TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Žmogaus ir laukinės gamtos konfliktai Kenijoje

2016 05 07 6:00
Aklas baltasis raganosis Baraka. Šios veislės gyvūnų likę pasaulyje vos trys. Vaidos Blažytės nuotrauka

Ištrūkę iš dulkėto, transporto spūsčių kasdien dusinamo miesto, virš kurio nuolat pakibęs smogas, atitolę nuo chaotiškų priemiesčio lūšnynų, jų tvankių kelių kvadratinių metrų lūšnelių po skardiniu stogu, patenkame į laukinę pusiaujo plynaukštės gamtą, kuri ir leidžia lengviau atsikvėpti, ir vėl užgniaužia kvapą grožiu ir gyvūnijos įvairove.

Anksčiau tik už televizoriaus ekrano stiklo arba zoologijos sodo grotų matytų zebrų ir gazelių namuose, kur šie laukiniai žvėrys gyvena savo įprastą gyvenimą, šįkart mes tampame tais už stiklų, smalsiai iškišę fotoaparatų objektyvus pro safariams pritaikyto autobusiuko stogo liuką.

Tiesiai virš galvos kabančios saulės kaitros čirškinamos pusiaujo plynaukštės 90 tūkst. akrų plote įsikūręs Ol Pejetos gamtos rezervatas. Čia gyvenančių ir dirbančių žmonių kasdienybė nė iš tolo neprimena Nairobyje tankiai susispietusių, už savo vietą po saule kovojančių miestiečių kasdienybės, todėl gavusieji darbą rezervate laiko save laimės kūdikiais ir yra tikri gamtos saugojimo entuziastai.

Trijų mėnesių sulaukusį našlaitį baltąjį raganosiuką dabar globoja vienas rezervato prižiūrėtojų. /Vaidos Blažytės nuotrauka

Raganosių draugai ir priešai

Ol Pejetos rezervatas tapo prieglauda praeityje žmonių skriaustoms šimpanzėms ir trims paskutiniams pasaulyje baltiesiems raganosiams bei visada buvo namais, nors dėl gausėjančios populiacijos vis ankštėjančiais, drambliams, zebrams, žirafoms, buivolams ir kitiems laukiniams gyvūnams. Juos nuo pastaruoju metu padažnėjusių brakonierių nusikaltimų stengiasi apsaugoti ne tiktai rezervatą juosianti elektros tvora ir apsaugininkų būrys, bet ir čia veisiami šunys.

Reklama, kviečianti tapti raganosių asmens sargybiniu. /Vaidos Blažytės nuotrauka

Juodieji skalikai, olandų aviganiai ir belgų malinua turi skirtingas užduotis – sekti, ieškoti ir pulti brakonierius. Su jau dešimtmetį rezervatą saugančiais šunimis ketvirtus metus dirbantis rezervato prižiūrėtojas Johnas Tekelis pasakoja čia dirbąs jau 15 metų ir labai mėgstąs šį darbą, tik prisipažįsta, jog nuvilia nesiliaujantis, o pastaraisiais metais ir padažnėjęs brakonieriavimas.

„Kadangi šalyje didelis skurdas, brakonieriaujama dėl pinigų. Poreikis padidėjo, – pasakojo Johnas, o paklaustas, kaip šią situaciją būtų galima pakeisti, sakė: – Svarbiausia – žmonių švietimas.“

Nors ir sustiprintos pajėgos, brakonieriai vis tiek rizikuoja savo gyvybe ir laisve dėl milžiniškas sumas kainuojančio raganosio rago. Kadangi raganosiai nyksta, kaina už jų ragą kyla – už kilogramą juodojoje rinkoje paklojama dešimtys ar net šimtai tūkstančių dolerių. Nors moksliškai neįrodyta, kad raganosio ragas turi gydomųjų galių, vis dėlto žmonės tuo tiki ir plačiai taiko Azijos medicinoje. Vaistai iš apdorotų raganosio rago miltelių vartojami įvairiausiems sveikatos sutrikimams gydyti: nuo kraujavimo iš nosies, karščiavimo, apsinuodijimo maistu ar alkoholiu iki lytinio potraukio ir potencijos skatinimo. Prieš keletą metų Vietname pasklidus gandui, kad vaistai iš raganosio rago pagydė vieną politiką nuo vėžio, jų poreikis dar labiau išaugo.

