TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Žlugęs verslas išėjo į naudą

2016 10 08 6:00
Birutė Kairienė: "Dabar manęs niekas net varu neišvarytų į miestą, nors kaime nelengva." Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Buvusios verslininkės Birutės Kairienės gyvenimas iliustruoja, kaip kartais ištikusi nelaimė, iš kurios, regis, neįmanoma išsikapstyti, žmogų nukreipia tokia linkme ir prikelia naujam gyvenimui, kurio į ankstesnį nemainytų. „Dabar manęs niekas į miestą atgal neišvarytų“, – sako dabar ūkininkė ir tautodailininkė.

Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos vienkiemyje gyvenanti B. Kairienė išvaizda nė iš tolo neprimena ūkininkės. „Aš darau tiek daug vyriškų darbų, tad nors išvaizda noriu būti moteriška. Kai apsigyvenau kaime ir į tvartą karvių melžti ėjau dažytomis blakstienomis, kaimo moterys stebėjosi. O aš joms atsakydavau, kad man labai gražios karvės akys, todėl ir savąsias dažau“, – juokėsi keturiasdešimtmetė. Dirbdama savo ūkyje įšoka tik į guminius batus, bet kelnių, kaip tikina, niekada nedėvinti – visada su sijonu. Ir traktorių taip vairuoja, ir malkų pasiskaldo, ir dideliame vištų bei karvių ūkyje tvarkosi.

Aukštakulnius – į palovį

„Vilniuje turėjau kailių saloną, tačiau po vienos nakties visko netekau, – neįtikėtiną savo gyvenimo istoriją pasakojo B. Kairienė. – Vagys išnešė viską. Prekės buvo neapdraustos, o su tiekėjais reikėjo atsiskaityti.“

Trys alpakos - ne tik dėl grožio. Jos nuėda žolę ir gano paukščius.

Moters pečius slėgė pusės milijono litų skola bankui. Atleidusi visus darbuotojus metus dar bandė suktis viena, manė, kad išsikapstys. Tačiau užklupo pasaulinė ekonomikos krizė. Teko parduoti butą Vilniuje ir su vyru bei paaugliu sūnumi persikelti į gimtąjį Rokiškio rajoną.

„Atrodė, kad kaime vis tiek kaip nors bus įmanoma išgyventi. Prieš septynerius metus Kuosių kaime susiradome pačią pigiausią lūšnelę, statytą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau apsitvarkėme, gyventi buvo galima“, – prisiminė ji. Patrūnijęs namelis ir 3 ha žemės kainavo 14 tūkst. litų.

Bedarbės pašalpos prašyti nedrįso. „Aukštakulnius – į palovį, ir išėjau netoliese pas vieną ūkininkę karvių melžti, po laukus akmenų rinkti. Valgyti juk reikia. Gal tris mėnesius pabuvau, tada įsidarbinau viename Rokiškio prekybos centre, – pasakojo B. Kairienė. – Tačiau antstoliai areštavo ir tą sodybėlę kaime, nes pardavus butą ne visas skolas bankui buvau atidavusi. Reikėjo ieškoti kur daugiau uždirbti.“

Talentą atrado Vokietijoje

Vilniuje gimusiam ir augusiam sutuoktiniui kaime nepatiko, jis nerodė tiek entuziazmo kaip Birutė. „Sulaukdavau ir priekaištų, kad viską praradome per mane, – teigė pašnekovė. – Išvažiavau į Vokietiją slaugyti senelių. Pakliuvau į nuostabią šeimą. Žmonės suprato, kaip man sunku, leido jų lygintuvu papildomai darbuotis – lyginti drabužius kitiems pagal užsakymus. Iš pradžių man mokėjo 2500 litų, po kelių mėnesių atlyginimą pakėlė iki 6000 litų, nes dariau daugiau, nei priklausė.“

Alpakos ir nandų stručiai - egzotiški ūkio gyventojai.

Kaip prisimena B. Kairienė, po Lietuvoje patirto streso dar ilgai negalėjo atsikratyti nemigos. Tad vis imdavusi pieštuką ir ką nors paišydavusi. Tai pamatę šeimininkai paklausė, ar ji mokėsi piešti. „Nesimokiau. Net galvoje to nebuvo. Tačiau šeimininkai nupirko man aliejinių, akrilo dažų, drobės ir liepė bandyti. Visai patiko. Tuomet nuvedė pas vieną dailininkę į galeriją. Taip ir pradėjau tapyti. Šeimininkai vietinėje galerijoje buvo surengę mano darbų parodą. Žmonės net pirko mano paveikslus“, – pasakojo B. Kairienė.

O grįžusi į Lietuvą užveisė dekoratyvinių paukščių ūkį. Pardavusi žąsis nusipirko pirmąją karvę, paskui turėjo veršelių, ūkis išaugo iki 20 karvių.

