kurioje būtų užfiksuota, kaip Zizirskienė karvę melžia. Vainius kadaise šoko kultūros namų tautinių šokių kolektyve, buvo susižavėjęs "jump style" šokiais, o dabar paniręs į mokslus. Tarp bendraamžių turi "bajeristo" statusą.

- Koks (ne)mėgstamiausias buities darbas?

- Nuo buities niekur nepabėgsi. Tenka ir dulkes pasiurbti, ir pašluostyti, ir tualetą padezinfekuoti. Gana dažnai ruošiu valgį, nors ir čia reikia įkvėpimo. Žmona gamina skaniai, bet griežtai pagal receptus. O aš linkęs fantazuoti. Kartais tos fantazijos baigiasi tuo, kad vienas ir valgau, kas lieka - kaimynės vištoms.

"Juodas" darboholikas

- Su humoristu gyventi lengva?

- Reikėtų žmonos paklausti (šypsosi).

- O pačiam humoristui šioje žemelėje lengviau negu tiems, kurie stokoja humoro jausmo?

- Nesu linkęs drabstyti aplinkui blogos nuotaikos. Jeigu ginčijantis su svetimais nesiseka įrodyti savo tiesos, būna, apsisuku ir nueinu. Retai kada netenku kantrybės. Nors ypatingomis progomis visai nesunkiai galėčiau žmogų papjauti. Tikrai. Namie labai retai būna nesutarimų. Tada nekalbu. Tyliu visą naktį. Iki ryto "perdegu", o paskui toliau ramiai gyvename.

Kartais užknisa aplinkinių požiūris. Vienoje Alytaus statybinių medžiagų parduotuvėje norėjau nusipirkti radiatorių. Niekaip nepavyko įtikinti pardavėjo, kad man jo tikrai reikia. Vyriškis, pažinęs mane, laidė sąmojus, pasakojo anekdotus, pats iš jų juokėsi. Sakau: "Gal apie radiatorius papasakok", o pardavėjas žvengia pasikriuksėdamas. Nuėjau pas jų konkurentus ir be problemų nusipirkau.

Linksmuoliai, be abejo, gyvena geriau ir ilgiau. Tačiau jie irgi kartais pažliumbia po lazdynu laidodami katiną, žiūrėdami saldų Rosamunde Pilcher meilės serialą, skaitydami eilėraščius ar klausydamiesi muzikos.

- Ar iš humoro lengva pelnyti duoną?

- Esu "juodas" darboholikas. Sunkmetis, be abejo, daro savo. Nėra tiek darbo, kiek norėčiau, bet užtenka. Šalia - bendražygiai, bendraminčiai Juozas Kavaliauskas ir Raimundas Valatka.

Abu kuria muziką, dainų tekstus, gražiai dainuoja ir šiaip yra pritvinkę visokių kūrybinių minčių. Turime parengę kelias programas. Taip ir lakstome po "svietą". Praėjusį rudenį net Anglijoje, Birmingame, pas lietuvius buvome.

- Scenoje esate jau kelias dešimtis metų. Ar per tą laiką humoras pakito?

- Neseniai teko dalyvauti televizijos laidoje, kurios tema buvo lietuviškas humoras. Labai gailėjausi ten pakliuvęs. Rengėjai bandė suskirstyti humorą į kaimišką ir miesčionišką. Gaila, bet pastarojo atstovai taip ir nepakilo aukščiau "organų" lygio. Ačiū montuotojams - pridėjo "pypsiukų", iškarpė kadrus.

Smagu, kai atsiranda naujų humoristų, kad ir kokie jie būtų. Ypač džiaugiausi laidoje "Lietuvos talentai" pamatęs humoristę iš Kretingos. Ji - fantastiška. Kvatojau iki ašarų. Šiaip ar taip, žiūrovai atsirenka, kas jiems patinka, o kas - ne. Vieniems Zizirskienė - gražu (tikiuosi, tokių dauguma), o kiti į ją pasižiūrėję gal vemti bėga.

Jaudinantys įvykiai

- Lietuvos valdžioje daugėja moterų: prezidentė, Seimo pirmininkė, finansų ir krašto apsaugos ministrės. Ką manote apie moteris scenoje? Ar sunku joje Apolionijai?

- Kadaise savo repertuare turėjau įvairių vaidmenų: vyriškų, vaikiškų, poniškų, liaudiškų. Rimčiau imtis humoro nusprendžiau 1988-aisiais. Tais laikais Rusijoje buvo labai populiarus vyrų, vaidinančių moteris, duetas - Mavrikina ir Nikitična. Lietuvoje nieko panašaus nebuvo. Į rankas pateko mūsų klasikės Vytautės Žilinskaitės humoreska, kurios veikėja Apolionija skaitė laišką savo kavalieriui. Žiūrovams patiko ir, kaip sakoma, prilipo.

Sunkiausia - sukurti programą. Ta Apolionija gana sudėtingas tipažas. Vien anekdotų pasakoti jai nepaduosi. Reikia trumpos, "drūtos", šiokią tokią mintį turinčios gyvenimiškos istorijos. Tad ir klausau, ką žmonės autobuse kalba, kuo džiaugiasi ar piktinasi kaimynų močiutė, kaip per televiziją nusišneka politikai. Kai ką iš užsienio humoristų nubeždžioniauju. Zizirskienė tuos surankiotus trupinius perleidžia per savo moterišką kratytuvą ir kartais visai geri "šposai" išeina.

- Kokios akimirkos iš Vaido ir Apolionijos kasdienybės smagiausios?

- Kasdien užsitempęs sijono nelakstau, Apolionija atsiranda tik scenoje. Džiaugiuosi gyvendamas kaime: krapštausi namie, sodyboje, "gerinu" regėjimą prie kompiuterio, kartais tingiu kaip mulas, o kartais atskrenda poezijos lakštutės. Tada rašau. Štai kokį ketureilį sukūriau Kovo 11-osios proga: "Jau nebespėju aš, Tėvyne, su tavim. Skubi tu tai Europon, tai į NATO... Puošiu tave tiktai gražiom mintim. Gražiems darbams jau neužtenka noro ir sveikatos..." Kai aplink mane susirenka dailės mūzos, uždegu šventintą žvakę, įjungiu instrumentinę muziką ir tapau, nuo laiko ir žemės atitrūkęs. Žinoma, labai daug dėmesio ir kantrybės reikalauja šeimos maitintoja Apolionija Zizirskienė. Abiem būna smagu, kai po koncerto žiūrovai atneša gėlių. Esame gavę knygų, pirštinių, vilnonių raštuotų kojinių, sūrį, puspaltį lašinių ar rinkę naminės dešros. O kraštiečio krepšininko Dainiaus Adomaičio mama dovanojo didelę skarą, parvežtą net iš Maskvos, gautą iš pirmosios kosmonautės Valentinos Tereškovos. Vienas įvykis ypač sujaudino. Po koncerto Jiezne priėjo pagyvenusi pora. Vyras įteikė didelę puokštę vijoklinių rožių, o moteriškė - rausvu kaspinėliu perrištą popierinį dėklą, kuriame buvo dešimt kiaušinių ir šokoladinė vištytė. Įteikdami pasakė: "Čia mūsų naujas derlius. Neseniai sudegė mudviejų namai. Seniūnas sušelpė ir davė gyventi tokią seną trobelę. Dabar vištos pradėjo dėti, tad dovanų atnešėme." Ar gali būti geresnis įvertinimas?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"