„1970-aisiais Kenijoje buvo 20 tūkst. juodųjų raganosių, tačiau po dešimties metų jų liko 1800, o 1990-aisiais – vos 400, – pasakojo akląjį rezervato raganosį vardu Baraka prižiūrintis Salomonas. – Čia (rezervate) turime 105 raganosius. Bandome juos veisti. Iš pradžių turėjome 18 raganosių, o dabar – per šimtą, tad sekasi visai neblogai. Raganosiams čia labai gera aplinka daugintis.“

Johnas Tekelis - Ol Pejetos rezervato apsaugininkas. /Akvilės Norkutės nuotrauka

Tačiau raganosiai yra vieni pažeidžiamiausių rezervato gyvūnų, nes jie neagresyvūs ir labai prastai mato. Vienos iš penkių raganosių rūšių porūšio – šiaurės baltųjų raganosių – likę vos 3 pasaulyje. Siekiant išvengti spartaus šiaurės baltųjų raganosių visiško išnykimo, prieš keletą metų jie buvo perkelti iš Europos zoologijos sodų į Ol Pejetos rezervatą, mat čia klimato sąlygos palankesnės jiems maitintis ir daugintis. Baltieji raganosiai stebimi visą parą, kaip ir šis vos trijų mėnesių sulaukęs našlaitis baltasis raganosiukas, kurio mirusios mamos pareigas dabar eina vienas rezervato prižiūrėtojų. Tai – puikus pavyzdys, kokią svarbą rezervatui turi nykstantys raganosiai. Naujoji „mama“ su našlaičiu praleidžia visą dieną. Kadangi parkas milžiniškas, o raganosiai nuolat juda, nepaleisti jų iš akių visą parą neįmanoma. Kol rezervate bus įdiegtas naujas apsaugos nuo brakonierių metodas, pasitelkiant bepilotes skraidykles, kasnakt tenka pasikliauti 30 vyrų ir 6 šunų komanda.

„Pastarasis brakonierius buvo pagautas prieš trejus metus, – pasakojo J. Tekelis. – Jis tebelaukia teismo sprendimo, nes tai labai ilgas procesas. Tikriausiai jam bus skirta 20 mln. Kenijos šilingų bauda arba 20 metų kalėjimo. O gal ir abi nuobaudos kartu.“

Tačiau net tokio masto bausmės brakonierių neatbaido. Praėjus vos trims savaitėms po mūsų apsilankymo Ol Pejetos rezervate, šių metų vasario mėnesio pabaigoje buvo nugalabytas dar vienas raganosis – dvyliktą mėnesį besilaukianti juodojo raganosio patelė rasta negyva ir išplėštu ragu. Kadangi rezervatas glaudžiai bendradarbiauja su policijos pareigūnais ir vietos bendruomenėmis, įtariamieji, laimei, buvo sulaikyti. Balandžio mėnesio pabaigoje rezervatas neteko dar vieno juodojo raganosio, jo žudikų pagauti kol kas nepavyko.

Juodasis raganosis. /Akvilės Norkutės nuotrauka

Pasak rezervato vyriausiojo pareigūno Richardo Vigne'o, brakonieriavimas yra tik viena iš trijų pagrindinių problemų, kurias patiria Ol Pejetos gamtos rezervatas. „Labai pasikeitė Kenijos padėtis iš turizmo perspektyvos. Kai pradėjau dirbti rezervate, terorizmo ir saugumo problemų, egzistuojančių dabar, tuomet dar nebuvo. Tai labai paveikė turizmo sektorių. Be to, rezervatui labai didelę įtaką daro didėjanti populiacija. Padaugėjo žmogaus ir laukinės gamtos konfliktų. Turiu omenyje, kad, pavyzdžiui, Afrikos tapyrai, šernai, babuinai sukelia problemų rezervato kaimynystėje gyvenantiems žmonėms. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau ir problemų, – gamtos rezervato patiriamus sunkumus atskleidė Richardas. – Todėl labai svarbu atsižvelgti į vietinių gyventojų lūkesčiais – kokią naudą jie gali gauti iš mūsų egzistavimo, kuris kartais turi neigiamos įtakos jų pragyvenimui. Tai – labai sudėtinga užduotis. Kadangi rezervato apylinkėse apsigyvena vis daugiau žmonių, reikalavimai mums, kaip vystomajai organizacijai, yra kur kas didesni, nei būdavo anksčiau.“