„Devynias karves melždavau pati rankomis. Išmokau vairuoti (mieste nebuvo tokio poreikio), vežiojau pieną į pieninę. Tačiau po dvejų Vokietijoje prabėgusių metų pajutau, kad ryšys su vyru dar labiau nutolo. Ūkyje jis nenorėjo padėti, mačiau, kad šie darbai jo netraukia, karvės jam smirdi ir panašiai, – aiškino B. Kairienė. – Aš jo ir nekaltinau. Pasiūliau gražiuoju skirtis. Išsiskyrėme, tačiau dar kurį laiką gyvenome toje pačioje sodyboje. Vyras su sūnumi, labiau palaikiusiu tėvą – name, o aš persikrausčiau į suremontuotą vištidę. Įsitaisiau krosnelę, įsirengiau dailės studiją, ten ir nakvojau.“

120 paukščių Birutės ūkyje - tikra atrakcija čia suvažiuojantiems moksleiviams.

Vyriški darbai

„Dabar manęs niekas neišvarytų į miestą. Nors kaime nelengva: ir ganyklas reikia tverti, kad vilkai nepultų, ir vandens karvėms atvežti, ir pašaro žiemai parūpinti. Čia visada yra ką veikti. Kai ne visur iki karvių galėjau privažiuoti, įsitaisiau arklį. Iš tiesų tai pirmiau nupiešiau arklį, o paskui jo užsimaniau. Išmokau ir joti. Pasirodo, visko galima išmokti, kai reikia, – tikino ji. – Ir nukritusi ne kartą buvau, penkias stuburo išvaržas gavau, ir vežimėlyje sėdėjau. Bet kėliausi ir ėjau.“

Keisčiausia, ūkininkės teigimu, kad kaime nelabai rasi iš ko pagalbos paprašyti. Išsinuomojusi traktorių juo važinėti išmoko. Tapo lengviau – ar malkas, gyvulius, ar šiaudų ritinius pervežti dabar gali pati.

Kritus pieno kainoms ūkininkei pernai teko išparduoti visas pienines karves. „Anksčiau iš pieno pajamos dar buvo neblogos. Paskui apskaičiavau, kad karvių laikyti neapsimoka, – apgailestavo pašnekovė. – Vištos lesalui užsidirbdavo pačios, arkliai irgi. Pajamų gaudavau ir už paveikslus. O karvės tapo išlaikytinės, todėl ir pardaviau. Ėmiau paskolą ir įsigijau aberdynų angusų veislės mėsinių karvių. Už 35 galvijus sumokėjau beveik 90 tūkst. eurų. Daug investavau į patikimus aptvarus. Jei tik kas per juos laužiasi, į telefoną gaunu pranešimą, tada važiuoju žiūrėti, kas darosi. Kartais elnias ar briedis bando užeiti. Toks elektrinis piemuo labai palengvino priežiūrą.“

Birutės Kairienės namai.

Karvių banda

Ūkininkė galvijus apgyvendino išsinuomotose nekultūrintose pievose. „Mano gyvuliai – kaip žolininkai, išsirenka geriausias žoleles. Iškasėme šulinių, įrengėme patogių girdyklų, kai galvijai moka patys snukiu prisileisti vandens. Anksčiau, būdavo, prisikabinu prie traktoriaus statinę vandens ir vežu karvėms į ganyklas. O jei sprogsta padanga, nors verk, – prisiminė ūkininkė, o paklausta, iš kur sužinojo apie tokią modernią karvių girdyklą, ji juokėsi: – Visagalis internetas pamokė.“

Kol naujieji augintiniai duos pajamų, prireiks šešerių metų. „Auginsiu veislei, ne mėsai. Kai banda išaugs iki 200, tada pardavinėsiu veršiukus kitiems , – sakė Birutė. – Apskaičiavau: kol tokia banda užaugs, pašarams reikės 40 tūkst. eurų. Nors pajamų iš galvijų dar negausiu šešerius metus, bet ūkis jau registruotas, tad „Sodrai“ kas mėnesį privalau sumokėti po 100 eurų. Tenka internetu dirbti dar du kitus darbus, kad galėčiau susimokėti tuos mokesčius. „

Paklausta, kokio pelno tikisi iš galvijų ūkio, ūkininkė sakė siekianti geriausio rezultato. „Nuo rezultato priklausys ir kaina. Orientuojuosi į eksportą. Lietuvoje šių galvijų mėsos prekybos centruose net nebūna. Pavyzdžiui, visus standartus atitinkantis vienas bulius Amerikoje buvo parduotas už 130 tūkst. eurų. Kuo mes prastesni už amerikiečius? Taip pat gerai galime išauginti, pagal visus būtinus standartus. Mano galvijai turi kilmės dokumentus, tokių Lietuvoje daugiau nėra, tad puikiai tinka veisimui“, – pasakojo B. Kairienė.

Visu grožiu puikiuojasi kalakutai.