„Iš pradžių į savaną atsikraustę naujakuriai norėjo užsiimti žemdirbyste, – konflikto tarp žmogaus ir laukinės gamtos temą plėtojo Solomonas. – Kad laukiniai žvėrys neprisiartintų prie žmonių, šie apsitvėrė tvoromis. Kadangi to nepakako, saugodami savo ūkius gyventojai laukinius žvėris pradėjo žudyti.“

Raganosius saugo ne tik žmonės, bet ir šunys. /Akvilės Norkutės nuotrauka

Gyvulininkystė yra daugelio Kenijos bendruomenių gyvenimo būdas ir šaltinis. Šalyje sparčiai augant miestams ir ūkiams tose vietovėse, kuriose yra laukinių žvėrių migracijos keliai, kyla konfliktas dėl vandens – jo dideliais kiekiais reikia ir naminiams gyvuliams bei augalams auginti, ir laukiniams žvėrims. Ūkių atsiradimas taip pat neišvengiamai pritraukia dramblius, dažnai sugadinančius tvoras ir nuniokojančius pasėlius, bei plėšrūnus, įsibraunančius į gyvulių aptvarus medžioti grobio. Daug nuostolių patyrę ūkininkai tokius įsibrovėlius nudobia. Šiame žmogaus ir laukinės gamtos konflikte nukenčia abeji.

„Dabar dažniau nei kada nors anksčiau laukinės gamtos saugojimas yra neatsiejamai susijęs su vietos bendruomenių pragyvenimo šaltiniu,“ – įsitikinusi bendruomenių departamento personalo narė Emily Lerosion, su kuria aplankėme keletą bendruomenėms vykdomų projektų. Geri santykiai tarp rezervato darbuotojų ir vietos bendruomenių padeda sušvelninti gamtos ir žmogaus konfliktus, todėl rezervatas taip pat rūpinasi laukinės gamtos padarytą žalą vietinėms bendruomenėms kompensuoti. Gretimų mokyklėlių naujoji bendruomenių karta nuo pat mažens mokoma gerbti ir saugoti laukinę gamtą. Vykdomi žemės ūkiui skirto lietaus vandens kaupimo projektai, siekiant sumažinti Ngobito upės vandens sekinimą. Tokiu būdu Ol Pejeta siekia įgyvendinti savo misiją – gamtos saugojimą susieti su geresniu švietimu, sveikatos apsauga ir infrastruktūrų kūrimu dabarties ir naujoms laukinės gamtos sergėtojų kartoms.

„Ol Pejetos rezervatas – tai socialinis verslas. Surinkę pakankamai pajamų, kad galėtume pasirūpinti patys savimi, perviršį investuojame atgal į rezervatą. Esame privatus sektorius bei turime produktą, kuris skiriasi nuo kitų nacionalinių parkų produktų – rezervatas siūlo veiklos programą, geresnes sąlygas ir patogumus, čia dirba mandagus personalas – viso to nerastumėte įprastame nacionaliniame parke,“ – didžiuodamasis teigė R. Vigne'as.

Rezervato gyvūnija

Didelės naftos bendrovės nasruose

Visai kitokia Rimoi rezervato istorija, kurią sužinojome išvykę iš Ol Pejetos gamtos rezervato ir apsistoję nuostabios Kerijo Slėnio gamtos apsuptyje įsikūrusioje Lelin Camp stovyklavietėje. Konfliktais po rinkimų, kruvinu smurtu pagarsėjusioje Lūžių Slėnio teritorijoje įsikūręs vienas rečiausiai lankomų ir vienas mažiausių (tik 66 kv. km) laukinių žvėrių rezervatų. Jis žymus didelėmis migruojančių dramblių kaimenėmis, kurias sudaro net iki 100 dramblių, bei nykstančiais baltaisiais krokodilais, įsikūrusiais palei Kerio upę. Regione pagaliau vėl įsivyravus ramybei buvo pradėti Rimoi rezervato atnaujinimo darbai, kurie apėmė kelių dengimą geresnei prieigai turistams, vandens kanalų tiesimą gyvūnams, elektrinės tvoros tvėrimą vietos bendruomenėms apsaugoti nuo migruojančių dramblių, ir netgi papildytas rezervatas naujais žvėrimis – žirafomis, zebrais, buivolais, gazelėmis, impalomis ir antilopėmis. Tačiau prieš porą metų Tullow Oil bendrovei čia atradus potencialų naftos gręžinį, Rimoi rezervatui vėl iškilo grėsmė.

Rezervato kaimynystėje įsikūrusios Lelin Camp stovyklavietės savininkas Chesolis pasidalijo savo rūpesčiu dėl gamtos rezervato ateities, kuri jam itin svarbi dėl paties verslo – kuo daugiau turistų plūs į šį kol kas dar nežymų gamtos rezervatą, tuo didesnį pelną jie duos ir stovyklavietei. Rezervato atnaujinimas, geresnis pritaikymas dramblių kaimenėms, papildymas žvėrimis bei pritaikymas turistams buvo labai ilgai lauktas, tačiau vos Chesolio verslas pradėjo stotis ant kojų, jį ištiko dar vienas iššūkis, kai laukinių žvėrių rezervatą pasikėsino praryti naftos bendrovė.

Kol kas ramus rezervato zebras. /Akvilės Norkutės nuotrauka

Nors naftos bendrovės aplinkosaugos vadovas teigia, kad visos operacijos bus atliekamos vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais aplinkos išsaugojimą, o bendrovė nėra suinteresuota laukinės gyvūnijos perkėlimu – kartu su Kenya Wildlife Services nustatė dramblių migracijos kelius bei veisimosi vietas, kurių kliudyti nežada, – vietos gyventojai visgi tuo netiki.

Didžiulio masto operacijos, mašinų judėjimas ten destabilizuos natūralią dramblių gyvenamąją vietovę. Naftos ir dujų gręžimas neigiamai paveiks aplinką, pakenks sveikatai. Bus tiesiami keliai ir vamzdynai, tad augalija ir viršutinis dirvos sluoksnis bus sunaikinti. Po to vyks laukinių žvėrių iškeldinimas, bus naikinama augalų įvairovė.

Prieš tai žmonės šiai naftos gavybos veiklai labai priešinosi, tačiau bendrovė subūrė savo darbuotojus ir ėmė aiškinti apie naftos svarbą ir šio verslo naudą vietos žmonėms. Kadangi daugelis Kenijos žmonių neturi darbo, jų požiūris pasikeitė, nes naftos bendrovė pasiūlė gerai mokamų darbo vietų ir netgi mokslo stipendijų Didžiojoje Britanijoje, kad išsilavinimą gavę keniečiai grįžę dirbtų naftos pramonėje.

„Mano manymu, tai labai didelė grėsmė. Reikės perkelti dramblius. Jau prasidėjo neramumai bendruomenėje dėl to, kieno žemė, nes tikėdamiesi pasipelnyti iš jiems „priklausančios“ žemės vietiniai nori įtikinti, kad tam tikras žemės plotas priklauso jiems. Žmonių žemės bus išvalytos ir pradėtos statyti patalpos darbuotojams, o iškeldintiesiems bus kompensuojama gyvenamaisiais namais. Naftos gręžykla bus prie pat parko. Jai naudoti prireiks labai daug vandens. Iškils grėsmė krokodilams ir žuvims. Bus iškirsti krūmynai, todėl reikės perkelti paukščius. Visa gyvūnija bus iš lėto stumiama iš naftos teritorijos. Iškirtus medžius, išsekus vandens šaltiniams turizmo ir viešbučių pramonė bus nužudyta,“ – nuogąstavo Chesolis.

Žirafos gresia išnykti iš Ol Pejetos gamtos prieglobščio dėl naftos pramonės. /Akvilės Norkutės nuotrauka

Konfliktai vis aštrės

Žmogaus ir laukinės gamtos konfliktas – toli gražu nenauja tema, ir atrodo, kad ateityje, vis gausėjant populiacijai ir senkant gamtos ištekliams, jis kaskart aštrės. Tačiau netrukus šio konflikto ašis bus nebe nafta, o bet kokiai gyvybei palaikyti reikalingas vanduo.