Paukščių ūkis

Savo ūkyje Birutė nenuobodžiauja, susikviečia aplinkinių kaimų vaikus, su jais piešia, vištas lesina, su ūkio darbais pažindina. „O kiek vaikams būna džiaugsmo, kai, sakykim, pamato inkubatoriuje iš kiaušinių besikalančius viščiukus, – aiškino ji. – Inkubatoriuje telpa 400 kiaušinių. Lygiai po 21 dienos kalasi viščiukai. Moksleivių grupę specialiai pakviečiu atvykti būtent tą dieną. Būna įspūdinga. Kiaušiniai dar neprasikalę, o cypsėjimas jau būna toks, kad nesusikalbėsi. Paskui tiesiog akyse skyla ir lipa iš lukštų.“

B. Kairienė rengia įvairius užsiėmimus, moko ūkininkauti. „Šalia paukštidės buvau ir stovyklą šeimoms suorganizavusi, palapinėse atvykusios gyveno. Vaikai rytais kuo anksčiau keldavosi, kad galėtų paukščius į kiemą išleisti, vandens jiems atnešti, palesinti, alpakas paglostyti, o paskui iš dėčių kiaušinius surinkti“, – kaimo džiaugsmus vardijo ūkininkė.

Alpakos – vištų prižiūrėtojos

Trys alpakos tarp paukščių buvo apgyvendintos tam, kad žolę sodyboje nuėstų – šienauti nereikės. Be to, vakare jos į tvartą suvaro vištas. Kaip pasakojo Birutė, jei kuri ir būna kur po krūmais pasilikusi, alpaka prieina ir trypia kojomis, kol ta kudakuodama nulekia į tvartą. „Skaičiau, kad šveicarai alpakas laiko avių bandose vietoj aviganių šunų. Jos moka avis suvaryti į krūvą ir apgina bandą nuo vilkų, – pasakojo ūkininkė. – Kartą mano šuniukas buvo įbėgęs į paukščių aptvarą, tai alpakos kad supuolė... Tad šuniukas daugiau nė nosies ten nekiša. Gal todėl ir lapės čia neateina.“

"Po patirto Lietuvoje streso Vokietijoje nejučia pradėjau piešti. Dabar mano paveikslus net perka", - sakė ūkininkė.

Hektaro aptvare ganosi nandų veislės stručiai (jie mažesni už afrikinius), Pekino antys, kuoduotosios antys, vokiškos žąsys, kalakutai, perlinės vištos patarškos, kelios rūšys kitų vištų, povai. Iš viso – 120 paukščių. „Per Velykas tiek visokių skirtingų kiaušinių turiu, kad nė dažyti nereikia, – juokėsi šeimininkė. – Dabar, rudenį, kasdien dar surenku apie 20 kiaušinių. Antys, žąsys šiemet dar nedėjo, per jaunos.“

Paukščių ūkyje B. Kairienė patyrė ir nuostolių. Buvo pasodinusi sodą, tačiau žąsys taip apžnaibė sodinukų stiebus, kad teko pirkti naujus. O kartą jauna aviganė Tora, su kuria ganydavo žąsiukus, atbėgo džiaugsmingai pas šeimininkę vizgindama uodegą ir vis kvietė kažką pažiūrėti. „Išėjusi vos nenualpau: pievelėje – 60 žąsiukų papjauta. Matyt, norėjo pasigirti, kad viena pati sugaudė juos, man tik susirinkti reikia“, – pasakojo B. Kairienė.

Išsinuomojusi traktorių ir pati sėdusi prie vairo Birutė Kairienė nudirba daug darbų savo ūkyje.

Poezijos naktigonės

Veiklios moters gyvenimas kaime neapsieina vien ūkiu. Be edukacinių užsiėmimų vaikams, su drauge, Kuosių kaimo mokyklos pradinių klasių mokytoja Dainora savo sodyboje rengia poezijos vakarus. Skaityti poeziją rajone yra kam – veikia literatų klubas. O skaityti eilėraščius kur nors sodyboje – dar įdomiau. Pernai abi moterys poezijos naktigonę prie laužų ganykloje surengė. Dabar visi dalyvavusieji klausinėja, kada vėl bus.

Birutei netrūksta optimizmo ir užsidegimo. „Čia tiek daug ką galima veikti, – sakė ji. – Kai mano draugas verslininkas, dažnai važinėjantis po pasaulį, kviečia kur nors nuvykti, jam sakau: „ Mieste tik maksiminiai maišeliai čeža. Pažiūrėk, kaip čia gražu; ruduo, po kojomis lapai čeža.“

Vieną kartą draugas prikalbino Birutę į Austrijos Alpes važiuoti slidinėti. „Iš pradžių ropinėjau, vos pastovėti ant slidžių galėjau. Ketvirtą dieną jau raudona trasa lėkiau“, – pasigyrė B. Kairienė, nebijanti jokios naujos veiklos.

Rokiškio rajone jau žinoma ūkininkė kartais sulaukdavo politikų, kurie norėdavę su ja nusifotografuoti. „Pasakiau jiems – pirma atvažiuokite, duosiu šakes, padirbėsite pusdienį, tvartą išmėšite, tai nors nauda bus. Nė vienas neatvažiavo“, – juokėsi ūkininkė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"