Šiuo metu daugiausia pasaulio pinigų visų pirma skiriama karo pramonei ir naftai ieškoti, o pagalba besivystančioms šalims bei apsauga nuo klimato kaitos nustumiama į trečiąją ir ketvirtąją vietą. Naftos pramonės žaidėjai, gobšiuose delnuose gniaužiantys didžiausias sumas, dumia akis įtikinėdami, kad žmogaus įtaką daranti klimato kaita neegzistuoja. Akivaizdu, kad godumas ir pernelyg didelis vartojimas pramoninėse šalyse yra pagrindinės problemos, lemiančios skurdą ir nesąžiningą pasaulinę ekonomiką besivystančiose šalyse, kuriose gaminama didžioji dalis pasaulio produkcijos. Todėl Afrikos šalyse skirstant lėšas pirmenybė teikiama ne aplinkosaugos, o kitoms problemoms spręsti, be to, didelė jų dalis, deja, nuplaukia į korumpuotų lyderių kišenes.

Ilgos kelionės pabaigoje, lėktuvui sklendžiant jau virš lietuviškų miškų, toptelėjo, jog nederėtų pirštais badyti vien į tolimas užsienio šalis – juk geriau įsižiūrėjus į tankmę tarp medžių matyti stirnų tykantys medžiotojai, vilkus galabijantys ūkininkai, tinklus į ežerus sumerkę brakonieriai, o gamtos rezervatų gilumoje – uždraustose vietose netrukdomai vasarnamius renčiantys turtuoliai...

Straipsnis parengtas remiantis medžiaga, surinkta pažintinės kelionės, organizuotos pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (angl. „Media4Development“), metu. Projektą remia Europos Sąjunga.

Kadangi raganosiai nyksta, kaina už jų ragą kyla – už kilogramą juodojoje rinkoje paklojama dešimtys ar net šimtai tūkstančių dolerių. /naturerlich-reisen.net nuotrauka

Apie projektą

Šių metų sausį Vaida Blažytė, laimėjusi straipsnių konkursą „Žiniasklaida vystymuisi“, kartu su fotografe Akvile Norkute, pelniusia pirmąją vietą fotokonkurse „Pasaulis tavo akimis“, lankėsi Kenijoje. Ten ieškojo įsimintinų ir aktualių raidos istorijų, kurias galėtų pristatyti Lietuvos skaitytojams. Straipsnių cikle jau atskleidusios Nairobio priemiesčių kasdienybę („Lietuvos žinios“, kovo 5 d.) ir Samburu genties moterų padėtį („Lietuvos žinios“, kovo 26 d.), šiame numeryje Vaida ir Akvilė siūlo susipažinti su aplinkosaugos srityje dirbančių Kenijos gyventojų istorijomis bei problemomis, kurios kyla žmogui vis labiau skverbiantis į saugomas laukinės gamtos teritorijas.

Skirtingose pasaulio dalyse aplinkos apsaugos iniciatyvos vystomos nevienodu tempu, naudojant skirtingas priemones, kaip visuomenės švietimas ar saugomų teritorijų steigimas. Svarbu atkreipti dėmesį, jog besivystančiose šalyse grėsmė gamtai kyla ne dėl perteklinės gamybos ir vartojimo, bet dėl skurdo ir valstybių pastangų pirma spręsti socioekonomines problemas. Sparti, netvari urbanizacija ir pramonės plėtra besivystančiame pasaulyje sprendžia visuomenės narių darbo ir pastogės poreikius, taip pat provokuoja žmogaus ir gamtos konfliktą, aptariamą Vaidos straipsnyje. Kaip rodo rašinyje minimi pavyzdžiai, Kenijoje netrūksta aktyvių žmonių, ieškančių priemonių, kaip užkirsti kelią brakonieriavimui ir gyvosios gamtos niokojimui. Tiek bepiločių orlaivių naudojimas, tiek vietos bendruomenės telkimas aplinkosaugos tikslais įkvepia ir verčia susimąstyti, ar nevertėtų Kenijos gyventojų aplinkosaugos metodų taikyti ir mūsų šalyje.

***

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos Namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"